Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Mefodijos Povilaitienės, sekretoriaujant Monikai Skardžiūtei, dalyvaujant pareiškėjai D. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto socialinės paramos centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje atsakovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

2010-07-27 pareiškėja kreipėsi į Centrą, prašydama skirti laidojimo pašalpą už savo motiną mirusiąją A. L.. Nurodė, kad A. L. gyveno Lietuvoje, tačiau deklaruota gyvenamoji vieta Vokietijoje; iki mirties ES ar EEE šalyse (išskyrus Lietuvą) nedirbo, negavo pensijos ar bedarbio pašalpos (b. l. 41).

Nustatyta, kad A. L. gyvenamąją vietą deklaravo 1988-02-02 adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini). Deklaravimo duomenys panaikinti 2008-12-17 (b. l. 75). Remiantis Gyventojų registro duomenų bazės duomenimis, A. L. 2009-10-08 deklaruota gyvenamoji vieta – Vokietija (b. l. 43). Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010-03-24 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), A. L. turi 13,15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994-01-01 (b. l. 23).

Bylos medžiaga patvirtina, kad A. L. buvo registruota VšĮ Kauno Šilainių poliklinikoje (b. l. 69). Remiantis Vokietijos gydymo įstaigos 2010-06-28 parengtu pranešimu, A. L. gydyta hematologijos ir onkologijos stacionare ir dienos klinikoje, Vokietijoje, dėl tiesiosios žarnos vėžio, 2009-07-16 jai atlikta operacija, po gydymo išvyko atgal į Lietuvą (b. l. 58-60). Nustatyta, kad A. L. 2009-10-05 konsultuota Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose (b. l. 13). Mirties liudijimas patvirtina, kad A. L. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 42).

2010-08-03 Centras raštu Nr. 6259 informavo pareiškėją, kad vadovaujantis įstatymo „Dėl paramos mirties atveju“ nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad mirusiosios A. L. deklaruota gyvenamoji vieta – Vokietijoje, išmokėti laidojimo pašalpą už mirusiąją A. L. nėra teisinio pagrindo. Nurodė, kad vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004-12-27 įsakymo Nr. A1-288 „Dėl Europos Tarybos reglamento Nr. 1408/71/EEB ir reglamento Nr. 574/72/EEB nuostatų, susijusių su išmokomis šeimai ir išmoka mirties atveju, įgyvendinimo tvarkos aprašo patvirtinimo pakeitimo“ V dalies 39 p., Centro Socialinių išmokų skyrius turi teisę nustatyti, kad kompetentinga valstybė mokėti išmoką mirties atveju gali būti Vokietija, tačiau tam reikalinga papildoma informacija apie tai, ar A. L. buvo socialiai drausta Vokietijoje (b. l. 6).

2010-08-23 Centras raštu Nr. 17-86/5115 informavo pareiškėją, kad jos pateiktas prašymas dėl laidojimo pašalpos, E 124 forma pažyma ir kitų dokumentų kopijos 2010-08-20 persiųsti Vokietijos kompetentingai įstaigai (b. l. 7).

2010-11-23 Centras raštu Nr. 17-86/5136 informavo pareiškėją, kad negavus atsakymo iš Vokietijos kompetentingos įstaigos, 2010-11-22 E001 forma pažyma išsiųsta pakartotinai su priminimu dėl laidojimo pašalpos skyrimo Vokietijoje (b. l. 8).

2011-01-20 Centras raštu Nr. 17-34/570 informavo pareiškėją, kad Vokietijos sveikatos draudimo įstaiga 2010-12-10 raštu pranešė, kad A. L. sveikatos draudimas nesudaro teisinio pagrindo skirti išmoką mirties atveju Vokietijoje. Vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010-04-23 įsakymu Nr. A1-162 patvirtintu Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su išmokomis šeimai ir išmokomis mirties atveju, įgyvendinimo tvarkos aprašo 11 p., išmoką moka ta valstybė, kurios teisės aktai buvo taikomi asmeniui mirties dieną. Išmoką mirties atveju turi mokėti kompetentinga valstybė net ir tuo atveju, jei asmuo miršta valstybėje narėje, kuri nėra kompetentinga valstybė. Kiekviena valstybė išmokas skiria ir moka pagal savo nacionalinius įstatymus. Tvarkos aprašo 12 p. nurodyta, kad įstatyme „Dėl paramos mirties atveju“ nustatytas reikalavimas, kad miręs asmuo turi turėti Lietuvoje nuolatinę gyvenamąją vietą, nėra taikomas. Tačiau ši nuostata taikoma tik tuo atveju, jei Lietuva vadovaujantis reglamentais yra kompetentinga mokėti išmoką mirties atveju. Vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 883/2004/EB „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ 42 str., Lietuva nėra kompetentinga šalis skirti laidojimo pašalpą, nes A. L. nebuvo drausta valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvoje (b. l. 5).

Nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl to, ar yra teisinis pagrindas skirti laidojimo pašalpą už mirusiąją A. L..

1993 m. gruodžio 23 d. Įstatymo dėl paramos mirties atveju Nr. I-348 (toliau – Įstatymas) 1 str. 1 p. nustatyta, kad laidojimo pašalpa mokama mirus Lietuvos Respublikos piliečiui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Pašalpa išmokama šio straipsnio 1 dalyje išvardytų mirusių asmenų šeimos nariui ar kitam juos laidojančiam asmeniui. Pagal Įstatymo 2 str., pašalpa yra 8 minimalių gyvenimo lygių dydžio. Pašalpos dydis apskaičiuojamas pagal tą mėnesį, kurį atsirado teisė į pašalpą, galiojusio MGL dydį.

Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su išmokomis šeimai ir išmokomis mirties atveju, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-288 (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. A1-162 redakcija, toliau - Aprašas), 18.2 p. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos kompetentingos įstaigos skiria ir moka išmokas šeimai ir išmokas mirties atveju vadovaudamasi reglamentais. Lietuvos Respublikos kompetentinga įstaiga – savivaldybės administracija.

Aprašo 2 p. nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečiams, asmenims be pilietybės ir pabėgėliams, gyvenantiems ar dirbantiems vienoje iš ES valstybių narių, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, bei jų šeimų nariams išmokos šeimai ir išmokos mirties atveju skiriamos vadovaujantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 987/2009, nustatančiu Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką.

Aprašas nustato, kad gyvenamoji vieta – asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, o kompetentinga valstybė – valstybė, kurios teisės aktai taikomi skiriant išmokas šeimai ir išmoką mirties atveju.

Vadovaujantis Aprašo 11 p., išmoką mirties atveju moka ta valstybė narė, kurios teisės aktai buvo taikomi asmeniui mirties dieną (2 priedo 8 pavyzdys). Pagal Aprašo 12 p., skiriant išmokas mirties atveju vadovaujantis reglamentais, Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl paramos mirties atveju“ nustatytas reikalavimas, kad miręs asmuo turi turėti Lietuvoje nuolatinę gyvenamąją vietą, nėra taikomas. Pagal Aprašo 14 p., teisė į išmoką mirties atveju nustatoma vadovaujantis kompetentingos valstybės narės nacionaliniais teisės aktais.

Aprašo 39 p. nustatyta, kad jeigu pareiškėjas kreipiasi į gyvenamosios vietos įstaigą Lietuvos Respublikoje dėl išmokos mirties atveju už mirusį asmenį, gyvenamosios vietos įstaiga nustato, kuri valstybė yra kompetentinga mokėti išmoką mirties atveju. Pagal Aprašo 40 p., jeigu nustatoma, kad kompetentinga valstybė yra Lietuvos Respublika, Lietuvos Respublikos kompetentinga įstaiga skiria ir moka išmoką mirties atveju. Jeigu nustatoma, kad kompetentinga valstybė yra kita valstybė narė, pareiškėjas pildo atitinkamus struktūrizuotus dokumentus (E 124 formos pažymą) ir prideda dokumentus, kurių reikalauja kompetentinga valstybė narė. Šiuos dokumentus gyvenamosios vietos įstaiga siunčia kitos valstybės kompetentingai įstaigai.

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taikomas valstybės narės piliečiams, asmenims be pilietybės ir pabėgėliams, gyvenantiems vienoje iš valstybių narių, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, bei jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims. Reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie taip pat apima išmokas mirties atveju. Šio reglamento 11 str. 1 d. nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Pagal šio straipsnio 3 d. a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus.

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatančiu Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką įtvirtina gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus. Pagal šio reglamento 11 str., jei dviejų arba daugiau valstybių narių įstaigos nesutaria dėl asmens, kuriam taikomas pagrindinis reglamentas, gyvenamosios vietos nustatymo, šios įstaigos bendru susitarimu nustato atitinkamo asmens interesų centrą remdamosi visas turimos atitinkamos informacijos bendru įvertinimu; šie veiksniai gali apimti atitinkamai: a) buvimo atitinkamų valstybių narių teritorijoje trukmę ir nenutrūkstamumą; b) to asmens padėtį, įskaitant: i) vykdomos veiklos pobūdį ir konkrečias savybes, visų pirma vietą, kurioje tokia veikla paprastai vykdoma, veiklos pastovumą ir darbo sutarties trukmę; ii) jo šeiminę padėtį ir šeimyninius ryšius; iii) neapmokamos veiklos vykdymą; iv) studentų atveju – jų pajamų šaltinį; v) jo būsto sąlygas, visų pirma būsto pastovumą; vi) valstybę narę, kurioje gyvenančiu asmuo laikomas apmokestinimo tikslais. Jei, atsižvelgdamos į įvairius kriterijus, pagrįstus 1 dalyje išdėstytais atitinkamais faktais, atitinkamos įstaigos nesusitaria, nustatant asmens faktinę gyvenamąją vietą lemiamu veiksniu laikomi asmens ketinimai, apie kuriuos galima spręsti iš tokių faktų ir aplinkybių, ypač priežastys, dėl kurių tas asmuo persikraustė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad minėtais reglamentais įtvirtintos koordinavimo taisyklės taikomos ne tik asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį ar savarankiškai, ir jų šeimų nariams, bet ir neaktyviems ES piliečiams. Vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 11 str. 3 d. e papunkčio nuostatomis, atitinkamiems asmenims, kurie nėra dirbantys pagal darbo sutartį ar savarankiškai, nėra valstybės tarnautojai, negauna bedarbio pašalpos ir nėra pašaukti į tarnybą ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai. Pagal Aprašo 14 p., teisė į išmoką mirties atveju nustatoma vadovaujantis kompetentingos valstybės narės nacionaliniais teisės aktais. Pažymėtina, kad Apraše įtvirtinta, jog gyvenamoji vieta – tai asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Civilinio kodekso 2.12 str. nustatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens įpareigojimas atlikti laikiną viešą prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos. Dėl to nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar A. L. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje. Nustatyta, kad pareiškėjos motina A. L. gyvenamąją vietą 2009-10-08 deklaravo Vokietijoje, Lietuvoje socialinio draudimo išmokų negavo. Bylos medžiaga patvirtina, kad A. L. į Vokietiją išvyko gydymosi tikslais, po taikyto gydymo kurso grįžo į Lietuvą, dėl sveikatos būklės konsultavosi Lietuvoje, čia turi nekilnojamojo turto, gyvena šeimos nariai. Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 987/2009 11 str. nustato kriterijus, į kuriuos būtina atsižvelgti, sprendžiant dėl asmens gyvenamosios vietos nustatymo. Vienas iš tokių kriterijų yra buvimo atitinkamų valstybių narių teritorijoje trukmė ir nenutrūkstamumas, o lemiamu veiksniu laikomi asmens ketinimai, apie kuriuos galima spręsti iš tokių faktų ir aplinkybių, ypač priežastys, dėl kurių tas asmuo persikraustė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad A. L. asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta, nepaisant deklaruotos gyvenamosios vietos pasikeitimo, išliko Lietuvoje, todėl kompetentinga valstybė skirti ir mokėti laidojimo išmoką mirties atveju yra Lietuvos Respublika.

Dėl nurodytų motyvų, atsakovo sprendimas neskirti laidojimo pašalpos už mirusiąją A. L. yra neteisėtas, todėl Vilniaus miesto socialinės paramos centras įpareigotinas D. B. skirti ir išmokėti 8 MGL dydžio laidojimo pašalpą (ABTĮ 90 str.).

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas, pateikė 153 Lt mokėjimo kvitą už atliktas dokumentų vertimo paslaugas (b. l. 54).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 2 d. nustatyta, kad kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Išlaidos atlyginamos tik tuo atveju, jeigu tokios išlaidos tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu.

Nustatyta, kad 2011-03-29 teismas raštu įpareigojo pareiškėją pateikti vokiečių kalba teismui pateiktų dokumentų vertimus į lietuvių kalbą (b. l. 49). Iš pateiktų dokumentų vertimų matyti, kad vertimą atliko UAB „VVARFF-Auditas“ Vilniaus filialas, pateiktas kasos čekis patvirtina, kad už vertimo paslaugas 2011-04-05 įmonei sumokėti 153 Lt (b. l. 54). Byloje nėra duomenų, kad dėl minėtų dokumentų vertimo pareiškėja kreipėsi į vertėją dar iki teismo įpareigojimo.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos naudai iš atsakovo priteistinas 100 Lt dydžio žyminis mokestis ir 153 Lt vertimo išlaidų suma, iš viso 253 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjos D. B. skundą tenkinti.

Įpareigoti Vilniaus miesto socialinės paramos centrą 1993 m. gruodžio 23 d. Įstatymo dėl paramos mirties atveju Nr. I-348 tvarka ir terminais D. B. skirti ir išmokėti 8 MGL dydžio laidojimo pašalpą už mirusiąją A. L..

Priteisti D. B. naudai iš Vilniaus miesto socialinės paramos centro 253 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.