Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančiais jos atsisakymą nuo palikimo ir atsakovo sutikimą, duotą nepilnametei ieškovei sudaryti atsisakymo nuo palikimo sandorį, ir įpareigoti atsakovą perduoti ieškovei 1022 UAB „Kraštūnė“ akcijas. Ji nurodė, kad po motinos D. L. mirties 1999 m. kovo 14 d. atsirado palikimas; su juo susijusius klausimus tvarkė tėvas V. L., tačiau jis nepranešė ieškovei apie tai, kad ji įgijo teisę į motinos palikimo dalį. Ieškovė 2005 m. dirbo UAB „Kraštūnė“, peržiūrėdama dokumentus, rado du paveldėjimo teisės liudijimus; taip sužinojo, kad po motinos mirties įpėdiniai lygiomis dalimis yra tėvas V. L. ir brolis T. L. Atsakovas atsisakė perduoti ieškovei akcijų dalį, šiai palikimo atsisakius. Ieškovė nurodė, kad ji pasirašė dokumente, tačiau nesuprato jo reikšmės, todėl dėl apgaulės sudarytas atsisakymo nuo palikimo sandoris pripažintinas negaliojančiu (1964 m. CK 57 straipsnis). Atsakovo duotas sutikimas ieškovei sudaryti atsisakymo nuo palikimo sandorį yra ne rašytinės formos, nepatvirtintas notaro, todėl pripažintinas taip pat negaliojančiu (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis); be to, atsakovas davė sutikimą, pažeisdamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 4 dalį – nesant Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvados; atsakovas veikė priešingai nepilnamečio vaiko interesams, taip pažeidė galiojusio SŠK 65 straipsnį.

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 22 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (1996 m. kovo 14 d. įstatymas Nr. I–1234; Žin.,1996, Nr. 33–807, toliau – ir Įstatymas) nuostatų taikymo būtinumo, sprendžiant su nepilnamečių vaikų turtu susijusius klausimus. Pripažintina nepagrįsta bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1964 m. CK nenustatyta reikalavimo turėti vaiko teisių apsaugos institucijos išvados, nepilnamečiam sudarant palikimo atsisakymo sandorį, ir kad tokia išvada būtina sprendžiant su nuosavybės teisės disponavimu susijusius klausimus; šiuo atveju ieškovė nebuvo įgijusi nuosavybės, bet turėjo turtinių teisių į palikimą. Teismas nepaisė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyto imperatyvaus reikalavimo, kad vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai gali disponuoti, tik turėdami vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą, jog tokie sandoriai neprieštarauja vaiko interesams. Dėl to sprendžiant atsisakymo nuo palikimo klausimus turėjo būti atsižvelgta ne tik į 1964 m. CK, bet ir į pirmiau nurodyto įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino nurodyto imperatyvaus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normos nepaisymo fakto, nepagrįstai pripažino teisingomis pirmosios instancijos teismo išvadas šiuo klausimu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vaiko teisių apsaugos institucijos išvada reikalinga, siekiant išsiaiškinti, ar nebus suvaržomos būsimos vaiko teisės. Šiuo tikslu šeimos teisės normose nuo 1996 m. buvo įtvirtintas valstybės kontrolės mechanizmas, pavedant vaiko teisių apsaugos institucijoms patikrinti, ar teisėtų atstovų siekiai sudaryti atitinkamus sandorius nepažeis vaiko teisių, pagerins ar bent nepablogins turimos vaiko padėties, nesusiaurins turimų ar būsimų vaiko turtinių teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje J. B. prieš I. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-883/2002); be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-879/2002 išaiškino, kad, priėmus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, nebuvo būtini 1964 m. CK pakeitimai dėl sandorių, pažeidžiančių vaiko interesus, pripažinimo negaliojančiais, nes įstatymo 4 straipsnio 6 punkte nustatyti sandoriai pateko į 1964 m. CK 47, 48 straipsnių veikimo sferą. Bylą nagrinėję teismai, taikydami teisę, neatsižvelgė į nurodytas teismų praktikos nuostatas.

2. Teismų išvada, kad šešiolikos metų ieškovė atsisakymo nuo palikimo sandorį sudarė pati, ir kad, vertinant šio sandorio galiojimą, tėvo veiksmai (duotas sutikimas sandoriui sudaryti) nelaikytini atstovo veiksmais, yra nepagrįsta. Nors ieškovė yra pilnametė, tačiau jos, kaip vaiko, teisių pažeidimas neišnykęs, po motinos mirties ji neteko priklausiusios palikimo dalies, taigi pripažintinas vaiko teisių pažeidimas. Byloje teismai taikė 1964 m. CK 14, 65 straipsnių normas; analogiškos šioms yra įtvirtintos 2000 m. CK 2.8, 2.134 straipsniuose. Teismų pozicija, kad pagal 1964 m. CK 14 straipsnio 1 dalį nepilnamečiai nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro patys, ir kad šiuo atveju tėvai, atliekantys rūpintojų pareigas, kontroliuoja jų veiksmus, bet nėra jų atstovai, paneigia tėvų sutikimo dėl nepilnamečių vaikų atliekamų sandorių institutą. Tėvų sutikimas nepilnamečiams sudarant sandorius reikalingas tam, kad tėvai, būdami subrendę ir veiksnūs asmenys, įvertintų ir pritartų tik tiems sandoriams, kurie atitinka vaiko interesus. Tokia išvada išplaukia ir iš 1964 m. CK 11 straipsnio 1 dalies; iki aštuoniolikos metų asmuo negali būti laikomas atsakingu už sudarytus sandorius, už šių sandorių teisėtumą atsako nepilnamečio asmens atstovai – tėvai, įtėviai, rūpintojai. Nors ieškovė prašė pripažinti sudarytą sandorį ir atsakovo duotą sutikimą sandoriui sudaryti negaliojančiais 1964 m. CK 47, 65 straipsniuose nustatytais pagrindais, tačiau pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimo nurodytais pagrindais apskritai netyrė ir nevertino, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad šiuo atveju netaikytina 1964 m. CK 65 straipsnio norma, nes atsakovas nėra ieškovės atstovas. Situacija, kai vaiko įstatyminio atstovo duotas sutikimas palikimo atsisakymo sandoriui sudaryti, ir kai palikimas tokiu atveju pereina įstatyminiam atstovui, pripažintina neteisėta, prieštaraujančia 1964 m. CK 65 straipsnio normai, nepaisant, kad ieškovės sudarytas vienašalis sandoris; šiuo atveju sandoris sukelia turtinių pasekmių atsakovui ir trečiajam asmeniui. Teismai taip pat nepagrįstai sprendė, kad pagal 1964 m. CK 14 straipsnį, 41 straipsnio 2 dalį atsakovo duotas sutikimas sandoriui sudaryti nebūtinai turėjo būti rašytinės formos. 1964 m. CK 14 straipsnio nuostata, kad nepilnamečiai nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro, turėdami tėvų, įtėvių arba rūpintojų sutikimą, yra išlikusi ir 2000 m. CK, kurio 2.8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokio sutikimo forma turi atitikti sudaromo sandorio formą; nors 1964 m. CK tokio reikalavimo nenustatyta, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tėvo sutikimas būtinas sandoriui sudaryti, jis turėjo būti išreikštas raštu ir patvirtintas notaro, bet ne konkliudentiniais veiksmais, kaip nepagrįstai sprendė teismai. Be tėvo sutikimo ieškovės atsisakymas nuo palikimo negalioja; tai reiškia, kad sutikimas yra sandorio dalis; atsisakymui nuo palikimo taikant notaro formą, tapati taikytina ir sutikimui. Kadangi atsakovas sutikimo nepasirašė, tai ieškovės atsisakymo nuo palikimo sandoris negalioja pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalį (2000 m. CK 1.93 straipsnio 3 dalis).

3. Apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstė teisingus argumentus dėl ieškinio senaties terminų ir pirmosios instancijos teismo neteisingų išvadų šiuo klausimu, tačiau nutarties konstatuojamojoje dalyje dėl to nepasisakė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti visa apimtimi, t. y. ir dėl tos dalies, kuria nuspręsta atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties termino praleidimo.