Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Raščiuvienė,

sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Andriejaus Melkovo skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-02-17 nutarties, kuria buvo atsisakyta patvirtinti prokuroro 2014-02-06 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariate 2013-01-19 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 58-1-00015-14 pagal nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. požymius. Ž. B. buvo pareikštas įtarimas dėl to, kad jis 2014-01-19 apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atėjęs į žmonos D. B. nuomojamą butą, buto virtuvėje, tyčia abejomis rankomis suėmė savo sūnų M. B. (gim, 1998-04-29) už kaklo, spaudė jį, tuo dėl kaklo suspaudimo sukėlė nukentėjusiajam nepilnamečiui M. B. fizinį skausmą.

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras A. Melkovas, vadovaudamasis BK 37 str. nuostatomis, 2014-02-06 priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 58-1-00015-14 pradėtą pagal BK 140 str. 2 d. bei pateikė šį nutarimą patvirtinti Zarasų rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nutarimu prokuroras taip pat prašė Ž. B. skirti baudžiamojo poveikio priemones – nemokamus darbus įpareigojant išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose per 3 mėnesių laikotarpį ir dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose 4 mėnesių laikotarpiui.

Skundžiama Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-02-17 nutartimi buvo atsisakyta patvirtinti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros proku­roro 2014-02-06 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 58-1-00015-14, motyvuojant tuo, kad prokuroro nutarime nurodomos aplin­kybės, kad neigiami padariniai buvo trumpalaikiai, nukentėjusysis tik trumpai juto skausmą, taip pat kiti nurodomi faktoriai (įtariamojo ir jo sutuoktinės asmeniniai nesutarimai, jų gyvenimas skyrium), savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo, be to veika padaryta prieš nepilnametį sūnų, kito savo mažamečio vaiko akivaizdoje, o bet kokie neteisėti ar nusikalstami veiksmai prieš nepilnamečius ir mažamečius asmenis, negali būti vertinami kaip mažareikšmiai, prieš tai neatlikus išsamaus ir preciziško visų įvykio aplinkybių ty­rimo, ko prokuroras ir nepadarė, dėl ko jo nutarimas yra nepagrįstas.

Teismo manymas dėl akistatos tarp nukentėjusiojo M. B. ir įtariamojo Ž. B. privalomumo, nors tarp šių asmenų parodomų aplinkybių buvo tam tikrų nesutapimų, akivaizdžiai prieštarauja vaiko interesams procese bei pažeidžia tarptautines teisės normas dėl vaiko interesus atitinkančio teisingumo. Prokuroras nurodo, jog byloje buvo atsižvelgta į iš Zarasų rajono Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus buvo gautą raštą, kuriame nurodyta, kad šis procesinis veiksmas (akistata) neatitinka nepilnamečio M. B. interesų, todėl neturėtų būti atliekamas. Parodymams patikrinti buvo imtasi papildomų tyrimo veiksmų – 2014-01-28 atliktas parodymų patikrinimas vietoje, 2014-01-31 papildomai apklaustas įtariamasis Ž. B. nurodė, kad buvo paėmęs ranka už sprando, pasakė „ką tu sūnau darai, ko neleidi tėvo“, taigi įtariamasis faktiškai pripažino laikymo už kaklą ranka aplinkybę, akistatos poreikio nebeliko.

Teigia, kad byloje tiriamos fizinio skausmo sukėlimo aplinkybės M. B., duomenys apie pasekmes T. B. nebuvo tyrimo objektas, nes to nereikalavo nei jis pats, nei vaiko teisių tarnyba, nei jo motina, jų iš viso nebuvo gauta (iš bylos duomenų matyti, kad tėvui T. B. pasislėpė tualete, tad įvykio nematė), todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad nebuvo aiškintasi, ar Ž. B. veiksmai galėjo sukelti žalą T. B..

Nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėmis nustatyta, kad Ž. B. suėmė už sprando savo nepilnametį sūnų M. B. ir taip sukėlė jam fizinį skausmą. Tačiau byloje taip pat nustatyta ir tai, kad taip įtariamasis Ž. B. taip pasielgė ne be priežasties, o todėl, kad sūnus jo neklausė, neatidarinėjo durų, neleido įeiti tėvo, kuris ilgą laiką beldėsi į duris norėdamas pamatyti vaikus, o tai patvirtina, kad jo tikslas buvo ne fizinio skausmo sukėlimas, o sūnaus sudrausminimas, ir nors tai nepaneigia ir nepateisina tokio Ž. B. elgesio, tačiau rodo jo atliktų veiksmų mažesnį pavojingumą. Be to, vertinant realų įtariamojo padarytos veikos pavojingumą, nustatyta, jog viskas truko labai trumpai (nukentėjusiojo M. B. parodymais apie kokias 5 sekundes), nukentėjusysis tik trumpai juto skausmą, kas rodo, kad įtariamojo veiksmai nebuvo stiprūs. Visos šios aplinkybės, anot prokuroro, leidžia teigti, kad įtariamojo Ž. B. padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 140 str. numatyto nusikaltimo objektui, kad jo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 str. nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas šią veiką padariusiam asmeniui.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, išnagrinėjęs skundžiamą Zarasų rajono apylinkės teismo nutartį bei prokuroro skundą daro išvadą, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, priimta įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes.

BK 37 str. reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Ši norma numato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

Baužiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis paprastai netaikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti ( ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą. Įtariamojo Ž. B. nusikalstamos veikos mažareikšmiškumą prokuroras grindžia tuo, kad Ž. B. veika nors formaliai ir atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., požymius, tačiau, vertinant tai, kad įtariamasis Ž. B. taip pasielgė ne be priežasties, o todėl, kad sūnus jo neklausė, neatidarinėjo durų, neleido įeiti tėvo, kuris ilgą laiką beldėsi į duris norėdamas pamatyti vaikus, o tai patvirtina, kad jo tikslas buvo ne fizinio skausmo sukėlimas, o sūnaus sudrausminimas, taip pat įvykis truko labai trumpai, o nukentėjusysis tik trumpai juto skausmą, be to, jei ne nuolatiniai konfliktai nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą D. B. ir įtariamojo Ž. B. šeimoje, minimas įvykis net nebūtų viešinamas, todėl, prokuroro nuomone, nusikalstama veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio kiltų baudžiamoji atsakomybė. Pagal baudžiamąjį įstatymą, sprendžiant ar kaltininko veika yra mažareikšmė, esminę reikšmę turi ne nukentėjusiojo veiksmų (net ir neteisėtų) pobūdis, jų sukelti padariniai, bet kaltininko veika, jos padarymo būdas, padariniai ir, svarbiausia, kėsinimosi objekto (nagrinėjamoje byloje yra nepilnamečio asmens, įtariamojo šeimos nario sveikata) vertybė. Prokuroro nurodomas argumentas, kad apie minimą įvykį nebūtų buvę pranešta policijos pareigūnams ir įvykis net nebūtų viešinamas, jei ne kivirčai tarp nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą D. B. ir įtariamojo Ž. B., kurie jau keletą mėnesių gyvena skyrium, nėra pagrindas veiką vertinti kaip mažareikšmę. Be to, iš ikiteisminio tyrimo duomenų matyti, jog tiek nukentėjusysis M. B., tiek liudytojas G. M. B. yra nurodę, kad smurto atvejų yra pasitaikę ir anksčiau, vaikai tėvo bijojo (atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kitas Ž. B. sūnus, atėjus tėvui, pasislėpė tualete) ir tai, kad šiuo atveju visgi buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas, jokiu būdu neleidžia tvirtinti, kad galimai padarytos veikos pavojingumas buvo mažesnis. Prokuroras nurodo, kad įtariamojo veiksmai truko trumpą laiko tarpą, duomenys apie pasekmes T. B. nebuvo tyrimo objektas, nes to nereikalavo nei jis pats, nei vaiko teisių tarnyba, nei jo motina, jų iš viso nebuvo gauta (iš bylos duomenų matyti, kad tėvui T. B. pasislėpė tualete, tad įvykio nematė), todėl teigia, jog nepagrįstas teismo argumentas, kad nebuvo aiškintasi, ar Ž. B. veiksmai galėjo sukelti žalą T. B.. Tačiau iš 2014-01-19 asmens apžiūros protokolo (22-23 b.l.) matyti, kad nukentėjusiojo M. B. kaklo apžiūros metu buvo užfiksuota – kaklo srityje priekiniame paviršiuje esantis odos paraudimas, nubrozdinimas, taip pat, kad vaikas skundžiasi skausmais kaklo srityje. Nukentėjusysis M. B. parodė, kad jis dėl kaklo suspaudimo juto fizinį skausmą, tokių smurto atvejų buvo ir anksčiau, bet į policiją nesikreipė (b.l. 19). Be to, mažametis liudytojas G. M. B., matęs šį įvykį, parodė, kad būdamas kitame kambaryje, išgirdo iš virtuvės sklindantį gargaliavimą (kriokimą) išsigando, ėmė verkti (b.l. 38). Todėl sutikti su prokuroro motyvais, jog veika neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 140 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektui, kad veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas, nėra pagrindo. Darydamas tokią išvadą teismas atsižvelgia ir į tai, jog įstatymų leidėjas, BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatęs sugriežtintą šeimos nario sveikatos apsaugą nuo mušimo ar kitokios smurto, tuo pačiu įtvirtino ir prezumpciją, jog bet kurių tyčinių neteisėtų veiksmų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, atlikimas prieš šeimos narį laikomas kvalifikuotu nusikaltimu, numatytu BK 140 straipsnio 2 dalyje. Todėl pagrįstai skundžiama nutartimi buvo atsisakyta patvirtinti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros proku­roro 2014-02-06 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 58-1-00015-14.

Visgi aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad prokuroro statusas nulemia, tai, jog jis procesinius sprendimus priima savo nuožiūra, vadovaudamasis įstatymais ir ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas, negali nurodyti, kokį procesinį sprendimą byloje priimti ar veiksmą atlikti – būtent prokuroras priima sprendimus dėl tyrimo krypties bei apimties ir sprendžia, kokie konkrečiai tyrimo veiksmai turi būti atlikti, siekiant išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 164 str. 1 d., 170 str. 5 d.), o teismas, savo kompetencijos ribose, gali tik patikrinti prokuroro priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl sutiktina su prokuroro apeliaciniame nurodytais argumentais dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo.

Aukštesnysis teismas pritaria žemesnės instancijos teismo priimtam sprendimui netvirtinti prokuroro sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ir konstatuoja, kad skundžiama Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-02-17 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti ar keisti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

Atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro A. Melkovo skundą ir palikti galioti Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.