- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-19
- Bylos Nr.
- B2-2044-221/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01382-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėja Virginija Lozoraitytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Mėsuva“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Litvinga“, skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mėsuva“ 2015 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimo aštuntu darbotvarkės klausimu panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėja prašo panaikinti BUAB „Mėsuva“ 2015 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimą aštuntu darbotvarkės klausimu „Dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo“ ir įpareigoti kreditorius kitame kreditorių susirinkime nustatyti turto pardavimo kainą ir tvarką.
Šalies argumentai
Nurodo, kad 2015 m. gegužės 18 d. įvyko BUAB „Mėsuva“ kreditorių susirinkimas. Pagal darbotvarkę aštuntu klausimu buvo svarstoma turto pardavimo kaina ir tvarka. Bankroto administratorė nustatė, jog BUAB „Mėsuva“ nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas –žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3,2600 ha ploto (komercinės paskirties), buvo parduodamas iš varžytynių 2014 m. gegužės 9 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. už kreditorių susirinkimo nustatytą kainą – 868 860,06 Eur, antrose varžytynėse – už 695 088,04 Eur. Varžytynėms neįvykus, parduodamo turto kaina buvo sumažinta, o turtas parduodamas laisvu pardavimu už 434 430,03 Eur + PVM. Nepardavus už nustatytą kainą per vieną mėnesį, kaina sumažinta iki 347 544,02 Eur + PVM. Bankroto administratorė, siekdama parduoti nekilnojamąjį turtą kuo palankesnėmis kreditoriams sąlygomis, pasiūlė: vykdyti turto pardavimą iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; pradinė nekilnojamojo turto pardavimo kaina – 340 000 Eur + PVM, antrose varžytynėse pradinė kaina nustatoma 20 proc. mažesnė nei pirmosiose varžytynėse, t. y. 272 000 Eur + PVM; varžytynių dalyvio mokestis 10 proc. nuo pardavimo kainos; kainos kėlimo žingsnis – 0,1 proc. nuo pradinės pardavimo kainos; varžytynių žiūrovo mokestis – 100 Eur; apie vykdomas varžytynes skelbti Įmonių bankroto valdymo departamento svetainėje, nekilnojamojo turto pardavimo portaluose bei laikraštyje; nepardavus įkeisto turto varžytynėse, pasiūlyti įkaito turėtojui perimti turtą, o šiam atsisakius, įmonės administratorė įpareigojama per 30 dienų sušaukti kreditorių susirinkimą, kuriame būtų patvirtinta tolimesnė šio turto pardavimo kaina ir tvarka. Kreditoriai BUAB „Viva Victoria“ ir VĮ Turto bankas sutiko su administratorės pasiūlymu ir balsavimo raštu biuletenyje balsavo „už“, o didžiausia kreditorė, turinti daugiau kaip pusę visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, S. R. balsavo „prieš“, nurodžiusi, kad yra prieš turto pardavimą, kol nebus priimta vieninga nuomonė dėl kreditorės BUAB „Viva Victoria“ finansinio reikalavimo, kuris užtikrintas hipoteka, nuginčijimo. Toks nutarimas prieštarauja įmonės ir visų kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams. 2013 m. kovo 10 d. ir 2014 m. lapkričio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimai bei 2015 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimo priimti nutarimai prieštarauja vienas kitam, nes ankstesniuose kreditorių susirinkimuose buvo patvirtinta turto pardavimo kaina ir tvarka, numatanti turtą parduoti varžytynėse, kitame kreditorių susirinkimo nutarime nutarta turtą parduoti laisvu pardavimu. Turtas nebuvo parduotas, nes varžytynėse nedalyvavo nė vienas pirkėjas, taip pat nebuvo pareikštas noras pirkti turtą, vykdant laisvą pardavimą. Dėl to kreditorių susirinkime turi būti imtasi veiksmų turtui parduoti. Kreditorius S. K. R. ir jo finansinį reikalavimą perėmusi dukra S. R. nors ir nesutinka su hipotekos kreditoriaus reikalavimu, patvirtintu Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, siekdami jį nuginčyti. Reikalavimas yra patvirtintas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo nutartimi, todėl bankroto administratorė neturi teisinio pagrindo abejoti hipotekos kreditorės finansinio reikalavimo pagrįstumu ir teisėtumu. Kreditorius turi galimybę ginti savo ir bankrutuojančios įmonės teisėtus interesus, pasinaudodamas netiesioginio ieškinio institutu. Kreditorė S. R. piktnaudžiauja jai suteiktomis teisėmis balsuodama prieš turto pardavimą, taip pažeisdama kitų kreditorių interesus. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 7 dalyje yra nustatytas 24 mėnesių nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos turto realizavimo terminas, per kurį turi būti realizuojamas įmonės turtas ir tokiu būdu tenkinami įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. Šis terminas gali būti pratęstas tik dėl svarbių priežasčių. BUAB „Mėsuva“ bankroto procesas vyksta nuo 2011 m. gruodžio 22 d., nutartis įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto priimta 2013 m. vasario 22 d., t. y. daugiau nei prieš 24 mėnesius. Atmetus pareiškėjos skundą, būtų pripažinti vieno kreditoriaus interesai ir paneigti kitų asmenų teisėti interesai ir lūkesčiai, taip pat būtų pažeistas viešasis interesas, pristabdytas BUAB „Mėsuva“ turto pardavimo procesas, o tai nepagrįstai suvaržytų kitų kreditorių teisę į bankroto proceso operatyvumą.
Kreditorė VĮ Turto bankas nurodo, kad sutinka su pareiškėjos skundu. Teigia, kad BUAB „Mėsuva“ bankrotas tęsiasi jau ketverius metus, tačiau turto realizavimo procedūros niekaip nepradedamos. Situacija, kai pagrindinis kreditorius vengia priimti būtinus sprendimus ir taip vilkinamos bankroto procedūros, prieštarauja bankroto tikslams – kuo operatyviau užbaigti bankroto procedūras ir sumažinti dėl to patiriamus kreditorių nuostolius, t. y. atgauti bent dalį lėšų, reikalingų kreditorių reikalavimams padengti.
Kreditorė S. R. prašo atmesti pareiškėjos skundą. Nurodo, kad administratorė pažeidė savo pareigą veikti apdairiai ir rūpestingai. Dabartinė ir ankstesnė BUAB „Mėsuva“ bankroto administratorė nesiėmė visų nuo jų priklausančių veiksmų hipotekos kreditorės BUAB „Viva Victoria“ atžvilgiu. Parduodamam BUAB „Mėsuva“ turtui šiuo metu rinkoje nėra paklausos, todėl tik kreditorių susirinkimas gali nuspręsti, kiek objektyviai gali būti mažinama parduodamo turto kaina, kad šį turtą būtų galima realizuoti. Tai, kad pirmosiose varžytynėse turtas nebuvo parduotas už nustatytą kainą, negali reikšti, jog paskesnėse varžytynėse jo kaina turi būti nepagristai maža, neatitinkanti teisingumo ir protingumo principų. Spartus turto realizavimas už mažesnę kainą nėra naudingas kreditorių daugumai, todėl, patenkinus pareiškėjos skundą ir pripažinus vieno kreditoriaus interesus, būtų paneigti kitų asmenų teisėti interesai ir lūkesčiai, būtų pažeistas viešasis interesas. Su administratorės pasiūlymu parduoti turtą nurodytu būdu, tvarka ir kaina nebuvo pateikta tokį pasiūlymą pagrindžiančių skaičiavimų, todėl, siekiant užtikrinti daugumos kreditorių interesus, nebuvo pagrindo sutikti su administratorės pasiūlymu. Skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas buvo priimtas laikantis įstatyme numatytos tvarkos, todėl yra teisėtas.
Kitų atsiliepimų į skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Skundas iš dalies tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2015 m. gegužės 18 d. BUAB „Mėsuva“ kreditorių susirinkime aštuntu darbotvarkės klausimu buvo svarstoma BUAB „Mėsuva“ turto pardavimo kaina ir tvarka. Bankroto administratorė siūlė: vykdyti turto pardavimą iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; pradinė nekilnojamojo turto pardavimo kaina – 340 000 Eur + PVM, antrosiose varžytynėse pradinė kaina nustatoma 20 proc. mažesnė nei pirmosiose varžytynėse, t. y. 272 000 Eur + PVM; varžytynių dalyvio mokestis 10 proc. nuo pardavimo kainos; kainos kėlimo žingsnis – 0,1 proc. nuo pradinės pardavimo kainos; varžytynių žiūrovo mokestis – 100 Eur; apie vykdomas varžytynes skelbti Įmonių bankroto valdymo departamento svetainėje, nekilnojamojo turto pardavimo portaluose bei laikraštyje; nepardavus įkeisto turto varžytynėse, pasiūlyti įkaito turėtojui perimti turtą, o šiam atsisakius, įmonės administratorius įpareigojamas per 30 dienų sušaukti kreditorių susirinkimą, kuriame būtų patvirtinta tolimesnė šio turto pardavimo kaina ir tvarka. Už šį nutarimą balsavo kreditoriai VĮ Turto bankas ir BUAB „Viva Victoria“, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma sudaro 37,33 proc. visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, prieš šį nutarimą balsavo kreditorė S. R., kurios teismo patvirtintas reikalavimas sudaro 62,67 proc. visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Kreditorei S. R. balsavus prieš bankroto administratorės pasiūlytą nutarimo dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo projektą, nutarimas nebuvo priimtas (2015 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimo protokole klaidingai nurodyta, kad nutarta nepardavinėti BUAB „Mėsuva“ priklausančio nekilnojamojo turto su S. R. pastaba: prieš turto pardavimą, kol nepriimsime vieningos nuomonės dėl kreditoriaus BUAB „Viva Victoria“ kreditoriaus reikalavimo, kuris užtikrintas hipoteka, nuginčijimo, nes dėl tokio nutarimo projekto nebuvo balsuojama).
ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo (kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo) patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Taigi įstatymo leidėjas kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumą padarė tiesiogiai priklausomą nuo teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumų dydžio. Vadinasi, vien ta aplinkybė, kad kreditorių susirinkimo nutarimai buvo priimti tik vieno kreditoriaus balsų dauguma, pati savaime nelemia tokio nutarimo neteisėtumo, jei šio kreditoriaus patvirtinto finansinio reikalavimo suma vertine išraiška sudarė daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų sumos. Kaip minėta, prieš nutarimą aštuntu darbotvarkės klausimu dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo balsavo 62,67 proc. patvirtintų finansinių reikalavimų turinti kreditorė. Taigi kreditorių susirinkimo nutarimas aštuntu darbotvarkės klausimu nepriimtas nepažeidžiant kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarkos. Pareiškėja taip pat nenurodė jokių kreditorių susirinkimo sušaukimo ar nutarimo priėmimo tvarkos pažeidimų. Darytina išvada, kad byloje nėra ginčo, jog BUAB „Mėsuva“ 2015 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimas buvo sušauktas, įvyko ir nutarimai buvo priimti (nepriimti), laikantis procedūrinių ĮBĮ numatytų reikalavimų.
Pareiškėja nesutinka su kreditorių susirinkimo nepritarimu nutarimo aštuntu darbotvarkės klausimu dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo projektui, skundą grįsdama tuo, kad kreditorė S. R. nepagrįstai mano, jog bankroto administratorė turi pareigą ginčyti hipotekos kreditorės finansinį reikalavimą, BUAB „Mėsuva“ turto pardavimo kainos ir tvarkos nenustatymas prieštarauja įmonės, kreditorių teisėms ir teisėtiems reikalavimams, viešajam interesui, operatyviam bankroto procedūrų vykdymui.
Spręsdamas kreditorių balsų dauguma, kreditorių susirinkimas nustato pradinę turto pardavimo varžytynėse kainą. Tiesioginį teisinį suinteresuotumą dėl to, kokia kaina bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, turi kreditoriai, kurie jį realizuoja, veikdami per kreditorių susirinkimą. Įprastai, kuo didesne kaina bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Visgi, spręsdamas turto pardavimo klausimus, kreditorių susirinkimas atsižvelgia ir į kitus veiksnius, tokius kaip realios galimybės parduoti turtą, potenciali turto realizavimo trukmė, atsiskaitymo gavimo galimybės ir kt. Atskirais atvejais spartus turto realizavimas už mažesnę kainą gali būti naudingesnis kreditoriams, nei ilgos turto realizavimo procedūros, kurių sėkmė nėra garantuota ir kurios didina administravimo kaštus. Visų šių klausimų sprendimas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Teismas nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių (nagrinėjamu atveju – kreditorių susirinkimo) kompetencijai. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas negali nurodyti kreditorių susirinkimui konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinę turto pardavimo kainą, tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyvias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (pavyzdžiui, kai nustatyta pradinė turto pardavimo kaina ar parinktas turto pardavimo būdas yra aiškiai neprotingi bei nesąžiningi), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus (CK 1.5 str.). Teismas, atsižvelgdamas į byloje dalyvaujančių asmenų pateikiamus argumentus ir įrodymus, taip pat gali įvertinti, ar kreditorių susirinkime priimant nutarimus, susijusius su turto realizavimu, balsų daugumą turintys kreditoriai nesiekia nesąžiningai pasinaudoti savo balsų daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti teisėtus kreditorių mažumos interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-860/2013).
Nagrinėjamu atveju pagrindinės kreditorės S. R., kurios teismo patvirtintas reikalavimas sudaro 62,67 proc. visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, nesutikimas su bankroto administratorės nutarimo dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo projektu grįstas iš esmės tuo, kad bankroto administratorė turi kreiptis į teismą dėl hipotekos kreditorės finansinio reikalavimo nuginčijimo, o iki tol, kol ji to nepadarys, BUAB „Mėsuva“ turto pardavimas nėra galimas.
Įmonės administratorius bankroto procese yra vienas reikšmingiausių subjektų, kuris iš esmės vykdo bankrutuojančios įmonės vadovo funkcijas, jis įmonės bankroto procese turi plačius įgalinimus ir nuo jo veiksmų didžiąja dalimi priklauso tinkama visų kreditorių bei pačios įmonės teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo sklandumas, skaidrumas, ekonomiškumas. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad pats administratorius turi įgaliojimus įvertinti jam pateiktus duomenis ir savarankiškai priimti sprendimus ar kreiptis į teismą visais bankroto procese aktualiais klausimais, įskaitytinai inicijuojant teisminius procesus prieš įmonės skolininkus, o kiekvieno kreditoriaus išsakyta nuomonė jo nesaisto. Pateikti duomenys taip pat neįpareigoja su jais besąlygiškai sutikti, reikšti ieškinius ar imtis kitų veiksmų, kurių siekia ar pageidauja vienas ar kitas kreditorius. Tuo atveju, jeigu bankroto administratoriaus ir įmonės kreditorių pozicijos (nuomonės) dėl subjektinių teisių gynimo išsiskiria, įmonės kreditoriai turi teisę ginti savo teises kitais tokių teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, reikšti netiesioginius ieškinius įmonės skolininkams ar ieškinius administratoriui dėl žalos atlyginimo, priimti rekomendacinio pobūdžio nutarimus administratoriaus atžvilgiu kreditorių susirinkimuose ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1809/2013; 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-67/2014). Darytina išvada, kad kreditorės S. R. nepritarimas bankroto administratorės nuomonei dėl pagrindų ginčyti hipotekos kreditorės finansinį reikalavimą nebuvimo, sudaro galimybę jai pačiai ginti savo teises, tačiau nestabdyti BUAB „Mėsuva“ bankroto procesą, neleidžiant kreditorių susirinkimui priimti nutarimų dėl BUAB „Mėsuva“ turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo.
Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi UAB ‚Mėsuva“ iškelta bankroto byla, 2013 m. vasario 12 d. nutartimi BUAB „Mėsuva“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pastaroji nutartis įsiteisėjo 2013 m. balandžio 22 d., Lietuvos apeliaciniam teismui netenkinus kreditoriaus S. K. R. atskirojo skundo. ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto ir kreditoriams neperduoto bankrutavusios įmonės turto ir kreditorių nepatenkintų reikalavimų, šis turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu turi būti nurašytas. Nurašytas bankrutavusios įmonės turtas (išskyrus nekilnojamąjį turtą) ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo nurašymo dienos turi būti panaudojamas arba sunaikinamas kreditorių nustatyta tvarka. Nurašytą nekilnojamąjį turtą administratorius ne vėliau kaip per 30 dienų po jo nurašymo dienos pagal perdavimo aktą turi neatlygintinai perduoti savivaldybei, kurios teritorijoje yra šis nekilnojamasis turtas. Per nurodytą terminą savivaldybė privalo perimti šį turtą. Kreditorių susirinkimo prašymu ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nurodytą 24 mėnesių terminą teismas gali pratęsti. Vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad ĮBĮ nustato 24 mėnesių terminą bankrutavusios įmonės turtui parduoti. Nagrinėjamoje byloje šis terminas yra pasibaigęs. Kreditorių susirinkimas nėra priėmęs nutarimo dėl kreipimosi į teismą dėl 24 mėnesių termino pratęsimo, tačiau, net kreditorių susirinkimui priėmus tokį nutarimą, bankrutavusios įmonės turto pardavimas negali tęstis neribotą laiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad ĮBĮ normų analizė suponuoja išvadą, jog pagrindinis bankroto proceso tikslas – patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus. Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimas yra galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis. Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tam tikros ĮBĮ nuostatos suponuoja ir tai, kad šalia kreditorių reikalavimų patenkinimo bankroto proceso tikslas yra taip pat ir skolininko teisių bei teisėtų interesų apsauga. Taigi, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nurodytus du tikslus, t. y. kreditorių ir skolininko interesų apsaugą, reikia derinti. Nors pagal bankroto procedūrų teisinio reglamentavimo prasmę, iškėlus įmonės bankroto bylą, prioritetas teikiamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, tačiau ir tokiu atveju turi būti racionaliai vadovaujamasi kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008). S. R. atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad spartus turto realizavimas už mažesnę kainą nėra naudingas kreditorių daugumai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad du iš trijų kreditorių sutinka, kad BUAB „Mėsuva“ turtas būtų parduotas, po įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto yra praėję daugiau negu dveji metai, sprendžia, kad aplinkybė, jog viena iš kreditorių mano, kad įmonės turtas gali būti parduodamas už didesnę nei bankroto administratoriaus siūloma turto pardavimo kaina, to nepagrįsdama jokiais objektyviais įrodymais ir remdamasi tik savo subjektyvia nuomone, negali būti pakankamas, juolab besąlyginis, pagrindas atsisakyti patvirtinti BUAB „Mėsuva“ turto pardavimo kainą ir tvarką, nes tai neatitiktų pagrindinio įmonių bankroto proceso tikslo – kiek įmanoma operatyviau patenkinti visų įmonės kreditorių interesus ir teisėtus lūkesčius, taip pat prieštarautų bankroto, kaip kolektyvinio proceso, paskirčiai. Viešojo intereso apsauga nagrinėjamu atveju reikalauja, kad kuo greičiau būtų patenkinta bent dalis finansinių reikalavimų, todėl operatyvesnis bankroto procedūrų vykdymas ir užbaigimas laikytinas prioritetiniu.
Išdėstytos aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismų praktika sudaro pagrindą spręsti, kad kreditorių susirinkimo nepritarimas nutarimo dėl BUAB „Mėsuva“ turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo projektui prieštarauja kreditorių interesams ir teisėtiems lūkesčiams, bankroto proceso operatyvumui ir viešajam interesui. Pareiškėja prašo panaikinti BUAB „Mėsuva“ 2015 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimą aštuntu darbotvarkės klausimu „Dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo“, tačiau nutarimo, kuris nebuvo priimtas, panaikinimas nesukels jokių teisinių pasekmių, todėl jis nenaikintinas, o kreditorių susirinkimas įpareigotinas nustatyti BUAB „Mėsuva“ turto pardavimo kainą ir tvarką.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
iš dalies patenkinti pareiškėjos skundą.
Įpareigoti kreditorių susirinkimą nustatyti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mėsuva“ turto pardavimo kainą ir tvarką.
Dėl nutarties per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo gali būti paduotas atskirasis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.