- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-11
- Bylos Nr.
- I-2355-189/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00565-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- B. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8) prašydama iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros priteisti neišmokėtą prokuroro pareiginės algos dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2011-05-05 bei priteisti neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn.
Paaiškino, kad pareiškėja tarnybą prokuratūroje pradėjo 1976 m. Iš tarnybos prokuratūroje buvo atleista nuo 2011-05-05.
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 priėmus Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymo 1 str., Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti du kartus.
Pažymėjo, kad prokurorams pareiginės algos koeficientai buvo mažinti skirtingu mastu, o Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje iš esmės pripažino, kad teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009-08-01 sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjos teigimu, darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, todėl darbo užmokesčio skirtumas turėtų būti išmokėtas. Pabrėždama, kad valstybinių pensijų dydis kiekvienos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį vidutinio mėnesio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, prašė priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.
Atsakovė Generalinė prokuratūra, kartu atstovaujanti ir Lietuvos Valstybę, atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Paaiškino, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime nepripažino, kad Įstatymo priedėlis (2009-04-23 redakcija, 2009-07-17 redakcija) prieštaravo Konstitucijos nuostatoms, todėl Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, yra teisėti bei nepažeidžiantys pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų. Nurodė, kad Generalinė prokuratūra apskaičiuodama ir mokėdama pensiją, taip pat vadovavosi galiojančiais įstatymais, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis.
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2011-05-05 bei neišmokėtos pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn.
Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Šioje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 str. įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje A-602-669/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.
Atsižvelgiant į aptartus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Generalinei prokuratūrai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A-669-602/2016, kuriose teismas nurodė, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nėra pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.
Pareiškėja taip pat ginčą kelia dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, kuri jai nebuvo išmokėta laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalies taikymo.
Byloje pateiktais rašytiniais dokumentais nustatyta, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011-04-21 sprendimu Nr. 18.6.-19 nuo 2011-05-06 buvo paskirta 3309,38 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 15).
Ginčo santykių metu galiojusioje Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. redakcijoje buvo nustatyta, kad pareiškėjui mokamos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 d. valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Iki šios įstatymo redakcijos įsigaliojimo šiame įstatyme buvo nustatytas didesnis – vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio – maksimalus ribojimas. Kadangi pareiškėja atitiko pastaruosius požymius, šių nuostatų pagrindu jai buvo pritaikytas vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio apribojimas, ir ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d., kurioje buvo numatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 str. 1 d. 1–5 p. nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 d. valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, tiek, kiek ji apėmė šio įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Konstitucijos 107 str. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kokią įtaką viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumui turi vėlesnis teisės akto, kurio pagrindu šie veiksmai buvo atlikti, pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai. Ginčo atveju atsižvelgtina į išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A-12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, kurioje atitinkamos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos Konstitucinio Teismo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos po pareiškėjo kreipimosi į teismą, tačiau prieš teismui priimant sprendimą byloje. Minėtoje byloje teismas pažymėjo, kad, skiriant pareiškėjai pensiją, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 2 d. galiojo ir galėjo būti taikoma. Šiuo požiūriu pareigūnų, priėmusių sprendimus, dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negalėjo būti laikomi neteisėtais. Tačiau, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis, todėl jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. numato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.
Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad atsakovės Generalinės prokuratūros sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme nelaikytini įvykdytais, o pareiškėjos teisės privalo būti ginamos pašalinant neteisėtais pripažintais teisės aktais padarytus teisės pažeidimus.
Konstituciniam teismui 2012-02-06 nutarimu pripažinus, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. prieštaravo Konstitucijai, pripažintina, kad taikant minėtas įstatymo normas, pareiškėjai pensija negalėjo būti perskaičiuojama. Ginčo atveju atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kurioje ne kartą akcentuota, kad analogiško pobūdžio bylose pareiškėjai turi teisę reikalauti, kad jiems būtų mokama tokio dydžio pensija, kuri buvo mokama iki 2010-01-01 ir ribojama pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, t. y. Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta 1,5 dydžio ribojimo koeficientą (2013-06-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1295/2013 ir kt.).
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (2013-11-25 Pažyma Nr. 17.9.-3901, b. l. 10) tvirtina, kad dėl tos priežasties, jog nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjai pensijos perskaičiavimui buvo taikomas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatytas vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3, o ne 1,5 dydžio koeficientas, pareiškėjai buvo neišmokėta 1460,12 Eur (5041,51 Lt) pensijos dalis. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymo už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. tenkintinas ir pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, priteistina 1460,12 Eur (kas atitinka 5041,51 Lt) pensijos nepriemoka.
Pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjui turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos. Atsižvelgiant į tai, neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.
Ginčui aktualių teisės nuostatų konstitucingumas yra patikrintas sprendime aptartais Konstitucinio Teismo nutarimais, todėl prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 2 p., 132 str. 1 d.,
nusprendė:
Pareiškėjos B. Š. skundą patenkinti iš dalies.
Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, išmokėti B. Š. 1460,12 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt eurų, 12 ct) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymo.
Skundą dalyje dėl neišmokėtos prokuroro pareiginės algos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2011 m. gegužės mėn. atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.