Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. R. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nutarimo, kuriuo R. G. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130² str. administraciniu areštu 25 paroms su transporto priemonės - automobilio Audi A4 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios V. R., konfiskavimu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130² str. už tai, kad jis 2013 m. rugpjūčio 17 d., 19.35 val., Elektrėnų sav., Naujųjų Kietaviškių k., Bažnyčios g. būdamas neblaivus (nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,66 promilių) pakartotinai vairavo transporto priemonę Audi A4 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai jam buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 127 str. 3 d. numatytą pažeidimą, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, kai teisė vairuoti transporto priemones yra atimta, tuo pažeisdamas KET 14 p. reikalavimus.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas daro klaidingą išvadą skundžiamame nutarime nurodydamas, jog neva įrodyta, kad R. G. automobilį vairavo be tuo metu automobilyje buvusio T. R. žinios. Atvirkščiai - tai, kad automobilis buvo valdomas be jokios transporto priemonės savininko V. R. žinios bei hipotetinio tuometinio valdytojo T. R. žinios yra įrodyta ir nustatyta faktinėmis aplinkybėmis, kurios paremtos rašytiniais byloje esančiais įrodymais - liudytojo paaiškinimais, paties pažeidėjo paaiškinimui, transporto priemonės savininko paaiškinimu, juk yra nurodyta, kad T. R., kuomet automobilis buvo neteisėtai valdomas R. G., miegojo ir užmigo dar prieš R. G. pradedant vairuoti automobilį. Pasak apelianto, šiuo atveju byloje nėra pateikta priešingų įrodymų nei yra pateikti rašytiniai visų asmenų (pažeidėjo, liudytojo - T. R., V. R.), kurie tik visi patvirtinta aplinkybę, jog transporto priemonę pažeidėjas vairavo be jokios žinios, valios nebuvimo nei iš T. R., nei iš V. R.. Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamame nutarime neteisingai vertina, jog T. R. ir V. R. yra suinteresuoti palankia R. G. bylos baigtimi, todėl neva teikia tokius suderintus paaiškinimus. Atkreiptinas dėmesys, jog nei apeliantas, nei liudytojas nėra suinteresuoti R. G. asmeniškai taikytinos sankcijos bei atsakomybės apimtimi, nes turtinės faktinės pasekmės dėl automobilio konfiskacijos pagal ATPK 130² str. kyla ne R. G. (jis net nėra automobilio savininkas), o pačiam apeliantui, todėl jis yra suinteresuotas tik jo nuosavybės teisės apsauga ir galimybe disponuoti savo automobiliu ateityje.

Apeliantas pažymi, kad visos neigiamos turtinės ir kitos pasekmės, kylančios dėl pagal ATPK 130² kvalifikuotinų veiksmų atlikimo, gali kilti tik pažeidėjui, kuris būtent ir įvykdė pavojingus ir viešosios teisės uždraustus veiksmus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad visos valstybės nustatytos poveikio priemonės turi būti nukreiptos nebent tik į pažeidėją, siekiant tik jį nubausti ir auklėti, tačiau neturi daryti jokios įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir turtiniams interesams, šiuo atveju apelianto, kaip priverstinai nuvežto automobilio savininko apribotai nuosavybės teisei į teisėtai priklausantį turtą. Pasak apelianto, kadangi buvo nustatyta, jog V. R. nuosavybės teise priklausęs automobilis buvo R. G. valdomas be jo valios ir sutikimo, laikytina, jog papildomos nuobaudos skyrimas ir V. R. priklausančios transporto priemonės konfiskavimas yra nepagrįstas bei netikslingas, nes pažeidėjui skiriama nuobauda už administracinį teisės pažeidimą, turi veikti tik jį asmeniškai. Apeliantas mano, kad įvertinus nuobaudos skyrimo individualizavimo principą ir poreikį, nagrinėjamu atveju ATPK 20 str., 30 str. ir 130² straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai ir poveikio priemonės yra pasiektos apsiribojant arešto skyrimu, nes kita nuobaudos dalis būtų faktiškai nukreipiama ne į pažeidėją, tačiau į apeliantą, kuris neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Apeliantas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. yra įtvirtinta, kad nuosavybė yra neliečiama, todėl traktuotina, jog V. R. neatlikus jokių viešosios teisės uždraustų ir administracinę ar juo labiau baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veiksmų, pastarajam negali kilti apskritai jokie neigiami turtiniai teisiniai padariniai dėl kito asmens atlikto pažeidimo, nes antraip būdu pažeista V. R. nuosavybės teisė į jam priklausantį kilnojamąjį daiktą - automobilį.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 130² str. numatyto teisės pažeidimo padarymas teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims užtraukia baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su transporto priemonės konfiskavimu arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu. Pirmosios instancijos teismas paskyrė R. G. administracinį areštą 25 paroms su transporto priemonės - automobilio Audi A4 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios V. R., konfiskavimu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ginčo dėl R. G. kaltės, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130² str., nėra. Apeliantas ginčija papildomos nuobaudos – automobilio Audi A4 Avant konfiskavimo – skyrimą.

ATPK 30 str. 2 d. numatyta, kad skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. ATPK 130² str. sankcijoje numatytas transporto priemonės konfiskavimas yra privaloma, o ne alternatyvi administracinė nuobauda. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda, esant padarytiems tam tikriems Lietuvos Respublikos ATPK numatytiems pažeidimams, toks nuosavybės teisės ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti (2008-05-26 nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1742/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-4-2012).). Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997-04-08 nutarime konstatuota, jog vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Nurodyta, jog Lietuvos Respublikos ATPK 26 str. 1 d. numatytas tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, dėl kurio savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra. Nepaisant to, jis gali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą. Tokios praktikos yra laikomasi iki šiol (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-3392/2011, N261-4717/2011). Toks teisinių santykių sureguliavimas įstatymu yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybės už savo veiksmus sugriežtinimui ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad visos neigiamos turtinės ir kitos pasekmės, kylančios dėl pagal ATPK 130² kvalifikuotinų veiksmų atlikimo, gali kilti tik pažeidėjui, kuris būtent ir įvykdė pavojingus ir viešosios teisės uždraustus veiksmus.

Teismų praktikoje, analizuojant Lietuvos Respublikos ATPK įtvirtintas normas bei remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, yra konstatuota, jog transporto priemonės konfiskavimas už Lietuvos Respublikos ATPK 130² str. teisės pažeidimą gali būti netaikomas ir Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatų taikymas yra galimas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą teisės pažeidimo padarymo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-3213/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad automobilis Audi A4 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria R. G. padarė jam inkriminuojamą teisės pažeidimą, nuosavybės teise priklauso V. R. (b. l. 20). V. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad įvykio dieną automobilį buvo pažadėjęs sūnui T. R., kuriam leisdavo važiuoti su savo mašina. Nurodė, kad iš vakaro paskambino sūnus, kuriam V. R. pasakė, jog jis galės paimti automobilį ir pažiūrėti valytuvus. Liudytojas paaiškino, kad, kiek supranta, sūnus automobiliu R. G. naudotis neleido, R. G. paėmė automobilį savavališkai. V. R. pažymėjo, kad automobilį prižiūri sūnus (b. l. 88). Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu T. R. paaiškino, kad R. G. yra jo draugas. Įvykio dieną jis važiavo remontuoti sugedusių automobilio valytuvų. Pasak liudytojo, tėvas žinojo, kur jis važiuoja ir leido važiuoti automobiliu. Remontuojant automobilį R. G. pasiūlė išgerti, jie prisigėrė ir jis (T. R.) užmigo ant galinės automobilio sėdynės. Ką R. G. veikė su automobiliu, T. R. nežino, nes miegojo. T. R. niekur su R. G. važiuoti neketino ir pasitikėjo R. G., kad jis nieko blogo nepadarys, liudytojas jam neleido daryti, ką jis nori. Liudytojas taip pat nurodė, kad užmigo, paliko raktelius ir ramiai miegojo. Pažymėjo, kad jaučia atsakomybę už jam patikėtą automobilį (b. l. 88-89). Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. G. paaiškino, kad rugpjūčio 17 d. pas jį į garažą atvažiavo T. R. paremontuoti jo tėvų automobilį. Baigus remontuoti automobilį jie kartu išgėrė ir po to T. R. užmigo ant automobilio galinės sėdynės. Jis sugalvojo pastatyti automobilį kieme prie savo namų, kad automobilio neapvogtų. Pasak pažeidėjo, automobilio rakteliai berods buvo spynelėje. R. G. pažymėjo, kad T. R. perstatyti automobilio neprašė (b. l. 87-88).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Šio įstatymo 2 str. 62 p. nustatyta, kad transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę. Iš bylos medžiagos matyti, įvykio dieną V. R. priklausantis automobilis Audi A4 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo jo sūnaus T. R. žinioje, t. y. V. R. automobiliu leido naudotis savo sūnui T. R.. Kaip pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė pirmosios instancijos teismas, perdavus automobilį T. R. jis tapo teisėtu automobilio valdytoju, atsakingu už automobilį naudojimosi metu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad automobilio valdytojas T. R. nedavė leidimo R. G. naudotis jam patikėtu automobiliu, nepatvirtina, jog automobilio valdytojas ėmėsi atitinkamų priemonių jam patikėtam turtui apsaugoti nuo neteisėto pasinaudojimo juo. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, transporto priemonės savininkas ar valdytojas neturi būti pasyvus saugant transporto priemonę nuo neteisėto panaudojimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, T. R. nebuvo aktyvus ir nepasirūpino, jog R. G., kuris jau ne kartą baustas administracine tvarka už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, neturėtų galimybės pasinaudoti minėtu automobiliu. Priešingai, T. R., kaip pats paaiškino teismo posėdžio metu, apsvaigęs nuo alkoholio užmigo automobilyje, automobilio raktelius palikdamas užvedimo spynelėje, taip suteikdamas galimybę netrukdomai pasinaudoti minėtu automobiliu. Taigi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad automobilis Audi A4 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo paimtas prieš transporto priemonės valdytojo valią ir juo buvo disponuojama neteisėtai, o T. R. nebuvo atsakingas už jam patikėto automobilio panaudojimą teisės pažeidimo padarymo metu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog susidariusi situacija nebuvo išskirtinė, sudaranti pagrindą, skiriant administracinę nuobaudą, svarstyti Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatų taikymo galimumą. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad T. R. nesiėmė reikiamų priemonių, jog jam patikėtu turtu nebūtų pasinaudota administraciniam teisės pažeidimui daryti.

Apibendrinat išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 18 d. nutarimu, pripažindamas R. G. kaltu pagal ATPK 130² str., pagrįstai paskyrė administracinę nuobaudą – automobilio Audi A4 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimą. Šiuo atveju transporto priemonės savininkas V. R. dėl neteisėtų pažeidėjo veiksmų, vairuojant ir naudojant svetimą transporto priemonę, dėl patirtų turtinių nuostolių turi teisę kreiptis į teismą dėl jų išieškojimo iš kalto asmens, padariusio žalą, civilinio proceso tvarka.

Įvertinus minėtas aplinkybes, R. G. paskirta administracinė nuobauda yra proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui, Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nutarimą nepakeistą ir V. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.