- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-11
- Bylos Nr.
- 1S-1030-491/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Petras Meidus
- Pareiškėjas
- V. Ž.
- Kategorijos
- 2.12.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas Liudvikas Myško Procesinio sprendimo kategorija: 2.12.4.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. gruodžio 11 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus,
sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,
teismo posėdyje išnagrinėjęs pareiškėjo V. Ž. skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nutarties, kuria buvo atmestas jo skundas dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos 2013 m. liepos 31 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo netenkinti pareiškėjo skundo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėja 2013 m. liepos 31 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo V. Ž. pareiškimą. Šį nutarimą jis apskundė prokuratūrai, tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo įstaigos nutarimas buvo paliktas nepakeistas.
Šalies argumentai
Skundu V. Ž. kreipėsi į Molėtų rajono apylinkės teismą, kuris skundžiama 2013 m. spalio 14 d. nutartimi jo skundą taip pat atmetė.
Kreipdamasis į aukštesnės instancijos teismą pareiškėjas prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartį, apklausti dėl įvykio jį ir liudytojus. Skunde jis dėsto savo automobilio „N. T.“ pardavimo K. Š. bei šios transporto priemonės grąžinimo jam aplinkybes, tvirtina, kad jo automobilis buvo grąžintas prastesnės būklės, nei buvo parduotas, jame nebuvo dalies detalių, o taip pat nebuvo grąžintas automobilio techninis pasas bei vienas valstybinis numeris. Pareiškėjas nurodo, jog šiuo atveju skundžiami ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros bei teismo sprendimai nepagrįstai buvo grindžiami K. Š. melagingais parodymais, tokiu būdu pažeidžiant BPK 168 str. reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Nagrinėjamu atveju būtina atsakyti į esminį klausimą – ar pagrįstai tiek prokurorai, tiek pirmos instancijos teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas pripažino, kad pareiškėjo teisę gauti teisingą galimai jam padarytos žalos atlyginimą galima realizuoti civilinio proceso tvarka (pareiškiant teismui civilinį ieškinį), ar tam būtinas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamoji atsakomybė.
Skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas visų pirma čia pažymi, kad civilinei teisei būdingas dispozityvusis reguliavimo metodas, kuomet teisės normomis nustatomos teisinių santykių dalyvių privalomo ir leistino elgesio ribos, suteikiant galimybę jiems patiems nustatyti sau teises ir pareigas bei atsakomybę už jų pažeidimą. Sutartis ją sudariusiems asmenims turi tokią pat galią kaip ir įstatymas. Imperatyviosios normos civilinėje teisėje nustatomos ir taikomos tik išimtiniais atvejais, kai siekis apginti vieno teisinio santykio teises ir interesus nuo kitos šalies neteisėtų veiksmų sutampa su viešųjų interesų apsauga. Civilinė atsakomybė taikytina pažeidus privatų interesą. Tuo tarpu baudžiamoji teisė savo funkcijas įgyvendina imperatyviuoju metodu – nustato bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones už nustatytų draudimų pažeidimą. Baudžiamųjų įstatymų draudimų ir sankcijų turi būti imamasi tik tada, kai tai neišvengiama ir kai neįmanoma kitomis teisinėmis priemonėmis apginti pažeidžiamų teisinių gėrių. Ši teisė taikytina pažeidus viešąjį interesą, kuomet veika yra pavojinga ir negali būti palikta nukentėjusiajam kaip jo privatus reikalas reikalauti kompensacijos.
Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo atveju buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu, t. y. nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skundžiama nutartimi apylinkės teismas, palikęs galioti ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnės bei prokurorės nutarimus, pritarė juose padarytai išvadai, kad tarp pareiškėjo ir K. Š. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Su tokia išvada sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas.
Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2013 m. liepos 15 d. V. Ž. pareiškimu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą prašydamas nustatyti, ar K. Š. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų požymių (svetimo turto sunaikinimo, apgaulės ir vagystės požymių) bei nurodė, kad 2011 m. birželio mėnesį savo techniškai tvarkingą automobilį „N. T.“ už metalo laužo kainą pardavė K. Š. su kuriuo susitarė, kad pastarasis už automobilį atsiskaitys vėliau (po trijų mėnesių). Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad praėjus pusei metų nuo automobilio perdavimo, nesulaukęs iš K. Š. apmokėjimo už parduotą automobilį bei pamatęs, kad jo automobilis, stovintis K. Š. kieme, yra ardomas, kreipėsi į pastarąjį prašydamas susimokėti arba grąžinti jam automobilį. Pareiškėjo teigimu 2012 m. kovo mėnesį K. Š. grąžino automobilį, kuris buvo techniškai netvarkingas (jis neužsivedė, neveikė signalizacija, degalų bakas buvo tuščias, variklyje nebuvo aušinimo skysčio), o taip pat nebuvo automobilio techninio paso ir vieno valstybinio numerio. Be to, K. Š. žadėjo grąžinti paimtas automobilio detales bei sutvarkyti automobilį, tačiau to nepadarė, dėl ko pareiškėjas patyrė 3000 Lt žalą.
Tikslinant aplinkybes 2013 m. liepos 29 d. apklaustas K. Š. neginčijo fakto, jog 2011 m. jis, nesumokėjęs pinigų, iš V. Ž. pasiėmė automobilį „N. T.“, kurį vėliau grąžino pareiškėjui. Jis tvirtino, jog automobilį iš V. Ž. pirko važinėjimui, nes domisi džipais ir šių automobilių sportu, nurodė, jog su V. Ž. buvo sutaręs, jog pirma pasinaudos automobiliu, pažiūrės kaip jis važiuoja ir jei viskas tiks, tuomet dokumentais įformins pirkimo – pardavimo sutartį ir sumokės sutartą sumą pinigų (1500 Lt). Tačiau, K. Š. teigimu, tą dieną, kai jis pasiėmė V. Ž. automobilį ir važiavo juo iš Vilniaus į Molėtus sulūžo galinis automobilio tiltas, dėl ko automobilį jis paliko stovėti savo sodybos kieme ir po kiek laiko apie tai pranešė V. Ž.. Be to, K. Š. nurodė ir tai, kad, pasakius V. Ž. apie sugedusį automobilį, pastarasis reikalavo už automobilį sumokėti pinigus, tačiau jam nesutikus to daryti ir nurodžius, kad sugedusios mašinos nepirks, V. Ž. liepė automobilį pristatyti į jo sodybą. Anot K. Š., džipas kartu su techniniu automobilio pasu ir valstybiniais numeriais tralu buvo nuvežtas į V. Ž. sodybą, tačiau pastarasis pradėjo reikalauti sutvarkyti džipo variklį ir suvirinti automobilio apačioje esančias skyles (14 – 15 b.l.).
Taigi, esminės paties įvykio aplinkybės šiuo atveju yra pakankamai aiškios, nežiūrint į tai, kad pats pareiškėjas dėl paties įvykio ir nebuvo labai išsamiai apklaustas – jis įvykio aplinkybes išdėstė savo pareiškime. Kita vertus, paties automobilio perdavimo K. Š. bei pastarojo naudojimosi šiuo automobiliu pagrįstumo klausimas taip pat nėra ginčijamas. O tai reiškia, kad K. Š. veiksmuose nėra ir negali būti pareiškėjo nurodomų nusikalstamų veikų, t.y. vagystės (178 str. 2 d.) bei sukčiavimo (BK 182 str. 1 d.), požymių. Nesutarimas tarp pareiškėjo ir K. Š. kilęs dėl pareiškėjui galimai padarytos žalos jam teisėtai K. Š. perdavus naudotis savo automobiliu „N. T.“ ir tokios žalos atlyginimo. Tai rodo tarp pareiškėjo ir K. Š. susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, kurių tikrai nėra būtina kriminalizuoti ir kurie pilnai gali būti išsiaiškinti pareiškiant ieškinį civilinio proceso tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 300 str., teismui nagrinėjančiam civilinį ginčą, nustačius, kad vienos iš šalių veiksmuose galbūt yra tam tikro nusikaltimo požymių, suteikta teisė apie tai informuoti prokurorą.
Aukštesnės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas gali apsvarstyti galimybę dėl savo turto sugadinimo (pagal BK 187 str. 1 d.) BPK 408 str. numatyta tvarka kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Taigi, jam nėra užkertamas kelias ginti galimai jo pažeistą teisę ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka.
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skundžiama Molėtų rajono apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
Pareiškėjo V. Ž. skundą atmesti ir palikti galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartį.
Ši nutartis neskundžiama.