Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-02-07 · Byla Nr. Iv-796-281/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-796-281/2011Sprendimas · 2011-02-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-06-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-552-165-13Nutartis · 2013-10-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-02-07
Bylos Nr.
Iv-796-281/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02690-2010-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
M. G.
Atsakovas
LR krašto apsaugos ministerijai
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Adm. byla Nr.I-796-281/2011
(Proceso Nr.3-61-3-02690-2010-3)Procesinio sprendimo kategorija 16.6., 74. (S)
Sprendimas LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011-02-07Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, sekretoriaujant Anai Matutienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Marekui Paškevičiui (Marek Paškevič), atsakovės atstovui Vincui Zaliauskui, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovei LR krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, negauto darbo užmokesčio priteisimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas M. G. skunde (b.l. 1-5) prašo panaikinti LR krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymą Nr. P-913, grąžinti jį į profesinę karo tarnybą ir priteisti darbo užmokestį ir kitas išmokas už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką. Taip pat prašo atlyginti patirtas atstovavimo išlaidas.

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, jog LR krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymu Nr.P-913 su pareiškėju buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis (realiai sutartis nutraukta 2010-07-08 nes 2010-06-30 sirgo) dėl to, kad buvo pertvarkoma Karo prievolės administravimo tarnyba prie LR krašto apsaugos ministerijos (toliau - Ministerija) ir esą Lietuvos kariuomenėje, kitose krašto apsaugos sistemos institucijose nebuvo laisvų pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Minėta sutartis galiojo iki 2010-10-30 dienos.

Nurodo, kad Konstitucijos 48 str. nuostatos, kad kiekvienas žmogus turi teisę į darbą ir tinkamas darbo sąlygas. LR krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įst. 21 str. 1 d. sakoma, kad darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams taikomi kai toks taikymas yra nustatytas teisės aktais. LR krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas nenustato tikslių profesinės karo tarnybos kario atleidimo sąlygų (pvz.., kad panaikinus pareigybę privaloma siūlyti kitas kvalifikaciją atitinkančias lygiavertes ar žemesnes pareigas, pirmenybės likti darbe sąlygų ir panašiai), todėl vadovaujantis LR konstitucijos 48 str. ir LR darbo kodekso 5, 9 str. nuostatomis turėjo būti taikomi bendri darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Tokiu būdu buvo pažeistos LR krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 21 str. 3 d., 28 str. 1 d., 38 str. 2 d. 2 p., 41 str. 2 d., LR darbo kodekso 1 str. 2 d., 3 str. 2 d., 5 str. 1 d., 9 str., 10 str., 11 str., 129 str., 135 str. nuostatos, kad kariai naudojasi Konstitucijos garantuojamomis teisėmis ir laisvėmis.

LR krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymas Nr. P-913 priimtas atsižvelgiant į Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti 2010 m. birželio 1 d. protokole Nr. RK-4 išdėstytus siūlymus. Minėtame protokole išdėstyti siūlymai taip pat priimti netinkamai aiškinant, taikant ir dėl to pažeidžiant aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas ir visiškai nenagrinėjant visų laisvų krašto apsaugos sistemos institucijų pareigybių.

Krašto apsaugos ministras tinkamai aiškindamas ir taikydamas minėtas teisės aktų nuostatas privalėjo patikrinti ar visoje krašto apsaugos sistemoje nėra pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Akivaizdu, kad to nepadarius nei LR krašto apsaugos ministras, nei Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti ir tik formaliai konstatavo, kad krašto apsaugos sistemoje nėra pareiškėjo laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Nei vienas iš minėtų subjektų nenagrinėjo laisvų krašto apsaugos sistemos institucijų pareigybių sąrašų, kurie nėra viešai skelbiami.

LR krašto apsaugos ministras turėjo teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju, tačiau tik įvykdęs visas minėtas įstatymų nustatytas sąlygas, t. y. siūlyti laipsnį, o ne laipsnį ir kvalifikaciją, atitinkančias žemesnes arba aukštesnes pareigas, įvertinti pirmenybę likti darbe. Sprendžiant iškilusius klausimus dėl galimo atleidimo darbdavio iniciatyva, kai panaikinama pareigybė dėl įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų reikia vadovautis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-12-29 nutarime išdėstytomis nuostatomis Nr.44, kurios nustato, kad: darbdavys privalo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 straipsnis), o teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar tos priežastys yra pakankamai svarbios, kad konkrečiu atveju sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį (CPK 3 straipsnio 6 dalis); kitas darbas (laisva darbo vieta ar pareigos) visų pirma turi būti siūlomas atsižvelgiant į atleidžiamo darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, į sveikatos būklę, o jeigu laisvų tokio darbo vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti į jas perkeltas - turi būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti. Jeigu darbuotojo profesija, specialybė, kvalifikacija, atitinkamais atvejais - ir sveikatos būklė, yra tinkami laisvai darbo vietai (pareigoms) užimti, darbdavys privalo jam šį darbą (pareigas) pasiūlyti, išskyrus atvejus, kai darbdavys to negali padaryti dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, kai tokia laisva darbo vieta pasiūloma kitam atleidžiamam iš darbo darbuotojui ir pastarasis jo sutikimu į ją perkeliamas dirbti ir pan.); darbdavys, turintis veikiančius struktūrinius padalinius įvairiose vietovėse, privalo atleidžiamam darbuotojui pasiūlyti atitinkamas laisvas darbo vietas (pareigas) visos savo organizacinės struktūros mastu, o ne vien tik esančias darbuotojo gyvenamojoje vietovėje arba vietovėje, kurioje esančiame struktūriniame padalinyje šis darbuotojas dirbo. Pirmiausia turi būti siūlomos tos laisvos darbo vietos (pareigos), kurios yra darbuotojo gyvenamojoje vietovėje arba vietovėje, kurioje esančiame padalinyje darbuotojas dirba. Ginčą nagrinėjantis teismas, tikrindamas, ar atleidžiant darbuotoją (ieškovą) iš darbo nebuvo pažeisti LR darbo kodekso135 str. reikalavimai, turi nustatyti: a) ar darbuotojas (ieškovas) turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį (kuriuos) LR darbo kodekso 135 str. 1d.punktą; b) ar kiti atitinkami darbuotojai, palikti dirbti, turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį (kuriuos) LR darbo kodekso 135 str. 1 d. punktą ar jos neturėjo; c) jeigu darbuotojui (ieškovui) pirmenybė taikoma kvalifikacijos kriterijaus pagrindu (LR darbo kodekso 135 str. 1 d. 2, 3, 4, 5 p. ir 2 d.), tai kokia buvo jo kvalifikacija, lyginant su paliktų dirbti tos pačios specialybės darbuotojų kvalifikacija; d) ar darbuotojui (ieškovui) turėjo būti taikoma jo turima pirmenybė ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus.

Teismas negali apsiriboti vien tik darbdavio atliktų ar neatliktų, atleidžiant darbuotoją iš darbo, veiksmų konstatavimu. Nustatęs, kad darbuotojas (ieškovas) iš darbo atleistas pažeidžiant LR darbo kodekso 135 str. reikalavimus, teismas turi atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu.

Visiškai nepagrįstai buvo reikalaujama atitikti dvi sąlygas, t. y. turėti tam tikrą laipsnį ir kvalifikaciją, nes visos minėtos LR krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostatos reikalauja turėti tik atitinkamą laipsnį. T. y. sistema sukurta taip, kad atitinkamas laipsnis suteikiamas tik jei turi reikalingą kvalifikaciją, vadinasi jei turi suteiktą laipsnį, tai gali eiti bet kurias pareigas, kurioms reikia ne aukštesnio nei turimas laipsnis. Pareiškėjo kvalifikacija yra pakankamai aukšta, t. y. jis turi aukštąjį išsilavinimą, yra baigęs jaunesniųjų karininkų kursus. Tokia kvalifikacija ir turimas tarnybos stažas leido jam suteikti vyresniojo leitenanto laipsnį atitinkamai iki sukaks 40 metų eiti krašto apsaugos sistemoje pareigas, kurioms reikia ne aukštesnio kaip vyresniojo leitenanto laipsnio, o išimtinais atvejais ir aukštesnes pareigas.

Nepagrįstas yra LR krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymo Nr. P-913 motyvas ir pagrindas, kad profesinės karo tarnybos sutartis yra nutraukiama vadovaujantis LR krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 str. 2 d. 2 p. nuostata, kad sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2010 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2015 metais nustatymo, krašto apsaugos sistemos karių ribinių skaičių ir statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus 2010 metais ir 2015 metais patvirtinimo įstatymas, kuris įsigaliojo 2010-06-10 nustato, kad bendras ribinis krašto apsaugos sistemos karių, tai yra profesinės ir privalomosios pradinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, kariūnų, skaičius 2010 metais nustatomas nuo 12 650 iki 15 200. Vadinasi krašto apsaugos sistemoje profesinės karo tarnybos karių skaičius dar iki pareiškėjo atleidimo dienos buvo padidintas ir dėl to nebuvo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 str. 2 d. 2 p. nuostatas, atitinkamai nebuvo galima šiuo pagrindu nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su manimi.

Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms teikti 2010-06-01 protokolas Nr.RK-4 nepagrįstas yra ir dėl to, kad pareiškėjo žiniomis kai kuriems žemesnius už jį balus turintiems asmenims nebuvo nutrauktos profesinės karo tarnybos sutartys ir atvirkščiai profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta su 7 balus surinkusiu ir 8 vietoje esančiu profesinės karo tarnybos kariu M.Barpšiu. Todėl akivaizdu, kad minėtos komisijos vertinimai ir siūlymai nebuvo objektyvūs.

LR krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymo Nr. P-913 neteisėtumą patvirtina ir jo 2010-07-01 skunde Krašto apsaugos ministrui nurodytos aplinkybės, iš kurių viena, kad į pareiškėjo kvalifikaciją nebuvo įtraukta informacija apie baigtus anglų kalbos kursus ir jų įvertinimas.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas patvirtino skunde nurodytus motyvus ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b.l. 78-83) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka. Paaiškino, jog LR karo prievolės įstatymo 15⁹ straipsnis nustato, kad Karo prievolės administravimo tarnybos prie LR krašto apsaugos ministerijos (toliau – KPAT) nuostatus tvirtina, struktūrą ir etatus nustato krašto apsaugos ministras. KPAT yra atskiras juridinis asmuo, kuris turi savo padalinius - regioninius karo prievolės centrus ir jiems tiesiogiai pavaldžius teritorinius skyrius. KPAT struktūrą, nuostatus ir pareigybių sąrašą tvirtina krašto apsaugos ministras arba jo įgaliotas asmuo (KPAT nuostatų 3-6 p.).

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad KPAT struktūra buvo pritaikyta karo prievolei įgyvendinti, perėjus prie profesinės kariuomenės ji nebeatitiko poreikių ir reikalavimų. Siekiant sukurti lanksčią, orientuotą į intensyvią profesinės karo tarnybos agitaciją, tinkamų kandidatų paiešką, personalo komplektavimo sistemą, racionaliai naudoti ribotas valstybės biudžeto lėšas, buvo nuspręsta peržiūrėti KPAT funkcijas, pertvarkyti KPAT struktūrą, sumažinti karių, tarnautojų ir darbuotojų skaičių.

To pasėkoje LR krašto apsaugos ministro įsakymu 2009-12-10 Nr. V-1160 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos struktūros ir nuostatų tvirtinimo“ buvo patvirtinta nauja KPAT struktūra bei KPAT nuostatai. LR krašto apsaugos ministras 2009-12-10 įsakymu Nr.1161 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos pareigybių, tarp jų ir pareigybių, kuriais užimtiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų (NATO, ES) sąrašo patvirtinimo“ patvirtino naują KPAT pareigybių sąrašą ir tokiu būdu aiškiai sumažino karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičių. Vėliau LR krašto apsaugos ministras 2010-02-03 įsakymu Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“ nuo 2010-04-15 pakeitė KPAT darbo organizavimą, nutraukdamas dalies KPAT teritorinių skyrių veiklą perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams.

Iki įsakymų, pakeitusių KPAT administracinę struktūrą, priėmimo egzistavo 47 teritoriniai skyriai. Tai patvirtina įstatymo leidėjo tikslą - suteikti krašto apsaugos ministrui diskrecijos teisę, užtikrinant karo prievolės administravimą, pačiam spręsti, vieną ar kelias savivaldybių teritorijas gali aptarnauti vienas teritorinis skyrius, vadovaujantis ekonomiškumo, racionalumo ir protingumo principais.

Atsakovės požiūriu, karo prievolei administruoti 60-ies savivaldybių teritorijose 47 teritoriniai skyriai buvo tol, kol egzistavo nuolatinis, nepertraukiamas šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą procesas, kuriuo metu buvo šaukiamas sąlyginai didelis šauktinių skaičius. Tačiau, atsižvelgiant į pertvarkomą karo prievolės modelį Lietuvoje bei šauktinių karių poreikį, t.y. mažėjant šauktinių karių skaičiui, karo prievolės įstatyme numatytoms karo prievolės administravimo funkcijoms vykdyti savivaldybių teritorijose pakanka 10 teritorinių skyrių. Be to, šiuo metu šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą atidėtas visiems Lietuvos piliečiams.

LR krašto apsaugos ministro 2009-12-10 įsakymu Nr. V-1161 buvo patvirtinta KPAT nauja šios institucijos struktūra ir pareigybių sąrašas, kurie įsigaliojo nuo 2010-04-15. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, KPAT vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų, karininkų - 88, puskarininkių - 21, seržantų - 53), iš viso buvo patvirtinta 88 naujos pareigybės (iš jų, karininkų - 22, puskarininkių - 8, seržantų - 21). Iš pateiktų duomenų matyti, kad ženkliai sumažėjo karių skaičius, be to, buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė.

Taigi atsakovė, priimdama sprendimą pertvarkyti KPAT sistemą, sumažinant teritorinių skyrių skaičių ir, atitinkamai, darbuotojų, tarnautojų ir karių skaičių, savo įgaliojimų neperžengė ir veikė, atsižvelgdama į realias aplinkybes, vadovaudamasi ekonomiškumo, racionalumo ir protingumo principais ir, kad KPAT sistemoje tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų mažinimas, kaip ir teritoriniu skyrių mažinimas buvo realus.

Profesinės karo tarnybos karių tarnybos santykius, profesinės karo tarnybos sutarčių nutraukimo pagrindus, sąlygas, karių atleidimo tvarką nustato LR krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (toliau - KASOKTĮ). KASOKTĮ 10 str. 2 d. 17 p. nustatyta, kad krašto apsaugos ministras priima karius į profesinę karo tarnybą ir išleidžia juos į atsargą. KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 p. nustatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Taigi, šios įstatyminės nuostatos krašto apsaugos ministrui suteikia teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir karį atleisti iš tarnybos kai sumažinamas karių skaičius arba pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, neatsižvelgiant į aplinkybę ar nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Šio ginčo atveju, vien ši aplinkybė negali nulemti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrįstumo ir teisėtumo. Manome, kad šioje byloje reikšminga faktinė aplinkybe yra karių skaičiaus sumažinimas arba pertvarkymas krašto apsaugos sistemos institucijos, tarnybos. Šios aplinkybės atsirado pirmiausiai.

Aptariama 38 str. 2 d. 2p. nuostata ,,<...(arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.“ yra laikytina kaip savarankiškas kario atleidimo iš tarnybos pagrindas. Pavyzdžiui, vadovaujantis KASOKTĮ 42 str. 2 d. 1 p. vykdant rotaciją ir profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas dviem mėnesiam į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą kol bus paskirtas į kitas pareigas, tačiau neatsiradus laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, toks karys gali būti atleistas iš tarnybos vadovaujanti minėta 38 str. 2 d. 2 p. nuostata. Esant dabartiniam specifiniam karo tarnybos santykių reglamentavimui vykdant krašto apsaugos institucijų pertvarkymus (keičiant dalinių struktūrą, steigiant naujus ir pan.) profesinės karo tarnybos kariams negarantuojamos tarnybos vietos. Logiška, kad formuojant naujus dalinius (pvz. ryšių batalioną) ir pertvarkant kitus (pvz. KPAT) negali būti į kitas, naujas pareigas automatiškai perkeliami kariai, neturintys tam tikros kvalifikacijos ir nustatytų karinių specialybių bei kitų reikalavimų. Pavyzdžiui negali būti personalo darbo pobūdį atliekantys kariai perkeliami į kitas laisvas karinės specialybės (pvz. ryšininko, artileristo ir pan.) pareigybes, nes tas naujas dalinys negalėtų atlikti keliamų užduočių ir funkcijų, o perkelti kariai nustatytų funkcijų (pareigų). Iš aukščiau pateiktų įrodymų akivaizdžiai matyti, kad buvo realiai pertvarkyta KPAT ir sumažintas karių (karininkų, puskarininkių, seržantų skaičius) kaip ir buvo numatyta teisės aktuose. Todėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas kvalifikuotas tinkamai - KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 p.

Atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi KASOKTĮ numatytų procedūrų ir tvarkos. KASOKTĮ 39 str. 1 d. numato, kad krašto apsaugos ministerija ar kariuomenės vadovybė gali nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šio įstatymo 38 str. 2 d. 2 p. pagrindu karį įspėjusi ne mažiau kaip prieš du mėnesius arba neįspėjusi, tačiau išmokėdama kariui 40 str. 3 d. nustatytą papildomą kompensaciją. Pareiškėjas apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą buvo įspėtas du kartus - 2010-02-10 ir 2010-04-18 (pranešimai apie įspėjimą pridedami).

Panaikinus KPAT tarnaujančio pareiškėjo (ir kitų karių) pareigybes, krašto apsaugos ministro 2010-04-14 įsakymu Nr. P-394 pareiškėjas buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. KASOKTĮ 2 str. 23 d. numato, kad laikinasis profesinės karo tarnybos personalo rezervas - profesinės karo tarnybos karių kategorija, į kurią perkeliami laikinai nevykdantys savo nuolatinių pareigų profesinės karo tarnybos kariai. Pareiškėjas nuo 2010-04-15 pareigų nevykdė, į kitas pareigas vadovybės valia ir sprendimu perkeltas (paskirtas) nebuvo, todėl KASOKTĮ 42 str. 2 d. 1 p. pagrindu buvo perkeltas į laikinąjį personalo rezervą. Pareiškėjas sprendimo perkelti jį į minėtą rezervą neskundė ir tokiu būdu laikė, kad jo teisės nepažeistos.

KASOKTĮ 42 str. 1 d. nustato, kad į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Taigi ši įstatyminė nuostata įgalina daryti išvadą, kad kario paskyrimą ar perkėlimą į kitas pareigas ar personalo rezervą siejamas tik su vadovybės valia ir tarnybos interesais, t.y. suteikia teisę pačiam įgaliotam asmeniui (atsakovei) spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ar prašymo.

Iš pateiktų dokumentų, skundžiamo įsakymo matyti, kad panaikinus pareiškėjo pareigybę, jo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti. Ši komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas) nėra. Todėl pareiškėjo teiginys, kad atsakovė nepatikrino ar krašto apsaugos sistemoje yra jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių, nepagrįstas. Jeigu karys atleidžiamas iš tarnybos dėl karių mažinimo arba dėl krašto apsaugos sistemos institucijos pertvarkymo, KASOKTĮ nenumato reikalavimo patikrinti aplinkybę ar yra jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių.

KASOKTĮ 37-40 str. yra nustatyti profesinės karo tarnybos sutarčių nutraukimo pagrindai, sąlygos, karių atleidimo sąlygos ir tvarka. KASOKTĮ 21 str. 2 d. nustatyta, kad kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai, kad kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai, kad išskyrus įstatymų ir kitų teises aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teises aktai kariams netaikomi. KASOKTĮ 31 str. 4 d. nustatyta, kad neatsižvelgiant į profesinės karo tarnybos sutarties terminą, šio įstatymo 37 ir 38 straipsniuose numatytais atvejais ji gali būti nutraukta prieš terminą. Atsakovės su pareiškėju sudarytos profesinės karo tarnybos sutarties 6 p. taip pat numatyta, kad KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus nustatytam laikotarpiui. Šios įstatymo ir sutarties nuostatos įgalina teigti, kad šio ginčo atveju turi būti taikomos karo tarnybos santykius reglamentuojančios teisės normos, t. y. specialios teisės normos įtvirtintos KASOKTĮ, o ne darbo kodekso normos. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad KASOKTĮ nepakankamai reglamentuoja profesinės karo tarnybos karių atleidimo iš tarnybos santykius, kad turėjo būti taikomas Darbo kodeksas ir jo 135 str. nustatyta pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius yra klaidingi.

Pagal patvirtintas krašto apsaugos sistemos gaires, vykdant bendrą krašto apsaugos sistemos reformą ir Kariuomenės transformaciją, prisiimtas įsipareigojimas optimizuoti karininkų, puskarininkių, seržantų ir eilinių pareigybių skaičių siekiant sudaryti sąlygas daugiau priimti į kariuomenę profesines karo tarnybos eilinių karių (krašto apsaugos ministro 2009-05-28 įsakymo Nr. V-452 19 p., 2010-05-14 įsakymo V-506 VI sk., 18 p. 19 p., 19.1 p, 19.2 p., 19.5 p. ir kt). Tokiu būdu keičiasi personalo administravimo politika ribojanti paskyrimą į tam tikros kategorijos pareigas jau tarnaujančių karių. Pagal šiuos teisės aktus aiškiai matyti, kad kasmet laipsniškai mažinamas karininkų, puskarininkių ir seržantų skaičius, o didinamas eilinių karių skaičius. Pareiškėjas priklauso karininkų kategorijai ir suprantama, kad negali būti skiriamas į eilinio laipsnio pareigybę.

KASOKTĮ 9 str. 3 d. 5 p. nustatyta LR krašto apsaugos ministerijai viena iš pagrindinių uždavinių - įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka administruoti krašto apsaugos personalą, karo tarnybą ir mobilizaciją. Pagal šio įstatymo 10 str. 1 d. krašto apsaugos ministras vadovauja LR krašto apsaugos ministerijos ir visos krašto apsaugos sistemos veiklai. Šio straipsnio 2 d. 2 p, 3 p. ir 17 p. nustatyta, kad krašto apsaugos ministras tvirtina krašto apsaugos sistemos institucijų nuostatus (išskyrus teisės aktų nustatytus atvejus) ir karinių specialybių sąrašą, taip pat nustato krašto apsaugos sistemos institucijų ir jų padalinių struktūrą bei pareigybių sąrašus, kad nustato krašto apsaugos sistemos personalo komplektavimo, mokymo ir valdymo bei kitų krašto apsaugos sistemos vidaus administravimo sričių politiką ir kad priima karius į profesinę karo tarnybą ir išleidžia juos į atsargą. KASOKTĮ 42 str. 1 d. nustatyta, kad į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu.

Šios įstatymo nuostatos krašto apsaugos ministrui suteikia diskrecinę teisę, atsižvelgus į įstatyme keliamus krašto apsaugos sistemai uždavinius ir nustatytas funkcijas, sistemos poreikius ir interesus, spręsti personalo komplektavimo klausimus, nustatyti karinėms pareigybėms reikalavimus ir tuo pačiu nuspręsti kokių kategorijų (pagal laipsnį, specialybę ir kt. kriterijus) kariai šiuo metu yra reikalingi.

KASOKTĮ 42 str. 1 d. nustatyta, kad į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Ši įstatyminė nuostata ir kiti karo tarnybą reglamentuojantys teisės aktai kario paskyrimą ar perkėlimą į kitas pareigas ar personalo rezervą sieja tik su vadovybės valia ir tarnybos interesais, t. y. suteikia teisę pačiam įgaliotam asmeniui (atsakovei) spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ar prašymo. Kaip minėta, krašto apsaugos ministras tvirtina karinių specialybių sąrašą, nustato krašto apsaugos sistemos institucijų ir jų padalinių struktūrą, tvirtina nuostatus, pareigybių sąrašus ir tuo pačiu nustato pareigybei keliamus reikalavimus (laipsnio, kvalifikacinius ir kt.). Tokiu būdu karys skiriamas į tam tikrą patvirtintą pareigybę turi atitikti ir jai nustatytus reikalavimus, t. y. ne tik turimą karinį laipsnį. Todėl nepagrįstas pareiškėjo motyvas, kad skiriant karį į pareigas turi būti atsižvelgta tik į karinį laipsnį. Logiška, jog pareiškėjas pagal savo turimą vyresniojo leitenanto laipsnį negali būti paskirtas ir eiti tokį patį laipsnį atitinkančio karo lakūno, karo mediko, teisininko, ryšininko ir kt. pareigas, vien tik dėl to, kad jis turi tokį patį karinį laipsnį, nors jo turima kvalifikacija neatitinka pareigybei keliamų reikalavimų.

KASOKTĮ 48 str. nustatyta, kad ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, kad sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai, kad teismai šių ginčų nesprendžia.

Nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl kitų karių paskyrimo į pareigas, o jo (pareiškėjo) nepaskyrimo, dėl Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti siūlymų neobjektyvumo (dėl to, kad M. Barbšys nebuvo paskirtas į pareigas, o buvo atleistas iš tarnybos). Šie argumentai nepagrįsti ir tuo požiūriu, kad jie nesusiję su šios bylos dalyku, kad perkėlimas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą arba kitas pareigas kaip atskiras sprendimas gali būti skundžiamas atskira tvarka, numatyta teisės aktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001-10-18 nutartyje Nr. A4- 858-01 pasisakė dėl KASOKTĮ 42 str. ir 48 str. taikymo, t. y. konstatavo, kad dėl paskyrimo ar perkėlimo į konkrečias pareigas, kario valios įstatymas nereikalauja, kad šiems ginčams spręsti įstatymas nustato neteisminę ginčo sprendimo tvarką, kad teismas nagrinėja tik atleidimo iš profesinės karo tarnybos teisėtumą ir pagrįstumą.

KASOKTĮ 31 str. 1 d. nustatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis yra LR krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos piliečio rašytinis susitarimas, kuriuo LR krašto apsaugos ministerija priima pilietį į profesinę karo tarnybą, o pilietis savanoriškai įsipareigoja ją atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas. Šio įstatymo 31 str. 2 d. nustatyta kokiems terminams sudaromos profesinės karo tarnybos sutartys, o 4 d. įtvirtinta nuostata, kad neatsižvelgiant į profesinės karo tarnybos sutarties terminą, šio įstatymo 37 ir 38 str. numatytais atvejais ji gali būti nutraukta prieš terminą. Pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta atsiradus KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 p. numatytam atvejui (kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija). Be to, profesinės karo tarnybos sutarties 6 p. nustatyta, kad KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus nustatytam laikotarpiui.

Taigi minėtos KASOKTĮ nuostatos įgalina daryti išvadą, kad įstatyme įtvirtintos terminuotos profesinės karo tarnybos sutartys, kurios gali būti nutrauktos nepasibaigus nustatytam laikotarpiui, kai atsiranda įstatyme nustatyti atvejai. Kiekvienas asmuo, sudarydamas profesinės karo tarnybos sutartį, žino šių sutarčių terminuotų santykių prigimtį, todėl jokie pagrįsti lūkesčiai dėl profesinės karo tarnybos santykių tęstinumo iki kariui atsiras teisė gauti valstybinę pensiją negali kilti. Su pareiškėju buvo laiku atsiskaityta, išmokėta KASOKTĮ numatyto 2 mėn. tarnybinių atlyginimų dydžio išeitinė pašalpa, 3 mėn. tarnybinių atlyginimų dydžio papildoma kompensacija bei kompensacija už kasmetines atostogas.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad 2007-10-31 tarp LR krašto apsaugos ministerijos ir vyr. ltn. M. G. buvo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis, kurios 1p. nurodoma, kad karys (pareiškėjas) priimamas į profesinę karo tarnybą trejų metų laikotarpiui, o 7 p. nustatyta, kad pasibaigus nustatytam tarnybos laikotarpiui sutartis laikoma nutraukta (b.l. 87-88).

LR krašto apsaugos ministro 2010-02-03 įsakymo Nr. V-104 1p. nustatyta, kad nuo 2010-04-15 keičiamas Karo prievolės administravimo tarnybos prie LR krašto apsaugos tarnybos darbo organizavimas, nutraukiant dalies karo prievolės administravimo tarnybos teritorinių skyrių veiklą ir jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams. Minėto įsakymo 2 p. sudaryta Karo prievolės administravimo tarnybos darbo organizavimo pakeitimo komisija, o 3.1.-3.2. p. patvirtintas Karo prievolės administravimo tarnybos prie LR krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo planas ir Karo prievolės administravimo tarnybos prie LR krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašas (b.l. 30-31).

LR krašto apsaugos ministerijos kanclerio panešimu, su kuriuo M. G. supažindintas 2010-02-10, pareiškėjui pranešta, kad su juo sudaryta sutartis gali būti nutraukta nuo 2010-04-15 (b.l. 90).

LR krašto apsaugos ministro 2010-04-14 įsakymu Nr. P-394 12 p. vyr. ltn. M. G. nuo 2010-04-15 perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (b.l. 92-94).

LR krašto apsaugos ministerijos kanclerio panešimu, su kuriuo M. G. supažindintas 2010-04-18, pareiškėjui pranešta, kad jis yra perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą iki 2010-06-19, nesant laisvų karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, su juo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta (b.l. 91).

Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau - Komisija) 2010-06-01 posėdžio protokolinio nutarimo Nr.RK-4 24.7 p., nesant krašto apsaugos sistemoje išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, pasiūlyta į atsargą išleisti vyr. ltn. M. G. (b.l. 9-12).

LR krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymo Nr. P-913 1 p., vadovaujantis LR krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – KASOKTĮ) 38 str. 2 d. 2 p., 45 str. 1d., 39 str. 2d., LR krašto apsaugos ministro 2010-02-03 įsakymu Nr. V-104 „Dėl karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“, atsižvelgiant į kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti patariamosios komisijos sprendimą, nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis su Karo prievolės administravimo tarnybos prie LR krašto apsaugos ministerijos laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo kariu vyr. ltn. M. G. ir jis iš profesinės karo tarnybos į atsargą išleistas kitą dieną po paskutinės ligos dienos, bet ne vėliau kaip po keturių mėnesių (ne vėliau kaip 2010-10-16) (b.l. 6).

Byloje spręstinas ginčas dėl M. G. skundo reikalavimų panaikinti LR krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymą, grąžinti jį į profesinę karo tarnybą bei priteisti darbo užmokestį ir kitas išmokas už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką, pagrįstumo ir teisėtumo.

LR viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausiai būtina įvertinti skundžiamo LR krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymo, kuris laikytinas individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, atitikimą LR viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.

Byloje nėra ginčo dėl tų atsakovės nurodytų aplinkybių, jog LR krašto apsaugos 2009-12-10 įsakymu Nr. V-1161 patvirtinta naujos KPAT struktūra žymiai sumažinant pareigybių skaičių, t.y. vietoje buvusių 260 pareigybių iš viso buvo patvirtintos 88 pareigybės. Tai patvirtina ir byloje esantys įrodymai (b.l. 109-113).

Atsižvelgus į tai sprendžiama, kad KPAT sistemoje tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų mažinimas, kaip ir teritorinių skyrių mažinimas buvo realus.

Iš skundžiamo įsakymo matyti, kad su M. G. profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta vadovaujantis KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 p., kuriame nurodoma, jog profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

Iš pareiškėjo pateikto skundo motyvų matyti, kad skundo reikalavimų pagrįstumas iš esmės siejamas su nagrinėjamu atveju susiklosčiusiems santykiams LR darbo kodekso 135 str. normų, reglamentuojančių darbuotojų pirmumo teisę tęsti darbinius santykius, taikymo galimybe.

KASOKTĮ 21 str. 2 d. sakoma, kad kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi.

Taigi, vadovaujantis KASOKTĮ 21 str. 2 d. nuostatomis, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai galėtų būti taikomi tik tuo atveju, jeigu tai būtų aiškiai ir vienareikšmiai nustatyta įstatymu. Tokia kitų įstatymų taikymo galimybė yra numatyta KASOKTĮ 68 str. 1d., tačiau iš minėto straipsnio dalies analizės matyti, kad kituose įstatymuose numatytų socialinių garantijų taikymas siejama su išmokų iš Krašto apsaugos ministerijai skiriamų biudžeto asignavimų skyrimu. Taigi, LR darbo kodekso 135 str. numatytos garantijos darbuotojams tęsti darbo santykius, niekaip nesusijusios su KASOKTĮ 68 str. 1d. numatyta galimybe taikyti kitų teisės aktų nuostatas.

Įvertinus minėtas teisės aktų normas bei kilusio ginčo pobūdį, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju LR darbo kodekso 135 str. nuostatos netaikytinos.

KASOKTĮ 42 str. 1d. sakoma, kad į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu.

Vertinant minėtas ir KASOKTĮ 42 str. įtvirtintas nuostatas, sprendžiama, kad šiomis normomis kario paskyrimas ar perkėlimas į kitas pereigas ar personalo rezervą siejamas tik su vadovybės valia ir tarnybos interesais, t.y. suteikia teisę pačiam įgaliotam asmeniui spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ir prašymo. Tokiu būdu, minėtomis straipsnio nuostatomis įtvirtinta krašto apsaugos ministro diskrecinė teisė atsižvelgus į įstatyme keliamus krašto apsaugos sistemai uždavinius ir nustatytas funkcijas, sistemos poreikius ir interesus, spręsti personalo komplektavimo klausimus, nustatyti karinėms pareigybėms reikalavimus ir tuo pačiu nuspręsti kokių karių kategorijų (pagal laipsnį, specialybę ir kitus kriterijus) kariai yra tuo metu reikalingi.

KASOKTĮ 41 str. 1d. sakoma, kad Krašto apsaugos ministras, atsižvelgdamas į kariuomenės vado pasiūlymus, nustato krašto apsaugos sistemos institucijų pareigybių sąrašus ir kokius karinius laipsnius turintys kariai gali būti paskirti į pareigybių sąrašuose nustatytas atitinkamas pareigas, o 2 d. nurodoma, kad kariai skiriami į jų laipsnį atitinkančias pareigas. Atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir sąlygomis karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario pareigas. Kai atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos ministras gali karį iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu žemesnes pareigas.

KASOKTĮ 42 str. 2 d. 1p. nurodoma, kad profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą jei vykdant rotaciją, perkeliant į kitas pareigas – kol bus paskirtas į kitas pareigas, tačiau ne ilgiau kaip 2 mėnesiams.

Kaip minėta, LR krašto apsaugos ministro 2010-04-14 įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, įspėjus (b.l. 92-94).

Su šiuo įsakymu M. G. supažindintas 2010-04-18, informuojant pareiškėją, kad jis į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą iki 2010-06-19, o nesant laisvų karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, su juo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta (b.l. 90).

Komisija 2010-06-01 posėdžio protokoliniame nutarime pažymėjo, kad per du mėnesius išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, kurias galėtų eiti pareiškėjas, neatsirado (b.l. 9-12).

Nors M. G. teigia, kad minėta Komisijos išvada apie laivas pareigybes, atitinkančias pareiškėjo laipsnį bei kvalifikaciją, nėra objektyvi, savo teiginių nepagrindė jokiais teisiškai ar faktiškai reikšmingais argumentais.

Teismui konstatavus, jog Komisijos 2010-06-01 patariamojo siūlymo priėmimo metu krašto apsaugos sistemoje nebuvo laisvų pareiškėjo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų, ta aplinkybė, kad į jo kvalifikacijos vertinimą nebuvo įtraukta informacija apie baigtus anglų kalbos kursus, nelaikytina esmine, sprendžiant skundžiamo LR krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymo atitikimą pagrįstumo bei teisėtumo kriterijams.

Iš Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti 2010m. birželio 1d. protokolo Nr. RK-4 matyti, kad yra sudėliotas tam tikras eiliškumas balais, tačiau vertinama, kad tai yra bendro pobūdžio karių vertinimas. Nepaisant to, kurioje pozicijoje karys yra nurodytas, esant jo kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms ( pvz,. lakūno, ryšininko ir kt.), jis gali būti į jas paskirtas. Taigi, pareiškėjo argumentas, kad kai kuriems žemesnius už jį balus turintiems asmenims nebuvo nutrauktos profesinės karo tarnybos sutartys ir atvirkščiai, nėra reikšminga.

Teismas, vertindamas M. G. skundo argumentus, susijusius su teisėtų lūkesčių bei pagarbos įgytoms teisėms principų pažeidimu, daro išvada, kad pareiškėjo nurodytų principų pažeidimas galėtų būti konstatuotas tuo atveju, jeigu profesinė karo tarnybos sutartis būtų buvusi nutraukta pagrindais, kurie dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo atsirado po profesinės karo tarnybos sutarties sudarymo ar karo tarnybos sutartis būtų nutraukta pažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatas.

Byloje esančių įrodymų bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų analizė patvirtina, kad LR krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymu su M. G. profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta teisėtai, t.y. vadovaujantis KASOTĮ 38 str. 2 d. 2 p. nustatytu pagrindu bei nepažeidžiant skundžiamo sprendimo priėmimo procedūrų, todėl skundo motyvai dėl teisėtų lūkesčių bei pagarbos įgytoms teisėms principų pažeidimo yra nepagrįsti.

Išnagrinėjus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, daroma išvada, kad LR krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymas LR viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. prasme yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Skundo reikalavimai dėl pareiškėjo grąžinimo į profesinę karo tarnybą bei darbo užmokesčio ir kitų išmokų už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką priteisimo yra tiesiogiai susiję su LR krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymo teisėtumu.

Teismui konstatavus, jog minėtu įsakymu su M. G. profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta pagrįstai ir teisėtai, skundo reikalavimai dėl pareiškėjo grąžinimo į profesinę karo tarnybą bei darbo užmokesčio ir kitų išmokų už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką priteisimo, atmestini.

Pažymėtina ir tai, kad tarp LR krašto apsaugos ministerijos ir vyr. ltn. M. G. 2007-10-31 profesinės karo tarnybos sutartis buvo sudaryta trejų metų laikotarpiui. Taigi, ši sutartis bet kokiu atveju galėjo būti vykdoma tik iki 2010-10-31. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl jo grąžinimo į profesinę karo tarnybą negalėtų būti tenkinamas ir dėl nurodytų aplinkybių.

LR administracinių bylų teisenos įst. 44 str. 1d. sakoma, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi M. G. skundo reikalavimai atmesti, netenkintinas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įst. 45 str. 2d., 85-87 str., 88str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo M. G. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėja Mefodija Povilaitienė