Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Marytės Švažienės,

dalyvaujant atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinės nuovados atstovui G. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos UAB „duomenys neskelbtini“ skundą atsakovui Šiaulių apskrities VPK Šiaulių m. PK Viešosios policijos skyriaus Pietinei policijos nuovadai dėl nutarimo, kuriuo paskirta bauda, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

LR AKĮ 18 str. 4 d. 3 p. nustatyta, kad draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš tikrųjų 2010 m. lapkričio 2 d. apie 18.00 val. pardavė 2 1 butelį alaus, tačiau tai per se nereiškia administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 164 str. 3 d., padarymo ir/ar LR AKĮ 18 str. 4 d. 3 p. pažeidimo.

LR AKĮ 18 str. 5 d. nustatyta, kad alkoholinių gėrimų pardavėjai turi teisę, o kai kyla abejonių, kad asmuo yra jaunesnis negu 18 metų, privalo iš perkančio alkoholinius gėrimus asmens reikalauti pateikti asmens amžių liudijantį dokumentą. Analogiška nuostata yra ir LR Vyriausybės 2004 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių 9.2 p., kur nustatyta, kad draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; alkoholinių gėrimų pardavėjai turi teisę, o kai kyla abejonių, kad asmuo jaunesnis negu 18 metų, privalo iš perkančiojo alkoholinius gėrimus asmens reikalauti pateikti amžių liudijantį dokumentą. Taigi imperatyvas reikalauti pateikti amžių liudijantį dokumentą kyla tik tada, kai pardavėjui kyla abejonių, kad asmuo yra jaunesnis negu 18 metų. Kitu atveju, t. y. kai nekyla abejonių, kad asmuo jaunesnis negu 18 metų, pardavėjas turi tik dispozicijos teisę, tačiau neprivalo iš perkančiojo alkoholinius gėrimus asmens reikalauti pateikti amžių liudijantį dokumentą. Šiuo atveju trečiajam suinteresuotam asmeniui nekilo jokių abejonių dėl M. M. amžiaus. Tai suprantama, kadangi M. M. 18 metų turėjo sukakti 2011 m. balandžio 11 d., o jau 2010 m. lapkričio 2 d. buvo vyriškų veido bruožų, pilnamečiui vyrui būdingo ūgio ir kūno sudėjimo. Itin reikšminga aplinkybė yra ta, kad parduotuvėje „duomenys neskelbtini“ kartu su M. M. buvo jo tėvas J. M.. Kaip paaiškino trečiasis suinteresuotas asmuo, tai taip pat matyti iš parduotuvės kamerų vaizdo įrašo, prie parduotuvės kasos kartu su M. M. stovėjo kitas vyras. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo būtent M. M. tėvas J. M.. Paaiškėjo netgi tai, kad J. M. savo nepilnamečiui sūnui davė 10 Lt ir liepė nupirkti alaus. Kadangi prie kasos buvo du iš pažiūros pilnamečiai vyrai (J. M. objektyviai yra pilnametis, o M. M. atrodė kaip pilnametis), trečiasis suinteresuotas asmuo ir priėmė pinigus už alų bei išspausdino kasos aparato čekį, t. y. pardavė alų. Taigi trečiasis suinteresuotas asmuo objektyviai negalėjo ne tik žinoti, bet ir numanyti, kad būtent M. M., o ne J. M. perka alų, taip pat kad M. M. yra nepilnametis. Nesant trečiojo suinteresuoto asmens veiksmuose administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 164 str. 3 d., sudėties, pareiškėjo veiksmuose nėra LR AKĮ 18 str. 4 d. 3 p. pažeidimo sudėties, o tuo pačiu ir pagrindo skirti 1000 Lt baudą.

LR alkoholio kontrolės įstatymo nuostata, draudžianti parduoti alkoholį nepilnamečiams asmenims, pirmiausia yra sietina su įstatymo leidėjo siekiu apsaugoti nepilnamečių sveikatą, kai šie asmenys siekia vartoti alkoholinius gėrimus, o šioje situacijoje M. M. nesiekė vartoti alkoholinius gėrimus, o buvo siekiama išprovokuoti administracinį teisės pažeidimą, kad būtų nubaustas ne tik administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, bet ir bendrovė, kurios darbuotojas galimai pardavė alų M. M.. Kaip matyti iš paties M. M. paaiškinimo, tėvas davė jam pinigų ir liepė nueiti į tą pačią parduotuvę ir nupirkti alaus ir pats tėvas ėjo kartu, o kartu su tėvu nuėjus prie kasų ir nuskanavus prekes tėvas nedelsiant iškvietė policijos pareigūnus. Analogiškas paaiškinimas yra užfiksuotas ir tėvo J. M. parodymuose. Savo paaiškinime J. M. teigia, kad padavė sūnui 10 Lt ir liepė nupirkti alaus, o alų perkant, jam stovint šalia, nedelsiant iškvietė policiją. Pažymėtina, kad M. M. pilnametystės amžius turėjo sueiti už 3 mėnesių, todėl jo išvaizda nedavė pagrindo abejoti dėl jo tinkamo amžiaus. Be to, šalia stovėjo tėvas, tai matyti iš pridedamo vaizdo įrašo, kuriame užfiksuota, kad tėvas ir sūnus Matukaičiai į parduotuvę įeina 18 val., o policijai skambino jau 18.12 val. Be to, B. Š., kaip matyti iš vaizdo įrašo, dar nebuvo pabaigusi pirkimo operacijos, nes paėmusi pinigus iš nepilnamečio asmens, jų nebuvo dar įmušusi į kasą, kai priėjo M. M. tėvas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose, kai asmenys ar institucijos provokuoja administracinės teisės pažeidimą, tai teismų praktikoje nelaikoma teisės pažeidimu ir asmenys, kurių atžvilgiu vykdoma tokia provokacija, yra išteisinami. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-31 nutartyje (adm. b. Nr. N63-1523/2008), 2009-01-30 nutartyje (adm. b. Nr. N575-207/2009), 2010-04-02 nutartyje (adm. b. Nr. N -91/2010) teismas išaiškino, jog, kai alkoholis yra parduodamas suorganizuojant provokaciją policijai arba šeimos nariui, teismai nevertina administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmų kaip neteisėtų remdamiesi baudžiamųjų bylų praktikos analogija, kadangi kitas asmuo išprovokavo nepilnametį padaryti administracinį teisės pažeidimą, nes kito asmens veiksmai imituojant elgesio modelį ir veikiant ne pagal įstatymo numatytą tvarką, šiuo atveju duodant pinigus nepilnamečiam asmeniui ir paprašant nupirkti alaus, vertintini, kaip provokacija, nes administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmuose nėra jokios tyčios padarant šį pažeidimą, juolab atsižvelgiant, jog kartu su nepilnamečiu buvo jo tėvas, todėl negali būti traktuojama, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo siekė padaryti neteisėtą veiką, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog negalima jokiu būdu skatinti nusikalstamų veikų ir dauginti jų skaičiaus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-10-05 nutartis adm. b. Nr. N9(62)-1373/2006, 2005-09-02 nutartis Nr. N9(62)-l 331/2005).

Nutarimas neatitinka LR viešojo administravimo įstatymo (toliau – LR VAĮ) 3 str. 1 d. 1–3 p. įtvirtintų įstatymų viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principų bei 8 str. 1 d. nuostatų, kad viešojo administravimo veiklą atliekančio subjekto sprendimas turi būti motyvuotas (pagrįstas konkrečiomis teisės normomis bei konkrečiu faktų vertinimu). Nutarime nenurodoma, kokiais faktais remdamasis atsakovas nustatė LR AKĮ 18 str. 4 d. 3 p. pažeidimo faktą. Tiesa, Nutarime minimas trečiajam suinteresuotam asmeniui 2010 m. lapkričio 8 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. ATP-576460-10 pagal LR ATPK 164 str. 3 d., tačiau pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. ATP-576460-10 buvo surašytas nedalyvaujant pareiškėjo atstovams. Reikšminga, kad administracinio teisės pažeidimo faktą patvirtina ne administracinio teisės pažeidimo protokolas, o galiojantis nutarimas paskirti administracinę nuobaudą (LR ATPK 286 str. ir kt.). Tokio galiojančio nutarimo skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui administracinę nuobaudą pagal LR ATPK 164 str. 3 d. surašant Nutarimą nebuvo. Atsakovas neįvertino ir tos aplinkybės, kad 2010 m. lapkričio 8 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. ATP-576460-10 prieštaravo objektyviems, nepriklausomiems įrodymams apie tariamo pažeidimo padarymo laiką. Nutarime, remiantis šiuo protokolu, nurodoma, kad pažeidimas padarytas 18.24 val. Tačiau parduotuvės vaizdo kameros užfiksavo, kad alus buvo parduotas 18.00 val., o jau 18.12 val. atvyko policijos pareigūnai. Taigi įrodymai yra iš esmės prieštaringi. Dėl nurodytų motyvų Nutarimas naikintinas.

Skunde nurodoma, kad B. Š. nepadarė administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 164 str. 3 d., tai ir 1000 litų bauda pagal LR AKĮ 18 str. 4 d. 3 p. buvo paskirta nepagrįstai. B. Š. savo paaiškinime nurodo, kad 2010-11-02 18.20 val. ji dirbo parduotuvėje „duomenys neskelbtini“ kasoje. Prie kasos priėjo jaunuolis, kuris pirko alaus. Už jaunuolio stovėjo vyriškis. Pardavėja nurodo, kad ji pagalvojo, jog jie yra kartu ir todėl jaunuoliui pardavė 2 litrų plastikinį butelį alaus. Kai pardavė vaikinui alų, tada vyriškis pasakė pardavėjai, kad yra vaikino tėvas ir iškvietė policijos pareigūnus. Akivaizdžiai matosi šioje situacijoje, kad pardavimo faktas nepilnamečiui įvyko, tai pripažįsta ir pati pardavėja. Šiaulių miesto apylinkės teismas pripažino pardavėją kalta. Teismas atmetė alkoholinio gėrimo pirkimo faktą kaip provokaciją neteisėtiems veiksmams atlikti, nes nepilnametis tą pačią dieną jau ir prieš tai buvo toje pačioje parduotuvėje pirkęs alų, šioje parduotuvėje prekyba alkoholiu vyko ir toliau. B. Š. dirbant pardavėja-kasininke ir privalomai vykdant teisės normų reikalavimus niekas jai netrukdė iš nepilnamečio asmens reikalauti jo amžių patvirtinančio dokumento ir alaus neparduoti. Kiekvienas pardavėjas, veikiantis licencijuojamame alkoholio versle, turi būti pakankamai atidus ir rūpestingas bei naudotis įstatymų leidėjo jam suteikta teise taip, kad pilnai užtikrintų draudimo parduoti alkoholio gaminius nepilnamečiams laikymąsi ir tinkamai įgyvendintų įstatymų leidėjo tikslus. Be to, skunde nurodyta, kad B. Š. objektyviai negalėjo ne tik žinoti, bet ir numatyti, kad būtent M. M., o ne J. M. perka alų, taip pat, kad M. M. yra nepilnametis. B. Š. paaiškinime aiškiai nurodo, kad alkoholinį gėrimą – alų pardavė jaunuoliui. Kai įvyko pardavimo faktas, už jo stovėjęs vyriškis iškvietė policijos pareigūnus. Kaip ir viskas aiškiai nurodyta, kad tuo metu jokių abejonių, kam parduoda alkoholinį gėrimą, pardavėjai neiškilo. Pateiktas ir kasos kvitas. Nors skunde nurodyta, kad pardavėja dar nebuvo pabaigusi pirkimo operacijos, kai priėjo nepilnamečio tėvas. Išdėstyta, kad priimtas nutarimas nemotyvuotas, nenurodoma, kokiais faktais remdamasis atsakovas nustatė LR AKĮ 18 str. 4 d. 3 p. pažeidimo faktą. Nutarime aiškiai nurodoma, kuo vadovaujantis ir kokiais faktais remiantis priimamas nutarimas. Be to, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas B. Š. buvo surašytas nedalyvaujant jos atstovams. B. Š. buvo pranešta iš anksto, kada atvykti į policijos nuovadą, todėl ji turėjo galimybę apie tai informuoti savo vadovybę. Nurodyta, kad administracinio teisės pažeidimo faktą patvirtina ne administracinio teisės pažeidimo protokolas, o galiojantis nutarimas paskirti administracinę nuobaudą. Šis nutarimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. 2012-03-09 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi B. Š. skundas netenkintas ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-12-10 nutarimas B. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje paliktas nepakeistas. Alkoholio gaminiai yra priskirti prie ypatingos paskirties prekių dėl to, kad juos vartojant daroma žala žmonių sveikatai, gali sukelti neigiamų socialinių pasekmių, o ypač nepilnamečiams, todėl yra nustatytas specialus teisinis reguliavimas, draudimai, ribojimai ir nustatyta teisinė atsakomybė už tokio reguliavimo pažeidimus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėtina, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens), šiuo atveju pardavėjos, padarytą pažeidimą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 3 p. įpareigoja juridinį asmenį užtikrinti draudimo parduoti alkoholinius gėrimus asmenims iki 18 metų laikymąsi.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos UAB „duomenys neskelbtini“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

2010 m. gruodžio 1 d. Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto PK Viešosios policijos skyriaus Pietinės policijos nuovados viršininkas priėmė nutarimą Nr. 40-44-6-G-6704 Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo byloje, kuriuo UAB „duomenys neskelbtini“, vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34, 39 straipsniais, už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 3 p. pažeidimą paskirta 1000 Lt bauda. Bauda paskirta už tai, kad 2010 m. lapkričio 2 d. UAB „duomenys neskelbtini“ parduotuvėje „duomenys neskelbtini“, adresu (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, pardavėja B. Š. pardavė alkoholinio gėrimo – alaus nepilnamečiui M. M., gim. (duomenys neskelbtini).

Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 3 p. nustatyta, kad draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų. Šio įstatymo 34 str. 4 d. nustatyta, kad už šio įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimo nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio litų iki trijų tūkstančių litų bauda.

Pareiškėja skundą motyvuoja aplinkybėmis, kad nesutampa laikas, kada buvo parduotas alkoholis, ir kada iškviesta policija, nurodo, kad tai buvo provokacija, kad pardavėja, pardavusi alų nepilnamečiui, neprivalėjo patikrinti jo amžių patvirtinančio dokumento, kadangi jai nekilo abejonių, kad alų perkantis asmuo pilnametis.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti dalyviai (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad proceso šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. ABTĮ 58 straipsnis numato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.). Pažymėtina, kad pirmesnėje administracinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais faktais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, o teismo sprendimo (nutarties) motyvai dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo nėra prejudiciniai faktai (nustatytos faktinės bylos aplinkybės).

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 10 d. nutarimu nustatė, kad B. Š. 2010 m. lapkričio 2 d. 18.24 val. dirbdama UAB „duomenys neskelbtini“ parduotuvėje „duomenys neskelbtini“ pardavė nepilnamečiui M. M. 2 litrų talpos alkoholinio gėrimo – alaus „Tauro tradicinis“ bei pripažino B. Š. kalta padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 164 str. 3 d. numatytą pažeidimą ir skyrė jai 75 Lt baudą su 2 litrų talpos „Tauras tradicinis“ alaus konfiskavimu.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. N575-213/2012, kuria šį nutarimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausias administracinis teismas nutartyje konstatavo, kad nėra pagrindo sutikti su teiginiais, jog B. Š. buvo provokuojama atlikti pažeidimą. Pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas 1998 m. birželio 9 d. sprendime byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją aiškindamas provokacijos sampratą yra pažymėjęs, kad ji sietina su tokio pobūdžio pareigūnų daroma įtaka, kuri sukurstytų asmenį (pareiškėją) padaryti nusikaltimą. Taigi, siekiant įvertinti, ar teisės pažeidimas buvo padarytas dėl provokacijos, būtina nustatyti, ar buvo daroma kokia nors išankstinė įtaka (poveikis) pažeidėjai, ar konkrečiais veiksmais buvo skatinama atlikti pažeidimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N438-137/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad bylos medžiagoje nėra užfiksuota jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad kokius nors veiksmus būtų atlikę pareigūnai. Taip pat teismas konstatavo, kad nei M. M., nei J. M. veiksmų prilyginti provokacijai nėra pagrindo.

Taip pat Lietuvos vyriausias administracinis teismas atmetė B. Š. argumentus, jog M. M. amžius jai nesukėlė įtarimų. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus –nuotrauką, vaizdo įrašą, pažymėjo, jog matyti, kad vaikinas yra pakankamai jauno amžiaus. Todėl konstatavo, kad vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pardavėja privalėjo iš perkančio alkoholinius gėrimus asmens reikalauti pateikti asmens amžių liudijantį dokumentą. Teismas atmetė apeliantės teiginius, jog ji manė, kad jaunuolis buvo kartu su vyresniu vyru, t. y. J. M.. Teismas, įvertinęs pateiktą vaizdo įrašą, nustatė, kad įraše matyti, kad J. M., M. M. perkant alų, stovėjo už keleto metrų, prekių juostos gale ir tik pardavėjai pardavus alkoholinį gėrimą, priėjo prie pardavėjos.

Taip pat teismas konstatavo, kad tai, kad parduotuvės kameros vaizdo įraše užfiksuotas kitoks laikas, negu administracinio teisės pažeidimo protokole, nepaneigia padaryto pažeidimo fakto. Kamerų techninėms savybėms nėra taikomi specialūs reikalavimai, todėl neatmestina galimybė, kad jose užfiksuotas laikas yra netikslus.

Atsižvelgdama į tai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad B. Š. padarytas pažeidimas yra įrodytas.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N575-213/2012 bei vadovaudamasis ABTĮ 58 str. 2 d., teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad pardavėja B. Š. neprivalėjo patikrinti M. M. amžių patvirtinančio dokumento, kad ji buvo provokuojama padaryti pažeidimą, t. y. parduoti alkoholį nepilnamečiui, kad pardavėja negalėjo žinoti, jog būtent M. M., o ne jo tėvas, perka alų, kadangi šios aplinkybės ir faktai yra nustatyti įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi bei iš naujo neįrodinėjami.

Atsižvelgiant į tai, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens), šiuo atveju pardavėjos, padarytą pažeidimą, o B. Š. pažeidimas yra įrodytas, teismas konstatuoja, kad atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutarimą skirti UAB „duomenys neskelbtini“ 1000 Lt baudą už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. 3 p. pažeidimą.

Pareiškėja taip pat skunde nurodė, kad skundžiamas Nutarimas turi būti panaikintas, nes jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1–3 p. įtvirtintų įstatymų viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principų bei 8 str. 1 d. nuostatų, kad viešojo administravimo veiklą atliekančio subjekto sprendimas turi būti motyvuotas (pagrįstas konkrečiomis teisės normomis bei konkrečiu faktų vertinimu).

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Be to, yra labai svarbu, kad asmuo, prieš kurį yra inicijuota administracinė procedūra, žinotų vykdomų procedūrų esmę, galimas teisines pasekmes, būtų sudaryta galimybė būti išklausytam (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3322/2011).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektu, be kitų jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų vadovaujasi ir Viešojo administravimo įstatymu ir jame įtvirtintu objektyvumo principu, reiškiančiu, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas). Priimant administracinį aktą turi būti įvertintos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, negali būti nutylėtų argumentų, turi būti atsižvelgta į visus svarbius veiksnius, faktines aplinkybes tokias, kokios iš tikrųjų yra, į išsamaus ir kruopštaus tyrimo metu surinktus argumentus.

Pareiškėjas nurodydamas, kad atsakovas, priimdamas Nutarimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymų viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principus, nenurodė jokių šį jo argumentą patvirtinančių aplinkybių ir faktų, todėl šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pažymėtina, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-774/2010).

Byloje nagrinėjamu atveju toks specialus teisės aktas yra Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas, kurio 39 str. 2 d. nustatyta, jog išnagrinėjus bylą, priimamas nutarimas. Jame turi būti nurodyta: nutarimą priėmusios institucijos pavadinimas; bylos nagrinėjimo data ir vieta; duomenys apie pažeidėją; pažeidimo aplinkybės; pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas; šio Įstatymo straipsnis, nustatantis atsakomybę už pažeidimą; pažeidėjo paaiškinimai ir jų įvertinimas; priimtas sprendimas; jo apskundimo terminai ir tvarka.

Iš byloje ginčijamo Nutarimo matyti, kad šiame akte teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios būtų pakankamos priimti tokio pobūdžio sprendimą – kuo vadovaujantis ir kokiais faktais remiantis priimamas nutarimas, yra nurodytos bei atitinkamai įvertintos, taip pat nustatytos bei užfiksuotos ir kitos tokiam sprendimui priimti būtinos aplinkybės – padaryto pažeidimo vieta, laikas, pažeidimo faktas, jį padaręs asmuo, sprendimą priėmę asmenys, apskundimo tvarka ir terminai. Remiantis tuo darytina išvada, kad ginčijamas Nutarimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo prasme yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „duomenys neskelbtini“ skundą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinės policijos nuovados 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimo Nr. 40-44-6-G-6704 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.