- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-11-12
- Bylos Nr.
- 1A-305-483/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas, Viktoras Kažys, Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- R. D., I. V.
- Civilinis ieškovas
- UAB „G.“
- Advokatai
- Marius Monkevičius
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Viktoro Kažio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Valantino,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Juliaus Rėksnio, civilinio ieškovo UAB „G.“ atstovo V. P., nuteistojo I. V. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus, nuteistojo R. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo:
I. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 208 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 30 MGL (1129,80 eurų) dydžio bauda.
I. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
R. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 20 MGL (753,20 eurų) dydžio bauda.
R. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Civilinio ieškovo UAB „G.“ civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. I. V. ir R. D. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, R. D. nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. kovo 23 d. būnant UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, o I. V. būnant UAB „V.“ savininkui, abu žinodami, kad UAB „V.“ yra nemoki ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas, nenustatytu laiku ir vietoje I. V. nurodė R. D. pasirašyti 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį dėl negyvenamų patalpų – ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo už 4 900 000 Lt UAB „V. P. A.“, o pagal šią sutartį turimus gauti 4 900 000 Lt sumokėti bendrovei „P. B. Ltd.“ už akcijas pagal 2010 m. lapkričio 25 d. investavimo į bendrovę sutartį. Be to, I. V. nurodė R. D. pasirašyti naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „P. A.“ už 363 000 Lt, kuri buvo pasirašyta 2010 m. lapkričio 26 d. Į UAB „V.“ sąskaitas AB „Swedbank“ bei į kasą lėšos už parduotą negyvenamą patalpą – ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa ir naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise gautos nebuvo. Dėl ko I. V. ir R. D. padarė turtinės žalos kreditoriams: E. T. - 509,41 Lt (147,53 eurų) žalą, J. S. -1 458,58 Lt (422,43 eurų) žalą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui – 1 151,44 Lt (333,48 eurų) žalą, UAB „E.“ - 390 Lt (112,95 eurų) žalą, UAB „G.“ – 2 618 647,96 Lt (758 412, 87 eurų) žalą, UAB „Į.“ – 48 148,10 Lt ( 13 944,65 eurų) žalą, L.-A - 428,34 Lt (124,05 eurų) žalą, UAB „L.“ – 2 186 536,89 Lt (633 264,85 eurų) žalą, UAB „T. LT“- 4 663 147,71 Lt (1 350 540,92 eurų) žalą, UAB „T.“ – 3 418 559,10 Lt (990 083,14 eurų) žalą. I. V. ir R. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje.
1.1. I. V. ir R. D. buvo kaltinami tuo, kad laikotarpiu nuo 2000 m. kovo 23 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., o R. D. laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. kovo 23 d., eidami UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), direktoriaus pareigas, ir todėl pagal 2001 m. lapkričio mėn. 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymą Nr. IX-574 būdami atsakingi už buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, paslėpė (sunaikino) buhalterinės apskaitos dokumentus, taip pažeisdami: 12 straipsnio 4 dalies, 16 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies reikalavimus, nes tarp tirti pateiktų UAB „V.“ dokumentų nėra 2009 m. 10 mėn. – 2010 m. 12 mėn. apskaitos registrų, t. y. sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščių ((išskyrus 2010 m. 01-03 mėn. 5 klasės buhalterinių sąskaitų – pardavimai ir paslaugos, buhalterinės sąskaitos Nr. 251 – gautinas PVM ir buhalterinės sąskaitos Nr. 4701 – mokėtinas PVM apyvartos žiniaraščius) sunaikino), kuriais būtų užregistruoti nuo 2009 m. 10 mėn. iki 2010 m. 12 mėn. įvykusių operacijų duomenys; 17 straipsnio ir Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes tarp tirti pateiktų UAB „V.“ dokumentų nėra pagal sąskaitų duomenis sudarytų 2010 metų finansinių ataskaitų (balanso, pelno, nuostolių ataskaitos, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos, aiškinamojo rašto (sunaikino)), todėl iš dalies negalima nustatyti UAB „V.“ veiklos, turto, balansinės vertės, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009, 2010 metus. I. V. ir R. D. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje.
1.2. I. V. ir R. D. taip pat buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2008-02-11 iki 2010-12-31 I. V. parengus nusikalstamų veikų padarymo planą, o R. D. jį vykdydamas, siekiant iššvaistyti UAB „V.“ turtą, t. y. I. V. nuo 2000-03-23 iki 2010-05-31 ėjęs UAB „V.“ direktoriaus pareigas, o R. D. nuo 2010-06-01 iki 2011-03-23 ėjęs UAB „V.“ direktoriaus pareigas, žinodami, kad įmonė yra nemoki, o 2007-10-10 Vilniaus apygardos teismas patvirtino UAB „V.“ restruktūrizavimo planą bei 2008-02-11 kreditorių kreditorinius reikalavimus 9 713 652,08 Lt sumai, I. V. pasiūlius R. D. sutiko už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą piniginį atlygį tapti UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei pagal I. V. parengtą planą vykdyti jo neteisėtus nurodymus. I. V. toliau koordinuojant R. D. veiksmus bei nurodžius UAB „V.“ vardu kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, po ko R. D., vykdydamas I. V. nurodymus, 2010-09-24 kreipėsi į teismą su prašymu nutraukti UAB „V.“ restruktūrizavimą bylą, dėl ko 2010-11-10 Vilniaus apygardos teismui nutraukus restruktūrizavimo bylą UAB „V.“, R. D., vykdydamas I. V. nurodymą, UAB „V.“ vardu 2010-11-25 sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartį dėl negyvenamų patalpų – ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpos, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo už 4 900 000 Lt sumą UAB „V. P. A.“, atstovaujamai M. Š. Po to, toliau veikdami pagal nusikaltimo padarymo planą, pažeisdami 2010-11-25 nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutarties dėl negyvenamųjų patalpų pardavimo 2.2 punktą, kuris numatė, jog „visą sutartą kainą už turtą, t. y. 4 900 000 Lt, pirkėjas besąlyginiu ir neatšaukiamu pardavėjo nurodymu įsipareigoja sumokėti pardavėjui per 5 (penkias) darbo dienas po Sutarties sudarymo ir pasirašymo dienos į pardavėjo nurodytą sąskaitą“. Laikotarpyje nuo 2010-11-25 iki 2010-12-31 į UAB „V.“ sąskaitas AB „Swedbank“ bei į kasą lėšos už parduotą negyvenamą patalpą – ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa, esančią (duomenys neskelbtini), gautos nebuvo. R. D., tęsdamas nusikalstamą veiką, vykdydamas I. V. nurodymą 2010-11-25 sudarė investavimo į bendrovę sutartį su įmone „P. B. Ltd.“ įsigyjant paprastųjų vardinių akcijų pagal 2010-11-26 akcijų pasirašymo sutartį, už kurias pinigines lėšas – 1 419 200 Eur sumą pervedė UAB „V. P. A.“ atsiskaitydama pagal 2010-11-25 nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartį, taip pažeidžiant UAB „V.“ 2003-07-21 įstatų 5.20 punktą, kuriame sakoma, kad „administracijos vadovas <.....> gavęs visuotinio akcininkų susirinkimo sutikimą, priimą sprendimus bendrovei tapti kitų įmonių steigėja, nare“ bei 5.4 punktą, kuriame nurodyta, jog „tik visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę <.....> priimti nutarimą dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo įsigijimo“. Po to, 2010-11-30 Vilniaus miesto 24-aje notarų biure, adresu Algirdo g. 8, Vilnius, UAB „V. P. A.“ nepervedus 4 900 000 Lt sumos UAB „V.“, R. D., kaip UAB „V.“ direktorius, pasirašė priėmimo – perdavimo aktą, taip patvirtindamas neteisingus duomenis, kad „<.....> pirkėjas laiku ir tinkamai atsiskaitė su pardavėju pagal pirkimo – pardavimo sutartį, tai yra sumokėjo visą turto kainą iki priėmimo – perdavimo akto pasirašymo dienos <.....>“. Taip 2010-11-30 tyčia neteisėtai perleido tretiesiems asmenims – UAB „V. P. A.“ turtą - ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa už 4 900 000 Lt, tuo padarydamas UAB „V.“ turtinę žalą 4 900 000 Lt sumai. Tokiu būdu iššvaistė patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje.
1.3. I. V. ir R. D. taip pat buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2008-02-11 iki 2010-12-31, I. V. parengus nusikalstamų veikų padarymo planą, o R. D. jį vykdydamas, siekiant iššvaistyti UAB „V.“ turtą, t. y. I. V. nuo 2000-03-23 iki 2010-05-31 ėjęs UAB „V.“ direktoriaus pareigas, o R. D. nuo 2010-06-01 iki 2011-03-23 ėjęs UAB „V.“ direktoriaus pareigas, žinodami, kad įmonė yra nemoki, o 2007-10-10 Vilniaus apygardos teismas patvirtino UAB „V.“ restruktūrizavimo planą bei 2008-02-11 kreditorių kreditorinius reikalavimus 9 713 652,08 Lt sumai, I. V. pasiūlius R. D. sutiko už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą piniginį atlygį tapti UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei pagal I. V. parengtą planą vykdyti jo neteisėtus nurodymus. I. V. toliau koordinuojant R. D. veiksmus bei nurodžius UAB „V.“ vardu kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, po ko R. D. vykdydamas I. V. nurodymus, 2010-09-24 kreipėsi į teismą su prašymu nutraukti UAB „V.“ restruktūrizavimą bylą, dėl ko 2010-11-10 Vilniaus apygardos teismui nutraukus restruktūrizavimo bylą UAB „V.“, I. V. R. D. nurodė UAB „V.“ vardu 2010-11-26 sudaryti projekto pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „P. A.“, atstovaujamai E. T., dėl naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise už 363 000 Lt, už kurį UAB „P. A.“ įsipareigojo sumokėti, tačiau nuo 2010-11-26 iki 2010-12-31 į UAB „V.“ sąskaitas AB „Swedbank“ ir į kasą lėšos už UAB „P. A.“ už parduotą naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, gautos nebuvo. Taip 2010-11-30 tyčia neteisėtai buvo perleistas tretiesiems asmenims – UAB „P. A.“ turtas - naujo statinio statybos projektas su statybos leidimu, tuo padarydami UAB „V.“ turtinę žalą 363 000 Lt sumai. Tokiu būdu iššvaistė patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
2. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo: 1) Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria I. V. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį, pakeisti: I. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl turto iššvaistymo, negyvenamų patalpų - ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpomis, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo už 4 900 000 Lt sumą UAB „V. P. A.“) ir skirti jam bausmę 3 metus laisvės atėmimo; I. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl turto iššvaistymo, sudaryto projekto pirkimo - pardavimo sutarties su UAB „P. A.“, dėl naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise už 363 000 Lt, pardavimą, už kurį UAB „P. A.“ įsipareigojo sumokėti) ir skirti jam bausmę 2 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo, pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį I. V. skirti bausmę laisvės atėmimą 1 metams; Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria I. V. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį, I. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį ir skirti jam bausmę 1 metus laisvės atėmimo; Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsniu, paskirtas bausmes subendrinti, taikant apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo principą, subendrintą bausmę I. V. paskirti laisvės atėmimą 3 metams 6 mėnesiams. Bausmę atlikti pataisos namuose. 2) Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria R. D. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį, pakeisti: R. D. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl turto iššvaistymo, negyvenamų patalpų - ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpomis, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo už 4 900 000 Lt sumą UAB „V. P. A.“) ir skirti jam bausmę 3 metus laisvės atėmimo; R. D. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl turto iššvaistymo, sudarytos projekto pirkimo - pardavimo sutarties su UAB „P. A.“, dėl naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise už 363 000 Lt, pardavimą, už kurį UAB „P. A.“ įsipareigojo sumokėti) ir skirti jam bausmę 2 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo; pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį R. D. skirti bausmę laisvės atėmimą 1 metams; Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria R. D. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį, R. D. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį ir skirti jam bausmę 1 metus laisvės atėmimo; vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsniu, paskirtas bausmes subendrinti, taikant apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo principą, subendrintą bausmę R. D. paskirti laisvės atėmimą 3 metams 6 mėnesiams. Bausmę atlikti pataisos namuose. 3) UAB „G.“ civilinį ieškinį tenkinti pilnai.
2.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai I. V. ir R. D. veiką kvalifikavo tik pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį. Prokuroras nesutinka su teismo teiginiais, jog Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalies sudėtis yra bendroji norma, o Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalis yra specialioji norma, ir I. V. ir R. D. veiksmų kvalifikavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį yra perteklinis, nes už tuos pačius veiksmus teismas abu kaltinamuosius pripažino kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį.
2.2. Anot apelianto, teismas, išanalizavęs ir ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog tik UAB „G.“ buvo su I. V. nesusijęs UAB „V.“ kreditorius, kuris reikalavo padengti įsiskolinimą pardavus UAB „V.“ turėtus ledo rūmus. Iš karto po restruktūrizavimo bylos nutraukimo I. V. valdoma skolų turinti UAB „V.“ pardavė ledo rūmus kitai jo valdomai UAB „V. P. A.“. Nuosavybės teisė perėjo pirkėjui, tačiau už turtą nebuvo atsiskaityta. Panaši padėtis ir su statybos projekto pardavimu - pats projektas parduodamas ir pereina į kito juridinio asmens valdymą, tačiau už jį neatsiskaitoma, o pagal sutartį atsiskaitoma turi būti tada, kai statinys bus pastatytas. Tai rodo, kad I. V. siekis buvo išvesti turtą iš UAB „V.“ valdymo, kur jis galėjo jį prarasti, į kitas bendroves, kuriose galėtų toliau valdyti jį ir apsaugoti turtą nuo kito kreditoriaus. Teismas nustatė, jog I. V. ir R. D. iššvaistė įmonės UAB „V.“ turtą.
2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad taip pat, tiek I. V., tiek R. D., gerai žinodami apie sunkią įmonės finansinę padėtį, jos turimas skolas, dėl ko net buvo imtasi įmonės restruktūrizavimo procesų, kurie vėliau buvo nutraukti, pardavė UAB „V.“ priklausiusius ledo rūmus to paties I. V. valdomai UAB „V. P. A.“, tačiau UAB „V.“ pinigų už tai negavo. Tokiu pat būdu, negaunant už tai pinigų, buvo parduotas ir statybos projektas. I. V. ir R. D. taip pat žinojo ir apie UAB „V.“ kreditorius: E. T. - 509,41 Lt (147,53 Eur) žala, J. S. -1458,58 Lt (422,43 Eur) žala, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius - 1151,44 Lt (333,48 Eur) žala, UAB „E.“ - 390 Lt (112,95 Eur) žala, UAB „G.“ – 2 618 647,96 Lt (758 412, 87 Eur) žala, UAB „Į.“ - 48148,10 Lt (13 944,65 Eur) žala, L.-A - 428,34 Lt (124,05 Eur) žala, UAB „L.“ – 2 186 536,89 Lt (633 264,85 Eur) žala, UAB „T. LT“- 4 663 147,71 Lt (1 350 540,92 Eur) žala, UAB „T.“ – 3 418 559,10 Lt (990 083,14 Eur) žala. I. V. ir R. D. suvokė, kad tokie jų veiksmai gali padaryti turtinę žalą kreditoriams ir tokių padarinių norėjo. Tokie I. V. ir R. D. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos sudėtį.
2.4. Turto iššvaistymas reiškia tokius aktyvius kaltininko veiksmus, kai jis savo įmonės turtą panaudoja savo ar kitų asmenų interesais ir naudai, bei už tai kaltininko įmonė negauna jokio ekonomiškai lygiaverčio ekvivalento ir dėl to sumažėja skolininko įmonės turto abstrakti piniginė vertė. Pagal šios veikos prasmę iššvaistomas kaltininkui savas turtas, o jei iššvaistomas kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis, tačiau jam svetimas turtas, tai veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnį. Tesimų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai kaltininkas, būdamas įmonės administracijos vadovu iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą, tuo padarydamas turtinės žalos ir šio turto savininkams, ir įmonės kreditoriams, kaltininko veika turi būti kvalifikuojama iš sutapties pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnį ir 208 straipsnio 2 dalį. Anot prokuroro, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigtina, jog šiuo atveju Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalis nesąveikauja tarpusavyje kaip specialioji ir bendroji norma. I. V. ir R. D., perleidę turtą I. V. įmonei ir negavę už tai apmokėjimo, iššvaistė UAB „V.“ turtą, kas kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį. Tuo pačiu veiksmu jie taip pat, esant sunkiai bendrovės padėčiai, tokiais savo veiksmais padarė ir didelės turtinės žalos bendrovės kreditoriams, kas kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį. Todėl I. V. ir R. D. veika turi būti kvalifikuojama kaip sutaptis pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį.
2.5. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai I. V. ir R. D. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį. Teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą, neįsigilino į teisme apklaustų liudytojų parodymus. Liudytojas M. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad su kaltinamaisiais I. V. ir R. D. dėl UAB „V.“ asmeninių reikalų neturėjo. UAB „V.“ turėjo ledo areną, buvo keli pastatai, kavinė vykdė veiklą. Kreditoriai nesutarė tarpusavyje, sprendimai nebuvo priimami. M. Š. ne kartą važiavo perimti buhalterinius dokumentus į ledo areną, 2011 m. kovo mėn. buvo perėmęs dokumentus. M. Š. pasidarė savo dokumentų perdavimo tvarką, kad būtų patogu perduoti įmonės vadovams, todėl į įmonę pasiimti dokumentų važiavo kelis kartus. Dokumentų perėmimo metu viskas buvo tikrinta pagal sąrašą, buvo 15-20 dėžių, o dėžėje po 15 segtuvų. Perimant UAB „V.“ dokumentus viską tikrino pagal sąrašą, kas yra segtuvuose, bet kiekvieno dokumento atskirai netikrino, nes sąrašuose jie nebuvo sukonkretinti. Liudytoja B. A., Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdyboje tyrėja, teisiamajame posėdyje parodė, kad gavo bylą 2011 m. spalio mėnesį. UAB „V.“ buvo bankrutavusi, bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Admivita“, įgaliotas asmuo buvo M. Š., kuriam siuntė reikalavimą ir jis pateikė UAB „V.“ dokumentus. 2011 m. lapkričio mėn. specialistui buvo paskirta užduotis atlikti finansinį tyrimą. Tyrimas truko apie du metus. 2014 m. specialistai nustatė, kad trūksta dokumentų. Tik atlikus reviziją paaiškėjo, kad trūksta kai kurių dokumentų. Taip pat teismas tinkamai neįvertino liudytojų I. M. ir I. V., UAB „V.“ buhalterių, teisiamajame posėdyje duotų parodymų, kad UAB „V.“ nebuvo vidinio juridinio dokumento, kuris nustatytų buhalterinių dokumentų saugojimo-perdavimo tvarką, taip pat nebuvo asmens, kuris būtų atsakingas už šių dokumentų saugojimą. I. V. nesidomėjo buhalterinių dokumentų tvarkymu. Joms išeinant iš bendrovės buhalteriniai dokumentai nebuvo perduodami priėmimo-perdavimo aktu kitam darbuotojui.
2.6. Pagal teismų praktiką bylose dėl Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė. Nustatyta, kad I. V. laikotarpiu nuo 2000-03-23 iki 2010-05-31, o R. D. laikotarpiu nuo 2010-06-01 iki 2011-03-23, eidami UAB „V.“ direktoriaus pareigas, ir todėl pagal 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymą Nr. IX-574 būdami atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, paslėpė (sunaikino) buhalterinės apskaitos dokumentus, taip pažeisdami 12 straipsnio 4 dalies, 16 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies reikalavimus, nes tarp tirti pateiktų UAB „V.“ dokumentų nėra 2009 m. 10 mėn. - 2010 m. 12 mėn. apskaitos registrų, t. y. sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščių, kuriais būtų užregistruoti nuo 2009 m. 10 mėn. iki 2010 m. 12 mėn. įvykusių operacijų duomenys; 17 straipsnio ir Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes tarp tirti pateiktų UAB „V.“ dokumentų nėra pagal sąskaitų duomenis sudarytų 2010 metų finansinių ataskaitų (balanso, pelno, nuostolių ataskaitos, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos), todėl iš dalies negalima nustatyti UAB „V.“ veiklos, turto, balansinės vertės, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009, 2010 metus.
2.7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prokuroro manymu, I. V. ir R. D. yra Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektai, baudžiamasis įstatymas šioje dalyje pritaikytas netinkamai. Kaip jau minėta, tai, kad UAB „V.“ buhalterinė apskaita buvo vedama nesilaikant nustatytos tvarkos, patvirtino bendrovės buhalterės I. M. ir I. V. Pirmos instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį I. V. ir R. D. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį neapklausė visų į liudytojų sąrašą įtrauktų UAB „V.“ buhalterių - D. B., T. S., I. Š., A. T. ir V. K. Remiantis minėtų liudytojų parodymais galima objektyviai vertinti UAB „V.“ vestos buhalterinės apskaitos tvarką.
2.8. Anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje padarė I. V. ir R. D., civilinio ieškovo UAB „G.“ civilį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo visiškai nepagrįstai paliko nenagrinėtą (atmetė). Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnis (civilinis ieškinys baudžiamajame procese) numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra būtent nusikalstamos veikos padarymas ir dėl jos kilusi žala. Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnis (civilinio ieškinio išsprendimas) nustato, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį pripažinti kaltais ir nuteisti I. V. ir R. D. praeityje buvo bankrutavusios bendrovės vadovai, tačiau jie patys nebankrutavo, o bankrutavo jų vadovaujamas juridinis asmuo - UAB „V.“. Vilniaus apygardos teismas 2017-09-29 sprendimu pripažino likviduojamos dėl bankroto UAB „V.“ įmonės pabaigą ir nurodė išregistruoti ją iš juridinių asmenų registro. Prokuroro nuomone, pirmos instancijos teismas, pripažinęs I. V. ir R. D. kaltais dėl skolininko nesąžiningumo ir priimdamas jų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį, privalėjo tinkamai išspręsti ir pateikto civilinio ieškinio klausimą, t. y. jį patenkinti.
3. Civilinio ieškovo UAB „G.“ atstovas V. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, susijusią su UAB „G.“ civiliniu ieškiniu ir priteisti civilinio ieškovo UAB „G.“ naudai 402 376,53 Eur turtinės žalos atlyginimo iš nusikalstamas veikas padariusių ir kaltais pripažintų asmenų I. V. ir R. D.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio yra deklaratyvi, joje nėra nurodytos teisės normos, kuriomis remiantis nuspręsta dėl žalos atlyginimo, o Vilniaus apygardos teismo pateikti argumentai yra teisiškai nepagrįsti.
3.2. Teismui nekilo abejonių, jog UAB „V.“ kreditoriams, įskaitant ir civilinį ieškovą UAB „G.“, buvo padaryta žala ir dėl šios žalos padarymo yra kalti faktinis UAB „V.“ savininkas ir vadovas I. V. bei UAB „V. P. A.“ vadovas R. D. Esant šioms aplinkybėms, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas UAB „G.“ turėtų būti išspręstas teigiamai. Visgi Vilniaus apygardos teismas, nors ir nustatęs kaltus dėl žalos padarymo asmenis, nusprendė UAB „G.“ civilinio ieškinio netenkinti. Lietuvos Respublikos BK 69 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą, kai dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo buvo padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar gamtai. Anot apelianto, nuosprendžio motyvai patvirtina, kad teismas nustatė visas atsakomybės sąlygas, t. y. UAB „V.“ kreditoriams, įskaitant UAB „G.“ buvo padaryta turtinė žala, o asmenys, dėl, kurių neteisėtos veikos ši žala atsirado buvo pripažinti kaltais. Esant šioms aplinkybėms, UAB „G.“ civilinis ieškinys turėjo būti tenkinamas. Vietoj to, Vilniaus apygardos teismas nusprendė UAB „G.“ civilinį ieškinį atmesti nepagrįstai remdamasis iš esmės tik vienu klaidingu teiginiu, kad žala civiliniam ieškovui turėtų būti padengta ne iš kaltinamųjų turto, tačiau iš jau bankrutavusios ir išregistruotos iš registro UAB „V.“ turto. Šiuo argumentu Vilniaus apygardos teismas faktiškai paneigė anksčiau nuosprendyje savo padarytas išvadas, kuriomis I. V. ir R. D. pripažinti padarę žalą UAB „V.“ kreditoriams (taip pat ir UAB „G.“) ir atitinkamai pripažinti kaltais dėl Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Būtent iš žalą padariusio asmens, pripažinto kaltu dėl nusikaltimo padarymo turto, o ne iš kito trečiojo asmens turto ir turėtų būti padengta žala civiliniam ieškovui. Priešingu atveju, susidarytų situacija, kai asmuo kaltas dėl žalos padarymo, išvengtų dalies atsakomybės ir nebūtų pasiekti Lietuvos Respublikos BK numatyti tikslai. Savo ruožtu, nustačius, kad juridinio asmens dalininkai yra kalti dėl nusikaltimo padarymo ir žalos, civilinės teisės normos, reglamentuojančios ribotos atsakomybės juridinių asmenų dalininkų ribotą atsakomybę, negali būti taikomos. Kiti Vilniaus apygardos teismo pateiktuose civilinio ieškinio motyvuose nurodyti argumentai, susiję su civilinio ieškovo veiksmais įsigyjant reikalavimą į skolą ir siekiant ją išieškoti, neturi reikšmės, kadangi jie nepaneigia I. V. ir R. D. neteisėtos veikos bei padarytos žalos. Anot apelianto, byloje yra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių civilinio ieškinio pagrindą ir dydį, todėl atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, UAB „G.“ civilinis ieškinys turėtų būti tenkinamas.
4. Nuteistojo I. V. gynėjas advokatas M. Monkevičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį dalyje, kurioje I. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje, ir priimti naują nuosprendį – I. V. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
4.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl I. V. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas šioje dalyje priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, visiškai nepagrįstai civilinius teisinius santykius sprendė baudžiamosios teisės normomis, nepagrįstai konstatavo, kad kaltinamųjų veiksmuose yra visi Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji ir objektyvieji požymiai.
4.2. Anot apelianto, teismas, netinkamai vertindamas 2010-11-25 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties ir su šia sutartimi susijusių sandorių pasekmes, nepagrįstai konstatavo turto iššvaistymo ir žalos kreditoriams, kaip objektyvių nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje, buvimą. UAB „V.“ pagal 2010-11-25 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį UAB „V. P. A.“ pardavė ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa už 4 900 000 Lt (1 419 138 Eur). UAB „V.“ pagal 2010-11-25 investavimo į bendrovę sutartį įsipareigojo investuoti į įmonę „P. B. Ltd.“, Malta, ne mažiau kaip 1 400 000 eurų (4 833 920 Lt, kursas 3,4528), o įmonė „P. B. Ltd.“ įsipareigojo po 5 metų grąžinti investuotą sumą su 50% už 5 metus priskaičiuotų palūkanų suma (10% metinių palūkanų, kurios sumokamos po 5 metų) ir kaip prievolės užtikrinimo garantiją įsipareigojo UAB „V.“ nuosavybėn perleisti naujai išleidžiamų įmonės „P. B. Ltd.“ akcijų emisiją, lygią investuojamai sumai 2010-11-26. UAB „V.“ sudarė su bendrove „P. B. Ltd.“ investavimo į ją sutartį, pagal kurią įsigijo šios bendrovės paprastųjų vardinių akcijų už 1 419 200 Eur, t. y. už tokią pat sumą, už kokią UAB „V.“ pardavė ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa UAB „V. P. A.“. Tokiu būdu, 2010-11-25 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, su šia sutartimi susijusių minėtų sandorių pasekoje UAB „V.“ įgijo finansinį turtą - „P. B. Ltd.“ akcijas, 1 419 200 Eur vertės, bei per 5 metus gautų 709 600 Eur (1 419 200 Eur x 50 %) pajamų iš investicijų. Byloje esančioje specialisto išvadoje konstatuota, kad pagal ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančioje 2010-11-25 investavimo į bendrovę sutartyje numatytas sąlygas UAB „V.“ 1 419 200 eurų (4 900 213,76 Lt, kursas 3,4528) sumos investavimas į įmonę „P. B. Ltd.“, įsigyjant 1 419 200 paprastųjų vardinių akcijų pagal 2010-11-26 akcijų pasirašymo sutartį, buvo ekonomiškai naudingas ir pelningas, nes įmonė „P. B. Ltd.“ įsipareigojo po 5 metų grąžinti investuotą sumą su 50% už 5 metus priskaičiuotų palūkanų suma (10% metinių palūkanų, kurios sumokamos po 5 metų), t. y. po 5 metų UAB „V.“ turėjo uždirbti 709 600 eurų (2 450 106,88 Lt, kursas 3,4528) palūkanų.
4.3. Anot apelianto, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, ką nepagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, kad pardavus bendrovei priklausančius ledo rūmus su dengta ledo aikštele, buvo iššvaistytas UAB „V.“ turtas, dėl ko padaryta žala kreditoriams, t. y. nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį kyla tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, I. V. ir R. D. nuteisti už turto iššvaistymą, dėl ko padaryta turtinė žala kreditoriams. Turto iššvaistymas Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalies normos prasme suprantamas kaip kaltininko veiksmai, kai jis savo įmonės turtą panaudoja savo ar kitų asmenų interesais ir naudai, už tai kaltininko įmonė negauna jokio ekonomiškai lygiaverčio ekvivalento ir dėl to sumažėja skolininko įmonės turto abstrakti piniginė vertė, tai tyčinis turto neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant turtinę žalą kreditoriams. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti objektyvių turto iššvaistymo požymių. Turtas buvo perleistas teisėtai, atlygintinai, žalos kreditoriams nebuvo padaryta. Dėl šių tarpusavyje susijusių sandorių UAB „V.“ bendra turto masė nesumažėjo, priešingai, ji turėjo padidėti per 5 metus bendrovei gaunant 50 % pajamų, skaičiuojant nuo parduotos ledo rūmų su dengta ledo aikštele kainos (1 419 200 Eur). Tai, kad dėl 2010-11-25 Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties ir su ja susijusių sandorių nebuvo padaryta jokia žala kreditoriams įrodo ir šios aplinkybės. Vilniaus apygardos teismo 2011-02-28 nutartimi UAB „V.“ buvo iškelta bankroto byla. Atsižvelgiant į tai, 2012-03-16 tarp BUAB „V.“ ir „P. B. Ltd.“ buvo sudarytas susitarimas dėl investicijų grąžinimo, pagal kurį „P. B. Ltd.“ įsipareigojo grąžinti (dalimis) UAB „V.“ pagal 2010-11-25 investavimo į bendrovę sutartį gautas lėšas anksčiau šioje sutartyje numatyto termino. Pagal šį susitarimą „P. B. Ltd.“ pervedė į BUAB „V.“ 800 000 Eur. Šios lėšos Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka buvo proporcingai paskirstytos kreditoriams. 2013 m. liepos 19 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu UAB „V.“ ir UAB „V. P. A.“ 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamo turto - negyvenamos patalpos - ledo rūmų su dengta ledo aikštele, su bendro naudojimo patalpa, pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia. Buvo taikyta restitucija ir šis nekilnojamas turtas buvo priteistas iš UAB „V. P. A.“ BUAB „V.“. Bankroto procese ledo rūmai su dengta ledo aikštele buvo parduoti už 1 260 000 Eur. Taigi, galiausiai, UAB „V.“ kreditoriai už parduotus ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir su 2010-11-25 Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi susijusio susitarimo dėl investicijų grąžinimo pagrindu gavo iš viso 2 060 000 Eur (800 000 Eur + 1 260 000 Eur), t. y. 640 800 Eur daugiau, negu gautina suma pagal 2010-11-25 Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi, šios faktinės aplinkybės akivaizdžiai įrodo, kad ledo rūmų su dengta ledo aikštele sandoriu nebuvo iššvaistytas UAB „V.“ turtas ir kreditoriams jokia turtinė žala nebuvo padaryta, priešingai, galiausiai kreditorių reikalavimai buvo patenkinti dar didesne apimtimi nei 4 900 000 Lt (1 419 200 Eur) suma. Todėl nebuvo padaryta veika, turinti Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
4.4. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai pripažino, kad naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise pirkimo-pardavimo sutartimi buvo iššvaistytas 363 000 Lt vertės turtas ir padaryta tokio pat dydžio žala kreditoriams. Tokią išvadą teismas motyvavo iš esmės tuo, kad pagal šį sandorį neatsiskaitoma iškart, o atsiskaitymo momentas siejamas su statinio pastatymo momentu. Pirma, toks atsiskaitymo pagal sandorį momentas, kuomet atsiskaitymas siejamas su tam tikru įvykiu (šiuo atveju su statinio pastatymu) yra pakankamai paplitusi civilinių sandorių sudarymo praktikoje. Nei valstybinis kaltinimas, nei teismas nenustatinėjo šio statinio projekto realios vertės, tiesiog konstatavo žalos dydį vien tik pagal sandoryje nurodytą vertę. Kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados, 2009-12-31 balanso duomenimis nebaigtos statybos balansinė vertė sudarė 54 980 Lt, tuo tarpu statinio projektas buvo parduotas už beveik septynis kartus didesnę kainą (363 000 Lt). Pakankamai ekonomiškai logiška, kad mokant žymiai brangesnę kainą už statinio projektą atsiskaitoma ne iškarto, o vėliau, siejant atsiskaitymą ir su įsigyto projekto realizavimu. Antra, byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, kad šis sandoris buvo ekonomiškai nenaudingas bendrovei ar jos kreditoriams ir kad dėl tokio sandorio sudarymo buvo padaryta žala kreditoriams. Byloje esančioje specialisto išvadoje nurodyta, kad nustatyti, ar UAB „V.“ buvo ekonomiškai naudingas naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise pardavimas už 363 000 Lt, nėra galimybės, nes tarp tirti pateiktų 2008-2010 metų UAB „V.“ dokumentų nesant 2009 m. 10 mėn.-2010 m. 12 mėn. apskaitos registrų, t. y. sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščių (išskyrus 2010 m. 01-03 mėn. 5 klasės buhalterinių sąskaitų - pardavimai ir paslaugos, buhalterinės sąskaitos Nr. 251 - gautinas PVM ir buhalterinės sąskaitos Nr. 4701 - mokėtinas PVM apyvartos žiniaraščius), ir 2010 metų ilgalaikio turto apskaitos dokumentų, nėra galimybės nustatyti naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise likutinės vertės 2010-11-26 (2009-12-31 balanso duomenimis nebaigtos statybos balansinė vertė sudarė 54 980 Lt) ir dėl to nėra galimybės nustatyti, ar šis pardavimas buvo pelningas ar nuostolingas. Kita vertus, visos šios sutarties ar jo nuostatos dėl atsiskaitymo tvarkos neginčijo nei kreditorius UAB „G.“ (tai teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas atmesdamas civilinio ieškovo UAB „G.“ ieškinį), nei kiti kreditoriai, nei BUAB „V.“ bankroto administratoriai. Vadinasi, kreditoriai nelaikė šio sandorio nenaudingu ar darančiu žalą jų interesams, lygiai kaip ir bankroto administratoriai nelaikė šio sandorio nenaudingu ar žalingu pačiai BUAB „V.“. Skundžiamame teismo nuosprendyje nenurodyti jokie motyvai ir įrodymai, patvirtinantys, kad šiuo sandoriu buvo iššvaistytas 363 000 Lt vertės turtas ir padaryta tokio pat dydžio žala kreditoriams. Teismas, plačiai aptardamas turto - ledo rūmų su dengta ledo aikštele - tariamą iššvaistymą, dėl statinio projekto kaip turto iššvaistymo nuosprendyje pasisakė iš esmės vienu sakiniu – „panaši padėtis ir su statybos projekto pardavimu - pats projektas parduodamas ir lyg ir pereina į kito juridinio asmens valdymą, tačiau už jį neatsiskaitoma, o pagal sutartį atsiskaitoma turi būti tada, kai statinys bus pastatytas“. Jokių nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje, objektyvių ir subjektyvių požymių buvimo teismas šiuo atveju nenurodo, įrodymų, kuriais remiasi pripažindamas kaltinamuosius kaltais pagal šį epizodą, skundžiamame teismo nuosprendyje taip pat nėra nurodyta. Toks nemotyvuotas teismo nuosprendis šioje dalyje negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Šiuo sandoriu UAB „V.“ turtas nebuvo iššvaistytas, dėl šio sandorio kreditoriams jokia turtinė žala nebuvo padaryta, tad ir nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje.
4.5. Apeliantas nurodo, kad iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad I. V. ir R. D. pripažinti kaltais iššvaistę 5 263 000 Lt vertės UAB „V.“ turtą (4 900 000 Lt + 363 000 Lt), dėl ko padaryta žala kreditoriams bendrai 12 938 977,53 Lt sumai. Teismas nuosprendyje nenurodo jokių motyvų, kodėl iššvaisčius 5 263 000 Lt vertės turtą, padaryta žala kreditoriams nustatoma 2,5 karto didesnė (12 938 977,53 Lt), nei išvaistyto turto vertė. Šiuo atveju tiek kaltinamajame akte, tiek ir skundžiamame teismo nuosprendyje nurodomas kreditoriams padarytos žalos dydis lygus visų kreditorių kreditorinių reikalavimų sumai UAB „V.“ bankroto bylos iškėlimo dienai. Tokia kaltinimo formuluotė yra absoliučiai nepagrįsta ir nelogiška. Turto iššvaistymu padarytos žalos kreditoriams dydis visiškai nepagrįstai siejamas su jų kreditorinių reikalavimų suma. Tokiu būdu, skundžiamas teismo nuosprendis šioje dalyje taip pat yra neteisėtas, nes nėra nurodyti jokie motyvai dėl nuosprendyje nurodytos žalos dydžio nustatymo ir nenurodomi jokie įrodymai, pagrindžiantys teismo nustatytos žalos dydį.
4.6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, kad pardavus ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir statinio projektą, kitokio turto, iš kurio galėjo būti sumokėta skola, UAB „V.“ neturėjo; UAB „G.“ interesai nukentėjo, nes bendrovėje neliko jokio turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditorinį reikalavimą. Pardavus turtą - ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir statinio projektą, UAB „V.“ buvo 8 650 188 Lt vertės ilgalaikio turto, kurį sudarė: materialusis turtas (pastatas - dengta ledo aikštelė su bendro naudojimo patalpa), kurio vertė 2 158 000 Lt, finansinis turtas (po vienerių metų gautinos sumos, kitas finansinis turtas), kurio vertė 6 492 188 Lt. Būtent tokios vertės turtas yra apskaitytas ir nurodytas UAB „V.“ balanse, sudarytame nutarties dėl UAB „V.“ bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai - 2011-03-10. Pastatas - dengta ledo aikštelė su bendrojo naudojimo patalpa, kurios vertė 2 158 000 Lt, 2010-11-25 Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienai buvo areštuotas būtent UAB „G.“ naudai (UAB „V.“ skolos UAB „Ekama“, reikalavimo teisę į kurią perėmė UAB „G.“, išieškojimui). Tokiu būdu, kreditoriaus UAB „G.“ interesai buvo užtikrinti konkretaus nekilnojamojo daikto areštu, todėl nei ledo rūmų su dengta ledo aikštele, nei statinio projekto pardavimas jokios žalos kreditoriui UAB „G.“ nepadarė. Teismo nuosprendyje nurodyti teiginiai, jog pardavus ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir statinio projektą, kitokio turto UAB „V.“ neturėjo ir jog kreditoriaus UAB „G.“ interesai nukentėjo, nes bendrovėje neliko jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti kreditorinį reikalavimą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra visiškai nepagrįsti. Pirmos instancijos teismas nusikalstamos veikos - turto iššvaistymo - sudėties buvimą motyvavo būtent ir šia aplinkybe (kad pardavus ledo rūmus ir statinio projektą, UAB „V.“ neliko jokio turto, iš kurio galėjo būti sumokėta skola). Anot apelianto, šiuo atveju nepadaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje (turto iššvaistymas, dėl ko padaryta žala kreditoriams).
4.7. Pasak apelianto, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltais I. V. ir R. D., padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje, visiškai nepagrįstai civiliniams ginčams spręsti taikė baudžiamosios teisės normas, kitaip tariant civilinius santykius nepagrįstai kriminalizavo. Šioje byloje galimai pažeisti kreditorių interesai ne tik kad galėjo būti, bet ir buvo apginti civilinės teisės priemonėmis. 2010-11-25 Nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartimi parduoti ledo rūmai su dengta ledo aikštele Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2013-07-19 sprendimu taikant restitucijos institutą buvo grąžinti BUAB „V.“ nuosavybėn. 2011-02-28 Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „V.“ buvo iškelta bankroto byla. Bankroto procese buvo realizuotas pastatas - ledo rūmai su dengta ledo aikštele už 1 260 000 Eur, pastatas - dengta ledo aikštelė už 347 544 Eur. Už parduotą reikalavimo teisę į UAB „Elvora“ skolą gauta 14 481 Eur. Kompanija „P. B. Ltd.“ grąžino BUAB „V.“ 800 000 Eur investicijų. Gautos lėšos buvo paskirstytos kreditoriams proporcingai jų turimų reikalavimų dydžiui. Tai, kad bankroto proceso metu nebuvo patenkinti kreditoriniai reikalavimai visu 100 procentų, savaime nėra ir negali būti kokios nors nusikalstamos veikos, juolab numatytos Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje, požymių.
4.8. Apeliantas nurodo, kad nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje, subjektas yra fizinis asmuo, turintis specialius požymius: individualios įmonės savininkas, įmonės (AB, UAB ir kt.) vadovas ar asmuo pagal einamas pareigas įmonėje turintis teisę ir galimybę disponuoti įmonės, kuriai dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, kuris paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, taip padarydamas turtinę žalą likusiems kreditoriams. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad teismas konstatavo, jog I. V. buvo tikrasis bendrovės „S. S. LLC“ ir UAB „V.“ savininkas ir vadovas, nors nustatomojoje nuosprendžio dalyje teismas teigia, kad I. V. buvo tik UAB „V.“ savininkas. Tokia teismo dviprasmiška išvada (vienur teigiant, kad I. V. buvo UAB „V.“ ir vadovas ir savininkas, kitur - tik kad savininkas) iš esmės grįsta ne įrodymais, o prielaidomis. Byloje nustatyta ir rašytiniais įrodymais pagrįsta, kad inkriminuojamos veikos padarymo laikotarpiu UAB „V.“ vadovavo R. D., o vieninteliu UAB „V.“ akcininku (savininku) buvo kompanija „S. S. LLC“. Tai, kad Lietuvos bendrovės akcininku yra kompanija, registruota lengvatinio apmokestinimo zonoje, nėra neteisėta, jokie įstatymai to nedraudžia. Nemažai Lietuvos ūkio subjektų, tame tarpe ir pakankamai stambių, yra valdomos per tokio pobūdžio kompanijas ir tai yra normali verslo praktika. Teismo nuosprendyje iš esmės tik prielaidomis grindžiami teiginiai apie neva I. V. išgalvotus Rusijos piliečius su paplitusiomis pavardėmis, apie galimai spausdinamus Lietuvoje ir ne kompanijos vadovo pasirašomus įgaliojimus I. V. atstovauti kompanijos interesus, dėl ko daroma išvada apie I. V. vadovavimą bendrovei. Tai, kad I. V. veikė pagal išduotus ir atitinkama tvarka patvirtintus kompanijos „S. S. LLC“ įgaliojimus, rūpinosi atstovaudamas akcininko interesais UAB „V.“ veikla, nesuteikia jam UAB „V.“ savininko ir/ar vadovo statuso. Vien tik teismo nuosprendyje prielaidomis grįstos išvados apie „tikrą UAB „V.“ vadovą ir savininką“ nėra ir negali būti įrodymas, kad I. V. atitinka Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjekto specifinius požymius. Todėl, anot apelianto, I. V. apskritai negalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį ir nuteistas.
5. Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį dalyje, kurioje R. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje, ir priimti naują nuosprendį – R. D. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
5.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl R. D. (taip pat ir I. V.) nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, visiškai nepagrįstai civilinius teisinius santykius sprendė baudžiamosios teisės normomis, nepagrįstai konstatavo, kad yra visi nusikaltimo subjektyvieji ir objektyvieji požymiai.
5.2. Anot apelianto, teismas netinkamai vertindamas 2010-11-25 nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties ir su šia sutartimi susijusių sandorių pasekmes, nepagrįstai konstatavo turto iššvaistymo ir žalos kreditoriams, kaip objektyvių nusikalstomos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje, buvimą. UAB „V.“ pagal 2010-11-25 nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartį UAB „V. P. A.“ pardavė ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa už 4 900 000 Lt (1 419 138 Eur). UAB „V.“ pagal 2010-11-25 investavimo į bendrovę sutartį įsipareigojo investuoti į įmonę „P. B. Ltd.“, Malta, ne mažiau kaip 1 400 000 eurų, o įmonė „P. B. Ltd.“ įsipareigojo po 5 metų grąžinti investuotą sumą su 50% už 5 metus priskaičiuotų palūkanų suma (10% metinių palūkanų, kurios sumokamos po 5 metų) ir kaip prievolės užtikrinimo garantiją įsipareigojo UAB „V.“ nuosavybėn perleisti naujai išleidžiamų įmonės „P. B. Ltd.“ akcijų emisiją, lygią investuojamai sumai. 2010-11-26 UAB „V.“ sudarė su įmone „P. B. Ltd.“ investavimo į ją sutartį, pagal kurią įsigijo bendrovės paprastųjų vardinių akcijų už 1 419 200 eurų, t. y. už tokią pat sumą, už kokią UAB „V.“ pardavė ledo rūmus su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa UAB „V. P. A.“. Tokiu būdu, 2010-11-25 nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties, su šia sutartimi susijusių minėtų sandorių pasekoje UAB „V.“ įgijo finansinį turtą – „P. B. Ltd.“ akcijas, bei per 5 metus gautų 709 600 Eur pajamų iš investicijų. Šis sandorius buvo ekonomiškai naudingas ir pelningas ir UAB „V.“ po 5 metų turėjo uždirbti 709 600 eurų palūkanų.
5.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ledo rūmai susideda iš dviejų dalių, turinčių du unikalius numerius, vieną iš pastatų UAB „G.“ buvo areštavusi, o taip pat buvo likę daug kito turto, kurį galima vertinti pagal preliminarų balansą. Todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad pardavus bendrovei priklausančius ledo rūmus su dengta ledo aikštele, buvo iššvaistytas UAB „V.“ turtas, dėl ko padaryta žala kreditoriams, t. y. kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje. 2012-03-16 tarp BUAB „V.“ ir „P. B. Ltd.“ buvo sudarytas susitarimas dėl investicijų grąžinimo, pagal kurį „P. B. Ltd.“ įsipareigojo dalimis grąžinti UAB „V.“ pagal 2010-11-25 investavimo į bendrovę sutartį gautas lėšas anksčiau šioje sutartyje numatyto termino. Pagal šį susitarimą „P. B. Ltd.“ perdavė BUAB „V.“ 800 000 Eur. Šios lėšos Įmonių bankroto įstatymų nustatyta tvarka buvo proporcingai paskirstytos kreditoriams. Bankroto procese ledo rūmai su dengta aikštele buvo parduoti už 1 260 000 Eur. Taigi bendrovės kreditoriai gavo 2 060 000 Eur, šios faktinės aplinkybės įrodo, kad nebuvo iššvaistytas UAB „V.“ turtas ir kreditoriams jokia turtinė žala nebuvo padaryta. Priešingai, kreditorių reikalavimai buvo patenkinti didesne apimtimi nei 1 419 200 Eur. Todėl, anot apelianto, nebuvo padaryta veika, turinti Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras ir civilinio ieškovo atstovas prašė Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir civilinio ieškovo UAB „G.“ atstovo V. P. apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo I. V. gynėjo advokato M. Monkevičiaus ir nuteistojo R. D. apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistojo I. V. gynėjo advokato M. Monkevičiaus ir nuteistojo R. D. apeliacinius skundus tenkinti, o Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir civilinio ieškovo UAB „G.“ atstovo V. P. apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
7. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, civilinio ieškovo UAB „G.“ atstovo V. P., nuteistojo I. V. gynėjo advokato M. Monkevičiaus, nuteistojo R. D. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
8. Dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį
8.1. Iš kaltinamojo akto matyti, kad I. V. ir R. D. buvo kaltinami pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V.“ ledo rūmų su dengta aikštele ir bendrojo naudojimo patalpa, kurių vertė 4 900 000 Lt, iššvaistymo), Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V.“ naujo statinio statybos projekto su statybos leidimu, kurių vertė 363 000 Lt, iššvaistymo), Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnio 2 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
8.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad tiek Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje, tiek Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta atsakomybė už turto iššvaistymą, o už tuos pačios iššvaistymo veiksmus su tuo pačiu turtu negalima taikyti dviejų Lietuvos Respublikos BK straipsnių. Apygardos teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalies sudėtis yra bendroji norma, o Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalis yra specialioji norma. Esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai taikoma specialioji norma. Anot pirmosios instancijos teismo, kaltinamųjų veiksmų kvalifikavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį yra perteklinis, nes už tuos pačius veiksmus teismas abu kaltinamuosius pripažįsta kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį.
8.3. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistųjų I. V. ir R. D. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacija vien tik pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį. Prokuroras nurodo, kad nuteistųjų veiksmus reikėtų kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį, kaip sutaptį.
8.4. Apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas šioje byloje nustatyti, ar buvo padarytos nusikalstamos veikos. Jei nuteistųjų I. V. ir R. D. veikoje yra nusikaltimų sudėties požymių visetas, tai kaip reikėtų kvalifikuoti veiką: ar pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, ar kaip nusikaltimų sutaptis – pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį, kaip yra prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.
8.5. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės, t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę). Turto iššvaistymas Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio prasme – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Esminis turto iššvaistymo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus iššvaistyto turto atžvilgiu. Turto iššvaistymo atveju kaltininkas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, turtine teise disponuoja savo nuožiūra, pažeisdamas jam suteiktus įgaliojimus. Turto iššvaistymas objektyviai pasireiškia kaltininkui patikėto svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtu, neatlygintinu perleidimu padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pavyzdžiui, ir yra materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę iššvaisto turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę neatlygindamas jo vertės arba atlygindamas aiškiai neteisingai. Turtas laikomas svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu. Taigi vien asmens einamos pareigos bendrovėje nesuteikia jam teisės disponuoti įmonės turtu kaip savo. Turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams, t. y. savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai), nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Turto iššvaistymas gali būti padarytas esant tiesioginei ir netiesioginei tyčiai. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti. Turto iššvaistymas taip pat gali būti ir neatsargus, t. y. padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Kai turtas iššvaistomas dėl neatsargumo, teismai paprastai turi svarstyti turto iššvaistymo atskyrimo nuo civilinio delikto klausimus. Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.
8.6. Pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai perdavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. Nagrinėjamoje sudėtyje veika gali pasireikšti aktyviais veiksmais: a) paslėpė turtą; b) iššvaistė turtą; c) pervedė tartą į užsienį; d) nepateisinamai pigiai pardavė turtą. Iššvaistė turtą reiškia tokius aktyvius kaltininko veiksmus, kai kaltininkas savo įmonės turtą panaudoja savo ar kitų asmenų interesais ir naudai, už tai kaltininko įmonė negauna jokio ekonomiškai lygiaverčio ekvivalento ir dėl to sumažėja skolininko įmonės turto abstrakti piniginė vertė. Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma kreditoriams. Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas esant kaltininko tiesioginei ar netiesioginei tyčiai. Kaltininkas, suvokdamas, jog jo įmonė yra sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemoki, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, turtą, kuris gali būti pateiktas skoloms padengti, sąmoningai, laisva valia ir kreditorių nenaudai, paslepia, iššvaisto, perleidžia, perveda į užsienį ar nepateisinamai pigiai parduoda, numato, kad dėl šių veikų kreditoriams atsiras ar gali atsirasti turtinės žalos ir nori tokių padarinių arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti.
8.7. Nusikalstamų veikų sutaptis – tai situacija, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų (nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų) iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo ir nėra teisinių kliūčių už jų padarymą taikyti baudžiamąjį įstatymą. Sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos gali būti kvalifikuojamos pagal tą patį arba skirtingus Lietuvos Respublikos BK straipsnius ar jų dalis. Sutaptis būna reali ir ideali. Reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo savarankiškomis veikomis, paprastai esant tarp jų laiko tarpui, realizuoja dviejų ar daugiau nusikalstamų veikų sudėčių požymius, numatytus skirtinguose ar tuose pačiuose Lietuvos Respublikos BK straipsniuose ar jų dalyse. Ideali nusikalstamų veikų sutaptis – tai atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų skirtingose baudžiamojo įstatymo normose. Ideali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai viena baudžiamojo įstatymo norma padarytos veikos neaprėpia.
8.8. Teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės teorijoje situacija, kai ta pati veika atitinka kelių normų nuostatas, apibūdinama kaip normų konkurencija. Bendrosios ir specialiosios normų konkurencija yra tuomet, kai vienam nusikaltimui gali būti pritaikytos dvi normos: viena bendresnė, kita konkretesnė. Normos gali konkuruoti tik tuo atveju, kai specialiojoje normoje yra visi bendrosios normos požymiai. Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje nusikaltimų sudėtys yra panašios pagal savo pobūdį, nes jais iš esmės iššvaistomas turtas. Tačiau šios nusikalstamos veikos yra nurodytos skirtinguose Lietuvos Respublikos BK skyriuose, skiriasi nusikaltimų objektas ir dalykas bei asmuo, kuriam padaroma žala. Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnis (turto iššvaistymas) nurodytas Lietuvos Respublikos BK XXVIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“, turto iššvaistymo objektas – visų formų nuosavybė, šio nusikaltimo dalykas yra patikėtas ar kaltininko žinioje nusikalstamos veikos darymo metu buvęs svetimas turtas ar turtinė teisė, turtinė žala padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnis (skolininko nesąžiningumas) nurodytas Lietuvos Respublikos BK XXXI skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai“, Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektu laikoma socialinė vertybė - kreditorių turtiniai interesai, papildomas objektas - sąžiningo ūkininkavimo principai, o nusikaltimo dalykas yra turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, turtinė žala padaroma kreditoriams. Vadinasi, Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje numatytos visiškai skirtingos veikos. Atsižvelgiant į tai, nepritartina apygardos teismo išvadai, kad šiuo atveju yra bendrosios (Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalis) ir specialiosios (Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalis) teisės normų konkurencija, todėl turėtų būti taikoma tik viena iš šių normų - specialioji (Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjami nusikaltimai tarpusavyje nesudaro normų konkurencijos. Šiuo atveju yra nusikaltimų daugetas, o būtent idealioji nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje, sutaptis – atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro du nusikaltimus, numatytus skirtingose baudžiamojo įstatymo normose. Tais atvejais, kai kaltininkas, būdamas įmonės administracijos vadovu, iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą, tuo padarydamas turtinės žalos šio turto savininkams ir įmonės kreditoriams, kaltininko veika turi būti kvalifikuojama kaip sutaptis pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnį ir 208 straipsnio 2 dalį.
8.9. Nuteistojo I. V. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad I. V. neatitinka Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjekto specifinių požymių.
8.10. Pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnį atsako asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jo žinioje. Pagal Lietuvos Respublikos 208 straipsnio 2 dalį subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, turintis specialaus subjekto požymį. Specialaus subjekto požymis šioje sudėtyje reiškia tą subjektą, kurio įmonė buvo sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemoki. Tai reiškia, kad subjektu gali būti individualios įmonės savininkas, ūkinės bendrijos valdytojas, AB ar UAB administracijos vadovas ir pan. Nėra svarbu, kaip vadinasi kaltininko juridiniame asmenyje einamos pareigos ar šių pareigų pavadinimas, svarbu tai, jog pagal užimamas pareigas įmonėje kaltininkas turėjo teisę ir galimybę disponuoti įmonės - skolininkės turtu.
8.11. Byloje nustatyta, kad UAB „V.“ direktoriaus pareigose dirbo: I. V. – nuo įmonės įregistravimo 2000-03-23 iki 2010-05-31; R. D. – nuo 2010-06-01 iki 2011-03-23.
8.12. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kad vienintelis UAB „V.“ akcininkas (savininkas) buvo JAV įmonė „S. S. LLC“, kurios tikrasis vadovas ir savininkas buvo I. V., o tuo pačiu ir UAB „V.“ tikrasis savininkas ir vadovas buvo I. V., o M. D. (I. V. parodė, kad M. D. buvo įmonės „S. S. LLC“ vadovas, M. D. nurodytas ir įmonės „S. S. LLC“ dokumentuose) buvo tik formalus, registracijos jurisdikcijoje nurodytas vadovas, kuris pagal Europolo pateiktą informaciją iš viso nėra susijęs su JAV įmone „S. S. LLC“. Nuteistojo I. V. parodymai, kad jis įgaliojimus veikti „S. S. LLC“ vardu gaudavo iš niekada nematyto M. D., kuriuos I. V. Maskvoje perduodavo jo pažįstami B. M. ir V. P., kurių duomenų I. V. nežino, skamba abejotinai, be to, prieštarauja byloje esantiems duomenims. Kaip jau minėta, pagal Europolo pateiktą informaciją M. D. iš viso nėra susijęs su JAV įmone „S. S. LLC“, atliekant kratą UAB „V.“ patalpose buvo rasti dvidešimt penki 2009 m. vasario 9 d. bendrovės „S. S. LLC“ įgaliojimai L. J., kurie nebuvo pasirašyti, o sulyginus bylos dokumentuose esančius M. D. parašus, matyti, kad parašai labai skiriasi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad bendrovės „S. S. LLC“ įgaliojimai, tame tarpe, įgaliojimai ir I. V., galėjo būti spausdinami UAB „V.“ patalpose ir pasirašomi kieno nors kito, tačiau ne M. D., kuris iš viso nėra susijęs su JAV įmone „S. S. LLC“.
8.13. Iš bylos medžiagos matyti, kad I. V. buvo UAB „V.“ vadovas nuo įmonės įregistravimo, paskolino UAB „V.“ apie 1 milijoną Lt, dirbo įmonėje ir buvo registruotas jos direktoriumi daugiau nei 10 metų, net ir nuo 2010-06-01 įmonės direktoriumi paskyrus R. D., I. V. realiai valdė UAB „V.“, sprendė jos kasdienius klausimus, rūpinosi jos veikla ir turtu, siekė išlaikyti UAB „V.“ turtą savo kontrolėje, UAB „V.“ turtą perleisdamas kitoms savo valdomoms (kontroliuojamoms) įmonėms. I. V. vaidmenį ir suinteresuotumą rodo UAB „V.“ skolų sutelkimas vienoje su juo susijusioje bendrovėje. Bendrovė „S. S. LLC“ reikalavimą į UAB „V.“ skolą perdavė UAB „T.“. Ši bendrovė buvo registruota A. A. vardu (jis formaliai pirko akcijas ir buvo registruotas kaip vienintelis akcininkas) paprašius, viską organizavus ir apmokėjus R. D. Vėliau UAB „T.“ direktore tapo I. V., kuriai direktore tapti pasiūlė ir pareigų įforminimu rūpinosi I. V. Jis rūpinosi ir UAB „T.“ balsavimo teisės perleidimu UAB „T.“, kurioje ir buvo sukoncentruoti I. V. ir bendrovės „S. S. LLC“ reikalavimai į UAB „V.“. Pats I. V. perleido savo reikalavimo teisę į UAB „V.“ skolą UAB „L.“, kurios direktorės pareigas ėjo I. V. darbuotoja A. G., o jai direktore būti pasiūlė I. V. UAB „L.“ kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „V.“. Visame šiame procese „S. S. LLC“ ir UAB „V.“ interesus atstovavo tik I. V. ir niekas kitas „S. S. LLC“ interesų neatstovavo.
8.14. Nuteistasis R. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad nurodymą parduoti UAB „V.“ turtą jis gavo iš akcininkų, tačiau negalėjo nurodyti, iš ko konkrečiai jis gavo šį nurodymą. Byloje nustačius, kad UAB „V.“ ir jos vienintelio akcininko JAV įmonė „S. S. LLC“ tikrasis savininkas ir vadovas buvo I. V., R. D. jau dirbo I. V. bendrovėje, tuo metu, kai I. V. buvo oficialus UAB „V.“ direktorius, I. V. ir R. D. buvo pažįstami, be to, I. V. ir kitiems savo darbuotojams siūlė tapti kitų jo kontroliuojamų bendrovių direktoriais ir jie tokiais tapo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad UAB „V.“ turtą parduoti R. D. liepė I. V.
8.15. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad I. V., būdamas tikrasis UAB „V.“ savininkas ir vadovas, sprendė visus klausimus ir priiminėjo galutinius sprendimus, susijusius su įmonės veikla, tame tarpe ir su UAB „V.“ turtu ir jo pardavimu, t. y. iš esmės disponavo UAB „V.“ turtu, o R. D. buvo formalus įmonės direktorius, kuris vykdė I. V. nurodymus ir pasirašinėjo dokumentus. Nagrinėjamu atveju tiek I. V., tiek R. D. atitinka specialiuosius Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnyje ir 208 straipsnio 2 dalyje numatyto subjekto požymius.
8.16. Byloje nustatyta, kad UAB „V.“ pagal 2010-11-25 nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį UAB „V. P. A.“ pardavė ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa už 4 900 000 Lt. Pagal sutartį pirkėjas įsipareigojo visą sutartą kainą - 4 900 000 Lt sumokėti mokėjimo pavedimu ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po sutarties pasirašymo (t. 1, b. l. 93-99). Taip pat UAB „V.“ pagal 2010-11-26 projekto pirkimo–pardavimo sutartį UAB „P. A.“ pardavė naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise už 363 000 Lt (su PVM). 2010-11-26 projekto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad UAB „P. A.“ 363 000 Lt (su PVM) įsipareigoja sumokėti, kai suprojektuotas statinys bus pastatytas ir priduotas valstybės komisijai (t. 12, b. l. 40-41). Į UAB „V.“ sąskaitas ir kasą piniginės lėšos pagal šias sutartis gautos nebuvo.
8.17. UAB „V.“ neteisėtai, nesant visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo ir UAB „V.“ visuotinio akcininkų susirinkimo sutikimo dėl 1 419 200 eurų (4 900 213,76 Lt, kursas 3,4528) sumos investavimo į įmonę „P. B. Ltd.“, įsigyjant 1 419 200 paprastųjų vardinių akcijų, taip pat nepranešus UAB „V.“ kreditoriams dėl sprendimo investuoti 1 419 200 eurų (4 900 213,76 Lt, kursas 3,4528) sumą į įmonę „P. B. Ltd.“, tokiu būdu pažeidžiant UAB „V.“ 2003-07-21 įstatų 5.4 ir 5.20 punktus ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 6 dalį, 2010-11-26 sudarė su bendrove „P. B. Ltd.“ investavimo į ją sutartį, pagal kurią įsigijo šios bendrovės paprastųjų vardinių akcijų už 1 419 200 Eurų, t. y. už tokią pat sumą, už kokią UAB „V.“ pardavė ledo rūmus UAB „V. P. A.“. UAB „V.“ nurodė UAB „V. P. A.“ už ledo rūmus mokėtiną sumą pervesti į bendrovės „P. B. Ltd.“ sąskaitą. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „V. P. A.“ neturėjo sutartyje numatytos pinigų sumos, todėl pasirašė dokumentus, kad pinigus sumokės lengvatinio apmokestinimo zonos bendrovė „W. I. Ltd.“. Iš UAB „V.“, „P. B. Ltd.“, UAB „V. P. A.“ ir bendrovės „W. I. Ltd.“ pasirašytų dokumentų matyti, kad viena lengvatinio apmokestinimo zonos bendrovė - „W. I. Ltd.“, neva sumokėjo kitai lengvatinio apmokestinimo zonos bendrovei - „P. B. Ltd.“. Byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad pinigai iš tikrųjų buvo sumokėti, byloje yra tik lengvatinio apmokestinimo zonų bendrovių nominalių vadovų patvirtinimai, kad atsiskaityta tinkamai, tačiau byloje nėra žinoma, kas iš tikrųjų vadovavo šioms bendrovėms. Toks atsiskaitymo patvirtinimas nėra tinkamas nustatyti, ar pinigai realiai buvo sumokėti.
8.18. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „V.“ nevykdė veiklos, negaudavo pajamų, 2007-12-31, 2008-12-31, 2009-12-31 ir 2010-12-31 buvo nemoki, nes bendrovės pradelsti įsipareigojimai (skolos) viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. UAB „V.“ 2008–2010 metais dirbo nuostolingai, 2007-12-31, 2008-12-31, 2010-12-31 turėjo finansinių sunkumų, nes įmonės trumpalaikio turto nepakako tam, kad galėtų padengti einamąsias skolas (skolas be pradelstų įsipareigojimų), suėjus jų mokėjimo terminui. Todėl UAB „V.“, išskyrus negyvenamas patalpas – ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa, naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, kurį už 363 000 Lt pardavė UAB „P. A.“ ir ilgalaikį turtą, kurį už 68 970 Lt pardavė tai pačiai UAB „P. A.“, kito turto, iš kurio galėjo būti sumokėtos įmonės skolos, neturėjo. Vienintelė UAB „G.“ buvo su I. V. nesusijusi UAB „V.“ kreditorė, kuri reikalavo padengti įsiskolinimą pardavus UAB „V.“ turėtus ledo rūmus. I. V. ir R. D. gerai žinojo apie sunkią UAB „V.“ finansinę padėtį, jos turimas skolas, dėl ko net buvo imtasi UAB „V.“ restruktūrizavimo procesų. Tačiau iš karto po restruktūrizavimo bylos nutraukimo – 2010-11-10, I. V. realiai valdoma ir skolų turinti UAB „V.“ 2010-11-25 pardavė ledo rūmus kitai I. V. valdomai įmonei UAB „V. P. A.“, 2010-11-25 pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė UAB „V.“ direktorius R. D. Nuosavybės teisė perėjo pirkėjui - UAB „V. P. A.“, tačiau už turtą per sutartyje nustatytą terminą (per 5 darbo dienas po sutarties pasirašymo) ir vėliau nebuvo atsiskaityta. Tas pats ir su kitu UAB „V.“ turtu - naujo statinio statybos projektas kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise taip pat buvo parduotas I. V. valdomai įmonei UAB „P. A.“, tačiau už jį neatsiskaityta, o pagal sutartį atsiskaityta turėjo būti tada, kai statinys bus pastatytas (sutartyje nekonkretizuojant kas atliks statybos darbus ir per kokį laikotarpį). Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad I. V. siekė išvesti turtą iš UAB „V.“ valdymo, kur I. V. galėjo šį turtą prarasti dėl reiškiamų kreditorių reikalavimų grąžinti skolas, į kitas bendroves, kuriose galėtų toliau jį valdyti ir apsaugoti turtą nuo kreditoriaus – UAB „G.“, su kuriuo I. V. nebuvo susijęs.
8.19. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad UAB „V.“ turimas turtas – ledo rūmai su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa už 4 900 000 Lt bei naujo statinio statybos projektas kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise už 363 000 Lt tyčia buvo perleisti su I. V. susijusiems tretiesiems juridiniams asmenims – UAB „V. P. A.“ ir UAB „P. A.“, siekiant išvengti skolų kreditoriams grąžinimo ir iš anksto žinant, kad pinigai už parduotą turtą UAB „V.“ nebus sumokėti, t. y. neteisėtai ir neatlygintinai, veikiant priešingai įmonės UAB „V.“ ir jos kreditorių interesais. Tokiais veiksmais I. V. ir R. D. iššvaistė jiems svetimą UAB „V.“ turtą, dėl ko UAB „V.“ patyrė didelę turtinę žalą (4 900 000 Lt ir 363 000 Lt). Taip pat dėl anksčiau aptartų neteisėtų I. V. ir R. D. veiksmų UAB „V.“ negavo pajamų už parduotą turtą ir negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriai, t. y. UAB „V.“ kreditoriai patyrė turtinę žalą, kas atitinka Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikalstamos veikos požymius.
8.20. Turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams – savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai). Kaltininkui iššvaisčius turtą ar turtinę teisę ir vėliau šį turtą ar turtinę teisę ar jų ekvivalentą grąžinus, baudžiamosios atsakomybės pagrindai už šias veikas neišnyksta. Tokiais atvejais turto grąžinimo veiksmai, be kita ko, gali būti vertinami kaip baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jei turtas ar turtinė teisė buvo grąžinti savo noru. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistiesiems kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį suformuluotas pagal vieną iš šiame straipsnyje numatytų alternatyvių požymių – iššvaistė turtą, todėl ir Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo baigtumas sutampa su Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo baigtumu.
8.21. Nors Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimu UAB „V.“ ir UAB „V. P. A.“ 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamo turto – negyvenamos patalpos – ledo rūmų su dengta ledo aikštele, su bendro naudojimo patalpa, pirkimo – pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, buvo taikyta restitucija ir šis nekilnojamas turtas buvo priteistas iš UAB „V. P. A.“ BUAB „V.“, o vėliau parduotas ir gauti pinigai padalinti tarp BUAB „V.“ kreditorių, tačiau tai veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje, kvalifikavimui reikšmės neturi, nes šis turtas buvo grąžintas bendrovei jau pasibaigus nusikalstamoms veikoms (nusikalstamos veikos pasibaigė po pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo – 2010-11-25), be to, ne kaltininkų savo noru, o pagal teismo sprendimą. Taip pat veikų kvalifikavimui reikšmės neturi ir nuteistojo I. V. gynėjo ir nuteistojo R. D. apeliaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė, kad pagal 2012-03-16 BUAB „V.“ ir „P. B. Ltd.“ susitarimą dėl investicijų grąžinimo „P. B. Ltd.“ anksčiau termino pervedė BUAB „V.“ 800 000 Eur, nes šie pinigai buvo grąžinti bendrovei jau pasibaigus nusikalstamoms veikoms, numatytoms Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje, ir jau vykstant ikiteisminiam tyrimui šioje byloje. Be to, pagal 2012-03-16 BUAB „V.“ ir „P. B. Ltd.“ susitarimą buvo grąžinta ne visa tariamai UAB „V.“ investuota pinigų suma – 1 400 000 Eur, o tik jos dalis - 800 000 Eur.
8.22. Iš kaltinamojo akto matyti, kad I. V. ir R. D. UAB „V.“ turto iššvaistymas inkriminuotas kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos, t. y. pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V.“ ledo rūmų su dengta aikštele ir bendrojo naudojimo patalpa, kurių vertė 4 900 000 Lt, iššvaistymo) ir Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V.“ naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, kurių vertė 363 000 Lt, iššvaistymo). Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde taip pat prašo nuteisti I. V. ir R. D. pagal du atskirus Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalies straipsnius, kaip nusikalstamų veikų daugetą. Todėl šiuo atveju būtina nustatyti, ar tai yra nusikalstamų veikų daugetas, ar viena tęstinė nusikalstama veika.
8.23. Tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties Lietuvos Respublikos BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos vieningos tyčios. Tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai vieningai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus. Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pavyzdžiui, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir t. t.).
8.24. Iš bylos medžiagos matyti, kad I. V. ir R. D., turėdami išankstinį vieningą sumanymą – išvengti atsiskaitymo su UAB „V.“ kreditoriais, analogiškais veiksmais per pakankamai trumpą laiko tarpą iš to paties šaltinio iššvaistė turtą ir padarė žalą tam pačiam turto savininkui – sudarydami dvi sutartys, tarp kurių tik vienos dienos tarpas, su I. V. valdomomis (kontroliuojamomis) įmonėms - UAB „V. P. A.“ ir UAB „P. A.“ neteisėtai ir neatlygintinai tretiesiems asmenims perleido UAB „V.“ didelės vertės turtą - ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa už 4 900 000 Lt bei naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise už 363 000 Lt, tuo UAB „V.“ padarė didelės vertės turtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, I. V. ir R. D. padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama ne pagal du atskirus straipsnius, o kaip viena tęstinė nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje (UAB „V.“ ledo rūmų su dengta aikštele ir bendrojo naudojimo patalpa, kurių vertė 4 900 000 Lt, ir naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, kurių vertė 363 000 Lt, iššvaistymas, iš viso 5 263 000 Lt UAB „V.“ turto iššvaistymas).
8.25. Byloje nustatyta, kas I. V. ir R. D., perleidę UAB „V.“ turtą - ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa už 4 900 000 Lt bei naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise už 363 000 Lt - I. V. valdomoms (kontroliuojamoms) įmonėms - UAB „V. P. A.“ ir UAB „P. A.“ ir UAB „V.“ negavus už tai apmokėjimo, iššvaistė UAB „V.“ turtą, kas atitinka nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius. Taip pat I. V. ir R. D., žinodami, kad UAB „V.“ yra nemoki ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas, tokiais pačiai savo veiksmais padarė ir didelės turtinės žalos bendrovės kreditoriams, kas atitinka nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius. Todėl I. V. ir R. D. veika kvalifikuotina kaip sutaptis pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (UAB „V.“ ledo rūmų su dengta aikštele ir bendrojo naudojimo patalpa, kurių vertė 4 900 000 Lt, ir naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, kurių vertė 363 000 Lt, iššvaistymas, iš viso 5 263 000 Lt UAB „V.“ turto iššvaistymas) ir 208 straipsnio 2 dalį.
8.26. Nuteistojo I. V. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su kaltinimo formuluote, kad kreditoriams padarytos žalos dydis lygus visų kreditorių kreditorinių reikalavimų sumai UAB „V.“ bankroto bylos iškėlimo dienai, t. y. iššvaisčius 5 263 000 Lt vertės turtą, padaryta žala kreditoriams nustatyta 2,5 karto didesnė (12 938 977,53 Lt) nei išvaistyto turto vertė. Kreditoriams padaryta turtinė žala nebūtinai turi sutapti su kreditorinių reikalavimų dydžiu, kadangi kreditoriniai reikalavimai gali kilti ne tik dėl nusikalstamais veiksmais padarytos žalos. Šioje byloje kreditorinių reikalavimų suma yra didesnė už iššvaistyto turto vertę. Nagrinėjamu atveju buvo iššvaistytas visas turimas UAB „V.“ turtas, kuris įstatymo nustatyta tvarka turėjo būti proporcingai paskirstytas visiems įmonės kreditoriams, proporcingai jų turimų reikalavimų dydžiui. I. V. ir R. D. nusikalstamais veiksmais padaryta turtinė žala kreditoriams neapima visų jų kreditorinių reikalavimų (yra mažesnė), todėl I. V. ir R. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį inkriminuota turtinė žala turi būti sumažinta iki 5 263 000 Lt (1 524 270,10 eurų).
8.27. Ištyrus ir įvertinus byloje esantį įrodymų vistą, darytina išvada, kad I. V. ir R. D., veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2008-02-11 iki 2010-12-31 I. V. parengus nusikalstamų veikų padarymo planą, o R. D. jį vykdydamas, siekiant iššvaistyti UAB „V.“ turtą, t. y. I. V. nuo 2000-03-23 iki 2010-05-31 ėjęs UAB „V.“ direktoriaus pareigas, o R. D. nuo 2010-06-01 iki 2011-03-23 ėjęs UAB „V.“ direktoriaus pareigas, žinodami, kad įmonė yra nemoki, o 2007-10-10 Vilniaus apygardos teismas patvirtino UAB „V.“ restruktūrizavimo planą bei 2008-02-11 kreditorių kreditorinius reikalavimus 9 713 652,08 Lt sumai, I. V. pasiūlius R. D. sutiko už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą piniginį atlygį tapti UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei pagal I. V. parengtą planą vykdyti jo neteisėtus nurodymus. I. V. toliau koordinuojant R. D. veiksmus bei nurodžius UAB „V.“ vardu kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, po ko R. D., vykdydamas I. V. nurodymus, 2010-09-24 kreipėsi į teismą su prašymu nutraukti UAB „V.“ restruktūrizavimą bylą, dėl ko 2010-11-10 Vilniaus apygardos teismui nutraukus restruktūrizavimo bylą UAB „V.“, R. D., vykdydamas I. V. nurodymą, UAB „V.“ vardu 2010-11-25 sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartį dėl negyvenamų patalpų – ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpos, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo už 4 900 000 Lt sumą UAB „V. P. A.“, atstovaujamai M. Š. Po to, toliau veikdami pagal nusikaltimo padarymo planą, pažeisdami 2010-11-25 nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutarties dėl negyvenamųjų patalpų pardavimo 2.2 punktą, kuris numatė, jog „visą sutartą kainą už turtą, t. y. 4 900 000 Lt, pirkėjas besąlyginiu ir neatšaukiamu pardavėjo nurodymu įsipareigoja sumokėti pardavėjui per 5 (penkias) darbo dienas po Sutarties sudarymo ir pasirašymo dienos į pardavėjo nurodytą sąskaitą“. Laikotarpyje nuo 2010-11-25 iki 2010-12-31 į UAB „V.“ sąskaitas AB „Swedbank“ bei į kasą lėšos už parduotą negyvenamą patalpą – ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa, esančią (duomenys neskelbtini), gautos nebuvo. R. D., tęsdamas nusikalstamą veiką, vykdydamas I. V. nurodymą 2010-11-25 sudarė investavimo į bendrovę sutartį su įmone „P. B. Ltd“ įsigyjant paprastųjų vardinių akcijų pagal 2010-11-26 akcijų pasirašymo sutartį, už kurias pinigines lėšas – 1 419 200 Eur sumą pervedė UAB „V. P. A.“ atsiskaitydama pagal 2010-11-25 nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartį, taip pažeidžiant UAB „V.“ 2003-07-21 įstatų 5.20 punktą, kuriame sakoma, kad „administracijos vadovas <.....> gavęs visuotinio akcininkų susirinkimo sutikimą, priimą sprendimus bendrovei tapti kitų įmonių steigėja, nare“ bei 5.4 punktą, kuriame nurodyta, jog „tik visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę <.....> priimti nutarimą dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo įsigijimo“. Po to, 2010-11-30 Vilniaus miesto 24-aje notarų biure, adresu Algirdo g. 8, Vilnius, UAB „V. P. A.“ nepervedus 4 900 000 Lt sumos UAB „V.“, R. D., kaip UAB „V.“ direktorius, pasirašė priėmimo – perdavimo aktą, taip patvirtindamas neteisingus duomenis, kad „<.....> pirkėjas laiku ir tinkamai atsiskaitė su pardavėju pagal pirkimo – pardavimo sutartį, tai yra sumokėjo visą turto kainą iki priėmimo – perdavimo akto pasirašymo dienos <.....>“. Taip 2010-11-30 tyčia neteisėtai perleido tretiesiems asmenims – UAB „V. P. A.“ turtą - ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa už 4 900 000 Lt, tuo padarydamas UAB „V.“ turtinę žalą 4 900 000 Lt sumai.
8.28. I. V. ir R. D., tęsdami nusikalstamą veiką, I. V. R. D. nurodė UAB „V.“ vardu 2010-11-26 sudaryti projekto pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „P. A.“, atstovaujamai E. T., dėl naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise už 363 000 Lt, už kurį UAB „P. A.“ įsipareigojo sumokėti, tačiau nuo 2010-11-26 iki 2010-12-31 į UAB „V.“ sąskaitas AB „Swedbank“ ir į kasą lėšos už UAB „P. A.“ už parduotą naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, gautos nebuvo. Taip 2010-11-30 tyčia neteisėtai buvo perleistas tretiesiems asmenims – UAB „P. A.“ turtas - naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, tuo padarydami UAB „V.“ turtinę žalą 363 000 Lt sumai. Tokiu būdu iššvaistė patikėtą didelės vertės svetimą turtą, iš viso 5 263 000 Lt UAB „V.“ turto, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje.
8.29. Taip pat I. V. ir R. D., veikdami bendrininkų grupėje, R. D. nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. kovo 23 d. būnant UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, o I. V. būnant UAB „V.“ savininkui, abu žinodami, kad UAB „V.“ yra nemoki ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas, nenustatytu laiku ir vietoje I. V. nurodė R. D. pasirašyti 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį dėl negyvenamų patalpų – ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo už 4 900 000 Lt UAB „V. P. A.“, o pagal šią sutartį turimus gauti 4 900 000 Lt sumokėti bendrovei „P. B. Ltd.“ už akcijas pagal 2010 m. lapkričio 25 d. investavimo į bendrovę sutartį. Be to, I. V. nurodė R. D. pasirašyti naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „P. A.“ už 363 000 Lt, kuri buvo pasirašyta 2010 m. lapkričio 26 d. Į UAB „V.“ sąskaitas AB „Swedbank“ bei į kasą lėšos už parduotą negyvenamą patalpą – ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa ir naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise gautos nebuvo. Dėl ko I. V. ir R. D. padarė 5 263 000 Lt turtinės žalos kreditoriams, kurių kreditoriniai reikalavimai: E. T. - 509,41 Lt (147,53 eurų), J. S. -1 458,58 Lt (422,43 eurų), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius – 1 151,44 Lt (333,48 eurų), UAB „E.“ - 390 Lt (112,95 eurų), UAB „G.“ – 2 618 647,96 Lt (758 412, 87 eurų), UAB „Į.“ – 48 148,10 Lt ( 13 944,65 eurų), L.-A - 428,34 Lt (124,05 eurų), UAB „L.“ – 2 186 536,89 Lt (633 264,85 eurų), UAB „T. LT“- 4 663 147,71 Lt (1 350 540,92 eurų), UAB „T.“ – 3 418 559,10 Lt (990 083,14 eurų). Tokiu būdu I. V. ir R. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje.
9. Dėl I. V. ir R. D. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį
9.1. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su I. V. ir R. D. išteisinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, prašo juos nuteisti.
9.2. Pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose, fiksavimas buhalterinės apskaitos dokumentuose neobjektyvių, tikrovės neatitinkančių duomenų ir pan.). Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu. Apgaulingai įmonės buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu, kaltininkui veikiant tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia.
9.3. Iš I. V. ir R. D. kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį matyti, kad jis grindžiamas tuo, kad I. V. ir R. D., būdami atsakingi už buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, paslėpė (sunaikino) buhalterinės apskaitos dokumentus, nes tarp tirti pateiktų UAB „V.“ dokumentų nėra: 1) 2009 m. 10 mėn. – 2010 m. 12 mėn. apskaitos registrų, t. y. sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščių (išskyrus 2010 m. 01-03 mėn. 5 klasės buhalterinių sąskaitų – pardavimai ir paslaugos, buhalterinės sąskaitos Nr. 251 – gautinas PVM ir buhalterinės sąskaitos Nr. 4701 – mokėtinas PVM apyvartos žiniaraščius), kuriais būtų užregistruoti nuo 2009 m. 10 mėn. iki 2010 m. 12 mėn. įvykusių operacijų duomenys; 2) pagal sąskaitų duomenis sudarytų 2010 metų finansinių ataskaitų (balanso, pelno, nuostolių ataskaitos, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos, aiškinamojo rašto). Todėl iš dalies negalima nustatyti UAB „V.“ veiklos, turto, balansinės vertės, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009, 2010 metus.
9.4. Nuteistieji I. V. ir R. D. teisiamajame posėdyje neigė, kad paslėpė (sunaikino) buhalterinės apskaitos dokumentus. Nuteistieji I. V. ir R. D. parodė, kad buhalterinė apskaita buvo vedama UAB „V.“ patalpose, dokumentai nebuvo išnešami, iškėlus bankroto bylą visi įmonės dokumentai pagal priėmimo-perdavimo aktus per kelis kartus buvo perduoti bankroto administratoriui, bankroto administratorius pretenzijų dėl nepateiktų dokumentų nereiškė.
9.5. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartimi UAB „V.“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Admivita“. 2011 m. kovo 28 d. dokumentų priėmimo – perdavimo aktais UAB „Admivita“ darbuotojas, UAB „V.“ bankroto administratorius M. Š., perėmė iš UAB „V.“ direktoriaus R. D. bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus (t. 7, b. l. 148-156). 2014 m. vasario 7 d. ir 2014 m. gegužės 7 d. priėmimo – perdavimo aktais UAB „Admivita“ darbuotojas M. Š. perdavė UAB „V.“ buhalterinės apskaitos dokumentus UAB „Toplit“ įgaliotam asmeniui R. G. (t. 7, b. l. 157-164). 2014 m. liepos 3 d. ir 2014 m. liepos 10 d. priėmimo – perdavimo aktais UAB „Toplit“ įgaliotas asmuo R. G. perdavė UAB „V.“ buhalterinės apskaitos dokumentus UAB „UBC“ įgaliotam asmeniui A. G. (t. 7, b. l. 164-177). Iš priėmimo – perdavimo aktų matyti, kad juose nurodyti dokumentai nėra detaliai aprašyti, nurodytas tik bendras jų pavadinimas (pvz., pirkimai pavedimu 903 lapai, kasos dokumentai 1117 lapų, avanso apyskaita 1320 lapų, ataskaitos į (duomenys neskelbtini) lapai, suvestiniai dokumentai 722 lapai, banko dokumentai 798 lapai ir t. t.), todėl negalima tiksliai nustatyti, kokie konkretūs dokumentai buvo perduoti. 2011 m. kovo 28 d. priėmimo – perdavimo akte nurodyta, kad buvo paimti kiti 2007 – 2010 metų dokumentai (11, 15 ir 16 pozicijos) (t. 7, b. l. 154), jų iš viso nedetalizuojant. Liudytojas M. Š., UAB „V.“ bankroto administratorius, teisiamajame posėdyje parodė, kad dokumentų priėmimo-perdavimo metu kiekvieno dokumento atskirai netikrino, nes sąrašuose jie nebuvo sukonkretinti, jam nekilo abejonių, kad trūksta kažkokių tai dokumentų. Liudytojas R. G., UAB „V.“ bankroto administratorius, teisiamajame posėdyje parodė, kad UAB „V.“ dokumentus perėmė iš buvusio bankroto administratoriaus M. Š., dokumentų perdavimo metu tikrino tik perduotų dokumentų kiekį, jų turinio neskaitė. Liudytoja A. G., UAB „V.“ bankroto administratorė, teisiamajame posėdyje parodė, kad perėmė dokumentus iš R. G., perimtų dokumentų sąraše nenurodyta, kokius konkrečius dokumentus perėmė.
9.6. Apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos T. S., I. Š., D. B., UAB „V.“ buhalterės, parodė, kad įmonėje jokie buhalteriniai dokumentai nebuvo dingę, jokių dokumentų nepasigedo, buhalteriniai dokumentai buvo laikomi tvarkingai, įmonės vadovai nesidomėjo ir neieškojo konkrečių buhalterinės apskaitos dokumentų. Liudytoja I. V., UAB „V.“ buhalterė, pirmosios instancijos teisme parodė, kad buhalterinė apskaita bendrovėje buvo vedama tvarkingai, visi dokumentai buvo saugomi bendrovės patalpose, keičiantis buhalterėms naujai pareigas pradėjusios eiti buhalterės niekada nepasigedo ankstesnių laikotarpių dokumentų. Iš specialisto išvados taip pat matyti, kad UAB „V.“ buhalterinė apskaita iš esmės buvo tvarkoma tvarkingai, visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo, tik nebuvo rasti: 1) dalis apskaitos registrų – sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščių nuo 2009 metų spalio mėnesio iki 2010 metų gruodžio mėnesio, kuriais būtų užregistruoti nuo 2009 metų spalio mėnesio iki 2010 metų gruodžio mėnesio įvykusių operacijų duomenys. Buvo rastos tik laikotarpio nuo 2010 metų sausio mėnesio iki 2010 metų kovo mėnesio 5 klasės buhalterinės sąskaitos – pardavimai ir paslaugos, buhalterinės sąskaitos Nr. 251 – gautinas PVM ir buhalterinės sąskaitos Nr. 4701 – mokėtinas PVM, apyvartos žiniaraščiai; 2) pagal sąskaitų duomenis sudarytos 2010 metų finansinės ataskaitos (balansas, pelno, nuostolių ataskaitos, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos, aiškinamasis raštas). Atsižvelgus į tai, kad priėmimo – perdavimo aktuose nurodyti dokumentai nebuvo detaliai aprašyti ir negalima nustatyti, kokie konkretūs dokumentai buvo perduoti trims bankroto administratoriams, byloje kyla abejonių, jog galimai specialistų nerasti dokumentai buvo įdėti į kitus segtuvus, tačiau ikiteisminio tyrimo įstaigos darbuotojai tarp didelės dokumentų krūvos jų atidžiai neieškojo. Ikiteisminio tyrimo metu nei policijos pareigūnai, nei specialistai UAB „V.“ buhalterinių dokumentų neapžiūrėjo ir nenustatė, kokie dokumentai buvo perduoti UAB „Admivita“, o vėliau kitiems bankroto administratoriams, iš viso trims bankroto administratoriams. Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai tik raštais reikalavo pateikti dokumentus ir jiems užteko tų dokumentų, kuriuos UAB „Admivita“ įgaliotas atstovas M. Š. jiems pateikė. Vėliau dokumentai iš UAB „UBC“ sandėlio dingo taip ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir neapžiūrėti. 2014 m. spalio mėnesį prokurorė ėmėsi veiksmų ir atliko kratas pas I. V. gyvenamojoje vietoje ir UAB „V.“ patalpose, tačiau dokumentai nebuvo rasti.
9.7 . Kaip jau minėta, 2011 m. vasario 28 d. UAB „V.“ buvo iškelta bankroto byla, jos veikla nutrūko, o buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad metinę finansinę atskaitomybę įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams. Šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įmonės finansinę atskaitomybę pasirašo įmonės administracijos vadovas, o 2 dalyje numatyta, jog finansinė atskaitomybė tvirtinama įmonės įstatuose nustatyta tvarka. Paprastai įmonės finansinė atskaitomybė sudaroma ir paskelbiama iki kitų metų gegužės 1 d. Kadangi dar nepasibaigus šiai datai UAB „V.“ buvo iškelta bankroto byla, buvo paskirtas bankroto administratorius, kuris paėmė visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl nei I. V., nei R. D. negalėjo sudaryti 2010 metų finansinių ataskaitų ar organizuoti jų sudarymo. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti išvados, jog I. V. ir R. D. sąmoningais, tyčiniais veiksmais paslėpė (sunaikino) kaltinime nurodytus buhalterinės apskaitos dokumentus - pagal sąskaitų duomenis sudarytas 2010 metų finansines ataskaitas (balanso, pelno, nuostolių ataskaitas, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitas, aiškinamąjį raštą).
9.8. Kaltinime nurodyta, kad nerasti išvestiniai, antriniai buhalterinės apskaitos dokumentai (apskaitos registrai, t. y. sintetiniai sąskaitų apyvartos žiniaraščiai, finansinės ataskaitos), kurie iš esmės padaromi pirminių dokumentų pagrindu (pagal sąskaitų faktūrų duomenis). Atsižvelgiant į tai, negalima daryti neginčytinos išvados, kad neradus išvestinių, antrinių buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau esant pirminiams dokumentams (sąskaitoms), buvo sukeltos Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos pasekmės – negalima iš dalies nustatyti UAB „V.“ veiklos, turto, balansinės vertės, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009, 2010 metus, t. y. jog buvo apgaulingai tvarkoma UAB „V.“ apskaita, nes UAB „V.“ veiklą, turtą, balansinę vertę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą už 2009, 2010 metus galima nustatyti ir pagal pirminius dokumentus.
9.9. Byloje nėra jokių objektyvių, patikimų, neginčytinų duomenų, kad I. V. ir R. D., ar kuris nors vienas iš jų šiuos dokumentus paslėpė (sunaikino). Tokia išvada padaryta vadovaujantis vien tik prielaidomis ir spėjimais, kad kaltinime nurodyti buhalterinės apskaitos dokumentai nerasti, tačiau jokių faktinių paslėpimo (sunaikinimo) aplinkybių kaltinime nenurodyta – paslėpimo (sunaikinimo) laiko, vietos, būdo, konkrečių paslėpimą apibūdinančių kaltinamųjų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinamos nuteistojo (kaltinamojo) naudai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino I. V. ir R. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
10. Dėl bausmių
10.1. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo skirti nuteistiesiems I. V. ir R. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį laisves atėmimo bausmes.
10.2. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
10.3. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas nuo 2011-01-07, byla Vilniaus apygardos teisme gauta 2017-08-18, baigta nagrinėti – 2018-02-06, nuosprendis paskelbtas 2018-03-22. Nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo septyneri metai du mėnesiai ir penkiolika dienų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas užtruko pernelyg ilgai, buvo pažeista nuteistųjų teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, todėl nuteistiesiems skirtina švelnesnė bausmė straipsnio sankcijos ribose, neišeinant už prokuroro apeliacinio skundo ribų. Taip pat vienas iš būdų švelninti bausmę yra Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio taikymas, todėl nuteistiesiems I. V. ir R. D. svarstytinas klausimas dėl laisvės bausmės vykdymo atidėjimo.
10.4. Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki septynerių metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato. Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatyta bauda arba laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde prašoma I. V. ir R. D. skirti pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V.“ ledo rūmų su dengta aikštele ir bendrojo naudojimo patalpa, kurių vertė 4 900 000 Lt, iššvaistymo) - laisvės atėmimo bausmę 3 metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V.“ naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, kurių vertė 363 000 Lt, iššvaistymo) - laisvės atėmimo bausmę 2 metams 6 mėnesiams, Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimo bausmę 1 metams. Todėl laisvės atėmimo bausmės dydis parenkamas neišeinant už prokuroro apeliacinio skundo ribų.
10.5. Nors I. V. ir R. D. asmenybės nėra neigiamai apibūdinamos (abudu yra dirbantys, vedę, neteisti), tačiau įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, o būtent tą aplinkybę, kad iššvaistyto turto vertė yra 5 263 000 Lt (1 524 270,10 eurų) ir daugiau nei 161 kartą viršija 250 MGL ribą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo pagal Lietuvos Respublikos 208 straipsnio 2 dalį I. V. paskirta 30 MGL (1 129,80 eurų) dydžio bauda, o R. D. paskirta 20 MGL (753,20 eurų) dydžio bauda yra aiškiai per švelnios. I. V. ir R. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį skirtinos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai mažesni už straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkį. I. V. ir R. D. paskirtos bausmės bendrinamos apėmimo būdu kaip idealioji sutaptis.
10.6. Apeliacinės instancijos teisme prokuroras nuteistiesiems I. V. ir R. D. prašė taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą.
10.7. Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs įstatymas, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad visais atvejais taikomas lengviausias asmens teisinei padėčiai įstatymas, taip pat taikytinos ir tarpinės redakcijos, galiojusios tarp nusikalstamos veikos ir bylos išnagrinėjimo bei galutinio procesinio sprendimo priėmimo galiojusių įstatymų.
10.8. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi bei dabartinė Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio redakcija nenumato bausmės vykdymo atidėjimo už sunkių nusikaltimų padarymą, tačiau 2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalis, t. y. tarpinė šio straipsnio redakcija, numatė galimybę atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir už sunkius nusikaltimus nuteistam asmeniui. Šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią.
10.9. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais formaliais pagrindais, bet ir Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytais bausmės tikslais. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo. Taigi priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
10.10. Nuteistiesiems I. V. ir R. D. paskirtos bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo bausmės, t. y. formalios sąlygos taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį nustatytos.
10.11. Įvertinus tai, kad nors byloje nustatyta, kad I. V. ir R. D. padarė tiesiogine tyčia sunkų ir nesunkų baigtus nusikaltimus, susijusius su nuosavybe, turtinėmis teisėmis ir turtiniais interesais, taip pat ekonomika ir verslo tvarka, jog iššvaistė didelės 5 263 000 Lt (1 524 270,10 eurų) vertės UAB „V.“ turtą, kuris daugiau nei 161 kartą viršija 250 MGL ribą, tuo padarydami turtinės žalos ne tik UAB „V.“, bet ir jos kreditoriams, tačiau I. V. ir R. D. dirba, yra vedę, anksčiau neteisti. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad nėra duomenų, kad po nusikalstamų veikų, už kurių padarymą I. V. ir R. D. pripažinti kaltais, būtų padarę naujas nusikalstamas veikas, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas, daugiau nei aštuoneri metai, kas rodo kritišką savo veiksmų vertinimą bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas jau padarė I. V. ir R. D. teigiamą poveikį. Taip pat baudžiamasis procesas užtruko pernelyg ilgai, nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo septyneri metai du mėnesiai ir penkiolika dienų, kuo buvo pažeista nuteistųjų teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką. Atsižvelgiant į tai, padaryti nusikaltimai nėra tokio sunkumo, o I. V. ir R. D. nėra tiek pavojingi, kad bausmės tikslai būtų pasiekti skiriant jiems tik realią laisvės atėmimo bausmę. Todėl yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog šiuo nuosprendžiu I. V. ir R. D. paskirtų subendrintų laisvės atėmimo bausmių tikslai bus pasiekti atidedant jų vykdymą. I. V. ir R. D. paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymas atidėtinas dvejiems metams, paskiriant nuteistiesiems įpareigojimą.
11. Dėl civilinio ieškinio
11.1. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras ir civilinio ieškovo UAB „G.“ atstovas apeliaciniuose skunduose prašo patenkinti UAB „G.“ civilinį ieškinį.
11.2. UAB „G.“ 2015-05-13 baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 588 251,53 eurų turtinės žalos atlyginimo iš nusikalstamas veikas padariusių ir kaltais pripažintų asmenų (t. 6, b. l. 4-6). UAB „G.“ 2016-12-30 sumažino civilinio ieškinio sumą iki 402 376,53 eurų, nes 2016-11-10 buvo paskirstytos 800 000 eurų piniginės lėšos BUAB „V.“ kreditoriams proporcingai jų turimai kreditorinio reikalavimo daliai. Civiliame ieškinyje nurodyta, kad BUAB „V.“ sąskaitoje iki bankroto proceso pabaigos liko truputį daugiau nei 10 000 eurų kreditoriams priklausančių lėšų, todėl tikėtina, jog UAB „G.“ patirta žala ženkliai nesumažės (t. 6, b. l. 19-21).
11.3. Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
11.4. Civilinio ieškovo UAB „G.“ patirta turtinė žala viso proceso metu mažėjo dėl BUAB „V.“ turto skirstymo įmonės kreditoriams proporcingai jų turimai kreditorinio reikalavimo daliai, todėl galimai po paskutinio UAB „G.“ patikslinto civilinio ieškinio UAB „G.“ patirta žala dar labiau sumažėjo, nes byloje yra duomenų, kad BUAB „V.“ dar buvo likę nepaskirstyto tarp kreditorių turto. Atsižvelgiant į tai, kad turtinė žala padaryta ne tik BUAB „V.“ kreditoriui UAB „G.“, bet ir kitiems kreditoriams, jog negalima tiksliai apskaičiuoti UAB „G.“ priteistino civilinio ieškinio dydžio neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, civiliniam ieškovui UAB „G.“ pripažįstama teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu, 4 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį pakeisti:
Sumažinti I. V. ir R. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį inkriminuotos turtinės žalos dydį iki 5 263 000 Lt (1 524 270,10 eurų).
I. V. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V.“ ledo rūmų su dengta aikštele ir bendrojo naudojimo patalpa, kurių vertė 4 900 000 Lt, ir naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, kurių vertė 363 000 Lt, iššvaistymo, iš viso 5 263 000 Lt (1 524 270,10 eurų) UAB „V.“ turto iššvaistymo) laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams 6 mėnesiams.
I. V. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžiu pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį skirti laisvės atėmimo bausmę 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir I. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, I. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams. Įpareigoti I. V. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
R. D. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V.“ ledo rūmų su dengta aikštele ir bendrojo naudojimo patalpa, kurių vertė 4 900 000 Lt, ir naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, kurių vertė 363 000 Lt, iššvaistymo, iš viso 5 263 000 Lt (1 524 270,10 eurų) UAB „V.“ turto iššvaistymo) laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams 6 mėnesiams.
R. D. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžiu pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 2 dalį skirti laisvės atėmimo bausmę 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir R. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, R. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams. Įpareigoti R. D. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį dėl turtinės žalos priteisimo:
Civiliniam ieškovui UAB „G.“ pripažinti teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.