- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-08
- Bylos Nr.
- 2A-85/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė
- Ieškovas
- UAB ,,Infomedia“
- Atsakovas
- TEO LT, TEO
- Trečiasis asmuo
- UAB ,,Lintel“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Infomedia“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1126-560/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Infomedia“ ieškinį atsakovui TEO LT, AB, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras ir uždaroji akcinė bendrovė ,,Lintel“, dėl prekių ženklų registracijų pripažinimo negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB ,,Infomedia“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui TEO LT, AB, prašydamas pripažinti atsakovo prekių/paslaugų ženklų, reg. Nr. 42147, 43433, 43191, 43190, registracijas negaliojančiomis. Ieškovo nuomone, atsakovo ginčo ženkluose naudojamas žymuo – telefono numeris 118 – yra tapęs bendriniu, o tai yra absoliutus šių ženklų registracijų pripažinimo negaliojančiomis pagrindas (Prekių ženklų įstatymo 6 str. 1 d. 3 p., 46 str. 1 d.). Grįsdamas šį teiginį, ieškovas nurodė, kad po Lietuvos įstojimo į ES informacijos telefonu numerį 118 Lietuvoje naudoja ne tik atsakovas, bet ir visos kitos telefoninio ryšio paslaugas Lietuvoje teikiančios bendrovės. Pagal 2002 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/22/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo informacijos telefono numeriu 118 gali būti teikiama tik informacija, esanti Baltuosiuose puslapiuose, tai yra abonentų knygų, kuriose paieška atliekama pagal įmonės pavadinimą/gyventojų pavardę ir adresą. 1997 m. gruodžio 4 d. CEPT/ECTRA rekomendacijoje dėl informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugos šalims – ES narėms rekomenduojama paskirti prieigos kodą 118, kad būtų galima atpažinti informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugas bei priskirti kodą 118 prieigai prie informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugų sąžiningomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis. Atitinkamai yra reglamentuojama ir Ryšių ir reguliavimo tarnybos 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104 patvirtintų Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklėse, kurių 23 punktas nustato, kad visi viešojo telefono ryšio tinklo ir/ar viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai turi teisę naudoti trumpuosius numerius, kurių tarpe yra ir numeris 118, o 43 punktas nustato, kad visi viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti turi naudoti trumpąjį numerį 118. Ieškovo teigimu, toks trumpojo informacijos telefono 118 naudojimo Lietuvoje (ir visoje ES) teisinis reglamentavimas aiškiai pasako, kad telefono numeris 118 yra bendrinis, todėl atsakovo siekis vieninteliam Lietuvoje turėti prekės ženklus, kuriuose skiriamuoju elementu yra skaičiai „118“, yra nesąžiningas, prieštaraujantis lygiateisiškumo, protingumo, teisingumo bei sąžiningos konkurencijos principams.
Atsakovas TEO LT, AB su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčo prekių ženklai yra kombinuoti ženklai, tai yra sudaryti iš skaitmenų ir/ar žodžių, piešinių ir/ar spalvų derinio (Prekių ženklų įstatymo 5 str.) ir nėra tapę bendriniais žymenimis, jų nenaudoja jokie tretieji asmenys. Ginčo ženklai naudojami nuo 2000 m., joks kitas asmuo šių ženklų Lietuvos Respublikoje nenaudoja, o Lietuvos gyventojų apklausų duomenys patvirtina, kad atsakovo tarnybos 118 telefono numeris yra žinomas Lietuvos gyventojams. Atsakovo nuomone, ieškovas neteisingai interpretuoja nurodytus teisės aktus, susijusius su elektroninių ryšių reguliavimu. Telefono numeris 118 yra specialiosios paskirties numeris, esantis kiekviename tinkle, kuriuo privalomai turi būti teikiama universalioji – informacijos teikimo apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus – paslauga (Elektroninių ryšių įstatymo 31 str. 1 d. 3 p.). Tuo tarpu ieškovas nepagrįstai tapatina telefono numerio 118 ir informacinių paslaugų numerio sąvokos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismo nuomone, reikšmingos aplinkybės, susijusios su ginčo prekių ženklų sandara, atskirais jų žymenimis ir jų reikšme, paslaugų žymėjimu, vidutinių paslaugų vartotojų nuomone, leidžia spręsti, jog atsakovo prekių ženklai atitinka Prekių ženklų įstatymo 2 straipsnyje nustatytą prekės ženklo paskirtį – atskirti vieno asmens paslaugas nuo kito asmens paslaugų. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad ginčo prekių ženklai yra sudaryti iš Prekių ženklų įstatymo 5 straipsnyje nurodytų žymenų: žodžių, skaitmenų, piešinių, spalvų derinio, tai yra kombinuoti ženklai, o skaitmuo 118 yra tik vienas iš ženklo elementų. Tuo tarpu ieškovas savo reikalavimą grindžia ne pačių ginčo ženklų tapimo bendriniais, o tik vieno iš juose esančių žymenų – skaitmens 118 (telefono numerio 118) – tapimu bendriniu, ir, teismo teigimu, nepateikė įrodymų, kad atsakovo prekių ženklai nesuteikia vartotojui prekės žymeniu pažymėtos prekės (paslaugos) identiškumo garantijos. Teismas sprendė, kad ginčo ženklai neatitinka nei vieno iš Valstybinio patentų biuro direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu NR. 3R-37 patvirtintų Prekių ženklų registravimo taisyklių 114.3 punkte nurodytų bendrinių žymenų požymių, o vienas iš ženkluose esančių žymenų – skaitmuo 118 – nei dabartinėje kalboje, nei praktikoje nėra siejamas su bendrine informacinio numerio ar informacinių paslaugų telefonu sąvoka ir šių sąvokų nepakeičia. Teismas taip pat nurodė, jog aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų, suderintų su Europos Sąjungos teisės aktais, nustatyta tvarka visi viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai turi teisę naudoti trumpąjį numerį 118 (Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. IV-1104 patvirtintų Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių 43 p. ir Nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano 3.2.9 p.), negali būti pagrindu pripažinti prekių ženklą ar jame esantį žymenį bendriniu. Be to, teismo teigimu, bylos medžiaga patvirtina, kad tik atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka telefono numeriu 118 teisėtai teikia universaliąją informacijos apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus paslaugą (t. 1, b. l. 31). Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal pateiktus duomenis vidutinis vartotojas suvokia atsakovo prekių ženklus ir tapatina juos būtent su atsakovo teikiamomis informacijos paslaugomis (t. 1, b.l. 150-252).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB ,,Infomedia“ prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo prekių ženklai yra kombinuoti, o skaitmuo 118 yra tik vienas iš ženklo elementų. Tiek pats atsakovas protestuose, tiek Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2007 m. vasario 23 d. sprendime nurodyta, kad ginčo ženkluose pagrindiniu skiriamuoju elementu yra telefono numeris 118, o ne žodžių, piešinių ar spalvų deriniai. Šiuo atveju skaitmuo 118 yra esminis, apibūdinantis labai konkrečią teikiamą paslaugą – informacijos teikimą apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus vieningu ir bendru visoje ES trumpuoju telefono numeriu 118. Dėl to teismas turėjo bent iš dalies tenkinti ieškinį, pripažindamas žymenį – telefono numerį 118 - nesaugomu ženklo elementu.
2. Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovas neįrodė, kad ginčo ženklas nevykdo savo pagrindinės funkcijos - atskirti gamintojo prekes nuo kitų. Nesuprantama, kodėl ir kokius įrodymus turėjo pateikti ieškovas, kai jis savo reikalavimą grindė tuo, kad atsakovo prekių ženkluose esantis pagrindinis skiriamasis elementas (telefono numeris 118) tapo išskirtiniu, tai yra bendriniu, dėl specialaus teisinio reglamentavimo ES bei Lietuvoje. Be to, šią teismo išvadą paneigia teismo nevertintas rašytinis įrodymas – ieškovo su UAB ,,Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ sudaryta sutartis, kurios pagrindu ieškovui atsirado techninės galimybės teikti informacines paslaugas UAB ,,Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ abonentams, skambinantiems trumpuoju numeriu 118. Akivaizdu, kad esama situacija, kai vienas iš daugelio Lietuvos viešojo telefono ryšio tinko/viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų (atsakovas) prekių ženklų registre savo vardu turi užsiregistravęs prekės ženklus su pagrindiniu skiriamuoju elementu – telefono numeriu 118 - kelia abejones dėl minėto žymens paslaugų šaltinio. Esanti situacija yra klaidinanti, nes ES bei Lietuvos teisės aktais nustatyta, kad visi viešojo telefono ryšio tinko ir viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai informacijai apie visus viešųjų telefono ryšių paslaugų abonentus teikti turi naudoti trumpąjį numerį 118, tačiau iš atsakovo ginčo prekių ženklų išplauktų, kad šią paslaugą Lietuvoje neva teikia tik vienintelis atsakovas.
3. Nepagrįsta teismo išvada dėl vidutinio vartotojo suvokimo, nes vidutinis vartotojas, naudodamas pagrindinį skiriamąjį atsakovo ženklo elementą (telefono numerį 118), surinkęs UAB ,,Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ trumpąjį numerį 118, tikėdamasis pasinaudoti atsakovo paslauga, tiesiog pasinaudos UAB ,,Nacionalinis telekomunikacijų tinkas“ ir ieškovo paslaugomis. Taigi ginčo ženklai klaidina vartotojus.
4. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo ženklas neatitinka nei vieno iš bendrinių žymenų požymių, nes ginčo žymenyse pagrindiniu skiriamuoju elementu esantis telefono numeris 118 turi teisės aktuose įtvirtintą paskirtį, yra su ,,Baltųjų puslapių“ informacinio numerio paslaugų teikimu telefonu. Be to, į Prekių ženklų registravimo taisykles turi būti atsižvelgiama prieš įregistruojant ženklą. Ginčo ženklų registravimo metu Lietuva dar nebuvo ES nare, todėl negaliojo teisės aktai, įtvirtinantys bendro visoje ES trumpojo telefono numerio 118 paskirtį.
5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad visi telefono ryšių paslaugų teikėjai turi pareigą naudoti numerį 118 informacijai apie visus abonentus viešuose sąrašuose teikti, todėl ši numeris negali būti vieno subjekto, teikiančio tokias paslaugas, skiriamuoju elementu.
6. Nepagrįsta ir nemotyvuota teismo išvada, kad tik atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka telefono numeriu 118 teisėtai teikia universaliąją informacijos paslaugą. Faktas, kad dauguma viešojo telefono ryšio tinklo ir viešųjų telefono ryšių paslaugų teikėjų Lietuvoje, trumpuoju numeriu 118 teikdami informacijos paslaugą, veikia ne patys tiesiogiai (betarpiškai), o pasinaudoja atsakovo ar jo dukterinės įmonės UAB ,,Lintel“ (kaip tarpininko) paslaugomis, tai yra su atsakovu ar jo dukterinėmis įmonėmis yra sudarę 118 paslaugos aptarnavimo sutartis, visiškai nereiškia, kad tik atsakovas turi tokia teisę, ar juo labiau, kad jis vienintelis Lietuvoje tai daro teisėtai. Be to, nagrinėjant bylą nebuvo keliamas klausimas dėl paslaugos teikimo teisėtumo, todėl teismas išėjo už nagrinėjamos bylos ribų.
Atsiliepimas
7. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti ir prijungti prie bylos ieškovo pateiktą rašytinį įrodymą – atsakovo 2009 m. sausio 23 d. atsiliepimą į ieškovo skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinės bylos Nr. I-469-121/2009) dėl ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo. Šiame atsiliepime esantys teiginiai patvirtina, jog pats atsakovas pripažįsta, kad trumpasis numeris 118 yra vieningas, specialios paskirties, kuriuo kiekviename tinkle privalomai turi būti teikiamai universalioji paslauga, tai yra atsakovas pripažįsta, jog jo ginčijamų prekių ženklų pagrindinis skiriamasis elementas – informacijos telefonu numeris 118 – yra tapęs bendriniu.
8. Teismo atsakovui priteistos bylinėjimosi išlaidos neatitinka patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio. Be to, nepagrįstai buvo priteistos išlaidos ne advokato pagalbai, o UAB ,,Patentinių paslaugų centras“ teiktoms paslaugoms apmokėti. Šios paslaugos atsakovui, turinčiam atskirą ir didelę juridinę tarnybą, nebuvo būtinos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas TEO LT, AB prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo ženklai yra kombinuoti, skaitmuo 118 yra tik vienas iš ženklo elementų, o apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovo prekių ženklai yra tapę bendriniais. Be to, apeliantas neprašė pripažinti nesaugomais atskirus ženklų elementus, tuo tarpu nuorodos į ES bei Lietuvos teisės aktus negali būti laikomos įrodymais, kad atsakovo prekių ženklai yra tapę bendriniais dabartinėje kalboje, sąžiningoje ir nusistovėjusioje veikloje ar prekybos praktikoje. Atsakovas taip pat nurodo, jog universaliųjų paslaugų teikimo ir numeracijos reguliavimo klausimai nėra susiję su ginču dėl prekių ženklų, nes telefono numerio paskirties ir žymens pripažinimo bendriniu klausimai negali būti tapatinami. Apeliantas neteisingai aiškina teisės aktus, nepagrįstai nurodo, jog telefono numerio 118 yra vieningas ir bendras visoje ES. Be to, kaip teisingai nurodė teismas, pagal teisės aktus teisėtai universaliąją paslaugą gali teikti ir teikia tik atsakovas, o apelianto pateikta sutartis su UAB ,,Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ padėties nekeičia ir neįrodo fakto, kad tokias paslaugas teikia ir apeliantas. Atsakovo nuomone, apeliantas painioja dvi skirtingas sąvokas: paslaugų teikimas ir numerio naudojimas. Paslaugos teikėjas žymi teikiamą paslaugą atitinkamais žymenimis, tačiau paslaugos naudotojas dėl to neįgyja teisių į paslaugų teikėjo ženklus ar kitus paslaugų teikėjo naudojamus žymenis. Viešojo telefono ryšio ir/arba viešųjų telefono ryšių paslaugų teikėjai turi teisę naudoti numerį 118 tik kaip priemonę susisiekti su turinio paslaugų teikėju ir prievolę užtikrinti savo abonentams galimybę numeriu 118 gauti universaliąją paslaugą. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad situacija pasikeitė Lietuvai įstojus į ES. Atsakovas taip pat nurodo, jog teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto minimus įrodymus, nes jie neatitinka įrodymų sąsajumo taisyklės. Taip pat, atsakovo nuomone, nepagrįsti apelianto argumentai, kad gali būti priteisiamos tik išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, nes pagal CPK 88 straipsnio pirmosios dalies 8 punktą, prie bylinėjimosi išlaidų priskiriamos ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Šiuo atveju atsakovas pasinaudojo patentinės patikėtinės paslaugomis ir šios išlaidos yra pagrįstos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovo prekių/paslaugų ženklų, reg. Nr. 42147, 43433, 43191, 43190, registracijas negaliojančiomis. Šį savo reikalavimą ieškovas grindė nurodydamas, jog atsakovo ginčo ženkluose naudojamas žymuo – telefono numeris 118 – yra tapęs bendriniu, o tai yra absoliutus šių ženklų registracijų pripažinimo negaliojančiomis pagrindas (Prekių ženklų įstatymo 6 str. 1 d. 3 p., 46 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, jog ši teismo išvada, kad ginčo prekės ženklų registracijos negali būti pripažįstamos negaliojančiomis Prekių ženklų įstatymo (toliau PŽĮ) 6 straipsnio pirmosios dalies 3 punkto pagrindu, yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:
Pirma, nagrinėjamu atveju apelianto nurodytas pagrindas, jog ginčo prekės ženklai tapo bendriniais, negali lemti ženklų registracijos pripažinimo negaliojančia. Reikalavimai, kuriuos turi atitikti prekių ženklas tam, kad jis būtų saugomas išimtine teise, yra įtvirtinti PŽĮ 6 bei 7 straipsniuose. Nacionaliniai bei tarptautiniai teisės aktai, reglamentuojantys prekių ženklų registraciją ir jų teisinę apsaugą, aiškiai ir nevienareikšmiškai skiria ženklo registracijos pripažinimą negaliojančia ir ženklo registracijos panaikinimą, numatant, būtent kokiais pagrindais galima ženklo registraciją pripažinti negaliojančia, o kokiais – registraciją panaikinti (PŽĮ 6, 7, 46, 47 str., Tarybos reglamento 40/94/EB 7, 8, 50, 51, 52 str., Tarybos direktyvos 89/104/EEC 3, 4, 12 str., Paryžiaus konvencijos 6quinqies str. (B) d.). Ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia reiškia ženklo registracijos negaliojimą ab initio, tai yra, kad apskritai toks ženklas negalėjo būti įregistruotas, todėl pagal atitinkamus reikalavimus ženklo registracijai įtvirtinančius tuo metu galiojusius teisės aktus, ženklas negalioja nuo pat pradžių – nuo pat paraiškos padavimo datos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1340/2002, 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2003). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, pats apeliantas pripažįsta, jog jo nurodomas ginčo ženklų bendrumo požymis atsirado pasikeitus teisiniam reglamentavimui, tai yra Lietuvoje įsigaliojus Europos Sąjungos teisės aktams. Taigi iš esmės jis neginčija pačios 2000-2001 metais atliktos ginčo ženklų registracijos teisėtumo. Dėl to ši registracija negali būti pripažinta negaliojančia.
Antra, nėra pagrindo panaikinti ginčo ženklų registraciją, remiantis apelianto nurodytu pagrindu, tai yra aplinkybe, kad ginčo ženklai tapo bendriniais (PŽĮ 47 str. 1 d. 1p.). Pagal PŽĮ 47 straipsnio pirmosios dalies pirmą punktą, bet kurio suinteresuoto asmens prašymu, teismas ženklo registraciją gali panaikinti, jeigu po ženklo įregistravimo datos dėl savininko veiksmų ar nepakankamo aktyvumo toje prekybos ar verslo srityje, kur prekiaujama prekėmis ir (ar) teikiamos paslaugos, kurioms ženklas buvo įregistruotas, ženklas tapo bendriniu pavadinimu arba jį ėmė taip traktuoti kiti. Tačiau, vadovaujantis bendrais civiliniame procese galiojančiais rungimosi bei dispozityvumo principais, minėtas suinteresuotas asmuo privalo įrodyti aplinkybę dėl ženklo tapimo bendriniu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas šios aplinkybės neįrodė (CPK 178 str.).
Kaip teisingai išaiškino pirmosios instancijos teismas, ginčo prekių ženklai yra sudaryti iš Prekių ženklų įstatymo 5 straipsnyje nurodytų žymenų: žodžių, skaitmenų, piešinių, spalvų derinio, tai yra kombinuoti ženklai, o skaitmuo 118 yra vienas iš ženklo elementų. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas neįrodė šių prekių ženklų, kaip tam tikrų spalvinių, vaizdinių, grafinių ir pan., elementų visumos tapimo bendriniais, nes šie ženklai neatitinka Valstybinio patentų biuro direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 3R-37 patvirtintų Prekių ženklų registravimo taisyklių 114.3 punkte nurodytų bendrinių žymenų požymių. Pažymėtina, kad apeliantas šių požymių ir neįrodinėja, o savo reikalavimą iš esmės grindžia pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu bei to pasekmėmis. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto ieškinio reikalavimus pripažinti ginčo ženklus tapus bendriniais (CPK 185 str.).
Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė aplinkybes, svarbias šiam ginčui išspręsti, ne visada teisingai išaiškino bei pritaikė įstatymą, nepakankamai įvertino susidariusių teisinių santykių specifiką ir nagrinėjamame ginče neįžvelgė viešojo aspekto, todėl teismo sprendimas keistinas (CPK 263, 185 str.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:
Pirma, kaip minėta, teismas pagrįstai atmetė ieškinį, grindžiamą PŽĮ 6 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, teismas kruopščiai neišanalizavo ieškovo nurodyto nagrinėjamo ieškinio dalyko bei tiek faktinio, tiek teisinio ieškinio pagrindo ir dėl to neteisingai išsprendė teismo dispozicijoje esantį klausimą, tai yra suklydo nustatydamas byloje taikytiną teisę. Akivaizdu, kad teismas jam pateikiamus procesinius dokumentus turi vertinti ne formaliai, o privalo įsigilinti į jų esmę ir turinį. Nagrinėjamu atveju tai, kas paminėta, yra aktualu todėl, kad iš tiesų ieškinio rezoliucinėje dalyje nurodyti reikalavimai netiksliai atspindi paties ieškinio turinį bei ieškovo dėstomą faktinį ieškinio pagrindą, keliamus reikalavimus ir dėstomus argumentus.
Kaip matyti iš visų apelianto pateiktų procesinių dokumentų, iš esmės jis nekėlė atsakovui priklausančių prekių ženklų, kaip vientisų vienetų, negaliojimo klausimo, o rėmėsi tuo, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, telefono numeris 118 tapo bendriniu ir teigė, jog todėl šis elementas negali būti saugomas pagal prekių ženklų apsaugos standartus. Šią išvadą patvirtina ir apeliaciniame skunde apelianto nurodytas argumentas, jog teismas turėjo bent iš dalies tenkinti ieškinį, pripažindamas žymenį – telefono numerį 118 - nesaugomu ženklo elementu. Be to, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, minėtą neatitikimą teismas taip pat užfiksavo, nurodydamas, jog ieškovas savo reikalavimą grindžia ne pačių ginčo ženklų tapimo bendriniais, o tik vieno iš juose esančių žymenų – skaitmens 118 (telefono numerio 118) – tapimu bendriniu. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas be pagrindo tam neteikė pakankamos reikšmės.
Antra, kaip minėta, teismas be pagrindo neįvertino nagrinėjamo ginčo specifikos, kurią apibūdina tai, jog iš prekių ženklų teisinių santykių kylantys klausimai šioje byloje persipina su ryšių reguliavimo ir telefono numerių suteikimo bei konkurencijos šioje srityje klausimais. Įvertinus tai, jog ryšių reguliavimo teisiniai santykiai iš esmės kyla iš viešojo administravimo teisinių santykių ir yra reglamentuojami ne tik nacionaliniu, tačiau ir Europos Sąjungos mastu, į tai teismas privalėjo atsižvelgti.
Iš bylos medžiagos matyti, jog, kaip teisingai nurodo apeliantas, po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, įsigaliojo ir visoje Bendrijoje taikytinos teisės normos, numatančios specialias bendrosios informacijos apie abonentus (baltųjų puslapių informacijos) teikimo sąlygas bei tvarką. Pagal 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis 5 straipsnį, valstybės narės privalo užtikrinti, jog galutiniams paslaugų vartotojams būtų prieinama bent viena išsami informacijos apie abonentus teikimo paslauga. 1997 m. gruodžio 4 d. CEPT/ECTRA rekomendacijoje dėl informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugos šalims – ES narėms rekomenduojama paskirti prieigos kodą 118, kad būtų galima atpažinti informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugas bei priskirti kodą 118 prieigai prie informacijos apie abonentus teikimo telefonu paslaugų sąžiningomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis. Įgyvendinant šiuos reikalavimus, Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104 patvirtintų Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių 23 punkte nustatyta, kad viešojo telefono ryšio tinklo ir/ar viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai turi teisę naudoti trumpuosius numerius, kurių tarpe yra ir numeris 118, o 43 punktas nustato, kad viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti turi naudoti trumpąjį numerį 118. Toks teisinis reglamentavimas akivaizdžiai patvirtina, jog trumpasis numeris 118 yra tapęs specialiu numeriu, skirtu teikti bendrai informacijai apie abonentus (Baltųjų puslapių informacijai), kuri, pagal Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 699 patvirtintų Universaliųjų telekomunikacijų paslaugų teikimo taisyklių 3.3 punktą, yra laikoma viena iš universaliųjų paslaugų.
Šią išvadą patvirtina ir tai, kad minėtų taisyklių sudėtine dalimi esančiame Nacionaliniame telefono ryšio numeracijos plane 3.2.9 punkte nurodytas apibūdinimas, jog numeris 118 yra skirtas viešojo telefono ryšio tinko ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjų informacijai apie visus viešųjų telefono ryšių paslaugų abonentus, įrašytus viešuosius spausdintus ir (ar) elektroninius abonentų sąrašus, teikti. Be to, ir Ryšių reguliavimo tarnybos (toliau Tarnybos) 2007 m. spalio 12 d. rašte Nr. (26.16)-1B-3853 nurodyta, jog pagal Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių 23 punktą, viešojo telefono ryšio tinko ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai turi teisę naudoti trumpąjį numerį 118, o pagal taisyklių 43 punktu, viešojo telefono ryšio tinko ir viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai informacijai apie visus viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius spausdintus ar elektroninius abonentų sąrašus, teikti turi naudoti būtent šį telefono ryšio numerį (t. 1, b. l. 31).
Šiame kontekste yra reikšmingas ir kitas klausimas - kaip suteikiama teisė naudotis šiuo specialios paskirties numeriu 118. Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 699 patvirtintos Universaliųjų telekomunikacijų paslaugų teikimo taisyklės numato ir tvarką, kurios laikantis, suteikiama teisė subjektams teikti šias paslaugas. Kaip matyti iš Taisyklių 15 punkto, Viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai turi teisę kreiptis į Tarnybą dėl jų paskyrimo universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių teikėjais, o Tarnyba ne rečiau kaip kartą per metus oficialaus leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ skelbia pasiūlymą teikėjams pareikšti pageidavimą teikti universaliąsias paslaugas (Taisyklių 16.1 p.). Jeigu per 30 dienų nuo tokio kreipimosi ar pasiūlymo paskelbimo teikėjas ar teikėjai, gebantys teikti universaliąsias paslaugas, sutinka teikti šias paslaugas ar jų sudedamąsias dalis be kompensacijos, Ryšių reguliavimo tarnyba paskiria juos universaliųjų paslaugų ar jų sudedamųjų dalių teikėjais (teikėju) ir įpareigoja jas teikti (Taisyklių 17 p.). Minimose Taisyklėse taip pat numatyti reikalavimai universaliosioms pareigoms teikiant informaciją apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus. Tokią išvadą patvirtina ir byloje esantys Ryšių reguliavimo tarnybos 2008 m. gruodžio 3 d. raštas bei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarnybos 2008 m. spalio 30 d. raštas (t. 2, b. l. 105, 107).
Paminėtas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad pagal Lietuvos pasirinktą modelį ir įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kiekvienas pageidaujantis teikti minėtas universaliąsias paslaugas, tai yra bendrąją Baltųjų puslapių informaciją, gali teikti prašymą Ryšių reguliavimo tarnybai dėl tokių paslaugų teikimo ar priimti kasmet Tarnybos skelbiamą pasiūlymą dėl minėtų paslaugų teikimo. Pareiškėjas turi atitikti tam tikrus keliamus reikalavimus, teikiamų paslaugų kokybės standartus. Be to, iš minėto reglamentavimo išplaukia tai, kad trumpasis numeris 118 yra neatskiriamas nuo tokiu būdu įgyjamos teisės teikti šias universaliąsias paslaugas – informaciją apie abonentus. Taigi Baltųjų puslapių informacijos teikimo numeris yra vienas (118) ir įgyjamas kartu su teise teikti atitinkamas paslaugas. Šią išvadą patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui pateikta Tarnybos išvada, kurią teismo posėdyje patvirtino šios Tarnybos pareigūnė, jog bet kuris viešųjų elektorinių ryšių paslaugų teikėjas, tarp jų ir universaliosios informacijos apie viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentus, įrašytus į viešuosius abonentų sąrašus, teikimo paslaugos teikėjas, turi teisę naudoti telefono ryšio numerį 118 tomis pačiomis sąlygomis (t. 2, b. l. 199-204, 215-218).
Akivaizdu, kad bendras konkrečiai universaliajai paslaugai teikti skirtas telefono numeris, kuris suteikiamas subjektui, įstatymų nustatyta tvarka laimėjusiam teisę teikti tokias paslaugas, savo prigimtimi yra bendrinis, nes valstybė jį suteikia konkurso laimėtojui. Šiuo metu teisę teikti šias paslaugas turi atsakovas, kaip ūkio subjektas, Tarnybos teigimu, turintis didelę įtaką tam tikroje rinkoje - prisijungimo prie viešojo telefono ryšio tinko fiksuotoje vietoje (t. 1, b. l. 107). Taigi atsakovas yra gavęs teisę teikti šias paslaugas dėl savo pajėgumo jas teikti, todėl kartu jam yra suteiktas ir šias paslaugas žymintis bendrasis telefono numeris 118. Dėl to, kitiems ūkio subjektams iš esmės yra neaktualu reklamuoti šį numerį, nes tai būtų daroma naudai asmens, kuris teikia minėtas bendro informavimo paslaugas.
Tačiau anksčiau išdėstytas teisinis reglamentavimas, tame tarpe, terminuotas šios teisės pobūdis, suponuoja situaciją, kad teisę teikti minėtas universaliąsias paslaugas, kurioms teikti kaip priemonė naudojamas numeris 118, turi teisę gauti ir kitas subjektas, taip pat įgydamas teisę naudoti numerį 118. Dėl to, šiam numeriui esant sudedamąja ginčo prekių ženklų dalimi ir saugomam pagal prekių ženklų apsaugą reglamentuojančius įstatymus, akivaizdu, kad naujas tokių paslaugų teikėjas susidurtų su sunkumais, siekdamas šį numerį naudoti savo interesais. Tokią situaciją patvirtina apelianto į bylą pateikti įrodymai, susiję su jo bandymais įregistruoti kitus prekių ženklus, turinčius elementą ,,118“: Lietuvos Respublikos Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2007 m. vasario 23 d. sprendimuose Nr. 2Ap-933 ir Nr. 2Ap-934 konstatuota, kad lyginamieji pagrindiniai ženklų elementai yra tokio pat pobūdžio – skaitmenys, klaidinančiai panašūs, nes suinteresuoto asmens ženkluose esantys skaitmenys 118 protestuojamame ženkle yra pakartoti du kartus, pasikartojantis skaičių rinkinys 118 sudaro panašų bendrą regimąjį įspūdį (t. 1, b. l. 7-10, 11-14).
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas pagrįstai teigia, kad trumpojo informacijos telefono 118 naudojimo Lietuvoje teisinis reglamentavimas patvirtina, kad telefono numeris 118 yra bendras, todėl atsakovo siekis vieninteliam Lietuvoje turėti prekės ženklus, kuriuose saugomu elementu yra skaičiai „118“, yra nesąžiningas, prieštaraujantis lygiateisiškumo, protingumo, teisingumo bei sąžiningos konkurencijos principams (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl pasikeitusio reglamentavimo minėtas numeris negali būti priskiriamas jokiam privačiam asmeniui, taigi ir saugomas jo prekių ženkle. Šią išvadą iš esmės patvirtina ir atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodyti teiginiai, jog prekės ženklų turėjimas ar neturėjimas, jų savininko veiklos tęstinumas niekaip nėra susijęs su universaliųjų paslaugų teikimu ar numerio 118 naudojimu, nes šios sritys yra reguliuojamos valstybės (t. 1, b. l. 44-45).
Esant tokiai situacijai, aktualiu tampa PŽĮ 8 straipsnyje nustatytas reguliavimas, pagal kurį, ženklas neturi būti sudarytas iš elementų, kurie negalėtų būti registruojami kaip atskiri (savarankiški) ženklai, o jeigu ženkle yra tokių elementų ir jeigu yra pagrindas manyti, kad tokio ženklo registracija gali sukelti abejonių dėl ženklo suteikiamos apsaugos apimties, tokie elementai gali būti pripažinti nesaugomais ženklo elementais. Tai reiškia, jog kiekvienas prekės ženklą sudarantis elementas turi atitikti PŽĮ 6 straipsnyje įtvirtintus absoliučius prekės ženklams keliamus reikalavimus. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, ginčo ženklų elementas – skaitmuo 118 – tapo bendriniu ir nebeatlieka pagrindinės ženklo funkcijos – atskirti vieno tiekėjo paslaugas ar prekes nuo kitų. Kaip minėta, esant dabartiniam reglamentavimui, vien numeris 118 neduoda jokios nuorodos į šiuo numeriu teikiamų paslaugų teikėją, nes šis gali keistis, numeriui išliekant tam pačiam. Dėl to minėtas ginčo ženklų elementas – skaitmuo 118 – teisėjų kolegijos nuomone, privalo būti pripažintas nesaugomu elementų ginčo ženkluose, nesprendžiant klausimo dėl viso prekės ženklo pripažinimo negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2000; 2000 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2000; 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2003).
Taigi, nors teismas teisingai nurodė, kad minėta aplinkybė, jog teisės normų nustatyta tvarka visi viešojo telefono ryšio tinklo ir (arba) viešųjų telefono ryšio paslaugų teikėjai turi teisę naudoti trumpąjį numerį 118, negali būti pagrindu pripažinti bendriniu prekių ženklą, kaip minėta, susidedantį ne vien tik iš skaičių, tačiau ir iš tam tikrų spalvinių, grafinių, vaizdinių elementų, bet neatsižvelgė į tai, jog tai lemia būtinybę pripažinti minėtą elementą nesaugomu (PŽĮ 8 str.).
Teisėjų kolegija laiko, kad nagrinėjamam ginčui, iš esmės kylančiam iš prekės ženklų teisinių santykių, nėra aktualus klausimas, ar atsakovas teisėtai naudoja trumpąjį numerį 118, kokią informaciją jis šiuo numeriu teikia bei ar ją gali juo teikti ir pan. Dėl to su tuo susiję tiek apelianto argumentai, tiek atsakovo atsikirtimai, tiek Ryšių reguliavimo tarnybos paaiškinimai nėra nagrinėjami, kaip nesantys šios bylos nagrinėjimo dalyku.
Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija iš dalies patenkina apelianto UAB ,,Infomedia“ apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą pakeičia, tai yra iš dalies patenkina apelianto ieškinio reikalavimą ir pripažįsta atsakovo ginčo prekių/paslaugų ženklų elementą – skaitmenis 118 – nesaugomu (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, o jei ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str.). Kaip žinoma, klausimas, ar ieškinys buvo patenkintas, ar ne, nustatomas atsižvelgiant į ieškovo suformuluotus prašymus teismui, už kuriuos buvo sumokėtas žyminis mokestis. Nagrinėjamu atveju ieškovas žyminį mokestį sumokėjo už reikalavimą pripažinti ginčo prekės ženklų registracijas negaliojančiomis. Šis reikalavimas buvo atmestas, todėl ieškovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Be to, atsižvelgiant į bylos apimtį, teismo posėdžių skaičių, ginčo teisinių santykių specifiką ir pan., atmestinas apelianto teiginys, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, kurį pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui, neatitinka patvirtintų Rekomendacijų. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, paliktina nepakeista (CPK 98, 185 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 24 sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Infomedia“ ieškinys, iš dalies patenkinti šį ieškinį ir pripažinti skaitmenis ,,118“ nesaugomu elementu atsakovui TEO LT, AB priklausančiuose prekių/paslaugų ženkluose registracijos Nr. 42147, 43433, 43191, 43190.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.