Panevėžio apygardos teismo nutartis

2008-06-17 · Civilinė byla Nr. 2A-206-544/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-06-17
Bylos Nr.
2A-206-544/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Valiulienė (pirm.), Romualdas Januška, Ramunė Čeknienė (pran.)
Pareiškėjas
A., J., A. J., J. A.
Suinteresuotas asmuo
M. V. A., Panevėžio apskrities viršininko administracijai, J.
Advokatai
Vitalija Kopūstienė
Kategorijos
  • 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-206-544-08

Teisėjas Birutė Mėlinauskienė Procesinio sprendimo kategorija:30.4.1; 99.5; 114.11; 121.18; m121.21; 124.2.7; 124.5;

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTI S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. birželio 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Romualdo Januškos, Ramunės Čeknienės (pranešėja), sekretoriaujant Lolitai Kudabienei, dalyvaujant pareiškėjų atstovams advokatams Vitalijai Kopūstienei, Ingai Radinienei, atstovei A. K.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. J., J. A., suinteresuoto asmens M. V. A. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 07 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.A2-110-223-08 pagal pareiškėjo J. A. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir pareiškėjos A. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims J. A., M. V. A., Panevėžio AVA, VĮ „Registrų centras“ dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, sprendimų, įsakymo panaikinimo, teisinės registracijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. A. 2003-04-28 prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas J. A., miręs 1981-09-01, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 11,21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone (1 t., b. l. 5-6). Panevėžio miesto apylinkės teismas 2003-05-27 sprendimu šį pareiškimą patenkino (1 t., b. l. 30-31). Šio teismo sprendimo pagrindu Panevėžio apskrities viršininkas 2004-03-04 sprendimais Nr. 21-95267-25691 ir Nr. 21-95268-25692 bei 2004-03-04 įsakymu Nr. Ž-786 (19 ir 20 eilutė) atkūrė nuosavybės teises J. ir M. V. A. (1 t., b. l. 55, 56, 130-132, 144-146, nuosavybės teisės atkūrimo byla – 56 lapai). 2006-11-09 pateikto A. J. prašymo pagrindu 2006-12-11 Panevėžio apygardos teismo nutartimi buvo atnaujintas procesas minėtoje civilinėje byloje (1 t., b. l. 33-41, 65-66). Pareiškėja A. J., patikslinusi pareiškimo reikalavimus, prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003-05-27 sprendimą, priimti naują sprendimą ir nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. A., A. A. – Ž., E. N. bendrosios nuosavybės teise valdė 11,49 ha žemės sklypą, iš jo J. A. ir A. A. – Ž. valdė po 4,309 ha, o E. N. - 2,872 ha minėto sklypo, panaikinti minėtus 2004-03-04 sprendimus ir įsakymo dalį, teisinę registraciją (1 t., b. l. 33-41, 121-125, 117-141). Pareiškėja J. A. pareiškimą prašė atmesti todėl, kad 1940-02-11 naminė sutartis tarp J. A. ir A. A. – Ž. neatitinka tuo metu galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų, kurie numatė, kad naminė sutartis galioja tik tuomet, kai ji yra patvirtinta notaro. Naminė sutartis be notaro patvirtinimo galėjo galioti tik karo atveju ir patvirtinta teismo. Liudytojais tokių sutarčių sudarymo teisėtumo įrodinėti nebuvo galima. Žyminio mokesčio įstatyme numatyta, kad juo apmokestinamos sutartys, sudarytos užsienyje, o naminiams sandoriams tai nebuvo taikoma. Iš archyvinių pažymų matyti, kad žemės sklypo dydis buvo 11,49 dydžio, o ne 11,21 ha dydžio. Jis buvo padalintas idealiai pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado 1148 str. Todėl ¼ dalį sklypo po vyro mirties valdė E. N., o likusią dalį lygiomis dalimis valdė J. A. ir A. A. - Ž.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008-03-08 sprendimu panaikino 2003-05-27 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą, priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų pareiškimus patenkino iš dalies: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. A., miręs 1981-09-01, ir E. N., mirusi 1951 m., iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė 11,21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone, iš kurio J. A. valdė ¾ dalis, E. N. – ¼ dalį minėto sklypo, panaikino minėtus 2004-03-04 sprendimus Nr. 21-95367-256914 ir Nr. 21-95268-25692, kuriais M. V. ir J. A. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. A. žemės sklypą po 5,61 ha kiekvienam pretendentui, panaikino šių asmenų vardu atliktą sklypų teisinę registraciją. Teismas paskirstė ir priteisė dalyvaujantiems byloje asmenis ir valstybei bylinėjimosi išlaidas. Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad J. A. ir M. V. A. yra J. A., mirusio 1981-09-18, vaikai (1 t., b. l. 17-18, 19). A. J. yra A. Ž. – A., mirusios 2002-05-16, dukra, kuri viena yra priėmusi po motinos mirties likusį palikimą (1 t., b. l. 42, 45, 142-143). 1936 metų LR ŽŪM Žemės tvarkymo departamento duomenimis, J. A., A. A. ir E. N. valdė 11,21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Panevėžio rajone (1 t., b. l. 13-14). 1940-02-11 buvo sudaryta žemės perleidimo sutartis, pagal kurią A. A. – Ž. perleido J. A. savo žemės sklypo dalį, už tai gaudama 1000 Lt, karvę ir avį (1 t., b. l. 8). Panevėžio apskrities viršininko 2004-03-04 sprendimais Nr.21-95268-25692, Nr.21-95267-25691 A. buvo atkurtos nuosavybės teisė į jų tėvo J. A. turėtą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Panevėžio raj. ( 1 t., b. l. b. l. 55-56). Teismas nurodė, kad pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatas, nustatant, kuris asmuo Įstatymo prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto nuosavybės teisių subjektas to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu, koks turtas buvo nusavintas, o buvusio turto savininko mirties atveju - ir kokiems asmenims priklauso teisė į nuosavybės teisių atkūrimą. Aplinkybė, kas buvo iki 1940-06-15 pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940-06-15 atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus. Būtent tokią teismų praktiką nustatant nuosavybės teisės subjektus jų turėtų nuosavybės teisių praradimo momentu formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (1999-03-10 nutartis, priimta byloje G. L. v. L.D. G., bylos Nr. 3K-7-4/1999). Pagal Įstatymo 2 str. 1 d. 1 p., nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininkui, o pagal 2 str. 1 d. 3 p. - turto savininko vaikams. LAT CBS kolegija 1999-05-12 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-120/99 konstatavo, kad, nagrinėjant piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybės institucijose, taikomos LRV 1997-09-29 nutarime Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Nutarimas) nustatytos nuosavybės teisių įrodinėjimo ir vertinimo taisyklės. Nutarimo 12 punkte yra išvardinti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, tarp kurių yra Apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudaryti sąrašai, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, žemės tyrimo žiniaraščių nuorašai bei išrašai yra nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Jei yra keli dokumentai, remiamasi vėliausiai išduotu dokumentu (Nutarimo 12 p., taip pat LRV 1999-11-11 nutarimo Nr. 1274 12 p.). Pagal 1936 metų LR ŽŪM Žemės tvarkymo departamento duomenis J. A., A. A. ir E. N. valdė 11,21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (1 t., b. . 13-14). Pagal 1940-02-11 sutartį, kurią pareiškėja vertina kaip išrangos, A. A. – Ž. perleido jai priklausančią minėto žemės sklypo J. A., kuris už tai jai atsilygino 1000 Lt, viena karve ir viena avimi (1 t., b. l. 8). Teismas nurodė, kad pagal Sąvado trečiosios knygos skyriaus „Apie turtų įgijimą dovanai arba nemokamai“ normas apie išrangos sutartį, minėta sutartis turi būti neatlygintinė ir kad ji negali būti sudaryta šalutinių eilių giminaičių. Kadangi 1940-02-11 sutartimi žemės sklypas perleistas už atlygį ir broliui, tai teismas sprendė, kad ši sutartis negali būti laikoma išrangos sutartimi, tačiau atitinka pirkimo –pardavimo sutarties sąlygas. Siekiant nustatyti, ar 1940-02-11 sutartis galiojanti, teismas taikė pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir jos galiojimo metu Sąvado 1417-1465 str. numatytas sąlygas, numačiusias, kad pirkimo aktas turėjo būti sudaromas notarine tvarka ir virsti tvirtybiniu aktu, kai jį patvirtina vyresnysis notaras, tačiau karo metu perleidžiant nekilnojamojo turto nuosavybės teisę buvo galimas ir naminis aktas, o notarinis patvirtinimas nebuvo būtinas. 1920.02.23 Lietuvos steigiamasis seimas priėmė Įstatymą karo stoviui įvesti, todėl 1940-02-11 sutartis buvo sudaryta galiojant karo padėčiai ir atitiko tuo laiku galiojančius įstatyminių aktų reikalavimus. Todėl padarė išvadą, kad 1940-02-11 žemės perleidimo sutartis yra galiojanti ir po šio akto sudarymo minėto žemės sklypo savininkais liko J. A. ir E. N.. Kadangi byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad E. N. perleido savo žemės sklypo dalį sūnui J. A., teismas šiuos teiginius laikę neįrodytais. Pažymėjo, kad 1948 metų pažyma neįrodo, jog viso sklypo savininku buvo J. A., nes po žemės nacionalizacijos jis nebegalėjo sklypo valdyti nuosavybės teise. 1936-05-25 Panevėžio apskr. (duomenys neskelbtini) žemės skirstymo viensėdžiais projekto ir plano ištraukoje (1 t., b. l. 13), nurodyta, kad minėtas sklypas priklausė trims savininkams: J. A., A. A. ir E. N.. Kadangi tai yra paskutinis vėliausiai išduotas oficialus nuosavybės dokumentas, jis yra pagrindinis dokumentas, įrodantis nuosavybės teises į žemę. Lietuvos teritorijoje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 str. nuostatos, reglamentavusios civilinius santykius, kilusius iš paveldėjimo, kurios numatė, kad jei asmuo miršta nepalikęs testamento, tai jo turtas paveldimas pagal įstatymus, t.y. pagal kraujo giminystę. Sąvado X tomo 1254-1255 str. nustatė, kad paveldėjimo teisė įpėdiniui priklauso vien nuo palikėjo mirties fakto ir jokio patvirtino nereikalauja, o įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti nuosavybės teise. 1918 metais mirus P. A. jo įstatyminiais įpėdiniais paveldėti 11,21 ha žemės sklypą buvo vaikai J. ir A. bei sutuoktinė E. N.. Sąvado X tomo 1127 str. numato, kad artimiausia paveldėti po tėvo mirties priklauso jų teisėtiems vaikams, kurie paveldi lygiomis dalimis. Todėl E. N. paveldėjo 1/4 dalį, J. A. ir A. A. – po 3/4 dalis minėto žemės sklypo. Kadangi 1940-02-11 sutartimi A. A. perleido savo žemės sklypo dalį broliui J., nacionalizacijos momentu J. A. valdė ¾ dalis, E. N. – ¼ dalis iš 11.21 ha žemės sklypo. S. N. prašymą atkurti nuosavybės teises teismas nevertino niekiniu ( CK 1.5 str.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Julijonas ir M. V. A. prašo panaikinti 2008-03-07 dienos ir palikti galioti 2003-05-27 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą. Nurodo, kad skundžiamasis sprendimas prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes 1940-02-11 sutarties pagrindu turėjo būti nustatyta, jog pareiškėjos A. J. motina perleido jai priklausiusią žemės sklypo dalį broliui J. A. pagal išrangos sutartį, kurią, skirtingai negu aiškino teismas, galioję įstatymai leido sudaryti, nes brolis ir sesuo nėra šalutinių eilių giminaičiai, ištekant pagal išrangą buvo galima duoti tiek pinigais, tiek turtu ir sutartį sudaryti reikėjo ne vėliau kaip 6 mėnesius po vestuvių (Sąvado 1003 str., 1007 str., 3-asis perskyrimas „Apie giminystės sąjungą“ 211 str.). Sutartis neatitiko Sąvado 1426 str. numatytų būtinų pirkimo – pardavimo sąlygų. Vertindamas 1948 metų pažymą apie žemės apskaitos žiniaraščio turinį, teismas neatsižvelgė, kad 1940 metų nacionalizacijos aktu žemė buvo nusavinta formaliai, kolūkis dar nebuvo susikūręs ir žemės sklypu naudojosi ir už mokesčius mokėjo J. A.. Pagal teismų praktiką ir LRV 1993-06-10 nutarimo Nr. 407 1.1.p., turi būti vadovaujamasi nė vėlesniais kaip 1947-1948 metų žiniaraščių duomenimis, kas paneigia teismo teiginį, kad 1936-05-25 duomenys yra vėliausi išlikę įrodymai (LAT 1999-05-12 nutartis Nr. 3K-3-120-99).

Atsiliepimas

Atsiliepime į minėtą apeliacinį skundą pareiškėja A. J. prašo skundą atmesti, nes apeliantai neteisingai aiškina Sąvado X tomo 1 d. I skirsnio 1001 – 1008 straipsnius, pagal kuriuos 1940-02-11 naminė sutartis nėra išrangos sutartis, nes ją sudarė brolis ir sesuo, jos sudarymo metu vienas iš tėvų buvo miręs, sandorio esmė buvo turto perleidimas kitam savininkui už atlygį, nenurodyta aiški turto dalis ir vertė, sandoris sudarytas ne notarine forma. Sąvado X tomo 1 d. 1417 str. nustatė, kad visų nekilnojamųjų turtų pardavimas atliekamas pirkimo aktais, o 1426 str. – kad būtina pirkimo akto sąlyga yra smulkus turto aprašymas, o to minėtoje sutartyje nėra. Todėl sutartis niekinė ir negalioja. Minėto Nutarimo 12 p. yra nurodyti pagrindiniai nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, kuriais yra ir žemės rūšiavimo komisijų sąrašai, žemės tyrimo žiniaraščiai. Kai yra pagrindiniai dokumentai, papildomais 1948 metais dokumentais teismas neturėjo pagrindo vadovautis.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėja A. J. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-03-07 sprendimą: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. A., A. A. – Ž., E. N. iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė 11,49 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Panevėžio raj., iš jo J. A. valdė 4,309 ha, A. A. – Ž. – 4,309 ha, E. N. - 2,872 ha, panaikinti ginčijamus sprendimus ir įsakymo dalį, o likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pagal LAT 2005-12-29 Senato nutarimo Nt. 56 10.2 p., kai nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialinės teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo pasekmes. Teismas teisingai nustatė, kad pagal tuo metu galiojusius įstatymus 1940-02-11 sutartis negali būti laikoma išrangos sutartimi (Sąvado X tomo 3 knygos 1 skyriaus 994, 1001, 1002, 1006 str.). Tačiau teismas netinkamai taikė tuo metu galiojusius įstatymus ir neteisingai įvertino 1920-1940 metų istorines bei faktines aplinkybes. 1940-02-11 sandoris sudarytas nesilaikant sandorio metu galiojusių materialinės teisės normų. Sąvado X tomo 1 d. 1417, 1420 str. numatė, kad visų nekilnojamųjų turtų pardavimas atliekamas pirkimo - pardavimo aktais notarine tvarka. Minėtas sandoris nebuvo sudarytas karo metu. Tuo metu notarai pilnai atliko savo pareigas ir tvirtino sandorius, įgaliojimus, ką patvirtina išlikę to laikotarpio dokumentai. Be to, karas ir karinė padėtis nėra tapačios sąvokos. Teismo išvada apie 1920-02-23 steigiamojo seimo įstatymu įvestą karo stovį neatitinka tikrovės, nes steigiamasis seimas tuomet net nebuvo išrinktas (išrinktas1920 m. 04 -14-16 d.). Minėtu laikotarpiu buvusi karo padėtis buvo panaikinta 1926-06-07. 1936-12-19 įvesta karo padėtis buvo panaikinta 1938-11-01, vėliau karo padėtis paskelbta 1941-06-22. Net jeigu ir sutikti su teismo išvada dėl karo meto, tai sandoris nepasirašytas ir nepaliudytas visuomenės pareigas einančių asmenų. Todėl teisinių pasekmių jis bet kokiu atveju nesukūrė. 1940-02-11 naminė sutartis neatitinka Sąvado X tomo 1426 str. numatytų privalomų pirkimo – pardavimo akto sąlygų, ji nėra ir išrangos raštas. Todėl jos pagrindu J. A. nuosavybės neįgijo. Pagal Sąvado 1148 str., mirusio žmona paveldėjo ¼ dalį mirusiojo vyro nekilnojamojo turto, todėl E. N. valdė – 2,872 ha, o jos vaikai – po 4.309 ha žemės sklypo, viso – 11,49 ha, ir tai patvirtina išlikę nuosavybės teises įrodantys dokumentai, atitinkantys Nutarimo 12 p. reikalavimus. Todėl, esant pagrindiniams dokumentams, vadovautis papildomais dokumentais pagal LRV 1993-06-10 nutarimo Nr. 407 nuostatas nėra pagrindo. Teismas nepagrįstai iš jos priteisė J. A. turėtas bylinėjimosi išlaidas, nes jos pagal CPK 443 str. 6 d. neatlyginamos.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą suinteresuotieji asmenys prašo jį atmesti, panaikinti 2008-03-07 sprendimą, palikti galioti 2003-05-23 teismo sprendimą. Be to, kas nurodyta apeliaciniame skunde, nurodė, kad po P. A. mirties turėto dalybos nevyko ir žemės padalinta nebuvo, o visi trys minėti asmenys žemę valdė bendrosios nuosavybės teise. Apeliantė neteisingai aiškina Sąvado X tomo 1 d. 1 sk. 1001 str. apie išrangos sąvoką ir dalį šio straipsnio turinio nutyli. Išranga buvo galima pagal Sąvado 994, 1003, 1007 str. reikalavimus. Pagal Sąvado 3 perskirstymo 211 str., brolis ir sesuo nėra šalutinių eilių giminaičiai, todėl 1940-02-11 sutartis sudaryta tarp aukštutinės antro laipsnio eilės giminaičių. Nuo 1939-03-22 Lietuvoje buvo atnaujinta karo padėtis ir įvestas valstybės sustiprintos apsaugos metas. Sąvado 5 perskirstyme „Apie naminių aktų darymą“ 919 str. Vyriausiojo tribunolo sprendimas Nr. 1 buvo išleistas įstatymas dėl pasaulinio karo priežasties. Todėl nekilnojamojo turto perleidimo raštus, surašytus tuo metu be reikiamų formalumų įstatymas leido teismui pripažinti tikrais ir turinčiais notarinių aktų galios, kai šitie raštai buvo visuomenės pareigas einančių paliudyti, ir kiekvieno akto tikrumo sąlyga yra parašas.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 07 d. sprendimas keistinas (CPK 326 str, 1 d. 3 p.): naikintinas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003-05-27 sprendimas, priimtinas naujas sprendimas abiejų pareiškėjų pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo atmesti, panaikintini skundžiami Panevėžio apskrities viršinininko administracijos sprendimai ir įsakymo dalis, teisinė registracija bei iš naujo paskirstytinos ir priteistinos bylinėjimosi išlaidos tarp dalyvaujančių byloje asmenų ir valstybei.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). CPK 443 str. 8 p. nustato, kad teismas, nagrinėjantis bylą ypatingąja teisena, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. CPK 444 str. nurodyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Šioje byloje prašomi nustatyti juridiniai žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktai tikslu atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą - žemę. Nuosavybės teisės yra atkuriamos pagal pretendentų prašymus. Todėl visais atvejais turi būti aiškinamasi, į kokį konkretų nekilnojamąjį turtą pretenduoja pareiškėjai ir ar prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas atitinka prašyme nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, patvirtinančius, kas iki nacionalizacijos buvo 11,21 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone savininkai, darydamas išvadas šioje dalyje nesilaikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-05-12 nutartyje, byloje Nr. 3K-3-120/1999, 2005-02-07 nutartyje, byloje Nr. 3K-47-2005, ir kt. išaiškinta, kad jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, tokio sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialinės teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas, šiuo atveju teismas turėjo vadovautis Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado nuostatomis apie nekilnojamųjų daiktų perleidimo ir nuosavybės teisės įgijimo pagrindus. Tačiau teismas netinkamai aiškino ir taikė tuo metu galiojusias materialinės teisės normas, reglamentavusios išrangos akto, pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad minėtas žemės sklypas iki nacionalizacijos buvo valdomas bendrosios nuosavybės teise J. A. ir E. N. atitinkamai po ¾ ir ¼ dalis, nes pagal 1940-02-11 rašytinę sutartį, kurią teismas įvertino kaip pirkimo –pardavimo sandorį, sudarytą karo metu, viena iš bendraturčių A. A. – Ž. žemės sklypo dalį pardavė broliui J. A..

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatas, nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo Įstatymo prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo 1940-07-22 nacionalizuotos ar kitaip neteisėtai nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus, koks turtas buvo nusavintas, o buvusio turto savininko mirties atveju - ir kokiems asmenims priklauso teisė į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 1999-03-10 nutartis, priimta byloje G. L. v. L.D. G., bylos Nr. 3K-7-4/1999). Pagal Įstatymo 2 str. 1 d. 1 p., nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininkui, o pagal 2 str. 1 d. 3 p. - turto savininko vaikams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir byloje nekeliamas ginčas, kad J. A. ir M. V. A. yra J. A., mirusio 1981-09-18, ir S. A., mirusios 1992-02-12, vaikai (1 t., b. l. 17-18, 19), o A. J. yra A. Ž. – A., mirusios 2002-05-16, dukra ir teisių bei pareigų perėmėja (1 t., b. l. 17, 19, 42, 45, 142-143, nuosavybės teisių atkūrimo byla, reg. Nr. 5).

Tiek 1991 m., tiek 1997-07-09 Įstatymų 11 str., LRV 1991-08-15 nutarimu Nr. 331, LRV Nutarimo Nr. 1057 7 ir 9 p. buvo patvirtinta prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turinys ir forma, tame tarpe – numatyta, kad prašymą turėjo pasirašyti jį paduodantis asmuo. Pagrįsta ir teisinga teismo išvada, kad, nors S. N. prašymas atkurti nuosavybės teises nepasirašytas. Tačiau jis kompetentingos institucijos buvo priimtas, jo pagrindu Panevėžio rajono komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2003-04-14 protokole ir pasiūlyme nurodė, kad minėtos 1940-02-11 rašytinės sutarties ir 1948 metų žiniaraščio nepakanka nuosavybės teisėms į J. A. nuosavybės teise valdytą 11,21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone, atkurti (1 t., b. l. 11-12). Iš prašymo tiek nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms, tiek teismui yra visiškai aiški pretendentės valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų konkrečiai apibrėžtą žemės sklypą. Todėl nėra pagrindo prašymo laikyti nepaduotu, nes prašymus priimti, tinkamai įforminti, esant trūkumams – imtis priemonių jiems pašalinti, buvo pirmiausia viešojo administravimo subjektų, priimančių tokius prašymus, pareiga. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti ir atmestini.

Pagrįsta įstatymais ir atitinka teismų praktiką ir teismo išvada, kad, nagrinėjant piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybės institucijose, taikomos Įstatymo 9 str. 1 d., LRV 1997-09-27 nutarimo Nr. 1057 12 p., LRV 1993-05-20 nutarimo Nr. 349 1 p. nuostatos, pagal kurias nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų arba turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai (LAT CBS kolegija 1999-05-12 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-120/99). Minėto Nutarimo 12 punkte yra išvardinti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, tame tarpe - Apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudaryti sąrašai, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, žemės tyrimo žiniaraščių nuorašai bei išrašai. Jei yra keli dokumentai, remiamasi vėliausiai išduotu dokumentu. Analogiškos nuostatos nurodytos ir LRV 1999-11-11 nutarimo Nr. 1274 12 p. Byloje neginčijama, kad 1918 metais mirus P. A. jo įstatyminiais įpėdiniais paveldėti 11,21 ha žemės sklypą buvo vaikai J. ir A. bei sutuoktinė E. N.. Byloje esantys įrodymai: 2006-09-27 archyvo pažymėjimas, 1936-05-25 žemės tvarkymo komisijos nutarimu patvirtinta ištrauka iš Panevėžio apskr. (duomenys neskelbtini) žemės skirstymo vienasėdžiais projekto ir plano, pranešimas - patvirtina, kad J. A., A. A.-Ž. ir E. N. bendrosios nuosavybės teise sklypuose Nr. 3 ir 51 valdė 11,21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini)., Panevėžio rajone, ir tai yra vėliausiai išduoti oficialūs nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, įrodantys, kad minėto 11,21 ha žemės sklypą, į kurį pretenduoja pareiškėjai, savininkais buvo J. A., A. A.-Ž. ir E. N., kurie šį sklypą valdė bendrosios nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos (1 t., b. l. 13-14, 43, 147, nuosavybės teisių atkūrimo bylos reg. Nr. 5 – b. l. 4-5). Byloje nesurinkta objektyvių ir patikimų įrodymų, kad minėtas žemės sklypas tarp šių įpėdinių buvo pasidalintas dalinės nuosavybės teise bei kad kokią nors dalį po 1936 metų E. N. būtų perleidusi sūnui J. A.. Lietuvos Respublikos Panevėžio apskrityje tuo metu galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis. Sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 str., 1254-1255 str., kuriais vadovavosi teismas, nedraudė, kad mirusio savininko įpėdiniai priimtą palikimą susitartų valdyti ir bendrosios nuosavybės teise neišskiriant konkrečių turto dalių. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nebuvo pagrindo nustatyti, jog E. N. valdė 1/4 dalį, J. A. - 3/4 dalis minėto žemės sklypo, nes, kaip jau minėta, įstatymų numatyti rašytiniai įrodymai patvirtinta, kad minėto sklypo savininkais iki jo nacionalizacijos buvo visi trys minėti asmenys, kurie sklypą valdė bendrosios nuosavybės teise. Nustatinėti šį juridinę reikšmę turintį faktą, kad Panevėžio apskr. (duomenys neskelbtini) J. A., A. A.-Ž. ir E. N. bendrosios nuosavybės teise sklypuose Nr. 3 ir 51 valdė 11,21 ha žemės sklypą nėra pagrindo, nes šis faktas patvirtintas administracine tvarka minėto Nutarimo 12 p. numatytais įrodymais, kurie yra pakankami nuosavybės teisėms į ginčo sklypą atkurti. Pagal CPK 445 ir 447 str., juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti nei vieno iš pareiškėjo pareiškimų ir nustatyti jų prašomus juridinę reikšmę turinčius žemės valdymo nuosavybės teise faktus. Todėl teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino 2003-05-27 teismo sprendimą, kuriuo buvo nustatyta, kad ginčo sklypą iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė vienas J. A., šio teismo sprendimo pagrindu priimtus Panevėžio apskrities viršininko 2004-03-04 sprendimus Nr.21-95268-25692, Nr.21-95267-25691, kuriais J. A. ir M. V. A. buvo atkurtos nuosavybės teisė į jų tėvo J. A. turėtą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Panevėžio raj. bei šių dokumentų pagrindu atliktą teisinę registraciją ( 1 t., b. l. b. l. 55-56).

Teisėjų kolegijos nuomone, 1940-02-11 dieną J. A. ir A. A. – Ž. sudarytos rašytinės sutarties pagal tuo metu ir toje teritorijoje galiojusio minėto Sąvado išrangą ir pirkimo –pardavimo sutartis reglamentavusias teisės normas nėra pagrindo vertinti nei kaip įstatymo nustatyta tvarka sudaryto išrangos akto, nei kaip pirkimo – pardavimo sutarties (1 t., b. l. 8). Šioje sutartyje nurodyta, kad A. A. – Ž. „parveda“ J. A. jai priklausančią žemės dalį (duomenys neskelbtini) už vieną tūkstantį Lt, vieną karvę, kuriuos tuoj pat ir gavo (1 t., b. l. 8, nuosavybės teisės atkūrimo bylos reg. Nr. 5 – b. l. 14). Kadangi 1940-02-11 sutartis atlygintinė ir sudaryta tarp brolio ir sesers teismas, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Sąvado trečiosios knygos skyriaus „Apie turtų įgijimą dovanai arba nemokamai“ normomis, teismas pagrįstai sprendė, kad ši sutartis negali būti laikoma išrangos sutartimi. Turto, duodamo dukterims ištekant, gavimo faktas gali būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais (išrangos raštu). Taip buvo reglamentuojamas įrodinėjimas tuo metu galiojusių Civilinių įstatymų X t. 1 d. 1002 str. nuostatomis: ,,iš ištekėjusių dukterų tos telaikomos atidalytomis, kurios jų pasirašytuose išrangos raštuose yra savo noru atsisakiusios už save ir savo įpėdinius nuo tolimesnio dalyvavimo paveldėjime”. Suinteresuotieji asmenys tokių leistinų įrodymų teismui nepateikė. Minėtoje sutartyje nenurodyta apie kokį konkrečiai, kur esantį, kokio dydžio žemės sklypą kalbama, o žodis „parveda“ tiesiogiai nereiškia nei pirkimo – pardavimo sutarties, nei išrangos akto sudarymo. Matyti, kad sandoris buvo atlygintinis, tačiau tai nereiškia, kad tai buvo nekilnojamojo turto perleidimas, nes galėjo būti ir atlygintinė ir kitokia sutartis. Teismas teisingai nurodė, kad tuo metu galioję minėto Sąvado 1417-1465 str. numatė, kad pirkimo aktas turėjo būti sudaromas notarine tvarka ir virsti tvirtybiniu aktu, kai jį patvirtina vyresnysis notaras. Pagal šių Civilinių įstatymų 1420 str., žemės pirkimo aktas turėjo būti sudaromas notarine tvarka. Pagal tuo metu Lietuvoje galiojusio Ipotekos įstatymo 30 straipsnį nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, kai tas turtas perleidžiamas, buvo įgyjama įrašymu įgijėjo į ipotekos knygas nuo įrašymo laiko. Tokių rašytinių įrodymų ieškovas nepateikė. Tuo metu ginčo žemės buvimo teritorijoje notarų veikla nebuvo sustabdyta. Teismas, nepagrįstai sureikšminęs aplinkybes apie karo ar karo padėties įvedimo aplinkybes, padarė neteisėtą išvadą, kad tuo metu notarinio tvirtinimo nekilnojamojo turto perleidimo sandoriams nebereikėjo, buvo galimas ir naminis aktas. Todėl pagal tuo metu ir toje teritorijoje galiojusius teisės aktus nebuvo pagrindo pripažinti, kad pateiktas 1940-02-11 raštas yra pirkimo - pardavimo sutartis ir kad jos pagrindu A. A. – Ž. neteko turėtų nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypo dalį.

2003-03-28, 2006-09-22 archyvo pažymėjimai, žiniaraščio ištrauka apie tai, kad Panevėžio apskr. valsčių žemės komisijos archyviniame fonde „1947 metų Ramygalos valsčiaus Jotainių apylinkės valstiečių, mokančių valstybinius mokesčius, ūkių sąrašai“ yra duomenų, kad J. A. P. valdė 11,21 ha bendro ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei kad yra duomenų apie 1945-10-13 dienai J. A. turėtą 11,49 ha žemės sklypą (1 t., b. l. 9, 16, 44) neįrodo fakto, jog viso ginčo sklypo savininku buvo J. A., nes po žemės nacionalizacijos jis nebegalėjo sklypo valdyti nuosavybės teise. Žemės sklypo valdymas yra tik viena iš nuosavybės teisės sudėtinių dalių, todėl, jei sklypas ir buvo faktiškai valdomas ir dirbamas iki kolūkio susikūrimo, tai neįrodo nei nuosavybės teisių, nei žemės sklypo ploto. CPK nedraudžia žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo, tačiau prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai gali būti įrodinėjami tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus bei įvertinat šių įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 -01-30 nutartis byloje Nr. 3K-3-28/2007).

Šalies argumentai

Apeliantė teisingai nurodo, kad CPK 443 str. 6 d. numatyta, jog dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tačiau šioje teisės normoje nurodyta ir tai, kad, tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Šioje byloje dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi priešingas ir skirtingas, ir jie prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikdami juos patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjo J. A. pareiškimas atmetamas, todėl jo turėtos bylinėjimosi išlaidos iš pareiškėjos A. J. nepriteisiamos. Pareiškėjos A. J. reikalavimai tenkinami 50 procentų (dėl sprendimo ir administracinių aktų panaikinimo). Ji turėjo šias bylinėjimosi išlaidas; 200 Lt žyminio mokesčio ( 1 t., b. l. 120), 2700 Lt advokato pagalbai apmokėti ( 1 t., b. l. 148, 149, 175, 2 t., b. l. 32, 81), todėl iš pareiškėjo J. A. jai priteistina 100 Lt žyminio mokesčio ir 1350 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu valstybei (1 t., b. l. 2, 190, 2 t., b. l. 2), priteisiamos iš pareiškėjų proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 371 str. 1 d. 3 p.,

nutar i a:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 07 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip: „Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų J. A. ir A. J. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo atmesti.

Panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2004-03-04 sprendimus Nr. 21-95268-25692 ir Nr. 21-95267-25691, 2004-03-04 įsakymo Nr. Ž-786 dalį (19 ir 20 eilutė), kuriais M. V. A. ir J. A. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. A. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone po 5,61 ha.

Panaikinti teisinę minėtų sklypų registraciją M. V. A. ir J. A. vardu.

Įsiteisėjus sprendimui, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas šioje byloje 2006-12-13 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi (turto arešto akto Nr. 1406001690).

Priteisti į valstybės biudžetą iš J. A. – 58 (penkiasdešimt aštuonis) Lt, iš A. J. – 20 (dvidešimt) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš J. A. A. J. 1450 (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija: Romualdas JanuškaBirutė ValiulienėRamunė Čeknienė