Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-14 · Administracinė byla Nr. I-794-596/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-14
Bylos Nr.
I-794-596/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04712-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
H. K., S. B., J. S., K. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-794-596/2016Proceso Nr. 3-61-3-04712-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjai H. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų S. B., J. S., K. G. ir H. K. skundus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo bei sprendimų panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja S. B. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2013-09-30 raštą Nr. 10-S-16030; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki skundo teismui padavimo dienos, t. y. iki 2013-09-30 (t. 1., b. l. 17–19).

Pareiškėja J. S. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį nuo 2009-08-01 iki skundo teismui padavimo dienos; 2) panaikinti Vilniaus AVPK 2013-09-30 raštą Nr.10-S-16033 (t. 1., b. l. 73–75).

Pareiškėja K. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėto valstybės tarnautojo darbo užmokesčio (priedų už antrą kvalifikacinę klasę) dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-14; 2) panaikinti Vilniaus AVPK 2013-09-30 raštą Nr.10-S-16162 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ (t. 1., b. l. 105–108).

Pareiškėja H. K. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama: 1) priteisti iš Vilniaus AVPK darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę; 2) panaikinti Vilniaus AVPK 2013-09-30 sprendimą Nr. 10-S-16223 (t. 2, b. l. 7–9).

Pareiškėjos savo skundus grindžia iš esmės analogiškais argumentais ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009-04-23 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatų pakeitimus, kuriais sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 pakartotinai priėmus VTĮ pakeitimus nuo 2009-08-01 sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjoms nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis (t. 1., b. l. 17–19, 73–75, 105–108, t. 2, b. l. 7–9).

Pareiškėja S. B. patikslintame skunde pažymėjo, kad nuo 2008-07-14 Vilniaus AVPK eina Finansų skyriaus Atsiskaitymo poskyrio vedėjos (A pareigybės lygis, 11 kategorija) pareigas, jai suteikta trečia kvalifikacinė klasė. 2012-02-28 jai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė, o 2013-09-05 – pirma kvalifikacinė klasė. Nurodo, kad 2013-09-20 kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu išmokėti 2009 m. sumažintą darbo užmokesčio dalį bei pateikti skaičiavimus, kokio dydžio pareiginės algos dalis buvo neišmokėta per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01, tačiau Vilniaus AVPK jos prašymo netenkino, kadangi galiojantys teisės aktai nenumatė darbo užmokesčių nepriemokų grąžinimo (t. 1., b. l. 17–19).

Pareiškėja J. S. patikslintame skunde pažymėjo, kad nuo 2007-05-25 Vilniaus AVPK eina Personalo skyriaus Personalo valdymo poskyrio specialistės (B pareigybės lygis, 7 kategorija) pareigas bei turėjo trečią kvalifikacinę klasė. 2009-02-02 jai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė, o 2010-07-22 – pirma kvalifikacinė klasė. 2013-03-01 buvo perkelta į Vilniaus AVPK Personalo skyriaus Personalo valdymo poskyrio vyresniosios specialistės (B pareigybės lygis, 8 kategorija) pareigas, paliekant suteiktą pirmą kvalifikacinę klasę. Nurodo, kad 2013-09-25 kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu išmokėti 2009 m. sumažintą darbo užmokesčio dalį bei pateikti skaičiavimus, kokio dydžio pareiginės algos dalis buvo neišmokėta per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01, tačiau Vilniaus AVPK jos prašymo netenkino, kadangi galiojantys teisės aktai nenumatė darbo užmokesčių nepriemokų grąžinimo (t. 1., b. l. 73–75).

Pareiškėja K. G. skunde pažymėjo, kad nuo 2008-10-01 Vilniaus AVPK eina Valdymo organizavimo skyriaus Vertėjų poskyrio specialisto (A pareigybės lygis, 7 kategorija) pareigas, jai suteikta antra kvalifikacinė klasė. Nurodo, kad 2013-09-26 kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu išmokėti susidariusį pareiginės algos išmokos skirtumą ir pateikti paskaičiavimus, kokio dydžio pareiginės algos dalis buvo neišmokėta, tačiau Vilniaus AVPK ginčijamu raštu informavo, kad neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti ir išmokėti susidariusios pareiginės algos skirtumo bei pateikti paskaičiavimus. Mano, kad kompensavimo mechanizmo nebuvimas nepaneigia jos teisės gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą ir teisminė tvarka koreguoti teisinius santykius dėl darbo užmokesčio mokėjimo (t. 1, 105–108).

Pareiškėja H. K. patikslintame skunde pažymėjo, kad nuo 2008-01-01 dirba Vilniaus AVPK. Nuo 2007-08-01 ėjo Vilniaus m. VPK Pirmojo PK VP Pasų poskyrio specialistės (B pareigybės lygis, 5 kategorija) pareigas, jai buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Nuo 2008-10-01 perkelta į Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus specialisto (B pareigybės lygis, 6 kategorija) pareigas, 2009-02-02 perkelta į Vilniaus AVPK Migracijos valdybos PP vyresniojo specialisto (B pareigybės lygis, 7 kategorija) pareigas, paliekant trečią kvalifikacinę klasę. Nuo 2011-02-01 jai suteikta antra kvalifikacinė klasė. Nurodo, kad 2013-09-24 kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu pateikti informaciją bei išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę, tačiau Vilniaus AVPK, vadovaudamasis tuo, kad pagal Nutarimą įstatymų leidėjas turi pareigą patvirtinti patirtų praradimų kompensavimo tvarką reglamentuojantį teisės aktą, atsisakė tenkinti jos prašymą. Su šiuo sprendimu nesutinka ir mano, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas (t. 2, b. l. 7–9).

Teismo posėdžio metu pareiškėja H. K. palaikė patikslinto skundo reikalavimus ir prašė skundą tenkinti remdamasi jame nurodytais argumentais.

Atsiliepimas

Vilniaus AVPK pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjų S. B., J. S., K. G. ir H. K. skundus remiasi iš esmės analogiškais argumentais ir nurodo, kad taikant tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažintos prieštaraujančioms Konstitucijai, pareiškėjoms buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis. Kol nėra nustatyto teisinio reglamentavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo, Vilniaus AVPK neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Paaiškino, kad pareiškėjų reikalavimo teisė bus realizuojama įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimus turėjo kelti ne Vilniaus AVPK, bet Lietuvos valstybei, atstovaujamos Vilniaus AVPK, atžvilgiu. Taip pat pareiškėjų J. S., V. G. ir H. K. reikalavimams prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nustatytą ieškinio senaties terminą (t. 1, b. l. 29–32, 78–82, 115–117, 168–172, t. 2, 22).

Pareiškėjos S. B., J. S., K. G. bei atsakovų atstovai į teismo posėdį, apie kurį jiems pranešta tinkamai neatvyko, byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus m. VPK) viršininkas 2008-07-14 įsakymu Nr. 10-TE-358 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2008-07-17 suteikė pareiškėjai S. B. trečią kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 22).

Vilniaus m. VPK viršininkas 2008-07-11 įsakymu Nr. 10-TE-355 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2008-07-14 pareiškėją S. B. paskyrė Vilniaus m. VPK Finansų skyriaus Atsiskaitymų poskyrio vedėja (A pareigybės lygis, 11 kategorija) (t. 1, b. l. 23).

Vilniaus m. VPK viršininkas 2008-09-26 įsakymu Nr. 10-TE-489 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2008-10-01 perkėlė pareiškėją S. B. iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus Atsiskaitymų poskyrio vedėjo (A pareigybės lygis, 11 kategorija) pareigų į Vilniaus AVPK Finansų skyriaus Atsiskaitymų poskyrio vedėjo (A pareigybės lygis, 11 kategorija) pareigas (t. 1 , b. l. 24).

Vilniaus AVPK viršininkas 2012-02-28 įsakymu Nr. 10-TE-147 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo“ pareiškėjai S. B. suteikė antrą kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 21).

Pareiškėja S. B. Vilniaus AVPK 2013-09-02 pateikė prašymą „Dėl neteisėtai sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo“, kuriuo prašė išmokėti susidariusią darbo užmokesčio skirtumą arba pateikti paskaičiavimus apie grąžintiną darbo užmokesčio skirtumą (t. 1, b. l. 8).

Vilniaus AVPK viršininkas 2013-09-05 įsakymu Nr. 10-TE-628 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo“ pareiškėjai S. B. suteikė pirmą kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 20).

Vilniaus AVPK 2013-09-30 raštu Nr. 10-S-16030 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją S. B., kad apskaičiuodamas valstybės tarnautojo darbo užmokestį vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nesant teisinio pagrindo atsisakė perskaičiuoti pareiškėjos susidariusios pareiginės algos skirtumą ir pateikti paskaičiavimus (t. 1 , b. l. 9–10).

Vilniaus m. VPK viršininkas 2007-05-25 įsakymu Nr. 10-TE-244 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2007-05-25 skyrė pareiškėją J. S. Vilniaus m. VPK Personalo skyriaus Personalo valdymo poskyrio specialistės (B pareigybės lygis, 7 kategorija) pareigoms ir nustatė trečią kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 90).

Vilniaus AVPK viršininkas 2009-02-02 įsakymu Nr. 10-TE-54 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo“ suteikė pareiškėjai J. S. antrą kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 91).

Vilniaus AVPK viršininkas 2010-07-22 įsakymu Nr. 10-TE-346 „Dėl tarnybos eigos“ pareiškėjai J. S. suteikė pirmą kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 92).

Vilniaus AVPK viršininkas 2013-02-27 įsakymu Nr. 10-TE-136 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo“ nuo 2013-03-01 perkėlė pareiškėją J. S. iš Vilniaus AVPK PS PVP specialisto (B pareigybės lygis, 7 kategorija) pareigų į Vilniaus AVPK PS PVP vyresniosios specialistės (B pareigybės lygis, 8 kategorija) pareigas, paliekant turimą pirmą kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 89).

Pareiškėja J. S. Vilniaus AVPK 2013-09-25 pateikė prašymą „Dėl neteisėtai sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo“, kuriuo prašė išmokėti susidariusią darbo užmokesčio skirtumą arba pateikti paskaičiavimus, kokio dydžio pareiginės algos dalis buvo neišmokėta (t. 1, b. l. 66).

Vilniaus AVPK 2013-09-30 raštu Nr. 10-S-16030 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją J. S., kad apskaičiuodamas valstybės tarnautojo darbo užmokestį vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nesant teisinio pagrindo atsisakė perskaičiuoti pareiškėjos susidariusios pareiginės algos skirtumą ir pateikti paskaičiavimus (t. 1, b. l. 67–68).

Vilniaus m. VPK viršininkas 2006-08-12 įsakymu Nr. 10TE-336 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2006-08-17 skyrė pareiškėją K. G. į Vilniaus m. VPK Organizacinio skyriau vertėjų poskyrio specialistės (A pareigybės lygis, 7 kategorija) pareigas (t. 1, b. l. 123).

Vilniaus m. VPK viršininkas 2008-01-28 įsakymu Nr. 10-TE-36 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo“ suteikė pareiškėjai K. G. trečią kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 124).

Vilniaus m. VPK viršininkas 2008-09-26 įsakymu Nr. 10-TE-489 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2008-10-01 pareiškėją K. G. perkėlė iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Organizacinio skyriaus Vertėjų poskyrio specialistės (A pareigybės lygis, 7 kategorija) pareigų į Vilniaus AVPK Valdymo organizavimo skyriaus Vertėjų poskyrio specialistės (A pareigybės lygis, 7 kategorija) pareigas (t. 1, b. l. 125).

Vilniaus m. VPK viršininkas 2008-09-30 įsakymu Nr. 10-TE-500 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo“ suteikė pareiškėjai K. G. antrą kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 126).

Pareiškėja K. G. Vilniaus AVPK 2013-09-20 pateikė prašymą „Dėl neteisėtai sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo“, kuriuo prašė išmokėti susidariusią darbo užmokesčio skirtumą arba pateikti paskaičiavimus apie grąžintiną darbo užmokesčio skirtumą (t. 1, b. l. 109).

Vilniaus AVPK 2013-09-30 raštu Nr. 10-S-16162 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją K. G., kad apskaičiuodamas valstybės tarnautojo darbo užmokestį vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nesant teisinio pagrindo atsisakė perskaičiuoti pareiškėjos susidariusios pareiginės algos skirtumą ir pateikti paskaičiavimus (t. 1, b. l. 110–111).

Vilniaus m. VPK viršininkas 2007-07-31 įsakymu Nr. 10-TE-346 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2007-08-01 skyrė pareiškėją H. K. Vilniaus m. VPK Pirmojo PK VP PP specialistės (B pareigybės lygis, 5 kategorija) pareigoms bei suteikė trečią kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 161).

Vilniaus m. VPK viršininkas 2007-12-20 įsakymu Nr. 10-TE-548 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2008-01-01 perkėlė pareiškėją H. K. iš Vilniaus m. VPK Pirmojo PK VP PP specialistės (B pareigybės lygis, 5 kategorija) pareigų į Vilniaus m. VPK VP MT Pasų skyriaus specialistės (B pareigybės lygis, 5 kategorija) pareigas, paliekant trečią kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 177).

Vilniaus AVPK viršininkas 2008-09-26 įsakymu Nr. 10-TE-489 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2008-10-01 perkėlė pareiškėją H. K. iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos tarnybos Pasų skyriaus specialistės (B pareigybės lygis, 6 kategorija) į Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus specialistės (B pareigybės lygis, 6 kategorija) pareigas (t. 1, b. l. 162).

Vilniaus AVPK viršininkas 2009-02-02 įsakymu Nr. 10-TE-54 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo“ perkėlė pareiškėją H. K. iš Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus specialistės (B pareigybės lygis, 6 kategorija) pareigų į Vilniaus AVPK Pasų skyriaus vyresniojo specialisto (B pareigybės lygis, 7 kategorija) pareigas, paliekant trečią kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 163).

Vilniaus AVPK viršininkas 2011-02-01 įsakymu Nr. 10-TE-53 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo“ suteikė pareiškėjai H. K. antrą kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 164).

Pareiškėja H. K. Vilniaus AVPK 2013-09-26 pateikė prašymą „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir informacijos pateikimo“, kuriuo prašė pateikti informaciją apie tai, kiek laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 sumažėjo jos gaunamas darbo užmokestis lyginant su tuo dydžiu, kurį būtų gavusi, jei 2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363 (Žin., 2009, 91-3918) nebūtų sumažintas jos priedas už kvalifikacinę klasę, bei išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 152).

Vilniaus AVPK 2013-09-30 raštu Nr. 10-S-16223 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją H. K., kad apskaičiuodamas valstybės tarnautojo darbo užmokestį vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nesant teisinio pagrindo atsisakė perskaičiuoti pareiškėjos susidariusios pareiginės algos skirtumą ir pateikti paskaičiavimus (t. 1, b. l. 153–154).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjoms kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei dėl Vilniaus AVPK sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 str. nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 str. valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.

VTĮ 25 str. 3 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2009-08-01, buvo nustatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009-07-17 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009-08-01 buvo pakeista VTĮ 25 str. 3 d., nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII-114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013-12-31, tačiau 2013-09-19 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.

Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30; nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines klases.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja S. B. ginčijamu laikotarpiu Vilniaus AVPK ėjo Finansų skyriaus Atsiskaitymų poskyrio vedėjo (A pareigybės lygis, 11 kategorija) pareigas bei turėjo trečią kvalifikacinę klasę (t. 1 , b. l. 22, 23, 24), nuo 2012-02-28 jai suteikta antra kvalifikacinė klasė (t. 1 , b. l. 21), o nuo 2013-09-05 – pirma kvalifikacinė klasė (t. 1 , b. l. 20). Pareiškėja J. S. ginčijamu laikotarpiu ėjo Personalo skyriaus Personalo valdymo poskyrio specialistės (B pareigybės lygio, 7 kategorija) pareigas bei turėjo antrą kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 90, 91), 2010-07-22 jai suteikta pirma kvalifikacinė klasė (t. 1, b. l. 92), nuo 2013-03-01 ji buvo perkelta į Vilniaus AVPK PS PVP vyresniosios specialistės (B pareigybės lygis, 8 kategorija) pareigas, paliekant turimą pirmą kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 89). Pareiškėja K. G. ginčijamu laikotarpiu ėjo Vilniaus AVPK Valdymo organizavimo skyriaus Vertėjų poskyrio specialistės (A pareigybės lygis, 7 kategorija) pareigas bei turėjo antrą kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 125, 126). Pareiškėja H. K. ginčijamu laikotarpiu ėjo Vilniaus AVPK Pasų skyriaus vyresniojo specialistės (B pareigybės lygis, 7 kategorija) pareigas bei turėjo trečią kvalifikacinę klasę (t. 1, b. l. 163), 2011-02-01 jai suteikta antra kvalifikacinė klasė (t. 1, b. l. 164).

Taigi pareiškėjai S. B. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, pareiškėjai J. S. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, pareiškėjai K. G. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, pareiškėjai H. K. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos priedo už kvalifikacinę klasę dydžius, o pareiškėjai S. B. – ir sumažinus pareiginės algos koeficiento dydį.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja J. S. patikslintame skunde prašo priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki skundo teismui padavimo dienos, t. y. iki 2013-10-14, pareiškėja K. G. skunde teismo prašo priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-14, o pareiškėja H. K. patikslintame skunde konkretaus laikotarpio, kuriuo susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, nenurodė, todėl atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą bei į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XII-517 įsigaliojo 2013-10-01, nagrinėjamu atveju bus vertinamas laikotarpis nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, per kurį pareiškėjoms J. S., K. G. ir H. K. susidarė darbo užmokesčio nepriemoka.

Vilniaus AVPK pareiškėjų J. S., V. G. ir H. K. reikalavimams priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėja S. B., kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-09- (žyma ant voko). Pareiškėja J. S., kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-10-14. Pareiškėja K. G., kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-10-14 (žyma ant voko).

Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjos ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį joms išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Vilniaus AVPK prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjos skundą teismui pateikė praleidusios ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems už laikotarpį: S. B. – už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2010-09-29; J. S. – už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-13; K. G. – už laikotarpį nuo 2013-10-13. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų reikalavimai šiose dalyse (pareiškėjos S. B. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2010-09-29, pareiškėjos J. S. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2010-10-13, pareiškėjos K. G. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2010-10-13) atmetami.

Nagrinėjamu laikotarpiu (pareiškėjos S. B. atveju – nuo 2010-09-30 iki 2013-09-30, pareiškėjos J. S. atveju – nuo 2010-10-14 iki 2013-09-30, pareiškėjos K. G. atveju – nuo 2010-10-14 iki 2013-09-30, pareiškėjos H. K. atveju – nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30) pareiškėjoms neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: VTĮ 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) VTĮ 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) VTĮ 25 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str.1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 2 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016; LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjos S. B. ir J. S. skundo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį kėlė Lietuvos valstybės atžvilgiu, o pareiškėja K. G. – Lietuvos valstybės ir Vilniaus AVPK atžvilgiu.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).

Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjų S. B., J. S., K. G. reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Vilniaus AVPK, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.

Pareiškėjos taip pat prašo panaikinti Vilniaus AVPK sprendimus.

Pažymėtina, kad ginčijamame Vilniaus AVPK sprendimuose išreikšta Vilniaus AVPK valia atsisakyti mokėti pareiškėjoms susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimu. Juose taip pat nurodyta, jog įstatymas nenustato valstybės tarnautojų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, todėl Vilniaus AVPK nekyla pareiga mokėti pareiškėjoms susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (t. 1, b. l. 9–10, 67–68, 110–111, 153–154).

Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Teismo vertinimu, Vilniaus AVPK iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriuo remiantis įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, aiškiai reglamentuojantį dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlygio) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog Vilniaus AVPK priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, todėl pareiškėjų reikalavimai panaikinti Vilniaus AVPK sprendimus atmetami kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų S. B., J. S., K. G., H. K. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė