Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punktus ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų ir 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nužudė savo šeimos narį, t. y. 2011 m. gruodžio 15 d., apie 20.40 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl menkavertės dingsties, kad nukentėjusysis šeimos narys – kartu gyvenantis motinos sutuoktinis A. R. atsisakė kartu vartoti alkoholį, t. y. dėl chuliganiškų paskatų, puolė nukentėjusįjį ir peiliu sužalojo kaktos dešinę pusę, kairio momens sritį, kairės rankos rodomąjį pirštą, padarydamas du paviršinius, linijinius odos įdrėskimus ir pjautinę žaizdą, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, bei vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam į krūtinės kairę pusę ir padarė durtinį–pjautinį kiaurinį krūtinės ląstos sužalojimą ir kiaurinį širdies sužalojimą, kairio plaučio žemutinės skilties sužalojimą, tai komplikavosi į ūmų vidinį nukraujavimą į širdiplėvės ir kairės pusės krūtinplėvės ertmes, dėl to A. R. 2011 m. gruodžio 15 d. 21.32 val. ligoninėje mirė.

Nukentėjusysis K. R. atsikirtimais į nuteistojo apeliacinį skundą prašo V. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti apygardos teismo nuosprendį galioti. Teigia, jog bet koks bausmės V. P. sušvelninimas tik pažemintų žmogaus gyvybės vertę. Kiekviena gyvybė yra neįkainojama, todėl ją atėmęs asmuo privalo būti griežtai nubaustas. Nurodo, kad įvykio metu nuteistasis V. P. , durdamas peiliu A. R. , numatė, kad gali atimti jam gyvybę, ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t.y. nužudė A. R. veikdamas netiesiogine tyčia. Pažymi, jog nors nuteistasis V. P. teigia, kad sudavė nukentėjusiajam tik vieną smūgį peiliu, tačiau teismas nustatė, kad jis yra atsakingas ir už kitus sužalojimus, kuriuos patyrė A. R. .

Nukentėjusysis nurodo, kad teismo ekspertai nustatė, jog įvykio metu V. P. nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Kadangi alkoholį ir vaistus nuo epilepsijos nuteistasis vartojo jau seniai ir nebuvo agresyvus, nukentėjusiojo nuomone, alkoholis ir vaistai įvykio metu negalėjo sukelti laikino psichikos sutrikimo. Priešingu atveju V. P. elgesys beveik visuomet būtų buvęs neadekvatus, tačiau, kaip matyti iš teismo psichiatrijos ekspertizės, jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti. Be to, ta aplinkybė, kad nuteistasis vartojo ir vaistus, ir alkoholį, yra tik jo asmeninė atsakomybė, nes jis puikiai suvokė savo veiksmus tuo metu, kai pradėjo vartoti ir vartojo alkoholį bei vaistus.

K. R. pažymi, kad nuteistasis, duodamas parodymus, teigė, jog jis nepajuto, kaip nuėjo į virtuvę ir paėmė peilį, tačiau puikiai prisiminė, kad peilį pasidėjo ant spintelės ir kaip tas peilis atrodė, taip pat teigė, jog dūrė peiliu, bet paties dūrio neprisimena, atsipeikėjo, kai nukentėjusysis sušuko. Tokiu atveju reikėjo padėti sužeistajam, tačiau V. P. užsirakino savo kambaryje. Visos šios aplinkybės, nukentėjusiojo nuomone, dar kartą patvirtina, jog nuteistasis nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Juolab, kad epilepsija yra ne psichinė, bet nervų liga, taip pat nėra duomenų, kad alkoholis ir vaistai "Clonazepam" kaip nors paveiktų psichiką. Be to, apie tai, kad nuteistasis galėjo būti laikino psichikos sutrikimo būsenoje nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu V. P. ir jo gynėjas neužsiminė.

Teismo posėdžio metu nuteistasis V. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusioji V. R. prašė nuteistojo V. P. apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apygardos teismo nuosprendis, kuriuo nuteistasis V. P. pripažintas kaltu dėl kvalifikuoto nukentėjusiojo A. R. nužudymo keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktai).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, jog apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo V. P. kaltės tyčia nužudžius A. R. .

Kaip matyti iš nuteistojo V. P. apeliacinio skundo, pastarasis neginčija apygardos teismo nustatytų aplinkybių, kad įvykio metu jis vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam A. R. į krūtinę, padarydamas pastarojo mirtį sukėlusį sužalojimą, tačiau teigia, jog dėl to, kad serga epilepsija ir prieš įvykį vartojo alkoholį ir raminamuosius vaistus, jis buvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, t.y. nepakaltinamas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį nuteistojo apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Vadovaujantis BK 17 straipsnio 1 dalies nuostatomis, asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Šiuo konkrečiu atveju ikiteisminio tyrimo metu gavus duomenų apie tai, jog nuteistasis V. P. nuo 2009 m. vasario mėnesio lankėsi pas psichiatrą Palangos pirminės asmens sveikatos priežiūros centre, kur jam buvo diagnozuotas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, o vėliau – sunkaus laipsnio depresinis sutrikimas be psichozės simptomų bei nuo smegenų pažeidimo lokalizacijos priklausanti simptominė epilepsija ir epilepsiniai sindromai su sudėtiniais (kompleksiniais) daliniais priepuoliais, taip pat, kad jis keletą kartų gydėsi Klaipėdos priklausomybių ligų centre dėl alkoholinės abstinencijos būsenų, siekiant pašalinti kilusias abejones dėl nuteistojo V. P. psichinės būsenos, byloje buvo paskirta ir atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė. Šios ekspertizės atlikimui buvo pateikta visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, tame tarpe paties nuteistojo ir jo motinos nukentėjusiosios V. R. apklausų protokolai, kuriuose be kita ko užfiksuoti jų parodymai apie tai, kad įvykio dieną V. P. vartojo alkoholį ir buvo išgėręs raminamųjų vaistų „Clonazepam“ bei vaistų nuo epilepsijos, taip pat V. P. asmens sveikatos istorijos iš Palangos pirminės asmens sveikatos priežiūros centro ir Klaipėdos priklausomybės ligų centro (t. 2, b. l. 82). Taigi, ekspertams buvo pateikti visi duomenys apie nuteistojo psichinę sveikatą ir apie įvykio dieną jo pavartotas psichiką veikiančias medžiagas. Įvertinę šiuos duomenis ir betarpiškai pabendravę su nuteistuoju V. P. , teismo ekspertai konstatavo, kad V. P. jam inkriminuojamos veikos padarymo metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje ar lėtinio psichikos sutrikimo paūmėjimo būsenoje, dėl ko jis būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų esmės ar būtų negalėjęs jų valdyti. V. P. diagnozuotas priklausomybės nuo alkoholio sindromas, dėl kurio jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti, taip pat jis gali dalyvauti atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus ir teisminio nagrinėjimo metu, taikyti jam priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių nereikia (t. 2, b.l. 83-84). Abejoti šiomis teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertų išvadomis nebuvo ir nėra jokio pagrindo, juolab, kad nuteistasis V. P. , apklaustas sekančią dieną po įvykio, davė išsamius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, paaiškino, ką veikė tiek iki įvykio, tiek ir po jo. Jis parodė, kad įvykio dieną buvo savo namuose su mama V. R. ir nukentėjusiuoju A. R. . Su pastaruoju gėrė alų. Įvykio išvakarėse jie taip pat girtavo, tarp jų buvo kilęs konfliktas, nes A. R. jam priekaištavo dėl to, kad išleido jo pinigus dviračiui, nors iš tiesų jis dviratį pirko už savo sutaupytus pinigus. Jie susikivirčijo ir susistumdė. Sekančią dieną jie susitaikė, jis nuėjo į tame pačiame name esančią parduotuvę nupirkti alaus, kurį su nukentėjusiuoju gėrė. Visą dieną jokių konfliktų nebuvo. Apie 14 val. jis pajuto silpnumą ir pagalvojo, kad jam gali būti epilepsijos priepuolis, todėl išgėrė raminamųjų vaistų ir jam kažkiek pagerėjo. Po pietų jis truputį pamiegojo, o atsikėlęs vakare sugalvojo dar nueiti į parduotuvę alaus. Nupirkęs tris butelius, vieną iš jų davė A. R. , o kitus pasiėmė pats. Būdamas savo kambaryje ir gerdamas alų sugalvojo pasikviesti kartu išgerti ir A. R. . Mamos ir jos vyro kambarys kaip paprastai buvo užrakintas, todėl jis pradėjo belsti į duris ir kviesti A. R. išgerti alaus. Pastarasis pasakė jam, kad neis, po to atidaręs duris nustūmė jį ir liepė eiti miegoti. Tada jis nuėjo iki virtuvės, ten pasiėmė peilį, bet ne tą, kuriuo vėliau dūrė A. R. . Į virtuvę atėjęs nukentėjusysis atėmė iš jo peilį ir sugrįžo į savo kambarį. Tuomet jis, supykęs, kad A. R. atsisakė su juo gerti alų, pasiėmė iš peilių stovo kitą virtuvinį peilį su juoda rankena gal apie 25 cm ilgio ir nuėjo prie mamos ir A. R. kambario durų, pradėjo smarkiai belsti. Belsdamas į duris dešinėje rankoje laikė peilį, kuriuo ketino durti A. R. , ir kai tik pastarasis pravėrė kambario duris, nieko nesakęs, vieną kartą su dešinėje rankoje laikytu peiliu smogė jam į krūtinės kairę pusę. Po smūgio A. R. atšoko ir nubėgo į kambario vidurį, o jis su peiliu rankoje sekė jam iš paskos. Po to nukentėjusysis, peršokęs lovą, išbėgo iš kambario į virtuvę. Ten nuėjo ir jis, tačiau prie A. R. daugiau nesikabinėjo, tiesiog nuėjo į savo kambarį, kur užsidarė ir gėrė alų. Po kelių minučių jis dar nuėjo į virtuvę, ir pagalvojęs, kad A. R. gali jį pulti, pasiėmė balto metalo virtuvinį peilį ir nuėjo atgal į savo kambarį. Po to jis pamatė, kad atvyko medikai ir suprato, kad dėl to, kad jis dūrė peiliu, A. R. yra blogai. Tuomet jis nuėjo į šalia esantį kambarį ir ten užsirakino. Atvykus policijos pareigūnams jis dar kurį laiką buvo užsirakinęs savo kambaryje, tačiau vėliau atrakino kambario duris, rankoje vis dar laikydamas peilį. Pareigūnai liepė jį mesti, bet jis to nepadarė, tuomet pareigūnai papurškė ašarinių dujų ir jis numetė peilį, o jie jį sulaikė ir nuvežė į policijos komisariatą. (t. 2, b.l. 5-6). Atliekant parodymų patikrinimą V. P. įvykio vietoje patvirtino savo parodymus ir nurodė, kur buvo jis pats ir nukentėjusysis tuo metu, kai jis dūrė A. R. peiliu, ir parodė, kokiu būdu tai padarė (t. 2, b.l. 17-23). Aptarti detalūs nuteistojo V. P. parodymai apie 2011-12-15 dienos įvykius iš esmės sutampa su nukentėjusiosios V. R. , kuri buvo įvykio vietoje nusikaltimo padarymo metu, taip pat į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymais bei kitais įrodymais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o tai tik dar kartą patvirtina teismo ekspertų išvadą, kad apeliantas nusikaltimo padarymo metu nebuvo tokios būsenos, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ar juos valdyti, ir paneigia nuteistojo aiškinimą teisme, jog jis nepajuto, kaip smogė nukentėjusiajam peiliu, ir neprisimena paties dūrio momento, bei apeliaciniame skunde iškeltą versiją, jog veikos padarymo metu dėl savo ligos, pavartoto alkoholio ir vaistų jis galėjo būti patologinio girtumo būsenos.

Kaip jau minėta, įvykio dieną nuteistasis V. P. vartojo alkoholį bei raminamuosius vaistus, po nusikalstamos veikos padarymo jam buvo nustatytas 2,39 promilių girtumas (t. 2, b.l. 32), tačiau ši aplinkybė, t.y. paprastas (fiziologinis) apsvaigimas, nepašalina baudžiamosios atsakomybės. BK 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas, todėl už savo nusikalstamus veiksmus V. P. turi atsakyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atliekant teismo psichiatrijos ekspertizes baudžiamojoje byloje ekspertai vertina konkretaus asmens psichinę būseną konkrečios nusikalstamos veikos padarymo metu, kas šiuo konkrečiu atveju ir buvo padaryta. Tai, kad teismo ekspertai nepasisakė dėl galimo alkoholio ir raminamųjų vaistų poveikio asmens psichikai, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismo ekspertizės aktas yra neišsamus, ar kad atliekant ekspertizę nebuvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės.

Nuteistasis V. P. nepagrįstai teigia, jog apygardos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad jis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės bylos Nr. 2K-109/2009, 2K-302/2010, 2K-446/2010, 2K-196/2011, 2K-641/2012 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad įvykio metu V. P. , supykęs, kad A. R. atsisakė su juo toliau girtauti, šiam atidarius kambario duris, dešinėje rankoje turėtu virtuviniu peiliu, kurio geležtės ilgis 13,7 cm (t. 1, b.l. 93-95), vieną kartą dūrė nukentėjusiajam į krūtinės sritį, tuo padarydamas durtai-pjautą kiauryminę krūtinės ląstos žaizdą, kurios kanalo gylis iki 8 cm, su kiauriniu širdies sužalojimu ir kairio plaučio žemutinės skirties durtai-pjautu sužalojimu (t. 1, b.l.73-75). Taigi, akivaizdu, kad būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, paminėtu virtuviniu peiliu suduodamas nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – krūtinę pakankamai stiprų smūgį, ką patvirtina specialisto išvadoje aprašyto sužalojimo pobūdis, V. P. puikiai suprato, jog tokiais veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir numatė, kad šitaip veikdamas gali jį sužaloti ar net atimti gyvybę, o tai atitinka tyčinės kaltės intelektualųjį momentą. Iš tiesų, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nuteistasis įvykio metu siekė nukentėjusįjį nužudyti, tačiau akivaizdu, jog durdamas pastarajam peiliu į krūtinę, galimom savo veiksmų pasekmėm buvo abejingas. Tai be kita ko patvirtina ir V. P. elgesys po nusikaltimo padarymo: sužalojęs nukentėjusįjį peiliu, apeliantas pastarojo sveikatos būkle visiškai nesidomėjo, nepasirūpino, kad jam būtų suteikta medicinos pagalba, o tiesiog nuėjęs į kitą kambarį, ten užsidarė ir toliau gėrė alų. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, apygardos teismas, nustatydamas jo kaltės formą ir rūšį, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog V. P. nužudė A. R. veikdamas netiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, nevisiškai įsigilinęs į byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, neteisingai nustatė, kad V. P. nužudė savo šeimos narį (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas), ir kad mirtinas pasekmes sukėlusį sužalojimą nukentėjusiajam A. R. jis padarė veikdamas dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nužudė artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Vadovaujantis BK 248 straipsnio 2 dalimi, nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškino, jog nustatant griežtesnę baudžiamąją atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą nei nustatytoji BK 129 straipsnio 1 dalyje, siekta apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, bet ir tokias kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė, taigi BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu nusikaltimu kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę, asmens neliečiamumą, bet ir į kitas konstitucines vertybes, t.y. artimos giminystės santykius, šeimą, motinystę, tėvystę, vaikystę. 2011 m. rugsėjo 28 d. priimtame nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Konstitucinis Teismas pateikė konstitucinės šeimos sampratos išaiškinimą, kuriame nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, kuris ir turi esminę reikšmę sprendžiant apie šeimos santykių buvimą.

Apygardos teismas, konstatuodamas, jog V. P. inkriminuojamą nusikaltimą padarė prieš savo šeimos narį, nurodė, kad nukentėjusysis A. R. buvo nuteistojo V. P. motinos sutuoktinis ir jo patėvis, kad jie visi trys kartu gyveno apie vienerius metus laiko, vedė bendrą ūkį, juos siejo bendri šeimos interesai, siekiai ir reikalai. Tačiau šios teismo išvados nevisiškai atitinka faktines bylos aplinkybes. Iš tiesų, bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis A. R. gyveno viename bute su savo sutuoktine V. R. ir pastarosios sūnumi V. P. . Kita vertus, iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad nukentėjusioji V. R. su žuvusiuoju susipažino ir kartu apsigyveno 2010 m. rugsėjo mėnesio pradžioje, t.y. tik šiek tiek daugiau nei prieš metus iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio, per šį laikotarpį nukentėjusysis kelis kartus buvo išplaukęs į tolimąjį plaukiojimą: nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2011 m. kovo mėnesio pabaigos ir nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2011 m. lapkričio 25 d., taigi, faktiškai V. R. bute iki įvykio gyveno mažiau nei pusę metų laiko. Byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad per pakankamai trumpą pusės metų laikotarpį tarp A. R. ir V. P. susiklostė santykiai, savo turiniu būdingi šeimos nariams, t.y. įtėviui ir įsūniui, kad juos siejo bendri šeimos interesai, tarpusavio atsakomybė, supratimas ar emocinis prieraišumas. Priešingai, nuteistasis V. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. R. savo šeimos nariu jis nelaikė. Pastarasis buvo jo motinos šeimos narys, o jam – tik kaip draugas, be to, išgėręs nukentėjusysis būdavo konfliktiškas, buvo pakėlęs ranką prieš jo motiną. Pragyvenimo klausimus V. P. spręsdavo ne su A. R. , o su savo motina, kuriai atiduodavo gaunamą pašalpą, ir iš esmės nežinojo, ar nukentėjusysis prisidėdavo prie jų pragyvenimo, nes maisto produktus pirkdavo V. R. (t. 2, b.l. 143-144). Iš nukentėjusiojo K. R. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, matyti, jog nukentėjusysis A. R. , bendraudamas su savo sūnumi ir pasakodamas pastarajam apie savo naująją šeimą, net neužsiminė, jog kartu su juo ir jo sutuoktine gyvena jos sūnus, aiškino, jog V. R. vaikai yra išvykę į užsienį (t. 2, b.l. 145). Tai, teisėjų kolegijos nuomone, rodo, kad ir nukentėjusysis nelaikė V. P. savo šeimos nariu. Pažymėtina ir tai, jog A. R. apsigyvenus su V. R. , nuteistasis buvo suaugęs 29 metų amžiaus vyras, pats turėjo mažametį sūnų, nors su savo šeima kartu ir negyveno (t. 2, b.l. 50). Taigi, šiuo konkrečiu atveju iš bylos duomenų matyti, kad V. P. ir A. R. iš esmės siejo tik tai, jog dėl susiklosčiusių aplinkybių jie gyveno viename bute. Be to, abu vyriškiai mėgo išgerti, todėl kartu girtavo, tačiau dėl konfliktiško abiejų charakterio bendros išgertuvės paprastai baigdavosi barniais. Toks santykių pobūdis, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo išvadai, kad nukentėjusysis su nuteistuoju buvo vienos šeimos nariai, o V. P. nusikalstami veiksmai siekė BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Apygardos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl nepagrįstai V. P. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam V. P. nepagrįstai inkriminuotas ir kitas jo nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalie 8 punkte, t. y. chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba nužudymas visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. (kasacinės bylos Nr. 2K-441/2003, 2K-187/2008, Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010). Tais atvejais, kai nužudoma iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio mėn. 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, 19 punktas).

Kaip matyti iš nuteistojo V. P. ir nukentėjusiosios V. R. parodymų, A. R. apsigyvenus su nuteistojo V. P. motina, nukentėjusysis dažnai priekaištaudavo V. P. dėl to, kad pastarasis nedirba. Be to, abu vyriškiai neretai kartu išgėrinėjo, o išgertuvių metu, būdami konfliktiški, nuolat susibardavo. Tokios eilinės išgertuvės, pasibaigusios tarpusavio konfliktu, vyko ir įvykio išvakarėse, kuomet nuteistasis su nukentėjusiuoju ne tik susibarė, bet ir susistumdė. Netikėti tokiais V. P. ir V. R. parodymais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, juolab, kad ir nukentėjusysis K. R. patvirtino, jog jo tėvas A. R. , pavartojęs alkoholio, pasidarydavo impulsyvus ir agresyvus. Taigi, aptarti faktiniai duomenys rodo, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo susiklostę ne itin geri asmeniniai santykiai. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog įvykio dieną nuteistasis V. P. ir A. R. vėl girtavo. Nors jokių konfliktų tą dieną tarp jų nebuvo įvykę, tačiau tiek pirmiau aptartos aplinkybės, tiek įvykių eiga nusikaltimo padarymo metu, kuomet nuteistasis, belsdamas į motinos ir A. R. kambario duris ir kviesdamas pastarąjį išgerti, sulaukė neigiamo nukentėjusiojo atsakymo, po to buvo nustumtas nuo durų ir jam buvo liepta eiti miegoti, patvirtina, jog V. P. smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu lėmė ne jo siekis pademonstruoti aiškų žmogaus negerbimą ir elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, kaip kad konstatavo apygardos teismas, bet eilinių išgertuvių su nukentėjusiuoju metu kilęs pyktis, sąlygotas alkoholio bei susiklosčiusių ne itin gerų tarpusavio santykių, taigi, asmeninės priežastys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apygardos teismo išvada, kad nuteistasis V. P. nusikalstamą veiką nukentėjusiojo A. R. atžvilgiu padarė ne dėl asmeninių, o dėl chuliganiškų paskatų, prieštarauja ir nuosprendyje išdėstytiems V. P. bausmės už tyčinį nužudymą skyrimo motyvams, kur teismas teisingai nurodė, kad nusikaltimo motyvas buvo asmeninio tarpusavio konflikto metu kilęs kaltinamojo pyktis, kurį iš dalies lėmė ir nukentėjusiojo netinkamas elgesys kartu su V. P. girtaujant ir konfliktuojant. Be jokios abejonės nuteistojo V. P. veiksmai mirtinai sužalojant nukentėjusįjį peiliu po to, kai pastarasis atsisakė su juo toliau girtauti, yra nepateisinami, todėl jis už juos privalo atsakyti, tačiau vien ta aplinkybė, jog nuteistasis, būdamas neblaivus, neadekvačiai sureagavo į jam nepriimtiną nukentėjusiojo elgesį, nereiškia, jog jis veikė dėl chuliganiškų paskatų. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog smurtą A. R. atžvilgiu V. P. panaudojo ne viešoje vietoje, o bute, kuriame kartu su savo motina ir nukentėjusiuoju A. R. gyveno, jokių pašalinių žmonių įvykio metu jame nebuvo ir šio įvykio nematė.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistasis V. P. 2011 m. gruodžio 15 d., apie 20.40 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio asmeninio tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju A. R. metu puolė pastarąjį ir peiliu sužalojo kaktos dešinę pusę, kairio momens sritį, kairės rankos rodomąjį pirštą, padarydamas du paviršinius, linijinius odos įdrėskimus ir pjautinę žaizdą, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, bei vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam į krūtinės kairę pusę ir padarė durtinį–pjautinį kiaurinį krūtinės ląstos sužalojimą, kiaurinį širdies sužalojimą ir kairio plaučio žemutinės skilties sužalojimą, tai komplikavosi į ūmų vidinį nukraujavimą į širdiplėvės ir kairės pusės krūtinplėvės ertmes, dėl to A. R. 2011 m. gruodžio 15 d. 21.32 val. ligoninėje mirė, t. y. padarė nusiklastamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam V. P. bausmę, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Tačiau teismas, nepagrįstai nustatęs, kad V. P. padarė kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punktai), tinkamai neįvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, o tai sąlygojo per griežtos laisvės atėmimo bausmės už šią nusikalstamą veiką paskyrimą. Apeliacinės instancijos teismui nuosprendyje konstatavus, kad nuteistasis V. P. padarė ne BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punktuose numatytą kvalifikuotą nužudymą, o mažiau pavojingą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, jam turi būti paskirta švelnesnė laisvės atėmimo bausmė, kuri numatyta būtent BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje.

Teisėjų kolegija, skirdama nuteistajam V. P. bausmę, atsižvelgia į tai, jog pastarasis padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatstatomas pasekmes – dėl jo veiksmų A. R. neteko gyvybės. V. P. nukentėjusįjį nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, išgertuvių metu kilusio asmeninio pobūdžio tarpusavio konflikto metu. Nusikaltimo padarymui nuteistasis panaudojo specialiai kūnui žaloti pritaikytą įrankį – peilį, kita vertus, jo panaudotas smurtas nebuvo intensyvus, jis sudavė tik vieną smūgį, kuris tapo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Nuteistojo padaryta nusikalstama veika iš esmės buvo atsitiktinio pobūdžio, jos padarymui įtakos turėjo ir paties nukentėjusiojo nevisiškai tinkamas elgesys, kuomet pastarasis kartu su nuteistuoju girtaudavo ir konfliktuodavo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis V. P. praeityje vieną kartą teistas, šį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą ir neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės (t. 2, b. l. 51, 59). Nuteistasis yra iš dalies darbingas, iki nusikaltimo padarymo niekur nedirbo (t. 2, b.l. 54-55), piktnaudžiavo alkoholiu, įrašytas Palangos miesto pirminės asmens sveikatos priežiūros centro psichikos sveikatos centro psichiatrijos dispanserinėje įskaitoje (t. 2, b.l. 61, 71). Yra apygardos teismo pagrįstai nustatyta viena nuteistojo V. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), be to, nuteistasis atlygino žalą Valstybinei ligonių kasai (t. 2, b.l. 187), pripažįsta nukentėjusiojo K. R. pareikštą civilinį ieškinį. Dėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, jog įvykio metu jis buvo laikino psichikos sutrikimo būsenos, teisėjų kolegija nuosprendyje jau pasisakė, dėl aukščiau išdėstytų motyvų nėra pagrindo pripažinti V. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas ribotai pakaltinamas (BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Taip pat yra viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, teisėjų kolegijos nuomone, bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti paskiriant V. P. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu šiek tiek mažesnę nei sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis. Nuteistajam V. P. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė bendrintina su Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta 5 MGL (650 litų) dydžio bauda vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, nes nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės (t. 2, b.l. 59).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. nuosprendį pakeisti:

V. P. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 8 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimo bausmę 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu V. P. paskirtą bausmę subendrinti su Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta 5 MGL (650 litų) dydžio bauda visiško sudėjimo būdu ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams ir 5 MGL (650 litų) dydžio baudą, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.