Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo P. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu vienuolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo P. B. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. E. priteista 3 213 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 8 d., laikotarpiu tarp 17 val. 21 min. – 18 val. 07 min. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namo kieme, esančio (duomenys neskelbtini) konflikto dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų su E. E. metu tyčia, ne mažiau kaip dvylika kartų sudavė rankų kumščiais, alkūnėmis bei spyrė kojomis nukentėjusiajam į galvą ir dešinę koją bei vieną kartą smogė peiliu į krūtinės kairiąją pusę, taip padarė jam muštines žaizdas kaktos kairės pusėje, nosyje, viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, dešiniame užausyje, odos nubrozdinimus kaktoje, nosyje, dešiniame skruoste, dešinėje blauzdoje, kraujosruvas veido ir galvos minkštuosiuose audiniuose, nosyje, viršutinėje lūpoje, smilkiniuose, dešiniame užausyje, dešiniame momenyje, pakaušyje, kiauryminę durtinę pjautinę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su aortos lanko pažeidimu, kuri sukėlė vidinį kraujavimą ir nukentėjusysis E. E. įvykio vietoje mirė.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatus, nes netinkamai, šališkai, rodydamas išankstinį nusistatymą nagrinėjo baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos bei neatsižvelgė į teismo posėdžio metu pateiktus prašymus dėl papildomos komisinės ekspertizės paskyrimo. Taip pat nurodo, kad Kauno apygardos teismas jam neužtikrino įstatymo garantuojamų teisių ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, bei BPK 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio 6 dalies nuostatų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. B. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinio proceso metu atmestas prašymas skirti komisinę teismo ekspertizę bylos nagrinėjamo teisme metu negali būti traktuojamas kaip aplinkybė, rodanti teismo šališkumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bei svarstydamas prašymus, vadovavosi kriterijumi, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Apelianto ir jo gynėjos dauguma prašymų buvo patenkinti, o motyvuotai atmesti tie, kuriais buvo reikalaujama išsiaiškinti jau nustatytas aplinkybes.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimą reglamentuoja BPK 20 straipsnio 5 dalis, kuri įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Iš bylos medžiagos bei skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė: teismas apklausė nuteistąjį P. B., nukentėjusiąją R. E., liudytojus T. T., T. V., E. K., M. B., G. B., J. V. ir kt., išklausė į teismo posėdį pakviestų specialistų Žydrūno Mėgelaičio ir Sofijos Makšimaitės paaiškinimus, įvertino specialistų išvadas, peržiūrėjo vaizdo įrašą, ištyrė rašytinius įrodymus bei kitus byloje surinktus įrodymus, kuriuos vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Pirmosios instancijos teismas padarė atitinkamas išvadas tiek apie faktines bylos aplinkybes, tiek apie baudžiamojo įstatymo taikymą. Pažymėtina tai, kad nenustačius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nėra pagrindo pripažinti, kad pažeidus įrodymų vertinimo taisykles buvo pažeistos apelianto teisės į nekaltumo prezumpciją. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal nekaltumo prezumpcijos principą neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai tik tada, kai jų nepavyksta pašalinti išnaudojus visas galimybes, tačiau nagrinėjamoje byloje tokių neaiškumų nėra, nes visi prieštaravimai ir neaiškumai buvo pašalinti pasitelkus įrodymų viseto teikiamą informaciją. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad iš esmės analogiškos nuostatos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio taikymo. Akivaizdu, kad priešingu atveju būtų vilkinamas bylos ištyrimas ir išnagrinėjimas teisme per kiek įmanoma trumpesnį laiką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistojo P. B. argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Būtinoji gintis, remiantis baudžiamosios teisės teorija, apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Teisė ginti save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi yra svarbi įstatyminė žmogaus teisių, visuomenės ar valstybės interesų apsaugos garantija. Būtinoji gintis pripažįstama aplinkybe, šalinančia baudžiamąją atsakomybę, tik tuo atveju, kai ji atitinka ginties teisėtumo sąlygas, kurios susijusios su dviem esminiais momentais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimuisi būtinos trys sąlygos – kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas. Įstatymas leidžia ginti tik saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kai žala jau daroma arba yra labai aiški jos grėsmė, t. y. kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančio ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis iš tikrųjų egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Gynybos teisėtumo sąlygos yra jos padarymas atremiant pavojingą, akivaizdų ir realų kėsinimąsi, neperžengiant būtinosios ginties ribų. Pažymima, kad nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas.

Teisėjų kolegija nurodo, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog nuteistajam P. B. nukentėjusysis E. E. realiai kėlė kokią nors grėsmę ir dėl to jam reikėjo gintis. Apelianto skunde nurodytas aplinkybes ir iškeltą versiją paneigia baudžiamojoje byloje esantys bei pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis P. B. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme ginčijo esmines faktines bylos aplinkybes, keitė parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. sausio 17 d. P. B. apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui, parodė, kad 2009 m. sausio 8 d. jokiame konflikte nedalyvavo, jokio konflikto nematė, vyro nenužudė (t. 2, b. l. 88-89). Iš įtariamojo 2009 m. sausio 28 d. papildomo apklauso protokolo matyti, kad įvykio dieną jis (nuteistasis) su savim jokio duriančio – pjaunančio įrankio neturėjo, nematė ir negirdėjo, kad būtų kokiame nors konflikte dalyvavęs G. B. ir „užsienietis“ (nužudytasis E. E.), koją susižalojo sporto klube „XXXXX“, nes užkliuvo už medžio atplaišos, žaizdos niekam nerodė, grįžęs į namus pats ją susisiuvo, į medikus nesikreipė (t. 2, b. l. 91-92). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismo medicinos 2009 m. sausio 19 d. specialsito išvadoje Nr. G-188/09(02) ištikrųjų konstatuota, kad P. B. padaryta paviršinė žaizda kairėje blauzdoje. Žaizda siusiūta, sužalojimo pobūdžio ir įrankio nustatyti negalima, tačiau jis nebūdingas suduotant smūgius kitam asmeniui (t. 2, b. l. 186). 2009 m. balandžio 7 d. akistatos metu su liudytoju T. T. nuteistasis tvirtino, kad gėrė alų su „užsieniečiu“, jokių muštinių nebuvo, pasakodamas apie muštynes „gal kažką ir pagražino“, nes pasakojo apie ankstesnius įvykius (t. 2, b. l. 97-98). Iš liudytojo T. T. parodymų matyti, kad jis kalbėjo su nuteistuoju apie kriminalinių tyrimų laidą, o kai liudytojas paklausė nuteistojo „Ar nužudytasis yra ne tas asmuo, su kuriuo jis (apeliantas) susimušė“, nuteistasis atsakė, kad nežino (t. 3, b. l. 107-108). Tačiau praėjus nuo įvykio daugiau kaip trims mėnesiams nuteistasis atsiminė visas įvykio detales ir iškelė naują versiją, kad konfliktą pirmas pradėjo E. E., kuris norėjo suduoti nuteistajam peiliu į pilvą. Nuteistais parodė, kad nuo šio smūgio jis užsidengė kaire koja, todėl jam buvo sužalota blauzda. Po to rankomis sugriebė E. E. už abiejų rankų, jie paslydo ir nukrito, o nukentėjusysis E. E. ant jo užgriuvo, todėl rankomis jį nustūmė nuo savęs, po to rankomis bei alkūne sudavė mažiausiai keturis smūgius į galvą bei šoną, po to atsistojo, paėmė šalia gulintį peilį ir išmetė į šiukšlių konteinerį. Tačiau nepastebėjo, kad E. E. būtų buvęs sužalotas (t. 2, b. l. 99-101, 105). Analogiškus parodymus P. B. nurodė ir pirmosios intancijos teisme bylos nagrinėjimo metu (t. 3, b. l. 153-156). Apeliacinis teismas mano, kad P. B. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme yra nenuoširdūs, todėl jie turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, lyginant nuteistojo parodymus su visa kita bylos medžiaga, jais remtis galima tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad konflikto metu nukentėjusysis E. E. griūdamas pats užgriuvo ant peilio. Iš aukščiau paminėtos teismo medicinos specialisto 2009 m. sausio 9 d. išvados Nr. 38/09(02) matyti, kad E. E. mirties priežastis yra kiauryminė durtinė-pjautinė žaizda krūtinės kairėje pusėje su aortos lanko pažeidimu. Kovos ar savigynos pėdsakų nėra, sužalojimų visuma savęs žalojimui nebūdinga (t. 1, b. l. 40-44). Pirmosios instancijos teisme teismo medicinos specialistas Žydrūnas Mėgelaitis parodė, kad nuteistojo nurodyta versija apie E. E. sužalojimų padarymo pobūdį ir mechanizmą yra mažai tikėtina. Specialistas taip pat parodė, kad neįtikinama nuteistojo versija, jog nukentėjusysis galėjo taip sulenkti ranką, kurioje buvo peilis ir įsidurti į krūtinę. Teismo medicinos specialistas patvirtino, kad sprendžiant pagal sužalojimo dydį, lokalizaciją, žaizdos kanalo kryptį, sužalojimas dėl kurio įvyko mirtis turėjo būti padarytas tik sudavus smūgį, nes kanalas eina beveik statmenai (30 laipsnių kampu), todėl mažai tikėtina, kad nukentėjusysis griūdamas pats sau įsidūrė (t. 3, b. l. 140-141). Iš P. B. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis negalėjo paaiškinti, kaip ir kokiu būdu užsuko nukentėjusiojo ranką taip, kad peilis įsmigo į krūtinę (t. 3, b. l. 153-156). Apeliacinio proceso metu nuteistasis parodė, kad laikė nukentėjusiojo rankas stipriai suėmęs už riešų, tai truko apie 2 sekundes, kol abu nukrito. Tačiau iš teismo medicinos specialisto išvados ir specialisto Žydrūno Mėgelaičio parodymų apeliacinio proceso metu matyti, kad ant E. E. rankų ar riešų, už kurių neva sugriebė nuteistasis, norėdamas išvengti neva smūgio peiliu, jokių sužalojimų nėra (t. 1, b. l. 40-46).

Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai akcentuojama, kad E. E. peiliu sužalojo nuteistajam kairę koją, taip padarė durtinę žaizdą, kuri įrodo realų ir akivaizdų pavojų nuteistojo sveikatai ir gyvybei konflikto metu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad būtent E. E. peiliu sužalojo nuteistajam koją. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu teismo medicinos specialistė Sofija Makšimaitė patvirtino, kad sužalojimas nebudingas suduodant smūgius kitam asmeniui ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 186). Teismo medicinos specialistė Sofija Makšimaitė apklausta teisme parodė, kad tokia žaizda galėjo būti padaryta tiek peiliu, tiek aštria medžio atplaiša (t. 3, b. l. 151-152). Akivaizdu, kad šie specialistės parodymai iš dalies atitiko nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad toks sužalojimas galėjo būti padarytas medžio atplaiša (t. 2, b. l. 91-92). Be to, liudytojų A. A., T. T., E. K., T. V. parodymais nustatyta, kad nuteistasis P. B. nešiodavosi peilį. Iš nukentėjusiosios R. E. parodymų matyti, kad sūnus (žuvusysis E. E.) neturėjo įpročio nešiotis peilio. Iš teismo psichiatrijos, psichologijos akto turinio matyti, kad nuteistasis yra emociškai nestabilios psichinės būsenos, ne kartą pats save žalojo, pjaustėsi rankas, dėl to pats siuvosi žaizdas ir tai patvirtina ant kairės rankos esantys randai (t. 2, b. l. 196-197). Nuteistasis apeliacinio proceso metu pripažino, kad save žalojo galbūt du kartus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo parodymai apie tai, kad po įvykio jis buvo šoko būsenoje yra nelogiški ir neįtikinami dėl šių priežasčių: pirma, jis būdamas pats sužalotas į koją nuėjo į kavinę, išgėrė butelį alaus, tačiau sužalotą koją pastebėjo tik namuose; antra, ikiteisminio tyrimo metu P. B. buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio pagrindu 2009 m. sausio 17 d. (t. 2, b. l. 85). P. B. buvo apklaustas kaip įtariamasis 2009 m. sausio 17 d. ir 2009 m. sausio 28 d., tačiau neigė kaip nors prisidėjęs prie šio nusikaltimo padarymo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams sąmoningai melavo (t. 2, b. l. 88-90, 91-92). 2009 m. balandžio 7 d. akistatos metu nuteistasis taip pat neigė kaip nors prisidėjęs prie šio nusikaltimo padarymo (t. 2, b. l. 97-98); trečia, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad nuteistajam mastymo ar psichikos nukrypimų nenustatyta (t. 2, b. l. 196-197). Akivaizdu, kad praėjus tam tikram laiko tarpui po įvykio (E. E. nužudymo) nuteistasis iškėlė nepagrįstą versiją apie būtinąją gintį, kad nukentėjusysis neva turėdamas rankoje peilį, puolė nuteistąjį, dėl ko pastarasis turėjo gintis ir nurodė niekuo nepagrįstas nukentėjusiojo sužalojimo (nužudymo) aplinkybes. Priešingai, teisėjų kolegijos nuomone, peilį turėjo nuteistasis, kurį panaudojo konflikto metu su nukentėjusiuoju E. E.. Nuteistasis suvokdamas, kad sužalojo E. E., peilį išmetė. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes daro išvadą, kad Kauno apygardos teismas tinkamai įvertino įrodymų tarpusavio ryšį ir pagrįstai konstatavo, jog P. B. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu nužudė E. E., todėl taikyti BK 28 straipsnio nuostatų nėra pagrindo. Šio konflikto metu realus ir akivaizdus pavojus nuteistajam negrėsė, P. B. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pats neteisingai įvertino situaciją. Liudytojų T. T., T. V., E. K., M. B. parodymai yra išvestiniai (antraeiliai), jie betarpiškai šio nusikaltimo aplinkybių nematė, todėl vertinami tiek, kiek jie atitinka kitus objektyvius įrodymus. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl P. B. kaltės ir veikos kvalifikavimo yra teisingos, nes yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Todėl nuteistojo parodymai apie tai, kad jis gynėsi nuo neva agresyvių nukentėjusiojo veiksmų ir puolamojo pobūdžio veiksmų neatitinka tikrovės ir faktinės bylos medžiagos. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto paaiškinimais bei pateikta išvada, kurioje atskleidžiama E. E. mirties priežastis, nustatytas sužalojimų pobūdis ir mechanizmas.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentais, kad jis neturėjo tikslo nužudyti E. E., nesiekė jo mirties bei negalėjo numatyti kilusių padarinių. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad P. B. suduodamas smūgį peiliu nukentėjusiajam į krūtinės sritį bei suduodamas smūgius kumščiais, alkūnėmis, kojomis suprato pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad gali atimti jam gyvybę ir sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. atėmė gyvybę E. E. veikdamas netiesiogine tyčia. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadų matyti, kad P. B., nors ir yra emociškai nestabili asmenybė, tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti (t. 2, b. l. 196-197). Iš nuteistojo parodymų matyti, kad po E. E. nužudymo, nukentėjusįjį paliko gulėti ant žemės, peilį išmetė į šiukšlių konteinerį, o pats nuvažiavo į barą „XXXX XXX“. Byloje surinkti aukščiau paminėti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis buvo abejingas padariniams (E. E. mirčiai), tačiau tokiu savo elgesiu sąmoningai jiems leido kilti, t. y. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Todėl tarp nuteistojo P. B. ir nukentėjusiojo E. E. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tai, kad nuteistasis nematė ir nesuprato, kad E. E. sužalotas ar jau miręs, neturi reikšmės įrodymų vertinimui ir veikos kvalifikavimui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, jog nuteistasis pirma sudavė smūgius ir spyrė nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, o tik po to dūrė peiliu. Pagal nuteistojo versiją viskas vyko atvirkščiai, t. y. nukentėjusysis pirmiausia buvo sužalotas peiliu, o tik po to jis rankomis ir kojomis sudavė smūgius į kitas kūno vietas. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti sužalojimų padarymo eiliškumą objektyviai nėra galimybės, to negali padaryti teismo medicinos specialistas Žydrūnas Mėgelaitis, nes visi sužalojimai padaryti vienu metu. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nors ir nenustatytas kaltinime nurodytų sužalojimo padarymo eiliškumas, tačiau tai neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui. Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, nuteistojo nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnį kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su skundo argumentu, kad byloje nenustatytas nužudymo motyvas. Iš liudytojų T. V., T. T., E. K. parodymų matyti, kad nuteistasis jiems pasakojo apie kažkokį konfliktą prie viešbučio „Neris“, tačiau smulkiau apie tai nieko nežino. Paties nuteistojo parodymai dėl šio įvykio yra nenuoseklūs, jie neatitinka bylos medžiagos ir faktinių bylos aplinkybių. Todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat negali spręsti apie motyvą šioje byloje. Tačiau vien tik tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatytas E. E. nužudymo motyvas, neįrodo nuteistojo nekaltumo dėl padaryto nusikaltimo ir nešalina baudžiamosios atsakomybės. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad nukentėjusysis prašė jo (nuteistojo) duoti „žolės“. Tačiau byloje nėra tai objektyviai patvirtinančių įrodymų, todėl dėl aukščiau paminėtų priežasčių tikėti tokiais nuteistojo parodymais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam P. B. pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, lygią sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Skirdamas bausmę teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnis), bei į tai, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat įvertino kaltės formą – netiesioginę tyčią, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę – anksčiau neteistas, kaltu prisipažino tik dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam. Teisėjų kolegijos manymu, Kauno apygardos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, pagrįstai P. B. skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, lygią BK 129 straipsnio 1 dalies (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nuteistajam P. B. paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir neprieštarauja baudžiamojo įstatymo reikalavimams, todėl nėra aiškiai per griežta. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti nuteistajam bausmę, teisėjų kolegija byloje nenustatė, o nuteistasis apeliaciniame skunde jokių kitų įtikinamų argumentų nenurodė.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam priteisė 3 213 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, todėl prašo neturtinės žalos dydį sumažinti iki 10 000 Lt. Apeliantas pažymi, kad Kauno apygardos teismas priteisdamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimus neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios R. E. ir mirusiojo E. E. santykiai buvo sudėtingi, jie daug metų gyveno atskirai, konfliktavo. Atkreipia dėmesį į tai, kad jo turtinė padėtis taip pat labai sunki, neturi jokių pajamų ir turto, iš jo priteistos lėšos vaiko išlaikymui.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje, dėl E. E. nužudymo kaltu pripažintas būtent nuteistasis P. B., todėl jis privalo nukentėjusiajai atlyginti šia nusikalstama veika padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas pagrįstai iš dalies tenkino nukentėjusiosios R. E. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Toks ieškinys pagrįstas ir įrodytas iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismas jį tenkino iš dalies pagrįstai, t. y. iš P. B. priteista 3 213 Lt laidojimo išlaidų, o dėl kapavietės tvarkymo atmetė, nes nukentėjusioji nepateikė tai pagrindžiančių dokumentų. Nuteistasis skunde jokių kitų argumentų nenurodo.

Tuo tarpu pagal Civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Atkreipiamas dėmesys, kad CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus netekus artimųjų ir kt.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismas iš nuteistojo P. B. priteisė 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (nukentėjusioji prašė priteisti 300 000 Lt). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, kad nukentėjusiosios R. E. ir mirusiojo E. E. santykiai buvo sudėtingi, daug metų gyveno atskirai, konfliktavo, yra nepagrįsti. Nukentėjusioji R. E. nurodė, kad E. E. dirbo ir daug metų gyveno Olandijoje, tačiau ja rūpinosi, nebuvo agresyvus, konfliktiškas, netekusi sūnaus labai išgyvena, pablogėjo sveikata, nuolat vartoja didelį kiekį vaistų, sūnaus netektis jai sukėlė didelius dvasinius sukrėtimus, moralinę žalą (t. 4, b. l. 103).

Skunde apeliantas taip pat prašo atsižvelgti į sunkią jo materialinę padėtį. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį į tai, kad remiantis CK 6.282 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kai žala padaryta tyčia, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį neturi atsižvelgti į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš nuteistojo P. B. nukentėjusiajai R. E. priteista suma neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelė, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir neviršija teismų praktikoje už analogiškas nusikalstamas veikas priteistinų neturtinės žalos atlyginimo ribų. Tai, kad iš nuteistojo priteistos piniginės lėšos vaiko išlaikymui nėra pagrindas mažinti nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pusiausvyra tarp nukentėjusiosios teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą, teisėtą jos prioritetą ir nuteistojo padėties yra išlaikyta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. B. apeliacinį skundą atmesti.