- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2019-03-05
- Bylos Nr.
- AN2-113-211/2019
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Laureta Ulbienė
- Pažeidėjas
- M. B.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laureta Ulbienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto M. B. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties, kuria netenkintas M. B. skundas dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3 PK 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarimo, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. B. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3 PK 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnį 38 eurų bauda už tai, kad jis 2018-07-25 jam ir C sudarius darbo sutartį, o 2018-08-23 jį atleidus iš darbo, jis (M. B.) atsisakė grąžinti jam darbo metu patikėtus daiktus – mobiliojo ryšio telefoną, planšetę, raktus nuo butų, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Šalies argumentai
2. Nesutikdamas su minėtu nutarimu apeliantas M. B. pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuriuo prašė panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio nusižengimo bylos teiseną jo atžvilgiu nutraukti, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartimi jo skundas buvo atmestas. Teismas konstatavo, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nuobauda paskirta pagal įstatymus, laikantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių, išimtinių aplinkybių, dėl kurių nuobauda galėtų būti švelninama, nenustatyta.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į šį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu M. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti nesant administracinio nusižengimo sudėties. Nurodo nesutinkantis su skundžiama nutartimi ir priimtu sprendimu byloje, kadangi, pasak jo, teismas paneigė administracinių nusižengimų ir baudžiamosiose bylose galiojantį in dubio pro reo principą, nesiekė pašalinti byloje esančių netikslumų ir abejonių bei jų neaiškino kaltinamojo naudai. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įsitikinti, jo apeliantas turėjo galimybes reikalaujamus daiktus tinkamai perduoti atsakingam asmeniui, kokiu pagrindu baigėsi darbo santykiai, ar darbdavys yra visiškai įvykdęs savo įsipareigojimus. Taip pat teigia, jog pasibaigus darbo santykiams ir darbdaviui neatsiskaičius su darbuotoju, apeliantas, vadovaudamasis CK nuostatomis, turėjo teisę prieš tai tinkamai informavęs darbdavį, sulaikyti darbdavio perduotus daiktus tam laikotarpiui, kol darbuotojas yra darbdavio kreditorius, o darbdavys yra darbuotojo skolininkas. Kadangi apeliantas naudojosi savigyna, nėra pagrindo pastarojo veiksmus pripažinti savavaldžiavimu ir traukti jį atsakomybėn dėl ANK 518 straipsnio nuostatų pažeidimo. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas visiškai nepasisakė dėl apelianto nurodytų argumentų, o pripažinęs, kad apeliantas turi teisę į savigyną ir daikto sulaikymą, pažymėjo, kad ši teisė įgyvendinta netinkamai, net neanalizuodamas daikto sulaikymo teisės sąlygų netinkamo įgyvendinimo. Taip pat nepasisakė, kodėl suabsoliutino raktų negrąžinimą ir kodėl tai laikė pakankamai svarbia priežastimi, kad apelianto veiksmus būtų galima kvalifikuoti kaip peržengiančius įprastas civilinių teisinių santykių ribas. Apeliantas teigia, kad sulaikydamas daiktą užsitikrino, jog po formalių procedūrų atlikimo būtų į ką nukreipti išieškojimą vykdymo procese ir tokie veiksmai negali būtų pripažinti neteisėtais, nes skolos priteisimo procesas gali užtrukti, kadangi darbdavys Lietuvoje registruoto turto savo vardu neturi, dažnai netgi nebūna nei Lietuvoje, nei ES priklausančioje šalyje, reikalavimą į darbdavį yra pareiškę daugiau nei 5 apeliantui žinomi darbuotojai, šie reikalavimai sprendžiamo darbo ginčų komisijoje. Taip pat apelianto teigimu, apylinkės nepagrįstai sprendė, kad apelianto veiksmuose yra savavaldžiavimo požymių, nes, pasak apelianto, iš ANK 518 straipsnio dispozicijos seka, kad šis nusižengimas gali būti padaromas tik aktyviais veiksmais, o pastarasis neatliko jokių aktyvių veiksmų, taip įgyvendindamas savo teisę, kas pasireiškė daiktų neatidavimu. Apelianto teigimu, nebuvo administracinio nusižengimo sudėties. Skunde apeliantas teigia ir tai, kad I. B. neturėjo teisės pateikti pareiškimo policijoje darbdavio vardu, kadangi įgaliojimas jai suteiktas tik tam tikroje apimtyje, o ne teisė atstovauti santykiuose su visais ir bet kuriais trečiaisiais asmenimis.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3 PK 2-ojo veiklos skyriaus vyriausioji tyrėja N. A. (toliau – Institucija) prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį nepakeistą ir M. B. apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo nesutinkantys su apeliaciniu skundu, kadangi, Institucijos teigimu, apylinkės teismas, nagrinėdamas apelianto bylą, ją išnagrinėjo iš esmės ir, skirdamas nuobaudą, tinkamai įvertino visu byloje surinktus įrodymus. Teigia, kad apelianto skundas prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, todėl turėtų būti vertinamas kritiškai, kaip bandymas ir vengti administracinės atsakomybės ir atmestas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Skundas tenkinamas iš dalies.
5. Skundą nagrinėjantis teismas, susipažinęs su skundžiama apylinkės teismo nutartimi, bylos medžiaga bei apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis neteisėta ir naikintina, nes yra priimta iš esmės neišnagrinėjus bylos.
6. Matyti, kad apeliantas M. B. kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, ginčijo tiek bylą nagrinėjant Institucijoje, tiek nagrinėjant jo skundą apylinkės teisme, teigdamas, kad jis turėjo teisę negrąžinti darbdavio daiktų, nes tai yra vienas iš kreditoriaus teisių gynimo būdų. Skunde apygardos teismui M. B. taip pat ginčija kaltę dėl padaryto nusižengimo, prašo nutraukti jam administracinio nusižengimo bylą.
7. Pažymima, kad pagal ANK 641 straipsnį, teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Institucijos 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarimu M. B. nubaustas už tai, kad jis, 2018-07-25 jam ir C sudarius darbo sutartį, o 2018-08-23 jį atleidus iš darbo, jis (M. B.) atsisakė grąžinti jam darbo metu patikėtus daiktus – mobiliojo ryšio telefoną, planšetę, raktus nuo butų, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 3 dalies nuostatas.
8. Kaip matyti iš pasiaiškinimo, teikto Vilniaus apskrities VPK 3 PK (b.l. 11-14) bei skundo apylinkės teismui turinio (b.l. 5-10), apeliantas M. B. nurodė aplinkybes dėl I. B. netinkamo atstovavimo darbdavio C policijoje, dėl to, kad buvo atleistas iš darbo, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, ar pastarasis buvo tinkamai atleistas, taip pat dokumentų, pagrindžiančių tinkamą atsiskaitymą su apeliantu. Nurodė, kad nei darbdavys, nei I. B. neinformavo atleidžiamų darbuotojų, jog darbo sutartys pasibaigė, todėl teigė, kad darbo sutartis tarp jo ir darbdavio nebuvo pasibaigusi ar nutraukta, buvo tik neteisėtai nutrauktas socialinis draudimas. Be to, pati I. B. jau nebebūdama C darbuotoja, neteisėtai teikė reikalavimą grąžinti darbo priemones, nesutiko įforminti daiktų perdavimo-priėmimo akto, liepė darbo priemones grąžinti tiesiog į rankas, su kuo apeliantas nesutiko, prašydamas tai įforminti tinkamai. Be to, apeliantas teigė, pagal CK normas turintis teisę į daikto sulaikymą iki kol bus visiškai patenkintas jo reikalavimas.
9. Apylinkės teismas, atmesdamas apelianto skundą dėl Institucijos 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarimo, nutartyje nurodė besiremiantis byloje esančiu administracinio nusižengimo protokolu bei prie jo pridėtais rašytiniais duomenimis, taip pat nurodė, kad apelianto nurodyti nutarimo trūkumai, nėra pagrindas naikinti jam priimtą skundžiamą nutarimą, nes jo veika kvalifikuota tinkamai. Skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas su tokiais motyvais nesutinka, kadangi kaip matyti, Institucijos 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarime apeliantui M. B. suformuluotas kaltinimas nėra konkretus, nedetalizuotas pastarojo veiksmų neteisėtumas, neaprašyta, kokių įrodymų pagrindu konstatuotas M. B. pažeidimas, nutarimas priimtas neištyrus ir neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, į apelianto keliamus klausimus neatsakė ir teismas, todėl iš esmės skundas liko neišnagrinėtas.
10. Kaip nurodo apeliantas, tarp jo ir bendrovės C 2018-07-25 buvo pasirašyta darbo sutartis, tačiau 2018-08-23 bendrovės įgaliota atstovė I. B. darbdavio nurodymu nutraukė visų ten dirbusių darbuotojų socialinį draudimą, apie tai iš anksto neinformuojant ir nenurodant, kada apelianto darbo sutartis pasibaigė. Byloje nėra duomenų, kokiu pagrindu apeliantas M. B. buvo atleistas, nėra darbdavio įsakymo dėl pastarojo atleidimo, taip pat neaišku, ar buvo atsiskaityta su apeliantu, jį atleidžiant ir kokio dydžio išmokos jam priklausė. Apeliantas taip pat iškėlė versiją, kad pagal CK normas jam priklauso teisė į daikto sulaikymą, kol su juo, kaip kreditoriumi neatsiskaitys darbdavys. Ši versija vėl gi nebuvo patikrinta priimant Institucijai nutarimą nubausti apeliantą.
11. Pažymima, kad CK normos leidžia kreditoriui pasinaudoti daikto sulaikymo teise, kaip viena iš savigynos formų, iki kol skolininkas įvykdo prievolę kreditoriui (CK 6.69 str.), tačiau nagrinėjamu atveju neišsiaiškinus, ar darbdavys tinkamai įvykdė savo prievolę darbuotojui (M. B.) jį atleisdamas, kokio dydžio prievolė apeliantui priklausė, negalima vienareikšmiškai spręsti, kad apelianto veiksmuose yra savavaldžiavimo požymių. Tokiu būdu, konstatuojama, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3 PK 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarimas priimtas bei apeliantas M. B. administracinėn atsakomybėn patrauktas nesurinkus ir neištyrus visų įrodymų, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.
12. Taigi, nustačius minėtus pažeidimus, kurie negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nesuvaržant proceso šalių teisės skųsti priimtą sprendimą apeliacine tvarka, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis bei Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3 PK 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarimas naikintini ir byla, vadovaujantis ANK 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 642 straipsnio 1 dalies 4 punktu, grąžintina Institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą. Atsižvelgiant į priimamo sprendimo pobūdį, apygardos teismas šio stadijoje nevertina apelianto M. B. apeliacinio skundo argumentų dėl kaltės, kadangi juos turės įvertinti Institucija, priimdama procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo, negali duoti jokių privalomų nurodymų šioje byloje, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad bylą iš naujo nagrinėjanti Institucija privalo išsamiai ištirti byloje ginčą keliančias aplinkybes, neapsiribojant pažeidimo padarymu kaltinamo M. B. paaiškinimais.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 642 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
M. B. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarimą, ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje – grąžinti administracinio nusižengimo bylą iš naujo tirti įgaliotai institucijai – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiajam policijos komisariatui.
Nutarimas galutinis ir neskundžiamas.