- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-06
- Bylos Nr.
- e2S-2348-232/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31041-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Ieškovas
- E. S.
- Atsakovas
- VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“
- Kategorijos
- 3.2.6.10.3Sprendimo išaiškinimas
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (atsakovo) VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės E. S. ieškinį atsakovui VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo sutarties pripažinimo neterminuota, grąžinimo į darbą, kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.Ginčo esmė.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-02-03 sprendimu patenkino ieškovės E. S. ieškinį, pripažino ieškovės E. S. su atsakovu VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ 2010-06-14 sudarytą darbo sutartį Nr. 2010/10-58 neterminuota; pripažino negaliojančiu ir panaikino 2014-08-11 VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ direktorės įsakymą „Dėl darbo sutarties su E. S. nutraukimo“ Nr. 2014/11-263; grąžino ieškovę E. S. į darbą VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ projektų vadovės pareigoms; priteisė ieškovei E. S. iš atsakovo VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ 6393,69 Eur (neatskaičius mokesčių) piniginę kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo jos atleidimo iš darbo dienos (2014-08-11) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos, bei po 52,41 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo visiško įvykdymo; sprendimo dalį dėl ieškovės E. S. grąžinimo į darbą VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ nukreipė vykdyti skubiai.
Vilniaus apygardos teismas 2015-07-16 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Atsakovas VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ kreipėsi į teismą su prašymu dėl teismo sprendimo išaiškinimo, nurodė, jog atsakovui neaiški Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo rezoliucinės dalies nuostata – „iki jo visiško įvykdymo“, prašė išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-03 sprendimą ir paaiškinti, ar pagal faktines su byla susijusių aplinkybių datas skaičiuotina po 52,41 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną suma. Jeigu ši suma skaičiuotina, prašo paaiškinti už kurį laikotarpį (pagal faktines datas) ji turėtų būti skaičiuojama.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi atsakovo prašymo dėl sprendimo išaiškinimo netenkino. Teismas nurodė, kad prašomas išaiškinti teismo sprendimas yra aiškus ir negali būti nesuprantamas atsakovui. Sprendimas buvo revizuotas aukštesnės instancijos teismo ir paliktas nepakeistu, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad teismo sprendimo turinys neaiškus ar galėtų kilti problemų su jo vykdymu. Savo apeliaciniame skunde dėl šio sprendimo atsakovas nekėlė jokių klausimų dėl jo neaiškumo, todėl atsakovas jam nepalankų sprendimą suprato. Prašoma išaiškinti sąvoka niekaip nesusijusi su atsakovo nurodomo CK 6.37 str. taikymu, šios normos teismas byloje netaikė. Sąvoka „iki jo visiško įvykdymo“ reiškia, kad 52,41 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio dienos darbo užmokesčio skaičiuojamas už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2015-02-03) iki visiško sprendimo įvykdymo t.y. iki sprendimu priteistų sumų ieškovei sumokėjimo ir šios aplinkybės nesaisto tai, dirba ieškovė ar ne.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.
Atsakovas VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-08-11 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-03 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr.e2-2228-727/2015. Nurodė, kad teismas atsakovo prašymo dėl sprendimo išaiškino netenkino, bet vis dėlto išaiškino, nurodydamas, kad atsakovas privalo sumokėti kompensaciją už priverstinę pravaikštą ne už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki ieškovės faktiško grįžimo į darbą, bet nuo atleidimo iš darbo dienos iki priteistų sumų sumokėjimo. Pirmosios instancijos teismas nutardamas netenkinti atsakovo prašymo, bet vis dėlto jį išaiškindamas pažeidė CPK 278 str., priėmė procesiškai nekorektišką nutartį. Pirmosios instancijos teismas iš esmės išaiškindamas, kad ieškovei vidutinis darbo užmokestis skaičiuotinas iki sprendimu priteistų sumų ieškovei sumokėjimo, apskritai praplėtė 2015-02-03 sprendimo motyvacinę dalį. Teismas netinkamai išaiškino bei suformavo visai kitokią, negu yra įtvirtinta DK bei kasacinio teismo išaiškinta, kompensacijos už priverstinę pravaikštą mokėjimo bei taikymo procedūrą, tikslą ir paskirtį. Pažymėjo, jog DK 300 str. 3 d. įtvirtintas darbuotojų teisių gynybos būdas numatantis, kad teismas priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, siejamas būtent su darbuotoju grąžinimu į darbą. Darbuotoją grąžinus į darbą jo priverstinė pravaikšta nutrūksta, darbuotojas atlieka įmonėje darbo funkcijas bei gauna už tai darbo užmokestį. Taigi su darbuotojo grąžinimo į darbą momentu nutrūksta ir kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį skaičiavimas. DK 300 str. 3 d. neįtvirtinta, kad kompensacija už priverstinę pravaikštą mokama iki priteistų sumų, susijusių su darbo santykiais, visiško išmokėjimo. Pažymėjo ir tai, jog DK 300 str. 3 d. numatyta kompensacija už priverstinę pravaikštą yra tiek kompensacija, tiek sankcija darbdaviui, kuri skatina darbdavį kuo skubiau vykdyti teismo sprendimą grąžinti darbuotoją į darbą. Ši sankcija nėra ir negali būti susijusi su kitų teismo priteistų sumų sumokėjimu ar nesumokėjimu.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime prašė atmesti apelianto atskirąjį skundą. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismo nutartis netenkinti atsakovo prašymo išaiškinti sprendimą yra teisėta ir pagrįsta, kadangi atsakovas apeliaciniame skunde neprašė išaiškinti apeliacine tvarka skundžiamo sprendimo tuo atveju, jei apeliacinis teismas priimtų jam nepalankų sprendimą, atsakovas skundžiamą sprendimą suprato.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovo prašymas dėl sprendimo išaiškinimo netenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) numato, kad tais atvejais, kai sprendimas yra neaiškus, jį priėmęs teismas turi teisę išaiškinti sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Sprendimas gali būti išaiškinamas tik tada, kai jis dar nėra įvykdytas, taip pat jeigu nepasibaigė terminas, per kurį sprendimas gali būti priverstinai įvykdytas, ar šis terminas neatnaujintas (278 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad teismo sprendimas (nutartis) gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai suprantamai) suformuluota sprendimo (nutarties) rezoliucinė dalis ir dėl to gali kilti keblumų sprendimą (nutartį) įvykdyti. Teismas neturėtų aiškinti sprendimo (nutarties) motyvuojamosios dalies, nes tai reikštų naujų motyvų surašymą (motyvuojamosios dalies papildymą), negalimą atlikti po to, kai teismo sprendimas (nutartis) yra surašytas ir pasirašytas bylą nagrinėjusių teisėjų. Teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009).
Nagrinėjamu atveju, apeliantas pateiktu prašymu dėl sprendimo išaiškinimo prašė teismo išaiškinti 2015 m. vasario 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimo rezoliucinės dalies nuostatą “iki jo visiško įvykdymo”. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsakovo prašymo dėl sprendimo išaiškinimo netenkino, iš esmės motyvuodamas tuo, jog teismo sprendimas yra aiškus ir negali būti nesuprantamas atsakovui.
Minėta, jog teismo sprendimo (nutarties) aiškinimo paskirtis – pašalinti neaiškumus tam, kad toks sprendimas (nutartis) galėtų būti tinkamai įvykdytas. Tam, kad konstatuoti sprendimo išaiškinimo reikalingumą, turi būti nustatyta, jog sprendimo rezoliucinė dalis yra neaiški – nesuprantama arba suprantama nevienareikšmiškai. Šiuo konkrečiu atveju 2015 m. vasario 3 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta „priteisti ieškovei E. S. iš atsakovo VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ 6 393,69 Eur (neatskaičius mokesčių) piniginę kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo jos atleidimo iš darbo dienos (2014-08-11) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos, bei po 52,41 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo visiško įvykdymo“. Atsakovo nuomone, ši sprendimo rezoliucinės dalies nuostata „iki jo visiško įvykdymo“ yra neaiški. Ieškovė yra grąžinta į darbą, gauna darbo užmokestį, priverstinės pravaikštos laiko netekimai kompensuoti, o po teismo sprendimo įsiteisėjimo sumokėta piniginė kompensacija. Atskirajame skunde nurodo, jog iš esmės prašo išaiškinti ar Vilniaus miesto apylinkės teismui pagal DK 300 str. 3 d. priėmus ir motyvavus sprendimą, ieškovei kompensacija už priverstinę pravaikštą pagal šią pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį turi būti mokama iki ieškovės grąžinimo į darbą, ar turi būti skaičiuojama ir po priverstinės pravaikštos laikotarpio nutrūkimo darbuotoją grąžinus į darbą iki teismo sprendimu priteistų sumų ieškovei sumokėjimo, jeigu atsakovas nėra sumokėjęs pačios kompensacijos už priverstinę pravaikštą, gražindamas ieškovę į darbą.
Pirmosios instancijos teismas prašomą išaiškinti 2015 07 16 sprendimą dalyje dėl ieškovės gražinio į darbą buvo nukreipęs vykdyti skubiai ir kaip yra nurodęs pats atsakovas kreipdamasis į teismą dėl išaiškinimo (t.3,b.l. 72) jis sprendimą yra įvykdęs gražinęs ieškovę į darbą, o po sprendimo įsiteisėjimo sumokėjęs ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki jos gražinimo į darbą. Taigi jeigu atsakovo nurodytos aplinkybės yra teisingos ieškovas yra tinkamai supratęs ir įvykdęs teismo sprendimą, gražinęs ieškovę į darbą ir išmokėjęs jai priklausančias išmokas už priverstinės pravaikštos laiką (iki gražinimo į darbą) ir jam nebuvo reikalo kreiptis dėl jo išaiškinimo. Teismo sprendimas yra privalomas ir visas turi būti vykdomas (vienu metu) tai betarpiškai išplaukia ir iš DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatos. Tačiau sutiktina su atskirojo skundo motyvais, kuriuose atsakovas nurodo jog pirmosios instancijos teismas 2015 08 11 nutarties motyvuojamoje dalyje be pagrindo nurodė, kad sąvoka „iki visiško įvykdymo“ šiuo atveju reiškia, kad priteistas 52,41 EUR (neatskaičius mokesčių) vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas už kiekvieną darbo dieną esant 5 dienų darbo savaitei, nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2015 02 03) iki sprendimu priteistų sumų ieškovei sumokėjimo ir šios aplinkybės nesaisto tai ar dirba ieškovė ar ne, tokiu būdu neteisingai aiškino DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatas ir iš esmės išaiškino, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turi būti mokamas ir kai priverstinė pravaikšta nebeegzistuoja, darbuotoją gražinus į darbą. Toks aiškinimas yra neteisingas todėl šis teiginys šalinamas iš aprašomosios skundžiamos nutarties dalies. Kaip teisingai nurodo atskirajame skunde atsakovas tuo atveju kai darbuotojo gražinimo į darbą dieną jam neišmokama visa, jam priteistas už priverstinės pravaikštos laiką vidutinio darbo užmokesčio suma turėtų būti taikomos DK 303 straipsnio nuostatos, numatančios jog tais atvejais kai darbdavys nevykdo darbo ginčų komisijos arba teismo sprendimo ar nutarties darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti iš darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo dienos.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo aprašomojoje dalyje nurodytas išaiškinimas prieštarauja nurodytoms DK normoms todėl nutartis naikintina priimant naują nutartį
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teismas
NUTARIA:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartį panaikinti priimti naują nutartį.
Išaiškinti, kad 2015 02 03 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei E. S., iš atsakovo VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ priteista 6393,69 Eur (neatskaičius mokesčių) piniginė kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką nuo jos atleidimo iš darbo dienos (2014-08-11) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos, bei po 52,41 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo visiško įvykdymo reiškia jog vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką yra priteistas iki gražinimo į darbą dienos. Jeigu gražinimo į darbą diena nesutampa su išmokos už priverstinės pravaikštos laiką išmokėjimo diena darbuotojos teisės gali būti ginamos DK 303 straipsnio numatyta tvarka.