Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėja Asta Vailionienė, sekretoriaujant Rūtai Stanulienei, dalyvaujant prokurorui Aleksui Jurčiui, nukentėjusiajam E. P., kaltinamajam A. V.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas:

2009 m. gegužės 28 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį terminuotu laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams; 2009 m. gruodžio 9 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį terminuotu laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams; remiantis BK 64 straipsnio 1,3 dalimis bausmė subendrinta su 2009-05-28 nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams; 2013 m. balandžio 9 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį terminuotu laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, atliekantis bausmę, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. 2013 m. gegužės 4 d. apie 15-16 val. Lazdijų r. Šeštokų mstl. Sodų g., priešais parduotuvę ,,Aibė“, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad ranka vieną kartą smūgiavo E. P. į nosį, o šiam nugriuvus, įspyrė tris kartus į įvairias kūno dalis ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, nes nukentėjusiajam E. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl nosies sumušimo.

Kaltinamasis paaiškino, kad 2013 m. gegužės 4 d. kartu su E. P. buvo namuose pas R. D., kur visi gėrė alkoholį. Prisimena, kad begeriant kažko su E. P. susiginčijo. E. P. išėjo pirmas, po kiek laiko išėjo ir jis. E. P. jis sutiko prie parduotuvės, jis pastebėjo, kad E. P. užsimojo ranka, pamanė, kad ketina jį mušti, todėl nieko nelaukdamas sudavė smūgį ranka į veidą E. P., o šiam sėdint ant žemės įspyrė tris kartus, nes matė jį mosuojant kojomis. Tvirtina, kad suduodamas smūgius, jis gynėsi, nes manė, kad pakelta ranka jam nukentėjęs smūgiuos.

Nukentėjęs E. P. patvirtino, kad kaltinime nurodytą dieną jis gėrė alkoholį R. D. namuose (duomenys neskelbtini) kartu su A. V.. Begeriant jie dėl kažko sukonfliktavo. Jis išėjo pirmas, nuėjo į namus, pasiėmė pinigų, sugrįžo į parduotuvę ,,Aibė“, kur nusipirko alaus ir degtinės. Jam paskambino A. V., su juo kalbėjo telefonu iki pamatė jį netoli savęs. Tuo metu A. V. jam sudavė smūgį į veidą, jis pargriuvo, tuomet A. V. jam dar įspyrė tris kartus. Jis neketino suduoti smūgių A. V.. Su kaltinamuoju jo santykiai visuomet buvo draugiški, jam atleido, prašo paskirti kuo švelnesnę bausmę.

Liudytojas R. D. patvirtino, kad 2013 m. gegužės mėnesį pas jį namuose buvo A. V. ir E. P.. Jis liko kambaryje, kada jie iš jo namų išėjo nežino. Po kurio laiko jis ėjo į parduotuvę ,,Aibė“, matė šalikelėje kruviną E. P.. Šis jam pasakė, kad jam sudavė smūgį į nosį A. V..

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykis vyko Lazdijų r. Šeštokų mstl. Sodų g., prie parduotuvės ,,Aibė“. Šalikelėje rastos dėmės, panašios į kraują (b. l. 8-13).

Specialisto išvada konstatuota, kad E. P. nustatytas nosies sumušimas padarytas kieto buko daikto poveikyje vieno trauminio poveikio; sužalojimas kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 17,18).

Daiktų, dokumentų pateikimo protokolu iš E. P. paimti vasariniai marškinėliai; ant jų matyti dėmės panašios į kraują (b. l. 19).

Asmens blaivumo testai patvirtina, kad 2013 m. gegužės 4 d. E. P. nustatytas 1,97 promilių girtumas, o A. V. – 2,70 promilių girtumas (b. l. 24,34).

Kaltinamasis pripažįsta jam inkriminuotų veiksmų apimtį, t.y., kad sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam į nosį, o šiam pargriuvus ant žemės tris kartus įspyrė, tačiau tvirtina, kad šiuos veiksmus atliko gindamasis nuo E. P., nes jis užsimojo ranka ir dėl to jis manė, kad suduos smūgį jam. Pašalinių asmenų, mačiusių įvykį, nėra, kaltinimas grindžiamas tik nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymais. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) jokiems įrodymams nesuteikia pirmenybės, todėl įrodymine prasme tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo ar kaltinamojo parodymai yra vienodi. Tačiau įrodymai turi būti vertinami visete ( BPK 20 straipsnio 5 dalis), jų patikimumas nustatomas vertinant kiekvienus parodymus tiek atskirai, tiek kitų įrodymų visete. Vertinant kaltinamojo parodymus kaip įrodymų šaltinį, atsižvelgtina ir į tai, kad jo parodymai yra jo gynybos priemonė, todėl jie turi būti itin kruopščiai patikrinami visų įrodymų kontekste. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis neketino smūgiuoti kaltinamajam, jis kalbėjo su juo telefonu, o pamatęs jį priešais save, baigė kalbėti ir iš karto gavo smūgį į nosį. Tokius parodymus nukentėjęs davė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, nuosekliai nurodydamas, kad smūgį staiga sudavė A. V.. Kaltinamojo ir nukentėjusiojo santykiai iki įvykio buvo draugiški, teisiamojo posėdžio metu nukentėjęs nurodė atleidžiąs kaltinamajam, tokius parodymus nukentėjęs davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad jis apkalba kaltinamąjį ir jo parodymus atmesti vien dėl to, kad kaltinamasis nurodo kitokias įvykio aplinkybes. Vertinant kaltinamojo parodymus pažymėtina, kad A. V. iš pat pradžių rašytame paaiškinime nurodė, apskritai nemušęs nukentėjusiojo (b. l. 35). Kodėl paaiškinime nurodė tokias aplinkybes, teisiamojo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, nurodė, kad buvo girtas. Vėliau apklausiamas įtariamuoju pripažino sudavęs smūgį (b. l. 39). Iš asmens blaivumo testo parodymų matyti, kad A. V. buvo žymiai girtesnis nei nukentėjęs. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjęs tvirtina, kad pamatęs A. V. jis baigė kalbėti telefonu, todėl įvertinus tai, kad A. V. buvo sunkaus girtumo laipsnio, pakeltą nukentėjusiojo ranką su telefonu galėjo laikyti kaip jo ketinimą jam suduoti, o iš karto po įvykio visų aplinkybių galėjo ir neprisiminti.

Motyvuojamoji dalis

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (2012 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-7-313/2012).

Šio teisinio reglamentavimo kontekste pažymėtina, kad iš anksčiau aptartų įrodymų viseto matyti, kad nukentėjęs neatliko jokių veiksmų, kurie būtų A. V. pavojingi, realūs ir akivaizdūs, todėl kaltinamojo ir jo gynėjo argumentai dėl BK 28 straipsnio taikymo kaltinamojo atžvilgiu atmestini kaip nepagrįsti, nes neesant pavojingo kėsinimosi, negalima gynyba nuo jo.

Anksčiau aptartų įrodymų analizė patvirtina, kad A. V. tyčiniai, viešoje vietoje atlikti veiksmai, kai jis be jokios priežasties smūgiavo nukentėjusiajam, o šiam nugriuvus, tris kartus įspyrė, pripažintini įžūliais veiksmais, kuriais jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, nes nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą. Įvertinus tai, pagrįstai A. V. veika kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip viešosios tvarkos pažeidimas.

Kaltinamasis padarė vieną nesunkų, tyčinį nusikaltimą, savo tyčią visiškai realizavo. Kaltinamasis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi ir ši aplinkybė jo atsakomybę lengvina (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pripažįstant šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pažymėtina, kad 2005 m. lapkričio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-464/2005 pripažinta, kad aplinkybė, ar kaltininkas savanoriškai pripažino padaręs nusikalstamą veiką negali būti vertinama formaliai. Kaltininkas gali klysti vertindamas situaciją ar veikos juridinę kvalifikaciją. Spręsdamas, ar yra ši sąlyga, teismas turi vertinti parodymų visumą, nustatyti, ar kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir ar prisipažįsta padaręs veiką ir kaltas dėl padarinių. Šiame kontekste vertinant kaltinamojo poziciją, pažymėtina tai, kad apklausiamas įtariamuoju (b. l. 39), jis pripažino sudavęs smūgius, nurodė, kad dėl to gailisi. Suduotus smūgius jis pripažino ir teisminio nagrinėjimo metu, nurodė, kad gailisi dėl savo elgesio, kad su nukentėjusiuoju susitaikė, todėl konstatuotina, kad jis pripažino faktines aplinkybes, ir vien tai, kad savo veiksmus vertina kaip gynybą, nėra pagrindas konstatuoti, kad neprisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to nesigaili. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Nors kaltinime nurodyta, sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tačiau kaltinamasis nurodo, kad girtumas neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui, o šį jo tvirtinimą paneigiančių įrodymų byloje nėra.

A. V., būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teistumui esant neišnykusiam ir nepanaikintam, vėl padarė tyčinį nusikaltimą, todėl yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnio 1 dalis). A. V. teistas tris kartus (b. l.45-63), realiai atliko terminuoto laisvės atėmimo bausmę ir toliau daro nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka (b. l. 64-66), todėl pripažintina, kad linkęs daryti teisės pažeidimus ir visa tai rodo jo didesnį pavojingumą visuomenei. Įvertinusi tai, teisėja sprendžia, kad A. V. paskyrus bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, ji būtų nepakankama, kad būtų pasiekti bausmės tikslai – sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų, atimti galimybę daryti naujas veikas, užtikrinti teisingumo principą. Todėl jam skirtina terminuoto laisvės atėmimo bausmė, o atsižvelgus į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad padarytas vienas nusikaltimas, kad nusikaltimas nesukėlė sunkių pasekmių, kad nukentėjęs neprašo griežtos bausmės, atleido kaltinamajam, jie susitaikė, nusikaltimas nebuvo iš anksto planuotas, nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jam skirtina terminuoto laisvės atėmimo bausmė žymiai mažesnė nei jos vidurkis.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 40,41) paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 301, 302, 303, 304, 305, 307 straipsniais, teisėja

nusprendžia:

A. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje ir nubausti jį terminuotu laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Remiantis BK 64 straipsnio 1,3 dalimis paskirtą bausmę subendrinti iš dalies sudedant su 2013 m. balandžio 9 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį ir nustatyti galutinę bausmę – terminuotą laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti A. V. palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendis per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (A. V. šis terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio kopijos jam įteikimo dienos) gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.