Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-03-12 · Civilinė byla Nr. 2A-208/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-03-12
Bylos Nr.
2A-208/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė, Kazys Kailiūnas
Atsakovas
R. K.
Trečiasis asmuo
J. J.
Kategorijos
  • 129.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-208/2008Procesinio sprendimo kategorija: 129.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. kovo 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Violetai Drėmienei,dalyvaujant: ieškovo atstovams adv. Pauliui Koverovui, A. B. ,atsakovo R. K. atstovui adv. Rimvydui Jasevičiui,trečiajam asmeniui J. J. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios J. J. tikrosios ūkinės bendrijos „Argo“ administratoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-922-43/2007 pagal ieškovo bankrutuojančios J. J. tikrosios ūkinės bendrijos „Argo“ administratoriaus ieškinį atsakovams R. K. , antstolei N. D. , trečiajam asmeniui J. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Ieškovo bankrutuojančios J. J. tikrosios ūkinės bendrijos (toliau - bankrutuojanti TŪB) „Argo“ administratorius A. B. , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.80, 1.81, 6.145 straipsniais, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti antstolės N. D. 2005 m. spalio 28 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0049/04/03415 dėl karvidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir karvidės, (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo pirkėjui R. K. negaliojančiu; 2) taikyti restituciją - grąžinti perleistas karvides bankrutuojančiai TŪB „Argo“ ir patvirtinti atsakovo R. K. 37 010 Lt kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai TŪB „Argo“, įtraukiant R. K. į trečios eilės kreditorių eilę.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. balandžio 10 d. iškėlė bankroto bylą J. J. TŪB „Argo“. Vykdydamas ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatas administratorius nustatė, kad 2005 m. spalio 28 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu atsakovui R. K. buvo parduotos TŪB „Argo“ priklausančios karvidės, esančios (duomenys neskelbtini). Ieškovo administratoriaus įsitikinimu, pastatai parduoti pažeidžiant CPK 681, 718 straipsnių imperatyviąsias normas (CK 1.80 str.). Pastatai parduoti tik už 37 010 Lt, nors jų rinkos vertė pardavimo dieną buvo žymiai didesnė – 168 000 Lt. Turtas buvo įvertintas dar 2004 metais ir įkainotas 145 000 Lt verte. Tretysis asmuo J. J. , būdamas TŪB „Argo“ vadovu, apie šį vertinimą žinojo arba turėjo žinoti. Atsakovai ir tretysis asmuo J. J. buvo nesąžiningi. Pastatai perleisti už žymiai mažesnę kainą, negu jų rinkos vertė. Šis faktas yra pagrindas konstatuoti atsakovų nesąžiningumą. Sudaryto sandorio tikslas prieštarauja ne tik ieškovo, bet ir viešajam interesui, nes už žymiai mažesnę kainą perleidus pastatus, TŪB „Argo“ buvo privesta prie bankroto, pažeisti TŪB „Argo“ kreditorių interesai. Atsakovų ir trečiojo asmens nesąžiningumas yra pagrindas taikyti restituciją net ir tuo atveju, kai daiktai perleisti priverstinio išieškojimo procese.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 2 d. sprendimu ieškovo bankrutuojančios TŪB „Argo“ administratoriaus ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovo bankrutuojančios TŪB „Argo“ 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui R. K. , o valstybei - 55,88 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendime rašoma, jog 2005 m. kovo 30 d. turto arešto aktu, tenkinant išieškotojo UAB „Neringvė“ reikalavimus, buvo areštuotas skolininkės TŪB „Argo“ turtas: 1 054,69 kv. m. ploto karvidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įvertinta 14 780 Lt, 1 586,28 kv. m. ploto karvidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įvertinta 22 230 Lt; 1 956 kv. m. ploto karvidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įvertinta 27 410 Lt, taip pat trejos staklės. 2005 m. birželio 22 d. išieškotojas UAB „Neringvė“, atstovaujamas direktoriaus R. K. , pateikė antstolės N. D. kontorai sutikimą perimti iš pirmųjų varžytynių 1 054,69 kv. m. karvidę, pradinė kaina - 11 824 Lt, 1 586,28 kv. m. karvidę, pradinė kaina - 17 784 Lt, ir 1 956 kv. m. karvidę, pradinė kaina - 21 928 Lt, taip pat dvejas areštuotas stakles, priklausančias skolininkui TŪB „Argo“. 2005 m. spalio 27 d. tretysis asmuo J. J. pateikė antstolei N. D. siūlymą iš varžytynių parduodamą TŪB „Argo“ turtą parduoti pirkėjui R. K. : 1 054,69 kv. m. karvidę - už 14 780 Lt ir 1 586,28 kv. m. karvidę - už 22 230Lt. 2005 m. spalio 28 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr.0049/04/03415 antstolė N. D. pirkėjui R. K. už 37 010 Lt pardavė 1 054,69 kv. m. karvidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1 586,28 kv. m. karvidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis aktas patvirtintas Visagino miesto apylinkės teismo teisėjos 2005 m. lapkričio 17 d. rezoliucija.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad 2005 m. kovo 30 d. surašant turto arešto aktą, kada buvo areštuotos ir ginčo karvidės, nei skolininko, nei išieškotojo atstovai nedalyvavo (CPK 681 str. 1 d.). Antstolė nurodė, kad ginčo karvides įkainojo rinkos kainomis. Teismas pažymėjo, kad antstolė ginčo karvides įkainojo atlikusi išsamią jų kainos analizę. Antstolei nekilo abejonių dėl ginčo karvidžių rinkos vertės. Skolininkui ir išieškotojui turto arešto akto nuorašai buvo išsiųsti registruotais laiškais. Apie parduodamų iš varžytynių ginčo karvidžių pardavimo kainas skolininkas ir išieškotojas taip pat buvo informuoti 2005 m. gegužės 23 d. bei 2005 m. spalio 5 d. pranešimais. Nei skolininkas, nei išieškotojas antstolei prieštaravimų dėl areštuotų ginčo karvidžių įkainojimo nepareiškė.

Ieškovas pateikė UAB „Kovertas“ atliktą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NTA-06-11-041, kuria grindžia savo teiginius dėl ginčo karvidžių rinkos vertės. Teismas atkreipė dėmesį, kad turtas vertintojo buvo apžiūrėtas 2006 m. rugsėjo 13 d., o įvertintas 2006 m. lapkričio 24 d., tai yra praėjus pusantrų metų nuo antstolės atlikto turto įkainojimo. Turto vertė buvo nustatyta lyginamosios vertės metodu, vertinamas buvo trijų karvidžių kompleksas, o tai turėjo įtakos nustatant atskirų pastatų vertę – ją padidino. Teismo manymu, UAB „Kovertas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita vertintina kritiškai. Pagal ją konstatuoti, kad ginčo karvidės parduotos už mažesnę nei rinkos kaina, būtų nepagrįsta. Teismas pažymėjo, kad 1 956 kv. m. karvidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuri 2005 m. kovo 30 d. turto arešto aktu įkainota 27 410 Lt suma, išieškotojui UAB „Liktarna“ 2005 m. birželio 14 d. buvo perduota už 19 200 Lt, tačiau šios karvidės perleidimo sandorio ieškovas neginčija. Teismas konstatavo, kad antstolė N. D. 2005 m. kovo 30 d. turto arešto aktu įkainodama ginčo karvides bei parduodama jas 2005 m. spalio 28 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu pagal turto arešto akte nurodytas kainas, CPK normų, reglamentuojančių vykdymo procesą, nepažeidė, todėl ieškinys atmestinas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovo bankrutuojančios TŪB „Argo“ administratoriaus atstovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškinys pareikštas bankroto byloje. Bankroto administratorius turi įvertinti, ar bankrutuojanti įmonė – buvęs skolininkas išieškojimo procese - nėra sudariusi sandorių, turėjusių įtaką neatsiskaitymui su kreditoriais. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas suteikia teisę administratoriui kreiptis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nepaisant to, jog pati įmonė, kai jai dar nebuvo iškelta bankroto byla, to nepadarė.

2. Atsakovas R. K. , kuriam mažesne nei rinkos verte parduotos karvidės, yra buvusio išieškotojo UAB „Neringvė“ akcininkas, o sandorio sudarymo metu buvo ir UAB „Neringvė“ vadovas. Tai, kad pastatai įsigyjami vieno iš TŪB „Argo“ kreditorių akcininko už žymiai mažesnę kainą nei rinkos vertė, pačiam kreditoriui nepareiškiant prieštaravimų išieškojimo procese, yra vienas iš atsakovo R. K. nesąžiningumo įrodymų.

3. Teismas netinkamai įvertino UAB „Kovertas“ atlikto turto vertinimo ataskaitą bei neįvertino UAB „Lituka“ ir UAB „Liturta“ pateiktų įrodymų apie turto vertę. Teismas ignoravo tai, kad vertinimas buvo atliktas 2005 m. spalio 28 d., tai yra tai datai, kada antstolės buvo surašytas turto pardavimo aktas. Ataskaitoje nurodyta, kad vertinamo turto vertė nustatyta pagal 2005 m. spalio 28 d. turto būklę ir turto naudojimo sąlygas. Teismas ignoravo, kad nors vertinant buvo nurodyta trijų karvidžių vertė, vertinimo ataskaitoje yra atskirai išskirta ir ginčijamų dviejų karvidžių vertė (atitinkamai 40 000 Lt ir 59 000 Lt), o tokia vertė beveik tris kartus viršija kainą, už kurią karvidės parduotos atsakovui.

4. Pasisakydamas, jog lyginamosios vertės metodas galėjo padidinti vertinamo turto kainą, teismas nemotyvuoja, kodėl ir kokiais įrodymais remiantis šis metodas gali būti netinkamas. Atsakovas nepateikė alternatyvių turto vertinimų, o teismas nėra skyręs ekspertizės. Be to, teismas ignoravo kitus byloje pateiktus įrodymus dėl turto vertės – UAB „Lituka ir Ko“ 2004 m. rugsėjo 17 d. pažymą ir UAB „Liturta“ 2005 m. vasario 10 d. preliminariąją išvadą dėl turto vertės. Vykdomojoje byloje yra 2005 m. vasario 3 d. turto vertinimo sutartis, sudaryta su UAB „Liturta“. Tai patvirtina, kad antstolė N. D. taip pat žinojo ar privalėjo žinoti, jog ginčijamų karvidžių vertė yra žymiai didesnė nei kaina, už kurią jos buvo perleistos.

5. Aplinkybė, kad ieškovas dar nėra pasinaudojęs teise ginčyti kitus sandorius, kurių metu perleistas TŪB „Argo“ turtas, negali būti pagrindas išvadai, jog turto perleidimo atsakovui R. K. sandoris ginčijamas nepagrįstai.

6. J. J. , R. K. bei antstolė N. D. žinojo, kad perleidimo metu ginčijamų karvidžių vertė buvo žymiai didesnė. Sandoris sudarytas J. J. ir R. K. siekiant pasipelnyti TŪB „Argo“ ir jos kreditorių sąskaita, iš anksto susitarus nepagrįstai gauti asmeninės naudos. Tokie veiksmai vertintini kaip nesąžiningi.

Pateikdamas apeliacinį skundą ieškovas prašė priimti ir naujus įrodymus, kuriuos gavo jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Apie kai kurių aplinkybių buvimą apeliantui tapo žinoma tik po skundžiamo sprendimo priėmimo, o dalies naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo siekiant paneigti pirmosios instancijos teismo motyvus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovo R. K. atstovas prašo atsisakyti priimti naujus įrodymus, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas motyvuojamas tuo, kad :

1. Byloje nustatyta, kad nei skolininkas, nei išieškotojas prieštaravimų dėl areštuotų karvidžių įkainojimo nepareiškė. Šios aplinkybės konstatavimui neturi reikšmės tai, kad ieškinį pareiškė bankrutuojančios įmonės administratorius.

2. Teismas, kritiškai vertindamas UAB „Kovertas“ turto vertinimo ataskaitą, įrodymų įvertinimo taisyklių nepažeidė.

3. Ieškovas ieškinį grindė tik tuo pagrindu, kad ginčijamos karvidės buvo parduotos žymiai mažesne kaina, negu jų rinkos vertė. Ginčijamas turtas buvo parduotas realia rinkos kaina, kurią sąlygojo priverstinis turto pardavimas teismo sprendimo vykdymo procese. Ginčijamų karvidžių kainos pagrįstumą patvirtino ir Visagino miesto apylinkės teismas, patvirtindamas ginčijamo turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą.

4. Atsakovas R. K. yra sąžiningas ginčijamo turto įgijėjas, nes jis nedalyvavo areštuojant ir įvertinant ginčijamą turtą. Teismas, konstatavęs, jog ginčijamas turtas buvo parduotas realia rinkos verte, neturėjo pagrindo pasisakyti atsakovų ir trečiojo asmens nesąžiningumo aspektu.

5. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog jis negalėjo pirmosios instancijos teisme pateikti naujai teikiamų įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ieškinys grindžiamas aplinkybe, kad ieškovui, kaip skolininkui priverstinio vykdymo procese, priklausantys nekilnojamieji daiktai antstolio buvo įkainoti ir parduoti kainomis, žymiai mažesnėmis už tų daiktų rinkos vertę. Pasak ieškovo, tokiais antstolio procesiniais veiksmais buvo pažeistas CPK 681 straipsnio 1 dalies imperatyvus reikalavimas areštuojant realizuotiną priverstinio išieškojimo procese skolininko turtą įkainoti rinkos kainomis, todėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, kaip sandoris, pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje numatytu sandorių negaliojimo pagrindu. Ieškovo teigimu, su areštuoto turto įkainojimu ir jo pardavimu skolininko pasiūlytam pirkėjui susiję asmenys (antstolis, išieškotojas, skolininkas, pirkėjas), buvo nesąžiningi, o jų tikslas realizuoti turtą už žymiai mažesnę kainą prieštaravo viešam interesui, nes turėjo įtaką ieškovo privedimui prie bankroto ir kreditorių interesų pažeidimui (CK 1.81 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo įsitikinimas, jog 2005 m. kovo 30 d. įkainojant areštuojamus skolininko nekilnojamuosius daiktus (gamybinės paskirties pastatus) ir už turto arešto akte nustatytą kainą juos parduodant skolininko pasiūlytam pirkėjui, antstolė N. D. nepažeidė vykdymo procesą reglamentuojančių CPK normų, neparemtas išsamiu bei visapusišku bylai svarbių aplinkybių nustatymu ir išnagrinėjimu (CPK 185, 263 str. reikalavimai). Teismo išvada pripažinti ieškinį nepagrįstu nėra patvirtinta visų byloje esančių įrodymų ištyrimu ir objektyviu jų reikšmės įvertinimu, todėl sprendimas atmesti ieškovo reikalavimus laikytinas priimtu neatskleidus bylos esmės. Nurodytas proceso teisės normų pažeidimas įgalina konstatuoti, kad sprendimu atmesti ieškinį byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.).

Kaina yra esminė kiekvienos pirkimo – pardavimo sutarties sąlyga, ji yra būtinas sudėtinis šios rūšies sutarčių elementas. Vertės dėsnis reikalauja, kad nustatant prekės kainą būtų atsižvelgiama į jos vertę rinkoje. Rinkos vertė (kaina) – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. CPK 681 straipsnis nustato, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Taigi, CPK nedetalizuoja kainos nustatymo tvarkos, o nustato tik bendrus principus. Tačiau tai nereiškia, kad antstolis, atlikdamas CPK 681 straipsnyje numatytą procesinį veiksmą - įvertindamas areštuojamą skolininko turtą rinkos kainomis, neturi pareigos veikti nešališkai, objektyviai, vadovautis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais. Pagrindinis teismo antstolio tikslas įkainojant turtą – objektyviai nustatyti realią turto kainą, už kurią jis galėtų būti parduotas varžytynėse, t.y. nustatyti turto rinkos vertę. Teisingas, objektyvus ir pagrįstas areštuoto turto kainos nustatymas yra viena iš svarbiausių prielaidų, nuo kurios priklauso sėkminga turto realizavimo eiga priverstinio išieškojimo procese. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis specialių žinių, patirties, pasiruošimo. Turto vertinimo tvarka detalizuojama specialiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose turto vertės nustatymo principus, vertinimo pagrindus, metodus ir būdus. Antstolis – tai teisinį išsilavinimą turintis valstybės įgaliotas asmuo (Antstolių įstatymo 4 str. 1 d .), jis nėra kvalifikuotas turto vertintojas, todėl savarankiškai turėtų imtis tik tipinių, įprastų objektų vertinimo, kuriuos vertinant reikėtų atsižvelgti į turto registro duomenų bazėje esančius registruotino turto įvertinimo duomenis. Teismui nagrinėjant ginčus, susijusius su antstolio atliktu turto įkainojimu, būtina kruopščiai tikrinti, ar antstolis laikėsi ne tik bendrųjų CPK 681 straipsnio reikalavimų, bet ir ar vykdydamas įstatyme numatytą pareigą įvertinti areštuojamą turtą rinkos kainomis, vadovavosi teisės aktuose numatytais turto vertinimo principais ir bendrosiomis vertinimo tvarkos taisyklėmis. Ypač tai aktualu tais atvejais, kai antstolio atlikto turto vertinimo metu apskaičiuotos kainos iš esmės skiriasi nuo to paties turto kainų, nurodytų turto registro duomenų bazėje arba kituose vertinimo dokumentuose. CPK 681 straipsnio norma dėl areštuoto turto įkainojimo rinkos kainomis yra imperatyvaus pobūdžio, nes ja įtvirtinamas įstatymų leidėjo tikslas sudaryti pačias palankiausias turto realizavimo sąlygas, užtikrinančias kuo geresnę tiek išieškotojo, tiek skolininko interesų apsaugą. Tikrosios turto vertės nustatymo principų pažeidimas laikytinas esminiu sutarties sąlygų pažeidimu, dėl ko pirkimo – pardavimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia.

Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad 2005 m. kovo 30 d. turto arešto akte įrašyta ginčo nekilnojamųjų daiktų (karvidžių) rinkos vertė buvo nustatyta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, apsiribojo vertinimu dviejų aplinkybių: 1) antstolė atliko išsamią kainos analizę, todėl jai nekilo abejonių dėl apskaičiuotos daiktų vertės; 2) nei išieškotojas, nei skolininkas įstatymo nustatytu terminu ir tvarka nepareiškė prieštaravimų dėl antstolės atlikto areštuotų daiktų įkainojimo. Teisėjų kolegijos nuomone, teigimas, kad antstolė atliko išsamią areštuojamų daiktų kainos analizę, savaime neduoda pagrindo daryti išvados, kad antstolės nustatyta daiktų kaina yra objektyvi, pagrįsta ir atitinka tikrąją jų vertę. Atkreiptinas dėmesys, kad išsamia turto kainos nustatymo analize pirmosios instancijos teismas įvardijo pridėtoje vykdomojoje byloje Nr. 0049/04/03415 esančius skaičiavimus (vykdomosios bylos lapas 132). Darytina prielaida, kad šiuos kainų skaičiavimus atliko antstolės N. D. kontoros darbuotoja V. M. , kuri surašė ir 2005 m. kovo 30 d. turto arešto aktą. Nėra pagrindo manyti, kad skaičiavimuose įrašytos reikšmės (pvz., patalpų vieno kv. m. ploto kaina, nusidėvėjimo laipsnis, pataisos koeficiento reikšmė) iš tikrųjų pritaikytos tinkamai, nes nėra jokios nuorodos, kokių turto apskaitos ir vertinimo duomenų pagrindu jais naudotasi. Nei atsakovė antstolė N. D. , nei kitas antstolės kontoros darbuotojas, kuris įkainojo areštuojamus nekilnojamuosius daiktus, byloje neteikė paaiškinimų dėl taikyto kainos skaičiavimo mechanizmo, turinčio atitikti bendruosius turto vertinimo principus ir atspindėti tikrąją daiktų vertę. Pažymėtina, kad byloje iškilo ginčas dėl nekilnojamųjų daiktų, į kuriuos buvo nukreiptas priverstinis išieškojimas, įkainojimo. CPK 690 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta speciali nuostata, kad jeigu išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį bei kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą, antstolis turi nustatyti tikrąją tokio turto vertę. Kaip jau minėta, vykdant šią pareigą antstoliui derėtų remtis ne tik savo subjektyviais gebėjimais įvertinant turtą, bet ir atsižvelgti į turto registro duomenų bazėje esančius registruotino turto vertinimo duomenis. Nei vykdomojoje byloje nėra, nei šioje civilinėje byloje nebuvo pateikta jokios informacijos, kokia ginčo pastatų (karvidžių) vidutinė rinkos vertė buvo fiksuota registro duomenų bazėje šių pastatų areštavimo metu. Pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, paminėtų skaičiavimų pagrindu atlikta turto rinkos kainų analizė negalėjo antstolei kelti abejonių dėl ginčo karvidžių tikrosios vertės. Ši išvada laikytina formalia, nes ji padaryta neištyrus ir neįvertinus visų reikšmingų bylos aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad J. TŪB „Argo“ ginčo karvides įsigijo 2002 m. balandžio mėn. (b. l. 63-64). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje tretysis asmuo J. J. aiškino, kad 2002 – 2003 m. ginčo pastatų (karvidžių) patalpos buvo pertvarkomos pritaikant jas medienos apdirbimo veiklai, vėliau patalpų pertvarkymo (remonto) darbai nebuvo atliekami. 2005 m. kovo 30 d. turto arešto akte ginčo pastatai įkainoti šia verte: 1054,69 kv. m. ploto karvidė – 14 780 Lt, 1586,28 kv. m. ploto karvidė – 22 230 Lt (vykdomosios bylos lapai 115-119). Duomenų, kad įkainojant pastatus būtų įvertinama faktinė padėtis dėl patalpų pakeitimų pritaikant jas kitai gamybinei veiklai (medienos perdirbimui), vykdomojoje byloje nėra. Byloje nebuvo tirta pirmosios instancijos teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. posėdyje trečiojo asmens J. J. nurodyta aplinkybė, kad areštuojamas turtas buvo įkainotas remiantis buhalterinės apskaitos dokumentais (b. l. 133, 136). Už turto arešto akte nurodytą kainą (14 780 Lt ir 22 230 Lt) ginčo pastatai 2005 m. spalio 28 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu buvo perleisti atsakovui R. K. (vykdomosios bylos lapas 19). Byloje esančiame nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (2006-07-14 sudarymo versija) (b. l. 62-64), nurodoma, kad 2006 m. vasario 26 d. nustatyta tokia ginčo pastatų vidutinė rinkos vertė: 1054,69 kv. m. ploto karvidės – 48 700 Lt, o 1586,28 kv. m. ploto karvidės – 73 000 Lt. Taigi, praėjus keliems mėnesiams nuo ginčo pastatų pardavimo atsakovui R. K. už 14 780 Lt ir 22 230 Lt, tie patys pastatai turto registro duomenų bazėje buvo įvertinti daugiau kaip tris kartus didesne rinkos verte. Didelį skirtumą tarp antstolio atlikto įkainojimo ir kitų to paties turto vertinimo rezultatų patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Dar prieš 2005 m. kovo 30 d. turto arešto akto surašymą vykdomojoje byloje buvo pateikta kopija 2005 m. vasario 3 d. turto vertinimo sutarties, pasirašytos tarp J. TŪB „Argo“ ir turto vertinimo įmonės UAB Liturta“ dėl trijų fermų ir pašarų saugyklos rinkos vertės nustatymo (vykdomosios bylos lapas 134). Kadangi priverstinis išieškojimas buvo nukreipiamas į šiuos nekilnojamuosius daiktus, antstolis turėjo realią galimybę prieš daiktų įkainojimą pasidomėti jų verte, kuri fiksuota ne tik turto registro duomenų bazėje, bet ir turto vertinimo įmonės išvada dėl šių daiktų rinkos vertės. Iš bylos duomenų matyti, kad trijų fermų ir pašarų saugyklos pastatų komplekso rinkos vertė pagal UAB „Liturta“ 2005 m. vasario 10 d. preliminarią vertinimo išvadą sudarė 380 000 Lt (b. l. 122-123). Antstolio 2005 m. kovo 30 d. atlikto tų pačių pastatų įkainojimo bendra suma sudaro 107 077 Lt, arba 3,5 karto mažiau. J. TŪB „Argo“ užsakymu 2004 m. rugsėjo 14 d. UAB „Lituka ir Ko“ atlikto ginčo pastatų įvertinimo duomenimis ginčo pastatų rinkos vertė maždaug 4 kartus didesnė už antstolio atliktą įkainojimą (b. l. 10). Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių, kodėl antstolio atliktas turto įkainojimas taip ryškiai skyrėsi nuo kitų subjektų nustatytų to paties turto rinkos kainų. Bankrutuojančios J. TŪB „Argo“ administratoriaus užsakymu turto vertinimo įmonei UAB „Kovertas“ atlikus ginčo pastatų įvertinimą lyginamosios vertės metodu nustatyta, kad ginčo pastatų rinkos vertė 2005 m. spalio 28 d. sudarė atitinkamai 40 000 Lt ir 59 000 Lt. Nors UAB „Kovertas“ apskaičiuota rinkos kaina yra mažiausia iš kitų aukščiau paminėtų vertinimo duomenų, bet ir ji daugiau kaip 2,5 karto didesnė už antstolio surašytame turto arešto akte nurodytą tų pačių daiktų kainą. Esant dideliems kainos neatitikimams pirmosios instancijos teismas turėjo išsamiai ištirti, kodėl yra toks ryškus antstolio įkainotų daiktų vertės skirtumas lyginant su kitais tų pačių daiktų vertinimo duomenimis, kruopščiai išsiaiškinti, kodėl antstolis, turėjęs galimybę pasidomėti kitais atliktais to paties turto vertinimo duomenimis, neturėjo pagrindo suabejoti savo apskaičiuota kainos reikšme ir įvertinti turtą be eksperto pagalbos. Pastebėtina, kad byloje dalyvaujanti antstolė iš esmės neteikė paaiškinimų dėl pasirinkto areštuojamo turto įkainojimo būdo, gautos kainos atitikimo tikrajai vertei, jos santykio su kitais turto vertinimo duomenimis. Antstolės pateiktuose rašytiniuose atsiliepimuose į ieškinį ir patikslintą ieškinį (b. l. 22-23 ir 108) akcentuotos aplinkybės tik dėl to, jog turto pardavimo akto patvirtinimas teisėjo rezoliucija patvirtina pardavimo sandorio teisėtumą, jog vykdymo proceso dalyviai nepareiškė prieštaravimų dėl antstolio atlikto turto įkainojimo, tuo tarpu nagrinėjant bylą teismo posėdyje antstolė dėl bylai reikšmingų aplinkybių paaiškinimų nepateikė. Pirmosios instancijos teismas turėjo visapusiškai išanalizuoti faktines aplinkybes dėl didelio ginčo pastatų kainų skirtumo, apsvarstyti teisminės turto vertinimo ekspertizės tikslingumo klausimą, o neapsiriboti tik vieno iš pateiktų rašytinių įrodymų – UAB „Kovertas“ atlikto turto vertinimo ataskaitos kritiniu įvertinimu. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl šio rašytinio įrodymo mažareikšmiškumo laikytini formaliais, jų nepatvirtina bylos dokumentai. Neaišku, kodėl teismas akcentavo į tai, kad UAB „Kovertas“ turtą turto vertinimą atliko po pusantrų metų nuo antstolio atlikto įkainojimo. UAB „Kovertas“ turto vertinimo ataskaitoje nurodoma, kad buvo nustatoma turto rinkos vertė 2005 m. spalio 28 d., kada turtas buvo parduotas skolininko pasiūlytam pirkėjui už turto arešto akte nurodytą kainą. Antstolis turtą įkainojo prieš septynis mėnesius iki pardavimo dienos, tačiau nėra duomenų apie kokius nors faktorius, galėjusius sąlygoti parduodamo turto vertės pasikeitimą per šį laikotarpį, todėl turto vertės nustatymą jo pardavimo dienos momentui nėra pakankamo pagrindo vertinti kritiškai. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl kritiškai vertintinas UAB „Kovertas“ panaudotas turto rinkos vertės nustatymo metodas, kodėl trijų pastatų (karvidžių) komplekso vertinimas neabejotinai padidino kiekvieno iš pastatų vertę. Atsakovo apeliaciniame skunde teisingai pastebima, kad UAB „Kovertas“ atlikto turto vertinimo ataskaitoje yra nurodyta ne tik bendra trijų pastatų (karvidžių) komplekso vertė, bet yra atskirai išskirta kiekvieno iš pastatų rinkos vertė (b. l. 60, vertinimo ataskaitos 11 lape 6 lentelė).

Pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų dėl ginčo daiktų tikrosios rinkos vertės areštuojant šiuos daiktus priverstinio išieškojimo procese. Teismo išvados, kad antstolis objektyviai nustatė realią turto kainą, už kurią tas turtas teisėtai parduotas skolininko pasiūlytam pirkėjui atsakovui R. K. , neparemtos teisminio bylos nagrinėjimo metu išsamiai ir visapusiškai ištirtomis ir įvertintomis teisiškai reikšmingomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Teismo įsitikinimas, kad antstolė ginčo daiktus įkainojo teisinga, objektyvia ir pagrįsta kaina, paremtas prieštaringais duomenimis dėl tikrosios daiktų rinkos vertės nustatymo. Byloje pateiktų įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teisme nėra objektyvių galimybių pašalinti tuos prieštaravimus, nes tam reikia atlikti procesinius veiksmus, kurie būdingi sprendžiant bylą pagal procesui pirmosios instancijos teisme taikomus reikalavimus. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad turtas buvo įkainotas ir parduotas nepažeidžiant CPK normų, reglamentuojančių vykdymo procesą, nebeanalizavo ir nevertino ginčo sandorio dalyvių veiksmų sąžiningo ir nesąžiningo elgesio aspektu.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p. nuostata). Nagrinėjant bylą iš naujo tikslinga imtis procesinių veiksmų, įgalinančių visapusiškai ir objektyviai ištirti prieštaringas aplinkybes dėl ginčo daiktų tikrosios vertės nustatymo, o jeigu šių aplinkybių pagrindu būtų konstatuota, jog antstolio atliktas ginčo daiktų įkainojimas neatitiko realios rinkos vertės – vertinti ieškinio patenkinimo galimybę ginčijamo sandorio šalių, taip pat priverstinio vykdymo procese dalyvavusių asmenų sąžiningumo požiūriu. Be to, tikslinga ištirti ir įvertinti reikšmingumą ir pakankamumą ieškovo pateiktų naujų įrodymų, priimtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Kazys KailiūnasDanutė MilašienėGintaras Pečiulis