Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-715-872/2021

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-12-08
Bylos Nr.: eI3-715-872/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02334-2020-9
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Fausta Vitkienė (pirm.)
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, UAB „Šilutės vėjo parkas 3“
Atsakovas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Advokatai: Justina Kalėdaitė

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-715-872/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02334-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15.7; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė,sekretoriaujant Agnei Bartkevičienei,dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Justinai Kalėdaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020-03-18 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai grąžinti 18 388,22 Eur PVM permoką (skirtumą); 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020-06-12 sprendimo Nr. S-106(7-82/2020) dalį, kuria buvo patvirtinta VMI 2020-03-18 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, kuria atsisakyta pareiškėjai grąžinti 18 388,22 Eur PVM permoką (skirtumą); 3) įpareigoti VMI pareiškėjos naudai sumokėti palūkanas už laiku negrąžintą (neįskaitytą) PVM permoką (skirtumą); 4) priteisti iš VMI pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, jog bendrovė užsiima vėjo jėgainių vystymo veikla. Ši veikla yra specifinė, kadangi iš anksto nėra galimybės tinkamai numatyti, kada toks juridinis asmuo pradės realiai vykdyti veiklą ir savarankiškai generuoti su šia veikla susijusias pajamas. Bendrovė buvo įsteigta 2015-10-14. Iš pradžių buvo planuota, kad bendrovė iš savo veiklos pajamas pradės gauti anksčiau (apie 2018 - 2019 m.), tačiau dėl tam tikrų objektyvių priežasčių prognozės nepasitvirtino ir veiklos pradžia buvo nukelta į ateitį.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodo, kad VMI įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikė visas Pridėtinės vertės mokesčių (toliau – PVM) deklaracijas (forma FR0600) už laikotarpį, kada susidarė permoka, t. y. nuo 2015-12-01 iki 2016-12-01. Šių PVM deklaracijų 36 laukelyje su minuso ženklu nurodydavo bendrovei iš biudžeto grąžintiną permoką. Pateikusi PVM deklaracijas, papildomai 2019-02-05 kreipėsi į VMI pateikdama prašymą dėl tarpusavio mokestinių prievolių suderinimo laikotarpiu iki 2018-12-31. VMI sugeneravus tarpusavio mokestinių prievolių suderinimo aktą buvo susisteminti bendrovės teiktų PVM deklaracijų 36 laukelyje nurodyti duomenys, susiję su bendrovei priklausančiu ir iš biudžeto lėšų grąžintinu PVM skirtumu (įskaitant ir permoka). Gavusi šiuos duomenis bendrovė turėjo galimybę juos sugretinti su savo buhalterinėje apskaitoje įvestais duomenimis ir padaryti galutinę išvadą dėl tikslaus grąžintinos arba įskaitytinos permokos dydžio.

Pareiškėja paaiškina, kad tikėjosi, jog tokiu būdu aiškiai ir nedviprasmiškai VMI išreiškia savo valią permoką susigrąžinti ar įskaityti, kaip tai nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 87 straipsnio 13 dalyje. Permokos dydis bendrovei yra itin reikšmingas. Kaip matyti iš bendrovės pelno (nuostolių) ataskaitų, bendrovė negeneruoja pardavimo pajamų. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad bendrovė galėjo neišreikšti savo valios dėl jos veiklai itin reikšmingo dydžio permokos susigrąžinimo ar įskaitymo.

Pareiškėjos teigimu, pirminis jos lūkestis buvo toks, kad pradėjusi generuoti pajamas iš veiklos, ji turės galimybę valstybės biudžetui mokėtiną PVM įskaityti su turima permoka. Dėl šios priežasties tam tikrą laiką neteikė prašymo dėl permokos sugrąžinimo, kadangi tikėjosi, kad uždirbus pajamas ir atsiradus mokėtinam PVM turimą permoką pavyks įskaityti. Tokiu būdu buvo siekta išvengti papildomos administracinės naštos, kuri kiltų tuo atveju, jeigu permoką reikėtų susigrąžinti, o susigrąžinus daryti papildomą veiksmą į valstybės biudžetą sumokant PVM. Nepasitvirtinus pirminėms prognozėms dėl bendrovės veiklos pradžios ir veiklos pradžią perkėlus į ateitį, tapo objektyviai neįmanoma valstybės biudžetui mokėtiną PVM įskaityti su turima permoka. Dėl to bendrovė 2020-01-20 VMI pateikė prašymą grąžinti 166 913,22 Eur PVM skirtumą už mokestinį laikotarpį, kuris prasidėjo 2015-04-01, o baigėsi – 2019-12-31. Dalis prašomos grąžinti sumos (t. y. permoka) susidarė laikotarpiu nuo 2015-12-01 iki 2016-12-01, o likusi dalis (t. y. 148 525 Eur) - laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2020-01-01.

Pareiškėja teigia, kad 2020-02-17 VMI pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad dar iki prašymo pateikimo dienos atliko veiksmus, kurie išreiškė jos valią permoką susigrąžinti ar įskaityti, su kuriais siejama senaties termino skaičiavimo pradžia pagal MAĮ 87 straipsnio 13 dalį. Prie prašymo buvo pridėti ir šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai, pavyzdžiui, 2019-02-05 tarpusavio mokestinių prievolių suderinimo aktas.

VMI 2020-03-18 priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė grąžinti tik dalį prašomos grąžinti sumos, t. y. 148 525 Eur, susidariusios už laikotarpį nuo 2017-01-01 iki 2020-01-01, o likusios sumos, t. y. permokos, susidariusios už laikotarpį nuo 2015-12-01 iki 2016-12-01 nuspręsta negrąžinti. Inspekcija sprendime nurodė, kad permoka negrąžinama dėl to, kad suėjęs MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytas permokos grąžinimo senaties terminas ir nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad bendrovė savo valią susigrąžinti ar įskaityti permoką išreiškė anksčiau, t. y. prieš prašymo pateikimą. Tokios pat pozicijos laikėsi ir ginčą išnagrinėjusi Komisija.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, ginčas yra kilęs dėl skirtingai vertinamų MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostatų, ypač identifikuojant atskaitos tašką, nuo kurio turėjo būti skaičiuojamas minėtoje teisės normoje nustatytas senaties terminas permokos grąžinimo atžvilgiu. VMI ir Komisija nepagrįstai susiaurina MAĮ 87 straipsnio 13 dalies taikymo sritį ir laiko, kad tik prašymo pateikimas (bet ne koks nors kitas mokesčių mokėtojo atliktas veiksmas) gali liudyti apie mokesčio mokėtojo siekį sugrąžinti ar įskaityti mokesčio permoką. Atsižvelgiant į lingvistinį MAĮ 87 straipsnio 13 dalies aiškinimą, tokia interpretacija nėra teisinga (įstatymų leidėjas prašymo pateikimą ir kitų veiksmų, liudijančių apie mokesčio mokėtojo siekį susigrąžinti ar įskaityti mokesčio permoką, atlikimą minėtoje teisės normoje aiškiai atskyrė, todėl nėra pagrindo jų sutapatinti). Atsižvelgiant į bendrovės pateiktų PVM deklaracijų turinį, taip pat sistemiškai vertinant MAĮ 87 straipsnio 13 dalies ir MAĮ 2 straipsnio 8 dalies (pastarojoje teisės normoje pateikiamas mokesčio deklaracijos apibrėžimas, kuriame nurodoma, kad mokesčio deklaracijoje atsispindi ne tik duomenys dėl mokesčių mokėtojo apskaičiuotos sumos, tačiau taip pat ir kiti duomenys, pavyzdžiui, informacija apie mokesčio skirtumą) darytina išvada, kad vien tik PVM deklaracijų pateikimas VMI, kai 36 laukelyje buvo įvardijamas iš valstybės biudžeto bendrovei grąžintinas PVM skirtumas, liudija apie siekį permoką susigrąžinti ar įskaityti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) praktikoje nurodoma, kad vien tik deklaracijos, kurioje nurodomas mokesčio skirtumas, pateikimas Inspekcijai reiškia mokesčio mokėtojo valios išraišką dėl mokesčio skirtumo susigrąžinimo ar įskaitymo. Kadangi tokia teismų praktika nėra pakeista, PVM deklaracijas teikdama bendrovė turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis, kad PVM deklaracijų pateikimas bus vertinamas kaip jos siekis permoką susigrąžinti ar įskaityti. Pareiškėjos teigimu, šiuo konkrečiu atveju be PVM deklaracijų pateikimo bendrovė atliko ir dar vieną papildomą veiksmą, kuris išreiškė jos valią susigrąžinti ar įskaityti permoką, t. y. suderino mokestinių prievolių likučius, kas tik dar labiau sustiprina jos poziciją šiame ginče.

Šalies argumentai

Pareiškėja teigia, jog šiuo konkrečiu atveju VMI nevertino ne tik bendrovės veiksmų, kurie liudijo jos valią susigrąžinti permoką, tačiau taip pat neatsižvelgė ir į kitas reikšmingas aplinkybes (pavyzdžiui, vykdomos veiklos specifiką ir jos objektyvias galimybes Permoką įskaityti su valstybės biudžetui mokėtinu PVM), į kurias privalėjo atsižvelgti. Pareiškėjos vertinimu, specifinis veiklos pobūdis negali tapti priežastimi, kuri pablogintų jos mokestinę poziciją taip, kad būtų eliminuota galimybė bendrovės veiklai reikšmingo dydžio permoką įskaityti su į valstybės biudžetą mokėtinu PVM ar, juo labiau, nesant sąlygų įskaityti, būtų paneigta bendrovės teisė permoką susigrąžinti.

Pripažinus MAĮ 87 straipsnio 13 dalies minimą senaties pradžios atskaitos tašką 2019-02-05 (tarpusavio mokestinių prievolių suderinimas), bendrovės teisė susigrąžinti permoką senaties pagrindu už laikotarpį nuo 2015-12-01 iki 2016-12-01, atsižvelgiant į tai, kad šiems santykiams taikoma iki 2020-01-01 galiojusi MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakcija, negalėjo būti paneigta.

2018-06-28 priimto MAĮ pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1329 (toliau - Pakeitimo įstatymas) 10 straipsnio 6 dalyje nustatytas pereinamasis laikotarpis taikomas ne tik 68 straipsnio, reglamentuojančio mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį, tačiau taip pat ir 87 straipsnio 13 dalies, reglamentuojančios mokesčių permokos įskaitymo ir grąžinimo senatį, atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad permokos grąžinimo ir įskaitymo procedūra (PVM deklaracijų pateikimas ir tarpusavio mokestinių prievolių suderinimas) buvo pradėta iki 2020-01-01, ši konkreti situacija patenka į Pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje nustatytą pereinamąjį laikotarpį, dėl ko šiam ginčui turėtų būti taikomas einamųjų ir prieš tai ėjusių 5 kalendorinių metų permokos grąžinimo ar įskaitymo senaties terminas.

Dėl specifinės bendrovės veiklos nesant galimybės bendrovės į valstybės biudžetą mokėtino PVM įskaityti su permoka, skundžiamais sprendimais buvo atsisakyta grąžinti jos veiklai itin reikšmingo dydžio permoką. Tokia situacija yra nesąžininga ir neteisinga bendrovės, kaip mokesčių mokėtojos, atžvilgiu, kadangi pažeidė viešojo administravimo principus: teisėtų lūkesčių; apmokestinimo aiškumo; teisėtumo; protingumo ir teisingumo.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė sutinka su Komisijos vertinimu, jog pareiškėjos nurodomi veiksmai (mėnesinis PVM deklaracijų teikimas, mokestinių prievolių likučių suderinimas) ginčo situacijoje yra veiksmai, kurie parodo mokesčių mokėtojo žinojimą apie turimą mokesčio permoką, tačiau jie negali būti laikomi veiksmais, kuriais buvo siekta mokesčio permoką (skirtumą) susigrąžinti, o pareiškėjos nuoroda į LVAT praktikos nuostatas bei pozicija, kad VMI nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos nuostatų, nėra pagrįsta. Tokiu teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjas siekia sudaryti sąlygas mokėtojui pasinaudoti teise susigrąžinti permoką net ir tais atvejais, kai savo žinojimo apie turimą mokesčio permoką (skirtumą) ir siekio susigrąžinti mokesčio permoką mokėtojas neįformina teisės aktų nustatyta tvarka pateikiant nustatytos formos prašymą, o atlieka kitus, su teisės susigrąžinti mokesčio permoką (skirtumą) įgyvendinimu susijusius veiksmus, kurie yra atliekami anksčiau, nei prašymo pateikimas ir atliekamų veiksmų tikslas yra būtent permokos grąžinimas.

Taip pat pritaria Komisijos vertinimui, jog atsižvelgiant į šio veiksmo atlikimo tikslą bei tai, jog mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo procedūra yra atskira administracinė procedūra, vykdoma per tam tikrą įstatyme nustatytą terminą, tokiu veiksmu negali būti laikomi veiksmai, kurių atlikimas savaime neįpareigoja mokesčio administratoriaus spręsti mokesčio permokos grąžinimo klausimo ir nėra susijęs su šios procedūros inicijavimu.

Pažymi, jog mokestiniai santykiai yra reglamentuojami viešosios teisės normomis, kurios aiškinamos siaurai, nes tiek mokesčių administratoriaus, tiek mokėtojo atliekamos administracinės procedūros mokesčių administravimo srityje yra griežtai reglamentuotos, o savo veiksmus mokesčių administratorius įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius (MAĮ 34 straipsnis), todėl plečiamas MAĮ nuostatų aiškinimas yra neleistinas. Kaip aptarta sprendime, MAĮ 87 straipsnio 5 dalies ir Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004-12-07 įsakymu Nr. VA-186 (toliau – Taisyklės) nuostatos numato, jog mokesčių mokėtojo teisė susigrąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) yra realizuojama pateikus nustatytos formos prašymą (tokios pozicijos laikosi ir LVAT 2011-11-14 sprendime adm. byloje Nr. A-556-2747-11). Išskyrus Taisyklėse nustatytus konkrečius atvejus, kai mokesčio permoka (skirtumas) įskaitomi arba grąžinami be mokesčių mokėtojo prašymo (pavyzdžiui, kai metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje mokesčių mokėtojas nurodo kredito įstaigoje esančią sąskaitą, į kurią jis pageidauja susigrąžinti mokesčio apskaičiavimo dokumente apskaičiuotą permoką, Taisyklių 9.3.1 punktas) ar mokesčių administratoriaus iniciatyva. Todėl tai, jog ginčo atveju pareiškėja, vykdydama pridėtines vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, kas mėnesį teikė PVM deklaracijas ir jose deklaravo grąžintiną iš biudžeto PVM sumą (PVM skirtumą), nesudaro pagrindo šių veiksmų atlikimo pripažinti veiksmais, kuriais siekta susigrąžinti mokesčio permoką. Tokios pat išvados darytinos ir dėl pareiškėjos VMI pateikto 2019-02-05 mokestinių prievolių likučių suderinimo akto, kuriame nurodyti pareiškėjos mokestinių prievolių 2018-12-31 likučiai. Minėtu dokumentu yra įforminama mokesčių mokėtojo atsiskaitymo su valstybės ir savivaldybių biudžetais, kitais fondais būklė, jo turimos nepriemokos ar permokos.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, Komisijos nuomone, PVM deklaracijų teikimas su grąžintina PVM suma, kaip ir mokestinių prievolių likučių suderinimo akto patvirtinimas, nelaikytini veiksmais, liudijančiais, kad pareiškėja siekia susigrąžinti mokesčio permoką (skirtumą). Šių veiksmų atlikimas susijęs su mokesčių mokėtojo įprastiniais veiksmais vykdant veiklą ir laikantis teisės aktų reikalavimų dėl deklaracijų teikimo ir kitų veiksmų atlikimo, bet ne su siekiu pradėti, inicijuoti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo procedūrą. Vien tik šių veiksmų atlikimas, pareiškėjai jokiu būdu neišreiškus valios dėl tolesnio deklaruoto PVM skirtumo likimo, neįpareigoja mokesčių administratoriaus šių dokumentų (veiksmų) pagrindu spręsti turimos mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo klausimo ir per MAĮ 87 straipsnyje nustatytą terminą priimti dėl to sprendimą.

Pritaria Komisijos nuomonei, jog šiais veiksmais nebuvo siekiama susigrąžinti PVM permoką, patvirtina ir pačios pareiškėjos skunde išdėstyta pozicija dėl to, kad ji turimą mokesčio permoką buvo numačiusi naudoti tik pradėjus vykdyti veiklą, iš turimos permokos dengdamas atsiradusius mokėtinus mokesčius. Todėl ginčo situacijoje nepateikus įrodymų, kad pareiškėja iki 2020-01-20 prašymo grąžinti mokesčio permoką pateikimo atliko veiksmus, kuriais patvirtino ne tik savo žinojimą apie permokos buvimą, bet ir siekį ją susigrąžinti, kitaip vertinti Inspekcijos nustatytas aplinkybes nėra pagrindo. Komisija neturėjo pagrindo pripažinti pagrįsta pareiškėjos poziciją dėl siaurinamojo MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo, nes VMI mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo procedūros metu kreipėsi į pareiškėją dėl įrodymų apie veiksmus, kuriuos ji galimai atliko siekdama susigrąžinti mokesčio permoką iki 2020-01-20 prašymo pateikimo, todėl teigti, jog galimą permokos grąžinimą Inspekcija sieja tik su nustatytos formos prašymo pateikimu, nėra pagrindo.

Atsakovės teigimu, pareiškėjos atžvilgiu nėra pagrindo taikyti iki 2019-12-31 galiojusių MAĮ 68 straipsnio nuostatų, nes, pirma, jos taikytinos tik iki naujojo įstatymo įsigalimo prasidėjusioms mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) procedūroms, o ginčo atveju vyko kita, mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo procedūra, jos vykdymo nesiejant su mokesčio apskaičiavimo ar perskaičiavimo (mokestinio patikrinimo) veiksmais. Antra, pareiškėjos mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo procedūra prasidėjo 2020-01-20 pareiškėjai pateikus nustatytos formos prašymą grąžinti mokesčio permoką (skirtumą), nes kiti pareiškėjos skunde nurodomi veiksmai nepripažintini mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo procedūros dalimi, nes jie, nors ir patvirtina tai, jog pareiškėjai buvo žinoma jos turėtos PVM permokos (skirtumo) apimtis, tačiau veiksmais nebuvo siekta ją grąžinti, o pats savaime šių veiksmų atlikimas nesudarė pagrindo VMI spręsti ir priimti sprendimą dėl permokos grąžinimo.

Atsakovė teigia, jog atidėtas teisės normų įsigaliojimo laikotarpis (apie 1,5 m.) yra pakankamas mokesčių mokėtojui susipažinti su pasikeitusiomis teisės normomis ir spręsti dėl konkrečių administracinių procedūrų inicijavimo tiek galiojant senajai MAĮ 87 straipsnio 13 dalies redakcijai, tiek naujajai, todėl ginčo situacijoje nėra pagrindo išvadai, kad buvo pažeistas apmokestinimo aiškumo ar teisėtų lūkesčių principas. Mano, kad byloje nėra pagrindo pripažinti, jog buvo nukrypta nuo teismo praktikos ar ji galėjo suklaidinti pareiškėją. Ginčo atveju nėra pagrindo remtis pareiškėjos minimos LVAT bylose nuostatomis, nes ji neatitinka pareiškėjos ginčo faktinių aplinkybių, be to, bylos kontekste vertinant pareiškėjos kiekvieną mėnesį teikiamas deklaracijas, jų teikimas nevertintinas, kaip veiksmas, kuriuo siekiama realizuoti teisę susigrąžinti mokesčio permoką.

Nors pareiškėja skunde akcentuoja savo veiklos pobūdį, tai, kad jai nepavyko pradėti jos vykdyti, todėl ji neįgyvendino savo ketinimų mokesčio permoką įskaityti mokėtinoms sumoms padengti, o atsisakius grąžinti dalį mokesčio permokos (skirtumo) pažeidžiami teisingumo ir protingumo principai, atsakovė pažymi, kad MAĮ 87 straipsnyje nustatyta mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo procedūra yra taikoma visiems ūkio subjektams, nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio (išskyrus konkrečiai įstatyme numatytus atvejus).

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti dalį PVM skirtumo, suėjus MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytam mokesčio permokos grąžinimo senaties terminui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2020-01-20 VMI pateikė prašymą grąžinti 166 913,22 Eur PVM skirtumą už laikotarpį nuo 2015-12-01 iki 2019-12-31 (Komisijos byla, l. 30).

VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2020-03-18 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė grąžinti 148 525 Eur skirtumą už laikotarpį nuo 2017-01-01 iki 2020-01-01 ir negrąžinti 18 388,22 Eur skirtumo už laikotarpį nuo 2015-12-01 – iki 2016-12-01 (Komisijos byla, l. 8-10). Sprendimą negrąžinti dalies skirtumo VMI motyvavo tuo, kad yra suėjęs MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje ir 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas einamųjų ir praėjusių 3 metų mokesčio permokos (skirtumo) susidarymo senaties terminas.

Nesutikdama su VMI sprendimu, pareiškėja pateikė skundą Komisijai, kuri 2020-06-12 sprendimu Nr. S-106(7-82/2020) patvirtino VMI sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai grąžinti 18 388,22 Eur PVM permoką (Komisijos byla, l. 73-85).

Pareiškėja nesutinka su VMI ir Komisijos sprendimais. Skundą grindžia aplinkybėmis, kad buvo atlikusi veiksmus, teikė PVM deklaracijas, kreipėsi į VMI dėl tarpusavio mokestinių prievolių suderinimo, kurie liudijo jos siekį susigrąžinti permoką. Teigia, kad VMI ir Komisija neatsižvelgė į specifinę bendrovės vykdomą veiklą. Mano, kad VMI atsisakydama grąžinti dalį PVM permokos nukrypo nuo suformuotos LVAT praktikos. Teigia, kad buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, apmokestinimo aiškumo, teisėtumo ir protingumo bei teisingumo principai. Nurodo, kad VMI ir Komisija nepagrįstai siaurina MAĮ 87 straipsnio 13 dalies taikymo sritį.

MAĮ (2020-01-01 redakcija) 87 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad jei atitinkamame mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčio permoka gali būti grąžinta (įskaityta), jeigu ji susidarė ne anksčiau kaip per atitinkamą šio Įstatymo 68 straipsnyje nurodytą mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo terminą, – skaičiuojama atgal nuo įskaitymo dienos, kai įskaitymas atliekamas mokesčių administratoriaus iniciatyva be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo, o kai yra mokesčių mokėtojo prašymas, – skaičiuojama atgal nuo šio prašymo pateikimo dienos. Jei iki prašymo pateikimo mokesčių mokėtojas atlieka veiksmą, liudijantį tai, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), minėtas terminas skaičiuojamas nuo to veiksmo atlikimo dienos. Šiuo atveju mokesčių mokėtojas prie prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką privalo pateikti mokesčių administratoriui minėto veiksmo atlikimą pagrindžiančius įrodymus. Į paminėtą terminą neįskaičiuojami kalendoriniai metai, kuriais dėl grąžintinų (įskaitytinų) sumų vyko mokestiniai arba teisminiai ginčai arba buvo taikomos dvigubo apmokestinimo ginčų sprendimo procedūros, numatytos Lietuvos Respublikos sudarytose ir taikomose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse, Dvigubo apmokestinimo ginčų sprendimo įstatyme, Konvencijoje 90/436/EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną arba Daugiašalėje konvencijoje.

MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Vertinant teisės normų, išdėstytų MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje ir 68 straipsnio 1 dalyje, turinį, matyti, jog bendra taisyklė yra ta, jog mokesčio permoka grąžinama, esant paduotam mokesčių mokėtojo rašytiniam prašymui dėl mokesčio permokos grąžinimo. Cituojamoje MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas apibrėžia naikinamąjį terminą, kuriam suėjus mokesčio permoka (skirtumas) nebegali būti grąžinta (įskaityta), kartu nustato ir momentą, nuo kada pradedamas skaičiuoti šis terminas. Nuo 2020-01-01 taikomas bendrasis permokos (skirtumo) grąžinimo senaties terminas – einamieji ir prieš juos einantys treji kalendoriniai metai. MAĮ 87 straipsnio 13 dalis įpareigoja mokesčių administratorių pagal mokesčių mokėtojo prašymą grąžinti tik tokią mokesčio permoką (skirtumą), kuri yra susidariusi už einamuosius ir prieš juos einančius trejus kalendorinius metus iki paskutiniųjų metų sausio 1 dienos, nes šioje normoje nustatytas naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus išnyksta mokesčių mokėtojo teisė susigrąžinti mokesčio permoką (skirtumą). Šios teisės normos taikymui yra svarbus mokesčio permokos (skirtumo) susidarymo momentas – nuo jo pradedamas skaičiuoti terminas, už kurį susidariusi mokesčio permoka (skirtumas) gali būti grąžinta mokesčių mokėtojui, t. y. per atitinkamą šio MAĮ 68 straipsnyje nustatytą mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo terminą.

Jei iki prašymo pateikimo mokesčių mokėtojas atlieka veiksmą, liudijantį tai, kad jis žino apie mokesčio permokos (skirtumo) buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), minėtas terminas skaičiuojamas nuo to veiksmo atlikimo dienos. Šiuo atveju mokesčių mokėtojas prie prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) privalo pateikti mokesčių administratoriui minėto veiksmo atlikimą pagrindžiančius įrodymus.

Pagal MAĮ 87 straipsnio 13 dalį turi būti nustatytos dvi sąlygos: žinojimas apie permokos (skirtumo) buvimą ir siekis ją susigrąžinti. Kadangi MAĮ nedetalizuojama, kokie veiksmai galėtų būti laikomi veiksmais, nusakančiais, kad mokesčių mokėtojas žino apie mokesčio permokos (skirtumo) buvimą ir siekia ją susigrąžinti, darytina išvada, kad minėtų veiksmų pripažinimas neatsiejamas nuo konkrečių faktinių aplinkybių visumos vertinimo.

Kaip nustatyta byloje, VMI 2020-03-18 priėmė sprendimą negrąžinti pareiškėjai 18 388,22 Eur už 2015-12-01 – 2016-12-01 susidariusios permokos vadovaudamasi MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostata, nes yra suėjęs senaties terminas (Komisijos byla, l. 8-10). Pareiškėja nesutinka su šia atsakovės pozicija, teigia, kad terminas grąžinti PVM permoką, turėjo būti skaičiuojamas nuo 2019-02-05, kai su VMI buvo pasirašyta mokestinių prievolių likučių suderinimo ataskaita, kas rodo ne tik žinojimą apie permokos turėjimą, bet ir siekį ją susigrąžinti. Atsakovė ir Komisija su tokia pozicija nesutinka, teigia, kad terminas susigrąžinti permoką skaičiuotinas nuo prašymo grąžinti permoką pateikimo, t. y. nagrinėjamu atveju nuo 2020-01-20, nes pareiškėja nėra pateikusi įrodymų, taip pat neatliko kitų veiksmų, liudijančių, kad ji ne tik žinojo apie skirtumo buvimą, bet ir siekia jį susigrąžinti (įskaityti).

Teismo vertinimu, mokestinių prievolių likučių suderinimo aktas yra apskaitinio, informacinio pobūdžio dokumentas, nesukuriantis mokesčių administratoriui jokių privalomo pobūdžio įpareigojimų. Todėl yra nepagrįstas teiginys, jog pareiškėja, vadovaudamasi minėtu aktu, galėjo pagrįstai tikėtis, kad mokestinė permoka bus panaudota pareiškėjos mokestinėms prievolėms vykdyti, nes šis dokumentas, atsižvelgiant į jo pobūdį, negalėjo jai sukurti jokių apibrėžiamų teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus sprendimas dėl suderinimo akte nurodytos sumos grąžinimo nebuvo priimtas, o pareiškėjai pagrįsti lūkesčiai vien iš mokestinių prievolių likučių suderinimo akto, kaip apskaitinio dokumento, kilti negalėjo. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjos VMI pateiktas 2019-02-05 mokestinių prievolių likučių suderinimo aktas, kuriame nurodyti pareiškėjos mokestinių prievolių 2018-12-31 likučiai, kaip ir PVM deklaracijų teikimas su grąžintina PVM suma, nelaikytini veiksmais, liudijančiais, kad pareiškėja siekia susigrąžinti mokesčio permoką (skirtumą), todėl ???atsakovė, priimdama sprendimą ???grąžinti (įskaityti) permoką, pagrįstai grąžinimo terminą siejo su prašymo grąžinti (įskaityti) permoką pateikimo data, t. y. 2020-01-20.

Pažymėtina, jog LVAT 2021-07-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2198-575/2021, išnagrinėjęs analogiško pobūdžio ginčą pagal UAB „Šilutės vėjo parkas 2“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020-10-13 sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos UAB „Šilutės vėjo parkas 2“ skundą atsakovei VMI dėl sprendimų panaikinimo, sutiko su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

MAĮ 87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jei atitinkamo mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčių mokėtojui mokesčio permoką tokia tvarka. Mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. Tais atvejais, kai mokesčių administratorius pareikalauja, kad mokesčių mokėtojas pateiktų papildomus dokumentus, 30 dienų terminas skaičiuojamas nuo kitos dienos po visų pareikalautų dokumentų gavimo dienos. Gyventojų pajamų mokesčio permoka, priklausanti grąžinti mokesčių mokėtojui pagal jo metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją, grąžinama mokesčių mokėtojo prašymu ne vėliau kaip iki atitinkamų metų liepos 31 dienos, o jei prašymas pateikiamas pasibaigus atitinkamos metinės deklaracijos pateikimo terminui, – ne vėliau kaip per 90 dienų po prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. Tais atvejais, kai dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas arba su mokesčio permokos grąžinimu susiję klausimai yra sudedamoji mokesčių administratoriaus atliekamo to mokesčių mokėtojo patikrinimo dalis, mokesčio permokos grąžinimas sustabdomas iki mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos (jei pažeidimų nenustatyta, – pažymos apie tai), įteikimo mokesčių mokėtojui dienos, tačiau tai nestabdo šio straipsnio 9 dalyje nustatytų palūkanų skaičiavimo mokesčių mokėtojo naudai.

Taisyklių 17 punkte įtvirtinta, kad Prašymas turi būti užpildytas ir pateiktas, laikantis Taisyklėse nustatytų reikalavimų. Jei pateiktame Prašyme įrašyti duomenys yra neteisingi ir (arba) netikslūs ar nustatoma, kad trūksta papildomų dokumentų ar duomenų sprendimui priimti, VMI valstybės tarnautojas ar darbuotojas, vadovaudamasis MAĮ 87 straipsnio 6 dalimi, ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų ir, atsižvelgdamas į MAĮ 111 straipsnio reikalavimus, kai pateikiamas Prašymas dėl nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po Prašymo gavimo VMI dienos jį pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą per Mano VMI, o jei mokesčių mokėtojas nėra Mano VMI naudotojas, pranešimas siunčiamas Prašyme nurodytu gyvenamosios vietos adresu ar Mokesčių mokėtojų registre įregistruotu adresu korespondencijai gauti, buveinės (biuro) adresu VMI prie FM nustatyta tvarka. Pranešime nurodo, kokie dokumentai ar duomenys turi būti pateikti papildomai (tokiame pranešime nurodoma, iki kada turi būti pateikti dokumentai ar duomenys), ir informuoja, kad Prašymo nagrinėjimas stabdomas, iki bus pateikta Prašymui išnagrinėti būtini duomenys ir/ar dokumentai. Nepateikus papildomų dokumentų ir/ar duomenų per pranešime nurodytą terminą, bus priimtas sprendimas negrąžinti (neįskaityti) mokesčio ar baudos už AN permokos (skirtumo) ir pateikta priežastis. Mokesčių mokėtojo motyvuotu prašymu papildomų dokumentų ir/ar duomenų pateikimo terminas gali būti pratęstas.

Komisijos pateikta mokestinės bylos medžiaga patvirtina, kad VMI, gavusi pareiškėjos prašymą grąžinti permoką, nustatė, kad prašymo nagrinėjimui yra reikalingi papildomi dokumentai, todėl, kaip įtvirtinta Taisyklėse, VMI 2020-02-14 raštu kreipėsi į bendrovę prašydama pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad bendrovė žinojo ir siekė susigrąžinti PVM skirtumą, kuris susidarė 2015-12-01-2016-12-31 laikotarpiu (Komisijos byla, l. 43). Bendrovė 2020-02-17 pateikė mokestinių ir/ar baudų už administracinius nusižengimus prievolių likučių suderinimo aktą, kuriame nurodyti mokestinių prievolių 2018-12-31 likučiai (Komisijos byla, l. 51). Dokumentų, patvirtinančių, kad bendrovė siekė susigrąžinti PVM skirtumą 2015-12-01-2016-12-01 laikotarpiu, nepateikė. Teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą bei tai, jog pareiškėja prie prašymo grąžinti mokesčio permoką (skirtumą) nepateikė VMI minėto veiksmo atlikimą pagrindžiančių įrodymų, taip pat neatliko kitų veiksmų, liudijančių, kad ji ne tik žino apie skirtumo buvimą, bet ir siekia jį susigrąžinti (įskaityti), VMI šio PVM skirtumo grąžinimo senaties terminą skaičiavo nuo pareiškėjos prašymo grąžinti pateikimo dienos – 2020-01-20. Atsižvelgiant į tai, kad 18 388,22 Eur PVM skirtumas susidarė 2015-12-01-2016-12-01 laikotarpiu, t. y. anksčiau nei per einamuosius ir 3 praėjusius kalendorinius metus, ir bendrovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad siekė PVM skirtumą susigrąžinti, vadovaujantis MAĮ 87 straipsnio 13 dalimi, suėjus mokesčio skirtumo grąžinimo senaties terminui, jis pagrįstai bendrovei nebuvo grąžintas.

Pareiškėja teigia, kad 2018-06-28 priimto MAĮ pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1329 10 straipsnio 6 dalyje numatytas pereinamasis laikotarpis taikomas ne tik 68 straipsnio, reglamentuojančio mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį, tačiau taip pat ir 87 straipsnio 13 dalį, reglamentuojančios mokesčių permokos įskaitymo ir grąžinimo senatį, atžvilgiu.

Pasisakant dėl šių pareiškėjos argumentų, pažymėtina, jog LVAT 2021-07-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2198-575/2021 išaiškino, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios einamųjų ir 3 praėjusių kalendorinių metų laikotarpį, už kurį gali būti apskaičiuotas (perskaičiuotas) mokestis, atitinkamai ir pakeistos MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostatos, reglamentuojančios grąžintinos mokesčio permokos (skirtumo) susidarymo laikotarpį, buvo nustatytos Lietuvos Respublikos 2018 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymu Nr. XIII-1329. Šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog įstatymo 4 straipsnis (numatantis MAĮ 68 straipsnio nuostatų pakeitimus) įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d. Taip pat įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje išdėstyto MAĮ 68 straipsnio nuostatos netaikomos tais atvejais, kai mokesčių mokėtojų mokestinės prievolės iki šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo jau buvo apskaičiuotos ir (ar) perskaičiuotos pagal iki šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo galiojusius mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminus. Jeigu šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo metu mokesčių apskaičiavimo ir (ar) perskaičiavimo procedūros buvo pradėtos, tačiau nebaigtos, joms yra taikomi iki šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo galioję mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo terminai. Iki šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo pasibaigę senaties terminai neatnaujinami, jei tai nebuvo numatyta pagal iki šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo galiojusio MAĮ nuostatas. Kaip nurodyta aukščiau, pareiškėjo skunde nurodomi veiksmai (PVM deklaracijų teikimas, likučių suderinimo aktas) nepripažintini mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo procedūros dalimi, nes jie, nors ir patvirtina tai, jog pareiškėjui buvo žinoma jo turėtos PVM permokos (skirtumo) apimtis, tačiau veiksmais nebuvo siekta ją grąžinti, o pats savaime šių veiksmų atlikimas nesudarė pagrindo Inspekcijai spręsti ir priimti sprendimą dėl permokos grąžinimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo procedūra prasidėjo 2020-01-20 pareiškėjai pateikus nustatytos formos prašymą grąžinti mokesčio permoką (skirtumą). Vadinasi, iki 2020-01-20 jokios mokesčio permokos grąžinimo procedūros nebuvo pradėtos ir pareiškėjos atžvilgiu nėra pagrindo taikyti iki 2019-12-31 galiojusių MAĮ 68 straipsnio nuostatų.

Pareiškėja teigia, jog nagrinėjamo ginčo atveju reikėtų remtis LVAT 2011-11-14 sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-2747/2011. Su šiais argumentais teismas nesutinka. Nagrinėjamos bylos ir bylos Nr. A556-2747/2011 faktinės aplinkybės nesutampa. Administracinėje byloje Nr. A556-2747/2011 buvo nagrinėjami ne PVM, o nekilnojamojo turto mokesčio klausimai, be to, teismas nustatė, kad juridinio asmens nekilnojamojo turto mokesčio deklaracija pateikta vieninteliu tikslu – susigrąžinti mokesčio permoką. Nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatytos – buvo teikiamos eilinės mėnesinės PVM deklaracijos, vykdant Pridėtines vertės mokesčio įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, o ne tikslu susigrąžinti mokesčio permoką.

Pareiškėja skunde, be kita ko, akcentuoja savo veiklos pobūdį, tačiau MAĮ 87 straipsnyje nustatyta mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo procedūra yra taikoma visiems ūkio subjektams, nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio (išskyrus konkrečiai įstatyme numatytus atvejus). Teisė susigrąžinti mokesčio permoką (skirtumą) yra realizuojama laikantis MAĮ ir Taisyklėse nustatytos tvarkos, todėl skunde nurodomos aplinkybės dėl veiklos pobūdžio ir kitų aplinkybių nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo pažeisti teisingumo ir protingumo principai.

MAĮ nuostatos, numatančios trumpesnį bendrąjį mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminą (MAĮ 68 straipsnio 1 dalis) ir atitinkamai mokesčio permokos (skirtumo) susidarymo laikotarpį buvo nustatytos 2018-06-28 įstatymu Nr. XIII-1329, numatant šių nuostatų įsigaliojimą nuo 2020-01-20. Atidėtas teisės normų įsigaliojimo laikotarpis (apie 1,5 m.) yra pakankamas mokesčių mokėtojui susipažinti su pasikeitusiomis teisės normomis ir spręsti dėl konkrečių administracinių procedūrų inicijavimo tiek galiojant senajai MAĮ 87 straipsnio 13 dalies redakcijai. Byloje nėra duomenų, kad būtų pažeistas apmokestinimo aiškumo principas ar teisėtų lūkesčių principas. Pareiškėja eilę metų neįgyvendino veiksmų dėl permokos grąžinimo, todėl jai negalėjo kilti pagrįsti lūkesčiai, kad teisę susigrąžinti mokesčio permoką galės realizuoti neapibrėžtą laikotarpį.

Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad mokesčių administratorius išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą. Mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusi Komisija teisingai, vadovaudamasi MAĮ ir teismų praktika, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir panaikinti VMI 2020-03-18 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai grąžinti 18 388,22 Eur PVM permoką (skirtumą) bei Komisijos 2020-06-12 sprendimo Nr. S-106(7-82/2020) dalį, kuria buvo patvirtinta VMI 2020-03-18 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, kuria atsisakyta pareiškėjai grąžinti 18 388,22 Eur PVM permoką (skirtumą), nėra teisinio pagrindo. Teismui netenkinus reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti VMI pareiškėjos naudai sumokėti palūkanas už laiku negrąžintą (neįskaitytą) PVM permoką (skirtumą).

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Fausta Vitkienė