- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-11-29
- Bylos Nr.
- 1A-288/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vainienė, Regina Gaudutienė (pran.), Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- G. J., G. A.
- Advokatai
- Gintaras Algirdas Perednis
- Kategorijos
- 1.2.14.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.14.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
nuteistųjų gynėjams advokatams Gintarui Algirdui Peredniui, Eleonorai Adai Unčiurienei, Rasai Aurelijai Kučinskaitei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. gynėjo Ričardo Girdziušo ir nuteistojo G. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:
G. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir dviem mėnesiams; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams; pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis paskirtos bausmės bei bausmė, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. nuosprendžiu, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta ketveri metai laisvės atėmimo. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas suėmime nuo 2008 m. spalio 8 d. iki 2010 m. vasario 8 d. išbūtas laikas.
Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
G. J. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta dveji metai ir trys mėnesiai laisvės atėmimo. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas suėmime nuo 2008 m. spalio 8 d. iki 2010 m. vasario 8 d. išbūtas laikas.
Pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. A. nuteistas už tai, kad įgavęs nukentėjusiojo R. S. pasitikėjimą, 2006-07-26 įgijo iš nukentėjusiosios I. S. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ automobilį „BMW 745“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už jį žadėdamas sumokėti 20 000 eurų (69 056 Lt), o nukentėjusiosios vyrui R. S. reikalaujant atsiskaityti už parduotą automobilį, 2007-07-25 (duomenys neskelbtini), nukentėjusiesiems R. ir I. S. priklausančio serviso teritorijoje, naudodamas psichinę prievartą – grasindamas nukentėjusiesiems R. S. ir I. S. fizinio smurto vartojimu jų ir jų vaikų atžvilgiu, taip pat ir panaudodamas fizinį smurtą – suduodamas ne mažiau keturių smūgių kumščiu R. S. į veidą, reikalavo, kad nukentėjusysis atsisakytų nuo didelės vertės turtinio reikalavimo sumokėti 20 000 eurų (69 056 Lt), už G. A. žmonos vardu, iš I. S. firmos „(duomenys neskelbtini)“ įgytą automobilį „BMW 745“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Be to, G. A. 2007 m. rugpjūčio 21-22 d. laikotarpiu, veikdamas bendrai su G. J., neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas fiziniu smurtu, išsakydamas užmaskuotus grasinimus ir pasinaudojęs palaužtu nukentėjusiojo pasipriešinimu dėl ankstesnių neteisėtų veiksmų, privertė nukentėjusįjį perduoti jų naudojimui įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį „VW LT-46“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tęsdamas savo veiksmus 2007 m. gruodžio mėn. pabaigoje, tiksliai nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) esančio serviso patalpose, veikdamas kartu su G. J. ir tyrimo metu nenustatytais asmenimis, grasindamas fiziniu smurtu, išsakydamas užmaskuotus grasinimus nukentėjusiojo ir jo šeimos narių atžvilgiu, neturėdamas teisėto pagrindo savo ir kitų asmenų naudai vertė nukentėjusįjį R. S. perduoti 10 000 JAV dolerių (25 097 Lt), kaip „baudą“, už R. S. veiksmus, kuriais nukentėjusysis bandė ieškoti pagalbos dėl neteisėtų G. A. ir jo bendrininkų veiksmų bei tuo tikslu, tęsdamas neteisėtus veiksmus, nukreiptus į 10 000 JAV dolerių (25 097 Lt) užvaldymą, atvykęs kartu su G. J. ir tyrimo metu nenustatytais asmenimis į (duomenys neskelbtini), esančio serviso teritoriją, iš serviso darbuotojų E. Č. ir M. Š. laikinai atėmė mobiliojo ryšio telefonus, tokiais veiksmais sukūrė nukentėjusiesiems baimę keliančią aplinką, reikalavo, kad darbuotojai neperspėtų R. S., jog kaltinamieji yra atvykę į serviso patalpas.
Be to, G. A. 2008-06-09, (duomenys neskelbtini) esančio serviso patalpose, savavališkai ir nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos vykdė savo teisę reikalauti grąžinti jam priklausančias automobilio dalis ir panaudodamas fizinį smurtą – kumščiu suduodamas nukentėjusiajam R. S. į veidą, vertė nukentėjusįjį atiduoti automobilio „Ford Ka“ ratus.
G. J. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 21-22 d. laikotarpiu, veikdamas bendrai su G. A., neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas fiziniu smurtu, išsakydamas užmaskuotus grasinimus ir pasinaudojęs palaužtu nukentėjusiojo pasipriešinimu dėl ankstesnių neteisėtų G. A. veiksmų, privertė nukentėjusįjį perduoti jų naudojimui įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį „VW LT-46“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tęsdamas savo veiksmus jis 2007 m. gruodžio mėn. pabaigoje, tiksliai nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) esančio serviso patalpose, veikdamas kartu su G. A. ir tyrimo metu nenustatytais asmenimis, grasindamas fiziniu smurtu, išsakydamas užmaskuotus grasinimus nukentėjusiojo ir jo šeimos narių atžvilgiu, neturėdamas teisėto pagrindo savo ir kitų asmenų naudai vertė nukentėjusįjį R. S. perduoti 10 000 JAV dolerių (25 097 Lt), kaip „baudą“, už R. S. veiksmus, kuriais nukentėjusysis bandė ieškoti pagalbos dėl neteisėtų G. J. ir jo bendrininkų veiksmų bei tuo tikslu, tęsdamas neteisėtus veiksmus nukreiptus į 10 000 JAV dolerių (25 097 Lt) užvaldymą, atvykęs kartu su G. A. ir tyrimo metu nenustatytais asmenimis į (duomenys neskelbtini), esančio serviso teritoriją, iš serviso darbuotojų E. Č. ir M. Š. laikinai atėmė mobiliojo ryšio telefonus, tokiais veiksmais sukūrė nukentėjusiesiems baimę keliančią aplinką, reikalavo, kad darbuotojai neperspėtų R. S., jog kaltinamieji yra atvykę į serviso patalpas.
Šalies argumentai
Nuteistojo G. A. gynėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, jog nuteistasis padarė nusikalstamas veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pirmiausia nuteistojo gynėjas dėsto argumentus dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto. Gynėjo nuomone, kaltinamojo akto trūkumai vertintini kaip esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, suvaržę įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ir trukdę teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. 2011-11-07 surašytame kaltinamajame akte liko visi trūkumai, kurie nurodyti Lietuvos apeliacinis teismo 2011-08-03 nutartyje, kuria palikta galioti Kauno apygardos teismo 2011-07-08 nutartis bylą grąžinti prokurorui dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto. Kaltinamajame akte G. A. veiksmai dėl nukentėjusiojo R. S. vertimo atsisakyti nuo didelės vertės – 20 000 eurų reikalavimo už iš I. S. firmos „(duomenys neskelbtini)” įgytą lengvąjį automobilį BMW 745, įvertinti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Kaip atskira nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nurodytas 2008-06-09 įvykis, kad G. A., sudavęs kumščiu R. S. į veidą, vertė pastarąjį perduoti automobilių serviso sandėlyje buvusias įmonei priklausiusias automobilių detales. Taip pat atskirai pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti G. A. veiksmai, kad jis 2007 m. sausio - vasario mėn., pagrasinęs panaudoti fizinį smurtą bei pasinaudojęs palaužtu R. S. pasipriešinimu, pagrobė neįvardytą, 570 Lt kainuojantį diktofoną. Tuo tarpu kiti G. A. veiksmai kaltinamajame akte išdėstyti itin neaiškiai ir įvertinti kaip vienas nusikaltimas, numatytas BK 181 straipsnio 2 dalyje.
Apeliaciniame skunde gynėjas atkreipia dėmesį, jog aprašant G. A. veiksmus, susijusius su vertimu perduoti transporto priemones, akcentuojama, kad tai G. A. darė nuo 2006 m. liepos mėn., jog tų veiksmų atlikimo metu jis pasinaudojo ankstesniais neteisėtais veiksmais palaužtu nukentėjusiojo pasipriešinimu, tačiau kaltinamajame akte nėra nurodyti jokie ankstesni neteisėti veiksmai, priešingai, kaltinamajame akte nurodoma, kad 2006-07-26 tarp R. S. ir G. A. buvo didelis tarpusavio pasitikėjimas. Kaltinamajame akte nėra išdėstytos visos BPK 219 straipsnio 3 dalyje išvardytos aplinkybės: nenurodyta, kam konkrečiai priklausė lengvieji automobiliai BMW 745, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaip ir kada jie buvo sugadinti, kokie sugadinimai padaryti, kaip nustatyta padaryta žala, nenurodyta ir nusikalstamų veikų padarymo vieta, kas iš kaltininkų ir kiek laiko naudojosi tomis transporto priemonėmis bei laikinai paimtų automobilių vertė. Gynėjo nuomone, kadangi G. A. veiksmai kaltinamajame akte buvo įvertinti kaip nusikaltimas, numatytas BK 181 straipsnio 2 dalyje, minėtos aplinkybės buvo itin svarbios ginantis nuo tokio kaltinimo.
Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog transporto priemonių perdavimo veiksmai nurodyti kartu su vertimu perduoti 10 000 JAV dolerių, tačiau iš kaltinamojo akto nėra aišku, kas tuos veiksmus sieja į vieną nusikalstamą veiką. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad 10 000 JAV dolerių perdavimo reikalavimas aprašomas pradedant nuo nuorodos į tai, jog tie veiksmai buvo daromi tęsiant nusikalstamus veiksmus, t. y. siekiant parodyti, kad visos nusikalstamos veikos sudaro vieną tęstinį nusikaltimą, tačiau prieš tai buvusių veikų aprašymas kaltinamajame akte verčia tuo abejoti. Kiekvienas vertimas perduoti transporto priemones pateikiamas kaip atskira nusikalstama veika, tik be nuorodos į Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už aprašytuosius veiksmus. Teisinis veiksmų įvertinimas akte pateiktas tik po vertimo perduoti pinigus aprašymo. Dėl to nėra aišku, ar BK 181 straipsnio 2 dalis taikoma visoms akte nurodytoms veikoms, ar tik vertimo perduoti 10 000 JAV dolerių veikai. Gynėjo nuomone, toks kaltinimo formulavimas ribojo G. A. galimybes suvokti kaltinimo esmę ir tinkamai nuo jo gintis
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo dar kartą perduoti bylą prokurorui tinkamam kaltinamojo akto surašymui, tačiau to nepadarė ir susidūrė su problemomis, kurių negalėjo tinkamai išspręsti pasinaudodamas procesinėmis priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas iš visų G. A. inkriminuotų vertimo perduoti automobilius epizodų nuosprendyje paliko tik vertimą perduoti transporto priemonę VW LT-46, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau dėl baudžiamojo proceso ypatumų teismas buvo priverstas šią veiką sujungti su reikalavimu perduoti pinigus ir kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nors tarp šių veikų, bent jau baudžiamojo įstatymo taikymo prasme, nėra nieko bendro. Toks byloje buvusios situacijos teisinis įvertinimas nuteistojo teisinės padėties, palyginus ją su buvusia kaltinamajame akte, nepablogino, tačiau yra galimybė, jog skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bloginančiais kaltininko padėtį pagrindais gali paduoti prokuroras.
Toliau nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog konstatuojamojoje nuosprendžio dalyje nėra nurodyta, kokius baudžiamojo įstatymo saugomus gėrius pažeidė nuteistasis G. A. bei kokio konkretaus baudžiamajame įstatyme numatyto tikslo jis siekė, padarydamas BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Kaltinamajame akte dėl G. A. veiksmų verčiant perduoti transporto priemonę VW LT-46, nurodyta, jog G. A., veikdamas bendrai su G. J., neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas fiziniu smurtu, išsakydamas grasinimus ir pasinaudodamas palaužtu nukentėjusiojo pasipriešinimu dėl ankstesnių neteisėtų veiksmų, privertė nukentėjusįjį perduoti jiems naudotis įmonės „(duomenys neskelbtini)” automobilį. Gynėjas atkreipia dėmesį, jog kaltinime nėra užuominos, kad tas daiktas paimamas laikinai. Tai rodo, jog pagal kaltinimą G. A. veiksmuose buvo nustatytas vienas veiksmus kaip nusikaltimą apibūdinantis būdas – vertimas perduoti turtą. Iš bylos duomenų matyti, jog trumpam paėmus mažąjį vilkiką nei įmonės „(duomenys neskelbtini)” nuosavybės teisė, nei R. S. valdymo teisė nebuvo panaikintos, nes automobilis buvo grąžintas tam, iš ko buvo paimtas. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog G. A. veiksmuose vis vien yra nusikaltimo sudėties požymiai, nes nukentėjusysis R. S. buvo verčiamas atlikti turtinio pobūdžio veiksmus – perduoti kaltinamiesiems naudojimui automobilį VW LT-46, o prievartinis reikalavimas perduoti automobilį ir trumpalaikis naudojimasis juo vertinamas kaip veiksmas, kuriuo siekiama gauti neteisėtos turtinės naudos bei pažeisti nukentėjusiojo turtinius interesus. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad G. A. šiame epizode nebuvo kaltinamas vertęs nukentėjusįjį suteikti turtinę teisę arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, t. y. atlikti BK 181 straipsnio 1 dalies dispozicijoje aprašytas veikas, todėl teismas, savo iniciatyva vienus nusikaltimo sudėties požymius pakeisdamas kitais, pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir viršijo kaltinimo ribas, nes vertimas kitaip suteikti turtinę naudą yra savarankiška nusikalstama veika.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo gynėjas nesutinka ir su teismo išvada, jog G. A., panaudodamas BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytas priemones, vertė R. S. perduoti automobilį VW LT-46. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo toks laiko tarpas, kada G. A. ir R. S. santykiai buvo draugiški. Ši aplinkybė buvo viena iš priežasčių, lėmusių sprendimą išteisinti G. A. dėl nusikalstamų veikų, kuriomis jis buvo kaltinamas vertęs nukentėjusįjį perduoti jam ne tik automobilį VW LT-46, bet ir kitas transporto priemones. Tačiau teismas, konstatuodamas, kad automobilis VW LT-46 buvo paimtas prievarta, pažeidė in dubio pro reo principą, o nuosprendžio išvados dėl nuteistojo G. A. vertimo nukentėjusįjį perduoti jiems pasinaudoti įmonei „(duomenys neskelbtini)” priklausiusį automobilį VW LT-46, nepatvirtino nei nukentėjusieji, kurių ta parodymų dalimi dėl automobilių BMW 745, VW Toureg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Toureg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) teismas nepatikėjo, nei kiti nukentėjusieji, nei teisme apklausti liudytojai. Autovežius vairavęs A. B. taip pat nepatvirtino, jog G. A. naudojo psichinę prievartą ar kitaip vertė R. S. perduoti jam ar kitiems asmenims automobilį VW LT-46. Be to, pačių nukentėjusiųjų aiškinimai dėl šio įvykio yra painūs ir nėra pagrindas pripažinti G. A. kaltu.
Nuteistojo gynėjas nurodo, jog 2008-10-07 apklausoje R. S. parodė, kad atėjo G. A. ir G. J. bei pasiėmė VW LT-46, nes jiems reikėjo atsivežti iš Europos sugedusį automobilį. Nukentėjusysis paminėjo, jog, kaip ir visada, jie pagrasino atimti automobilį, užsiminė apie į mokyklą einančius jo vaikus. Vertindamas tokius nukentėjusiojo teiginius dėl kitų turto prievartavimo epizodų teismas nustatė, jog anksčiau automobiliai buvo imami be grasinimų, be jokio nusikalstamo poveikio, nors, pasak nukentėjusiojo, paimant autovežį buvo elgiamasi kaip ir kitais atvejais. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. S. paaiškino, kad į autoservisą atėjo abu kaltinamieji ir pasakė, jog jiems reikia to automobilio, o kai jis pareiškė, kad nėra tos transporto priemonės dokumentų, jie atsakė, jog nesvarbu, sėdo ir išvažiavo, tačiau automobilį grąžino su „Regitros” dokumentais. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad, jo žiniomis, kaltinamieji dėl šio automobilio grasino jo žmonai. Gynėjo nuomone, toks aiškinimas rodo, jog paimdami VW LT-46, nuteistieji R. S. negrasino, o ar buvo grasinta I. S., jis pats nei matė, nei girdėjo. Pasakodamas apie šio įvykio aplinkybes teisme R. S. pabrėžė, jog nei G. A., nei G. J. atvirai jam negrasino, kad jie tik elgdavosi grubiai, o autovežį paprašė paskolinti, be to, tą transporto priemonę jie įregistravo VĮ „Regitra”. Akivaizdu, jog nuteistieji tos transporto priemonės nepasisavino, ją įregistravo nukentėjusiojo įmonės vardu. Be to, I. S., 2008-09-09 parodė, jog abu kaltinamieji atėjo į autoservisą ir pasiėmė automobilį. Nurodė, kad šį kartą jie atėjo ir pasiėmė transporto priemonę, o kai nukentėjusieji pasakydavo, kad neduos, kaltininkai pradėdavo grasinti, jog atims R. S. automobilį, nedviprasmiškai užsimindavo apie į mokyklą vaikštančius jų vaikus. Todėl gynėjas daro išvadą, kad autovežio paėmimo būdas nesiskyrė nuo kitų transporto priemonių paėmimo atvejų, dėl kurių G. A. buvo išteisintas, kad šios transporto priemonės paėmimo metu jai asmeniškai niekas negrasino. Gynėjas taip pat nurodo, jog teisiamuosiuose posėdžiuose nukentėjusioji nieko konkretaus dėl šio epizodo nepasakė, nepatvirtino ir kad jai grasino. Ji tik pripažino, jog būtent kaltinamieji VĮ „Regitra” sutvarkė autovežio dokumentus. Todėl, gynėjo nuomone, G. A. ar kas nors kitas negalėjo be nukentėjusiųjų pagalbos, be įmonės antspaudo ir atsakingų darbuotojų parašų įregistruoti transporto priemonę valstybės įmonėje, ir kad tai buvo daroma prieš nukentėjusiųjų valią ar pan. Duomenų, liudijančių, jog dėl to buvo klastojami dokumentai, byloje nėra, nėra ir informacijos, kad vėliau buvo pakeista automobilio VW LT-46 registracija. Remiantis išdėstytu, gynėjas daro išvadą, kad nukentėjusiųjų parodymais, kurie pagal BPK 276 straipsnį gali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu, apkaltinamajame nuosprendyje minimos aplinkybės nustatytos nebuvo.
Be to, gynėjas pažymi, jog G. J. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad autovežio reikėjo ne G. A., o jam, jog galėtų iš užsienio atsivežti sugedusį automobilį, kad jis neturėjo teisės vairuoti tokias transporto priemones, todėl be asmens, turinčio teisę vairuoti autovežius, jis negalėjo pasinaudoti tokiu automobiliu. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaltinamajame akte nebuvo nurodytas veikos padarymo laikas. Iš kaltinamojo akto galima tik spėti, jog 2007 m. rugpjūčio 21-22 dienomis buvo ir grasinimai fiziniu smurtu, ir užmaskuoti grasinimai, ir buvo paimtas autovežis, nors tomis dienomis buvo tik naudojamasi automobiliu VW LT-46. Gynėjo nuomone ši aplinkybė yra labai svarbi, nes, pasak nukentėjusiosios I. S., G. A. net po keletą mėnesių būdavo kažkur išvykęs. Nuosprendyje taip pat nekonkretizuota, kokius nusikalstamus veiksmus G. A. atliko. Teismų praktikoje laikoma, kad kai teigiama, jog nusikaltimą padarė keli asmenys, jų veika nustatomojoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Gynėjo nuomone, G. A. turi būti išteisintas, nes teismas be pagrindo konstatavo, jog paimant autovežį dalyvavo ir G. A. ir kad automobilio VW LT-46 paėmime yra turto prievartavimo požymių.
Nuteistojo gynėjas nesutinka ir su nuosprendyje esančia išvada dėl vertimo perduoti 10 000 JAV dolerių (25 097 Lt). Apelianto nuomone, teismas, konstatavęs, jog 10 000 JAV dolerių buvo reikalaujama už tai, kad nukentėjusieji kreipėsi pagalbos, turėjo pagrįsti šią išvadą ne tik nukentėjusiųjų parodymais, bet ir kitais faktiniais duomenimis. Gynėjas remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir teigia, jog teismas apsiribojo tuo, kad nukentėjusieji davė G. A. kaltinančius parodymus, tačiau beveik nesiėmė būdų, kad tuos parodymus patikrinti ne tik apklausiant S. teisme, bet kad ir pasidomėti, ar jų teiginius patvirtina kiti informacijos šaltiniai. Tiek G. A., tiek G. J. nuosekliai tvirtino neprievartavę iš R. S. 10 000 JAV dolerių, aiškino, kad situacijos, apie kurią parodymus davė nukentėjusieji, nebuvo. G. A. teisme paaiškino, kodėl buvo priverstas ieškoti R. S., vengusio su juo susitikti. G. A. nurodyta priežastis visiškai skyrėsi nuo tos, apie kurią kalbėjo nukentėjusieji. Gynėjo nuomone, teismas privalėjo imtis priemonių patikrinti, ar iš tikrųjų nukentėjusieji ieškojo nusikalstamo pasaulio autoritetų užtarimo, ar nuteistieji galėjo apie tai žinoti, ar tikrai buvo pagrindas už tai jiems paskirti nuosprendyje minimą baudą ir pan.
Ikiteisminio tyrimo metu R. S. paaiškino, kaip jis bandė susitarti su kitais nusikalstamoje aplinkoje dominuojančiais asmenimis. Iš jo parodymų galima buvo manyti, kad D. L. rekomendavus ir šiam supažindinus su taip vadinamu autoritetu, R. S. kreipėsi į S., kurio pravardė – ,, (duomenys neskelbtini)“, ir paprašė, jog tas jį gintų nuo G. A. Pasak R. S., jis pažadėjo padėti, tačiau 2007 m. gruodžio mėn. pabaigoje pasirodė G. A. su kitais asmenimis ir liepė už ramybės drumstimą per savaitę sumokėti 10 000 JAV dolerių, antraip, pagrasino atimti lengvąjį automobilį BMW 730. Teisiamajame posėdyje R. S. taip pat pasakojo apie kažkokius susitikimus, derybas, kuriose dalyvavo ir „(duomenys neskelbtini)”, ir žmogus iš Maskvos, ir kiti asmenys. Apie nusikalstamo pasaulio autoriteto paieškas, apie autoservise dirbantį darbininką ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo ir nukentėjusioji I. S. Teisiamajame posėdyje apie šio įvykio aplinkybes I. S. detalesnių parodymų nedavė. Iš jos pasakojimo galima manyti, kad kreiptis į S. – ,,(duomenys neskelbtini)“ rekomendavo buvęs įmonės direktorius, bet jie su tuo asmeniu nesusipažino, nors sutuoktinis kalbėjo kitaip. 2009-11-10 teisme apklaustas D. L. nepatvirtino nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių dėl neva prievartaujamo turto ir paneigė, kad nukentėjusysis skundėsi, jog G. A. ar kas nors kitas reikalauja iš R. S. 10 000 JAV dolerių, kad supažindino su S., kurio pravardė ,,(duomenys neskelbtini)“ ir pan. Gynėjo nuomone, susidariusioje situacijoje teismas privalėjo pasidomėti, ar iš tikrųjų nukentėjusysis prašė S. – ,,(duomenys neskelbtini)“ pagalbos, ar šis apie tai pranešė G. A. arba kam nors kitam, nes priešingu atveju paskirtos baudos priežastis lieka nepatikrinta. Be to, iš abiejų nukentėjusiųjų parodymų seka, kad nuo 2007 m. rudens G. A. nustojo lankytis jų autoservise, todėl nėra aišku, kodėl reikėjo ieškoti pagalbos ginantis nuo G. A., jei jis, nukentėjusiųjų teigimu, nieko blogo nedarė. Be to, pasak nukentėjusiųjų, jie reikalaujamos sumos nemokėjo, o prievartautojai daugiau tų pinigų nė neprašė bei nieko blogo nepadarė. Ikiteisminio tyrimo metu šių aplinkybių netyrus, teismas, vadovaujantis BPK 287 straipsnio nuostatomis, R. S. pateiktą versiją turėjo patikrinti.
Nuteistojo gynėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad netikėti nukentėjusiųjų parodymais (dėl vertimo mokėti 10 000 JAV dolerių) nėra pagrindo, nes tiek R. S., tiek ir I. S. šias aplinkybes nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios aiškino vienodai, nuosekliai ir išsamiai, be to, šiuos parodymus patvirtino ir kiti byloje ištirti įrodymai. Gynėjo nuomone, teismas atkreipė dėmesį tik į tuos nukentėjusiųjų parodymus, kurie bent iš dalies patvirtino kaltinimo versiją, ir nekreipė dėmesio į tuos, kurie tokiai versijai prieštaravo. Tiek R. S., tiek I. S. aiškinimai apie vertimo mokėti 10 000 JAV dolerių priežastis, reikalavimo aplinkybes buvo pakankamai padriki ir neišsamūs. Iš jų pasakojimų taip ir lieka neaišku nei kada, nei kam konkrečiai buvo pasakytas toks reikalavimas. Galima tik spėti, jog nurodymas mokėti tą sumą neva buvo pasakytas R. S., o nukentėjusioji I. S. apie tai sužinojo iš savo sutuoktinio. O nukentėjusiųjų nurodoma ta pati – 10 000 JAV dolerių suma nėra faktas, apsprendžiantis nukentėjusiųjų parodymų patikimumą. 2008-06-16 protokole-pareiškime R. S. nurodė, kad 2007 m. gruodžio mėn. G. A. atėjo į autoservisą ir už tai, kad nukentėjusysis pareikalavo pinigų už du BMW 745 automobilius bei pasidomėjo pažįstamų, kas jis toks, liepė sumokėti 10 000 JAV dolerių, antraip pagrasino atimti ir nukentėjusiojo automobilį BMW 730, ir kitus bendrovės automobilius. Pasak nukentėjusiojo, pinigų jis nemokėjo, bet su pažįstamų pagalba ėmė domėtis, kodėl turi tuos pinigus sumokėti. Vėlesni nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes skiriasi. Pažymima, kad nukentėjusysis R. S. pripažino, kad nuo 2007 m. rudens kaltinamieji nustojo pas juos lankytis, todėl nėra aiškus nukentėjusiojo tvirtinimas, jog gruodžio mėnesį jie pasirodė ir ėmė reikalauti 10 000 JAV dolerių.
Nuteistojo gynėjo skunde atkreipiamas dėmesys, jog iš teismo nustatytų aplinkybių matyti, jog apie tai, kad nuo 2006 metų kažkokie nepažįstami asmenys skambina I. S., reikalauja susitikti, terorizuoja šeimą, be leidimo ima automobilius, juos sudaužo, neteisėtai persirašo jų firmai priklausančias transporto priemones, mušdami jos sutuoktinį reikalauja perduoti firmos ir asmeninį turtą bei sumokėti 10 000 JAV dolerių, pirmos apklausos metu nukentėjusioji I. S. kalbėjo netiesą. Iš teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad iš jos 10 000 JAV niekas nereikalavo, apie tai ji sužinojo iš R. S. Be to, ikiteisminio tyrimo metu M. Š. parodė, jog 2007 m. lapkričio ar gruodžio mėn. R. S. jam sakė, kad buvo atvažiavę „(duomenys neskelbtini)” su „(duomenys neskelbtini)” ir reikalavo kažkokių pinigų, kurių duoti R. S. nenorėjo, žadėjo atvažiuoti po savaitės. Gynėjo nuomone, M. Š. liudijo paprašytas savo darbdavių R. S. ir I. S., nuo kurių jis buvo priklausomas ir kurie galėjo jam daryti įtaką. Be to, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, negali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu, juo labiau, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo M. Š. pozicija iš esmės pasikeitė. Jis, kaip ir kiti buvę darbininkai, neigė, jog girdėjo apie pinigų reikalavimą. Nieko nepakeitė ir liudytojo G. G. apklausa. Ikiteisminio tyrimo pareigūno parodymai nebuvo pirminis informacijos šaltinis, jis tik fiksavo tyrimo metu kitų asmenų duotus parodymus, be to, iš R. S. parodymų teisme galima manyti, kad nukentėjusieji buvo apklausinėjami tuo pačiu metu, rašant atskirus protokolus, todėl buvo pažeistos BPK 183 straipsnio ir 185 straipsnio nuostatos. Gynėjo nuomone, tyrėjo parodymai nepapildė bei nepakeitė ir nukentėjusiojo M. Š. aiškinimų ikiteisminio tyrimo metu, nes ir tada jis tik bendrais bruožais paminėjo, jog iš R. S. jam buvo žinoma apie kažkokių pinigų reikalavimą. Be to, tyrėjo nuomonė ar pamąstymai apie apklausiamųjų būseną gali būti vertinami tik kaip jam susidaręs įspūdis, bet negali būti laikomi teisiamųjų kaltės įrodymu.
Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, jog abu nuteistieji neneigia buvę autoservise, tačiau atvykimo į autoservisą faktas iš esmės nieko konkretaus neįrodo, o ir apie jų buvimą servise parodymus davę nukentėjusieji E. Č. ir M. Š. nepatvirtino, kad G. A. ir G. J. buvo atvažiavę prievartauti turto. Šie nukentėjusieji teisme paaiškino, kad tuo laiku autoserviso savininkai dėl nevykdomų įsipareigojimų bei įvairių įsiskolinimų slapstėsi, todėl ir davė nurodymą darbo metu užsirakinti bei nieko neįsileisti. R. S. ir I. S. teigė, jog sužinoję apie nuteistųjų vizitą, prašė teritoriją saugančių sargų išvaryti atvykusiuosius, tačiau ši jų parodymų dalis patikrinta nebuvo. Iš bylos medžiagos matyti, jog autoserviso teritorija bei kai kurios jo patalpos visą parą buvo filmuojamos, būtent vaizdo kamerų pagalba darbuotojai pranešė R. S. ir I. S., kad yra atvykę jų ieškantys žmonės, tačiau nukentėjusieji vaizdo medžiagos ikiteisminio tyrimo pareigūnams neperdavė. Klausantis nukentėjusiųjų, G. A. ir G. J. pokalbių mobilaus ryšio telefonais, taip pat neužfiksuota jokių duomenų, leidžiančių manyti, jog G. A. padarė bent vieną nusikalstamą veiką ir patvirtinančių nukentėjusiųjų parodymų teisingumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad abu nuteistieji buvo sekami, bet ir šios procesinės prievartos priemonės pagalba nebuvo gauta jokių kaltės įrodymų.
Be to, nuteistojo gynėjo nuomone, M. Š. ir E. Č. mobilaus ryšio telefonų paėmimas, baimės atmosferos sukėlimas darbininkams vargu ar gali būti laikomas baudžiamajame įstatyme numatyta poveikio priemone, skirta paveikti nukentėjusįjį R. S. Teismas nenustatė, jog G. A. ir G. J. prašė ar liepė, kad M. Š. ir E. Č. perduotų nukentėjusiesiems reikalavimus ar grasinimus. Priešingai, byloje nustatyta, kad prieš vaizdo kameras jie negrasino nei darbininkams, nei R. S. ir I. S.
Žemesnės instancijos teismas
Toliau apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nesutinka su G. A. nuteisimu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Pirmiausia nurodoma, jog teismas, aprašydamas G. A. nusikalstamos veikos aplinkybes padarė teisės taikymo klaidą. Teismų praktikoje laikoma, jog juridinio fakto patvirtinimas, suteikiantis teisę arba atleidžiantis nuo pareigos, gali pasireikšti kaip atitinkamo dokumento pasirašymas, jo turinio pakeitimas, jo perdavimas arba panaikinimas. Kitaip tariant, nukentėjusysis verčiamas konstatuoti, kad jis neturi reikalavimo teisės į skolininką. Bylos duomenimis nustatyta, jog nei įmonė „(duomenys neskelbtini)”, nei R. S. neturėjo teise paremto pagrindo reikalauti pinigų iš G. A., kas leidžia tvirtinti, kad nebuvo būtinybės reikalauti nukentėjusiojo patvirtinti pareigą mokėti panaikinantį faktą. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog G. A. sutuoktinė K. A. 2006-07-14 (nuosprendyje nurodyta 2006-07-26) iš UAB „(duomenys neskelbtini)” už 11 000 Lt nusipirko automobilį BMW 745i, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris 2006-07-19 įregistruotas K. A. vardu. Iš 2006-06-30 krovinio gabenimo važtaraščio matyti, kad Rusijos kompanija „(duomenys neskelbtini)” perduoda UAB „(duomenys neskelbtini)” 2002 metų automobilį BMW 745i, kaina – 2 200 JAV dolerių, transportavimo kaina – 500 JAV dolerių, bendra kaina – JAV dolerių, automobilį gabena A. B. transporto priemone VW LT 46, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Muitinės dokumentai patvirtina, jog 2002 metais pagamintas automobilis BMW 745i 2006-07-14 pateiktas Lietuvos muitinei, transporto priemonė po avarijos, o jos bendroji vertė 2700 JAV dolerių. Pirmą kartą teisiamojo posėdžio metu apklaustos I. S. parodymai patvirtina, jog minėti dokumentai nesuklastoti, iš šių parodymų matyti, kad būtent nuketėjusieji tvarkė su automobiliu susijusius muitinės formalumus, UAB „(duomenys neskelbtini)” sumokėti pinigai už išmuitinimą. Iš R. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų taip pat matyti, kad visus su muitinės procedūromis susijusius reikalus tvarkė ne G. A., o būtent I. S. ir R. S. Teisiamojo posėdžio metu pastarasis taip pat negalėjo patvirtinti, kad G. A. savavališkai pasiėmė automobilį ir suklastojo dokumentus, pagal kuriuos jo sutuoktinė tapo transporto priemonės savininke. Gynėjas pažymi, jog UAB „(duomenys neskelbtini)” ir jos direktorius negali būti siejama su G. A., nes šią įmonę surado nukentėjusieji ir gavo už transporto priemonę sumokėtus pinigus. Dėl paminėto gynėjas daro išvadą, jog nuketėjusieji gera valia organizavo automobilio BMW 745, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) perleidimą K. A. bei jo įforminimą G. A. žmonos vardu. Aplinkybę, kad G. A. ir K. A. buvo automobilio savininkai, patvirtina ir tai, jog sudaužytą automobilį G. A. vėliau pasiėmė, tačiau dėl svetimo turto pasisavinimo jis apkaltintas nebuvo.
Nuteistojo gynėjas taip pat teigia, jog nuosprendyje įrodinėjama aplinkybė dėl didesnės automobilio kainos nėra svarbi, kokią ją laikė pirmosios instancijos teismas. Gynėjo nuomone, teismas vadovavosi tais byloje esančiais dokumentais, kuriuose nurodyta didesnė transporto priemonės vertė ir nepateikė įtikinančių argumentų, kodėl anksčiau paminėti rašytiniai įrodymai yra netinkami. Aplinkybę, jog sudaužyto ir skendusio (tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas) automobilio vertė yra ne didesnė nei 2 700 JAV dolerių konstatavo ir muitinės pareigūnai. Be to, nėra svarbu, kiek už perkamą daiktą buvo sumokėta Amerikoje, daug svarbiau, už kokią sumą tą daiktą sutiko įsigyti pirkėjas. Pažymi ir tai, kad nukentėjusieji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad G. A. turėjo mokėti 20 000 eurų, kad nukentėjusieji ar kokia nors jų įmonė turėjo tokią reikalavimo teisę. Be to, gynėjo nuomone, prieš padarydamas išvadą, kad S. neturėjo pagrindo apkalbėti G. A., teismas turėjo pasidomėti, ar teisėsaugos institucijos neatlieka kokio nors tyrimo dėl neteisėtų S. veiksmų, ar duodami parodymus prieš G. A. nukentėjusieji nesiekė sudaryti kokį nors sandėrį su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir palengvinti savo padėtį ir pan. Teisme R. S. parodė, jog dalis byloje esančių ir automobilį liečiančių dokumentų yra suklastota, kad taip faktiškai buvo apgauta muitinė. Be to, iš jo paaiškinimų galima manyti, kad jis, pirmiausiai, pasisavino svetimą didelės vertės turtą, taip pat kėsinosi užvaldyti svetimą didelės vertės turtą ir pan. Iš tokių jo parodymų galima daryti išvadą, jog jo paties veiksmuose galima įžvelgti ne vienos nusikalstamos veikos požymius, apie kurių buvimą teisėsaugos institucijos negalėjo nežinoti. Nepaisant to, byloje nėra duomenų, kad dėl minėtų nusikalstamų veiksmų prieš R. S. būtų atliekami ikiteisminiai tyrimai. Gynėjo nuomone, nukentėjusieji davė nuteistuosius kaltinančius parodymus dėl to, jog jų teiginiai būtų reikšmingesni, kad jie turėtų pagrindą pareikšti, jog jų pagalba buvo sulaikyti pavojingi nusikaltėliai ir pan. Dėl paminėto apeliantas abejoja tiek ikiteisminio tyrimo, tiek nukentėjusiųjų parodymų objektyvumu. Taip pat atkreipia dėmesį, jog teisiamojo posėdžio metu apklausti su nukentėjusiaisiais reikalų turėję asmenys parodė, kad nukentėjusieji, ypač R. S., buvo linkę apgaudinėti, nesilaikyti žodžio, pažeidinėti įstatymus ir pan. Padėties nekeičia ir nuosprendyje paminėti liudytojo A. B. parodymai, jog jis iš kažko girdėjo, kad už automobilį nebuvo visiškai atsiskaityta. Nenurodžius informacijos šaltinio, atimama galimybė procesinėmis priemonėmis patikrinti parodymų teisingumą, todėl tokie jo parodymai negali būti laikomi pilnaverčiu informacijos šaltiniu ir BPK 279 straipsnio 2 dalies prasme.
Be to, nuteistojo gynėjas nurodo, jog nei nukentėjusieji S., nei kuri nors jų įmonė nepateikė jokios sutarties, patvirtinančios, jog G. A. ar K. A. perka iš R. S. arba kokios nors įmonės už 20 000 eurų automobilį BMW 745. CK 6.311 straipsnyje nurodoma, kad pirkimo-pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkte pabrėžiama, jog fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, turi būti sudaromi paprasta rašytine forma. Pagal CK 1.73 straipsnio 2 dalį rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. Byloje nėra nė vieno civiliniuose įstatymuose nustatytas taisykles atitinkančio dokumento, kad buvo pasirašyta sutartis, suteikianti teisę reikalauti iš G. A. 20000 eurų. Tuo tarpu CK 1.73 straipsnio 3 dalies nuostatos leidžia manyti, jog tada, kai šalys šių reikalavimų nesilaiko, sandoris laikomas nesudarytu. Apeliantas pažymi, jog civilinio proceso įstatymai numato, kad toks sandoris negalėtų būti patvirtintas liudytojų parodymų pagalba. CPK 177 straipsnyje nurodoma, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 177 straipsnio 3 dalyje pabrėžiama, jog bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Byloje esančioje nepripažintoje negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyta, jog automobilio BMW 745 savininkė yra K. A. Nusipirktasis automobilis turėjo daug techninių problemų, reikalavo daug investicijų, kurias padarė G. A., todėl ir buvo sutarta tokia transporto priemonės kaina. Be to, nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį, jog nustatęs, kad automobilis priklausė ne R. S., o įmonei „(duomenys neskelbtini)”, teismas nepasidomėjo, kaip būtų buvęs įformintas 20000 eurų mokėjimas, t. y. kokia įmonė ar asmuo būtų gavęs pinigus ir už ką, jeigu automobilis jau buvo parduotas, pirkimo-pardavimo sutartis pateikta VĮ „Regitra”, kuri transporto priemonę buvo įregistravusi K. A. vardu.
Apelianto nuomone, byloje esantys įrodymai nepatvirtina ir nuosprendžio išvados, jog G. A. grasino pavartoti prieš S. ar jų vaikus smurtą. Teisme apklausti konflikto metu buvę asmenys nenurodė, kad buvo minimi grasinimai. Taip pat negalima sutikti su teiginiu, jog G. A., sudavęs maždaug keturis smūgius kumščiu R. S. į veidą, siekė, jog R. S. atleistų jį nuo didelės vertės turtinės pareigos sumokėti 20 000 eurų (69 056 Lt) už G. A. žmonos vardu iš I. S. firmos „(duomenys neskelbtini)” įgytą automobilį BMW 745, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Gynėjas pažymi, jog net ir iš nukentėjusiųjų įvairiu laiku duotų parodymų sunku būtų padaryti vienareikšmę išvadą, kad smurtas prieš R. S. buvo naudojamas būtent dėl tos priežasties arba kad tai buvo viena iš priežasčių, o aplinkybė, jog nukentėjusysis dėl prieš jį pavartoto smurto nesikreipė į teisėsaugos institucijas, patvirtina, kad ir pats R. S. suvokė savo veiksmų neteisėtumą. Bylos duomenimis nustatyta, kad iš sudaužyto K. A. automobilio buvo imamos detalės, tuo pats akivaizdžiai įsitikino į autoservisą atvykęs G. A. ir nesusivaldęs kelis kartus sudavė R. S., tačiau tokie nuteistojo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Gynėjo nuomone, G. A. pavartoto smurto motyvas buvo akivaizdus sutuoktinės automobilio ardymas ir gadinimas, nuteistasis savo veiksmais siekė, jog R. S. ateityje taip nesielgtų, nuteistojo veiksmuose turto prievartavimo požymių nėra.
Be to, nuteistojo gynėjo nuomone, R. S. suduoti smūgiai sukėlė jam tik fizinį skausmą, o atsakomybė už tokias pasekmes numatyta BK 140 straipsnyje. BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. BPK 407 straipsnyje nurodyta, jog baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148,152, 154, 155, 165, 168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalyje, 188, 313 straipsniuose, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tačiau G. A. bylos procesas buvo pradėtas ir vyko bendra tvarka.
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su ta nuosprendžio dalimi, kurioje konstatuota, jog G. A. savavališkai ir nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos vykdė savo teisę reikalauti grąžinti jam priklausančias automobilio dalis ir panaudodamas fizinį smurtą vertė nukentėjusįjį atiduoti automobilio „Ford Ka” ratus. Apelianto nuomone, teismas ir šiuo atveju padarė teisės taikymo klaidą, nes vien smūgio kumščiu nukentėjusiajam R. S. į veidą neužtenka, kad G. A. veiksmus galima būtų kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Tiek iš konstatuojamosios, tiek iš motyvuojamosios nuosprendžio dalių matosi, kad teismas nenustatė bene svarbiausios BK 294 straipsnyje numatytos aplinkybės – didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymo. Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, jog savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, Nr. 2K-383/2011).
Gynėjo nuomone, teismo sprendimą G. A. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nulėmė vien tik aplinkybė, jog prieš nukentėjusįjį R. S. buvo pavartotas smurtas. Ir nors smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas pripažįstamas kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu, tačiau vien to požymio nustatymas neturi nulemti veiksmų kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, ypatingai tada, kai nenustatyti kiti savavaldžiavimui būtini požymiai. Apeliantas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-29 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012 esančias nuostatas, kurioje nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais, kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą, o tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Akivaizdu, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis.
Nuteistojo gynėjas teigia, kad teismas neįvertino byloje esančių duomenų, jog dėl Kauno apskrities VPK Santakos PK pradėto tyrimo buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Viena iš tokio sprendimo priežasčių – dėl sužalojimo negautas nukentėjusiojo R. S. pareiškimas. Kas rodo, jog R. S. nepageidavo, kad G. A. būtų baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir laikė, kad jam didelė žala nepadaryta. Be to, nėra nustatytas ir G. A. pavartotu smurtu padarytas sužalojimų pobūdis. Nagrinėjamu atveju G. A. galėjo būti kaltinamas padaręs tik BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau nesant nei prokuroro, nei nukentėjusiojo reikalavimo nėra teise paremtos galimybės jį nuteisti už tokią nusikalstamą veiką. Todėl ir dėl nusikalstamos veikos pagal BK 294 straipsnio 2 dalį G. A. turi būti išteisintas.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Nuteistojo nuomone dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto buvo pažeista jo teisė žinoti kuo yra kaltinamas (BK 22 straipsnio 3 dalis), t. y. galutiniame kaltinime išvardintos 6 nusikalstamos veikos, nurodant, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 2 dalyje požymiai, neatsižvelgiant į tai, kad minėtoje normoje yra nurodyti 4 kvalifikuojantys požymiai: turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą, atimant asmeniui laisvę, sunaikinant jo turtą arba kitokiu būdu padarant jam didelės turtinės žalos. Išvardinti požymiai nepaminėti, o paskutiniame kaltinimo epizode nurodyta, kad G. J. su kitais asmenimis neteisėtai atėmė serviso darbuotojams E. Č. ir M. Š. laisvę, kas atitinka BK 146 straipsnio dispoziciją, tačiau kaltinimas jam pateiktas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo nuomone, surašant kaltinamąjį aktą nesilaikyta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl kaltinamojo akto surašymo ir perdavimo teismui“ 10 punkto reikalavimų, kad siekiant nepažeisti įtariamojo teisės į gynybą, BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkte reikalaujamas nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BPK 187 straipsnyje numatyto pranešimo apie įtarimą turinį. Aprašius nusikalstamą veiką turi būti nurodytas ir BPK 219 straipsnio 1 dalies 5 punkte reikalaujamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), kuriame numatyta atsakomybė už padarytą veiką.
Nuteistasis nesutinka ir su nuosprendyje bei kaltinime nurodyta 25 097 Lt suma, kurią iš nukentėjusiojo R. S. buvo reikalaujama perduoti, nes Lietuvos Bankas 2007-12-20 nustatydamas lito ir JAV dolerio santykį minėtai dienai nurodė, kad JAV dolerio ir lito santykis yra 2,3985 Lt.
Nuteistasis remiasi BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostata ir teigia, jog apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą nukentėjusiojo R. S. apklausą, įvykusią 2008-10-08, jis informuotas nebuvo, ir teigia, jog nukentėjusiojo R. S. parodymai nėra teisėtais būdais gauti duomenys (BPK 20 straipsnio 4 dalis).
Be to, nuteistojo nuomone, nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad jis su G. A. privertė nukentėjusįjį perduoti jiems įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį „VW LT-46“. Tuo metu jo ir nukentėjusiojo R. S. santykiai buvo draugiški, apeliantas pas jį remontuodavo automobilius, kartu šventė G. A. gimtadienį, šias aplinkybes patvirtino ir teisme apklausti serviso darbuotojai. Tai, kad santykiai nebuvo priešiški pripažino ir teismas nurodydamas, kad G. J. ankstesnis naudojimasis nukentėjusiojo įmonei priklausančiais automobiliais BMW 730, BMW 520, VW Tuareg negali būti laikomas prievartiniu, atliktu prieš R. S. valią. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog nors teismas konstatavo, kad po 2007-07-25 po G. A. pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį R. S. jų santykiai (tame tarpe ir G. J.) tapo priešiški, kad patirtas smurtas įbaugino R. S., tačiau dėl kaltinimo, kad jis su G. A., pastarajam 2007-07-25 panaudojus fizinį smurtą – suduodant ne mažiau 4 smūgių kumščiu R. S. į veidą, reikalavo, kad pastarasis atsisakytų nuo didelės vertės turtinio reikalavimo sumokėti 20 000 eurų už automobilį ,,BMW 745“, apeliantą išteisino. Apeliantas taip pat nurodo, kad piniginiai santykiai dėl atsiskaitymo už automobilį buvo tik tarp G. A. ir R. S., jokio kito pagrindo konfliktui, išskyrus dėl atsiskaitymo ir remonto už automobilį, tarp jo ir R. S. būti negalėjo, G. J. asmeniškai nesikišo į turtinius G. A. ir R. S. reikalus. Be to, teismo neįvertinta aplinkybė, kad ,,VW LT-46“ nėra lengvasis automobilis, apeliantas neturi reikalaujamos kategorijos vairuotojo pažymėjimo leidžiančios vairuoti minėtą transporto priemonę. Šią transporto priemonę jis pasiskolino kelioms dienoms kito automobilio atvežimui iš Ispanijos, jį vairavo ir apgadino serviso darbuotojas A. B. Automobilio perdavimo geranoriškumo faktą rodo ir tai, kad jis prieš išvykstant į Ispaniją su nukentėjusiojo R. S. žinia užregistravo šią transporto priemonę „Regitroje“.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo nuomone, jis nepagrįstai pripažintas kaltu dėl to, kad neturėdamas teisėto pagrindo savo ir kitų asmenų naudai vertė nukentėjusįjį R. S. perduoti 10 000 JAV dolerių kaip baudą. Teismas rėmėsi suinteresuoto bylos baigtimi nukentėjusiojo R. S. bei jo sutuoktinės I. S., kurie vengė atvykti į teismą, prieštaringais parodymais. 2008-06-16 protokole-pareiškime dėl 10 000 JAV dolerių reikalavimo nurodyta: „Man pradėjus reikalauti iš G. A. pinigų už paimtus automobilius ir per pažįstamus teirautis, kas toks yra G. A., pastarasis 2007 m. gruodžio mėnesį atėjęs į servisą, esantį (duomenys neskelbtini), pasakė man, kad aš turiu jam sumokėti taip vadinamą „baudą” 10 000 JAV dolerių už tai, kad pradėjau reikalauti pinigų už automobilius ir teirautis apie jį įvairių žmonių”. Vėlesniuose parodymuose nukentėjusysis pabrėžia, kad „maždaug apie 2007 m. rudenį jie visi atsikabino nuo mūsų, buvo ramu gal iki naujų metų”. Nuketėjusysis negalėjo paaiškinti, kodėl per šį periodą, kada jam niekas negrasino ir nieko nereikalavo, jam reikėjo ieškoti kitų asmenų užtarimo. Nuteistajam G. J. pareikštame kaltinime nėra nurodyta, kad nuo 2007-08-21 - 22 iki 2007 m. pabaigos jis atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį, be to, apeliantas tuo metu nebuvo Lietuvoje, todėl tuo metu nukentėjusysis negalėjo reikšti jokių pretenzijų ir dėl kokių nors jo veiksmų ieškoti užtarimo. 2008-10-08 apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis kaip priežastį nurodė 2006 metus, kad 2006-05-24 parašius pareiškimą Kauno m. VPK ENTS ir 2006-01-25 parašius į Kauno m. apylinkės prokuratūrą dėl A. Z. veiklos įmonėje, minėti veiksmai tirti nebuvo, tada paprašė D. L., kad jis suvestų su nusikaltėlių atstovu pravarde „(duomenys neskelbtini)”, D. L. suvedus su minėtu asmeniu, pastarasis žadėjo padėti. Teisiamojo posėdžio metu D. L. paneigė aplinkybę, kad jis supažindino R. S. su „(duomenys neskelbtini)”, tačiau teismas šių liudytojo parodymų nevertino. Teismas taip pat neatsižvelgė į nukentėjusiojo R. S. asmenybę, į jo požiūrį į darbinę veiklą. Apklausti UAB „(duomenys neskelbtini)” darbuotojai nurodė, kad dirbo be darbo sutarčių, neįforminę individualios veiklos, klientai buvo apgaudinėjami, darbai atliekami vėluojant ir nekokybiškai, detalės iš vienų automobilių buvo perdedamos į kitas, kad tiek R. S., tiek I. S. vengė atvykti į teismą. Teisme apklausti nukentėjusieji M. Š., E. Č. bei kiti serviso darbuotojai teigė negirdėję, kad G. J. ir G. A. reikalavo iš nukentėjusioje 10 000 JAV dolerių.
Be to, nuteistojo nuomone, jo pokalbis su E. Č. ir M. Š. nepagrįstai teismo vertintas kaip nusikalstami veiksmai. Teismas nesivadovavo nukentėjusiųjų M. Š. ir E. Č. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, jog 2007 m. pabaigoje R. S. liepė rakinti servisą, kadangi jis vengė užsakovų, kurie už darbą buvo sumokėję, tačiau jų automobiliai dar nebuvo sutvarkyti. Nukentėjusysis M. Š. parodė, kad prievarta telefono iš jo nei apeliantas, nei G. A. nebuvo paėmę, laisvės apriboję taip pat nebuvo, nukentėjusiu nuo nuteistųjų veiksmų nesijaučia. Teigė pats davęs savo telefoną, kad G. J. su G. A. galėtų užsirašyti R. S. telefono numerį. Kadangi R. S. buvo prašęs jį informuoti, jeigu kas nors atvyks į servisą, ant lapo užrašė, kad mes laukiame ir šį lapą padėjo prieš kamerą taip, kad R. S. galėtų matyti, viskas galėjo trukti apie pusvalandį. Beveik analogiški nukentėjusiojo E. Č. parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu. Tai, kad apelianto ir G. A. veiksmai prieš M. Š. ir E. Č. nebuvo nusikalstami iš dalies pripažino ir teismas, nurodydamas, kad iš kaltinimo turi būti pašalinta aplinkybė, kad minėtiems nukentėjusiesiems buvo atimta laisvė. Šioje kaltinimo dalyje teismas vis tik patikėjo nukentėjusiųjų parodymais, kad jiems nebuvo apribota galimybė pasirinkti savo buvimo vietą, nors teisme duotus jų parodymus jog telefonus jie davė niekieno neverčiami, davė tik pasinaudoti, t. y. užsirašyti R. S. numerį, taip pat jam paskambinti, po to telefonai iš karto buvo gražinti, teismas laikė nepatikimais. Tiek ikiteisminis tyrimas, tiek bylos nagrinėjimas teisme užtruko pakankamai ilgai, tačiau baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad minėtiems nukentėjusiesiems būtų daroma kokia nors įtaka dėl jų parodymų keitimo.
Nagrinėjant bylą teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis G. J. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo G. J. apeliacinį skundą, nuteistojo G. A. gynėja prašė tenkinti nuteistojo G. A. gynėjo advokato R. Girdziušo apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. A. gynėjo R. Girdziušo ir nuteistojo G. J. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl kaltinamojo akto atitikties BPK reikalavimams
Nuteistojo G. A. gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo dar kartą (ketvirtą) perduoti bylą prokurorui tinkamam kaltinamojo akto surašymui, kadangi liko neištaisyti trūkumai, nurodyti ankstesnėse teismų nutartyse. Gynėjo skunde abejojama surašytu kaltinamuoju aktu, jo atitikimu BPK reikalavimams. Gynėjas pateikė savo nuomonę apie kaltinamajame akte esančius trūkumus ir tuo pačiu pažymėjo, kad teismas ne dėl visų G. A. inkriminuotų veikų jį pripažino kaltu, kad byloje buvusios faktinės situacijos teisinis įvertinimas G. A. padėties nepablogino. Kita vertus, dėl kitų veikų, t. y. tų, kurių padarymu G. A. buvo pripažintas kaltu, bus pasisakyta atsakant į argumentus, kurie liečia konkrečią veiką, už kurią nuteistas G. A.
Dėl savavaldžiavimo
Savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai ir jų priežastinis ryšys. Veika pasireiškia kaip savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savo ar kito asmens neįgyvendintos (tiek ginčijamos, tiek pripažįstamos) teisės (tikros arba tariamos) vykdymas. Taigi kaltininkas arba asmuo, kurio interesais kaltininkas veikia, visada yra tikro ar tariamo teisinio santykio subjektas. Nenustačius tokio santykio, kaltininko pavojingi veiksmai nekvalifikuotini kaip savavaldžiavimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2008, Nr. 2K-167/2008). Būtinas savavaldžiavimo požymis – padariniai, t. y. didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams, kilusi dėl savavališko teisės vykdymo.
BK 294 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuotą savavaldžiavimo sudėtį, kuri taikoma tais atvejais, kai savavališkas teisės vykdymas susijęs su fizinės ar psichinės prievartos panaudojimu. Nagrinėjamoje byloje savavaldžiavimas, padarytas panaudojant fizinį smurtą, pripažintas nusikalstama veika ir kvalifikuotas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, neinkriminavus ir formaliai nenustačius (net ir nuosprendžio motyvuose visiškai neaptarus) būtino savavaldžiavimo požymio - didelės žalos. Pagal nuosprendį fizinė prievarta (suduodant kumščiu į veidą) buvo panaudota kaip priemonė priversti nukentėjusįjį R. S. įvykdyti jam priklausančią tikrą prievolę – grąžinti automobilio „Ford Ka“ ratus. Galima spręsti, kad teismo sprendimą kvalifikuoti G. A. veiksmus pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nulėmė vien tik aplinkybė, jog prieš nukentėjusįjį R. S. buvo pavartotas fizinis smurtas. Vis dėlto, nors smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas pripažintas kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu, savaime vien to požymio nustatymas neturi nulemti veiksmų kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, kadangi nenustatytas kitas savavaldžiavimui būtinas požymis. Apeliantas skunde pagrįstai atkreipia dėmesį į teismų praktiką, formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tokios kategorijos bylose (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-183/2012) išaiškinant teismams, jog teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, turi būti remiamasi ir sisteminio , loginio teisės aiškinimo metodais, kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, nustatymu. Tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą, o tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą , teisingumo ir kitų principų reikalavimams.
Būtinas savaldžiavimo požymis – didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Žalos turinį gali sudaryti tiek turtinė, tiek neturtinė žala kitam asmeniui. Didelės žalos požymis yra vertinamasis ir kiekvienu konkrečiu atveju jis įrodinėjamas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes: turtinę nukentėjusiojo padėtį ir jam padarytos žalos piniginę išraišką, pažeistų interesų svarbą, fizinės žalos padarymo buvimą ar nebuvimą, moralinį veikos aspektą ir kt. Visais atvejais būtina nustatyti, kad didelę žalą sukėlė būtent savavališkas tikros arba tariamos teisės vykdymas. Nenustačius didelės žalos požymio savavaldžiavimas gali būti kvalifikuojamas kaip administracinis teisės pažeidimas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1, 3 dalys). Nagrinėjamu atveju nėra savaldžiavimo nusikaltimo sudėties, nes nėra inkriminuota įstatymo dispozicijoje numatyto elemento – didelės žalos. Atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytą bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąją nuostatą, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei šio straipsnio 4 dalyje numatytą ypatumą, jog pabloginti nuteistojo padėtį galima tik esant prokuroro ar nukentėjusiojo skundui, teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą pagal nuteistojo skundą, neturi teisinio pagrindo konstatuoti didelės žalos požymio buvimą ir plečiamai jį įrodinėti. Dėl šios dalies nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, G. A. išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Nagrinėjamu atveju šioje byloje dėl fizinio smurto panaudojimo patraukti G. A. baudžiamojon atsakomybėn nėra baudžiamojo proceso įstatyme numatytų sąlygų. Perėjimas iš valstybinio kaltinimo į privatų, nepažeidus BPK 417 straipsnio 2, 3 dalyse nurodytos tvarkos, neįmanomas. Nukentėjusysis bylos procese nedalyvauja, jo gyvenamoji vieta nežinoma, prokuroras pateikė duomenis apie nukentėjusiesiems paskelbtą paiešką dėl jų galimai padarytų nusikalstamų veikų.
Dėl turto prievartavimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje
Pirmosios instancijos teismo ištirti ir nuosprendžiu įvertinti įrodymai patvirtina faktą, kad 2007 m. liepos 25 d. (duomenys neskelbtini), G. A. sudavė maždaug keturis smūgius kumščiu R. S. į veidą, tačiau neleidžia padaryti vienareikšmės išvados, jog jis tuo siekė, kad R. S. atleistų nuo didelės vertės turtinės pareigos sumokėti 20 000 eurų (69 056 Lt) už G. A. žmonos vardu iš I. S. firmos „(duomenys neskelbtini)“ įgytą automobilį „BMW 745“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir veiką kvalifikuoti kaip turto prievartavimą. Teismo nuosprendyje atskleisti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, nustatyti tinkamai neįvertinus nukentėjusiųjų R. S. ir I. S. parodymų bei paties nuteistojo parodymų apie jo psichinį santykį su padaryta veika. Teismo pateiktas vertinimas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais pagrindė, kad automobilio „BMW 745“ pirkimo-pardavimo sandoris įvyko tarp R. S. ir G. A., ir visiškai argumentuotai, remdamasis ištirtais įrodymais, atskleidė jo sudarymo aplinkybes.
Byloje nenuginčijamai nustatyta, kad nuteistasis G. A. sudavė smūgius nukentėjusiajam R. S. Tačiau, kad šį veiksmą vertinti kaip turto prievartavimą, būtina nustatyti, ar šiais veiksmais buvo to siekiama. Iš nukentėjusiųjų R. S., I. S., nuteistojo R. A. parodymų matyti, kad 2006 metais automobilį „BMW 745“, kuris buvo parvežtas iš JAV ir stovėjo R. S. įmonės kieme, G. A. paprašė parduoti. R. S. dėl gerų asmeninių santykių su G. A., nesurašė jokio civiliniuose įstatymuose nustatyta tvarka dokumento, nesudarė rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties ir leido automobilį 2006-07-26 įregistruoti G. A. žmonos vardu, o dėl jo kainos 20 000 eurų susitarė žodžiu, neaptarė nuostolių atlyginimo ar netesybų. G. A. žadėjo sumokėti sutartą pinigų sumą, kai tik parduos kitą savo automobilį. Tačiau žadėtų pinigų vis nesumokėjo, nors visą laiką žadėjo. Praėjus maždaug pusei metų, G. A. šį automobilį „BMW 745“ sudaužė. Tuomet paliko R. S. serviso kieme ir pažadėjo gavęs draudimą atsiskaityti, tačiau žadėtų pinigų neatidavė ir vėliau. 2007-07-25 vakare, kai į įmonės teritoriją atvyko G. A. su G. J., tuo metu vienas iš įmonės darbuotojų išiminėjo iš minėto automobilio aušinimo bakelį, ir štai esant tokiai situacijai, G. A. supyko ir pavartojo fizinį smurtą prieš R. S. Šiam pasakius, kad automobilis G. A. nepriklauso, nes už jį iki šiol nesumokėta, G. A. vėl pavartojo fizinį smurtą ir žodžiu pareiškė, kad tokiu atveju, kai išimamos iš automobilio detalės, pinigų neatiduosiąs, ir pareikalavo neliesti jo sudaužyto automobilio, uždengti, o vėliau šį automobilį jis pasiėmė. Kaltinime buvo nurodyta ir tai pakartota nuosprendyje, kad 2007-07-25 naudojant psichinę prievartą grasinant nukentėjusiesiems R. S. ir I. S. fizinio smurto vartojimu jų ir jų vaikų atžvilgiu, suduodant smūgius R. S. į veidą buvo reikalauta, kad I. S. atsisakytų didelės vertės turtinio reikalavimo sumokėti 20 000 eurų (69 056 Lt) už įgytą automobilį. Tačiau kaltės principas reikalauja nustatyti ne tik objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, bet ir subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį - asmens kaltę. G. A. paaiškino, kad panaudojo smurtą ir tik dėl to, kad, pamatęs serviso darbuotoją išimant iš jo sudaužyto automobilio detales, supyko. Sprendžiant iš bylos duomenimis nustatytų tuo laikotarpiu nuteistojo ir nukentėjusiųjų asmeninių ir turtinių santykių ir įvykio konteksto visumos, susidariusi situacija gali būti vertintina tik kaip ginčas, ir būtent ginčo metu G. A. pavartojo fizinį smurtą prieš R. S., o ne kaip veika, atitinkanti BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, ir tai atsitiko dėl to, kad pernelyg siaurai įvertinta įvykio situacija, susijusi su nukentėjusiojo ir nuteistojo G. A. turtiniais ir asmeniniais santykiais. Teismas nurodė, kad G. A. objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius sudaro smurtas, grasinimai ir vertimas nukentėjusįjį R. S. atleisti G. A. nuo turtinės pareigos. Tačiau sutikti su tuo, kad G. A. vertė R. S. atleisti nuo turtinės pareigos, nėra jokio pagrindo. Gynėjo skunde pagrįstai nurodyta, kad vertimas atleisti nuo turtinės pareigos, reiškia, kad nukentėjusysis verčiamas patvirtinti juridinį faktą, panaikinantį arba sumažinantį kaltininko ar kito asmens turtinę pareigą paties nukentėjusiojo ar kito asmens atžvilgiu. Juridinio fakto patvirtinimas, suteikiantis teisę arba atleidžiantis nuo pareigos, gali pasireikšti kaip atitinkamo dokumento pasirašymas, jo turinio pakeitimas, jo perdavimas arba sunaikinimas. Tačiau G. A. jokių tokių ar panašių veiksmų neatliko. Be kita ko, R. S. yra parodęs, kad smurtinius veiksmus sąlygojo jo paties elgesys („sumušė, kai aš lindau prie BMW juodo, kur tipo jis pirko, bet nesumokėjo, jo neatsiklausęs“) (t. 1, b. l. 14, t. 1, b. l. 40-46). Nuteistojo G. A. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, sudėties. Nuosprendis dėl šios dalies panaikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, G. A. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas ). Nuteistojo G. A. veiksmai, kai jis 2007-07-25 tarpusavio ginčo metu sudavė ne mažiau keturių smūgių kumščiu R. S. į veidą, atitiktų BK 140 straipsnio 1 dalies požymius. Veika, numatyta šiame straipsnyje, apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, tiek sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai sužalojant, tiek trumpam susargdinant. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis į medikus nesikreipė, tačiau akivaizdu, kad buvo pavartotas fizinis smurtas, suduodant kumščiu į veidą. Tačiau šioje byloje dėl šios veikos patraukti G. A. baudžiamojon atsakomybėn nėra baudžiamojo proceso įstatyme numatytų sąlygų. Perėjimas iš valstybinio kaltinimo į privatų, nepažeidus BPK 417 straipsnio 2, 3 dalyse nurodytos tvarkos, neįmanomas. Nukentėjusysis bylos procese nedalyvauja, jo gyvenamoji vieta nežinoma, prokuroras pateikė duomenis apie nukentėjusiesiems paskelbtą paiešką dėl jų galimai padarytų nusikalstamų veikų.
Dėl turto prievartavimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje
Teismas pripažino įrodyta, kad nukentėjusysis R. S. buvo verčiamas atlikti turtinio pobūdžio veiksmus, t. y. perduoti nuteistųjų G. A. ir G. J. naudojimui automobilį „VW LT-46“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris priklausė įmonei „(duomenys neskelbtini)“. Pagal nuosprendį objektyviuosius nusikaltimo požymius sudaro neteisėtas vertimas suteikti laikinai turtinę naudą nuteistiesiems panaudojant psichinę prievartą (grasinant fiziniu smurtu, išsakant užmaskuotus grasinimus ir pasinaudojant palaužtu nukentėjusiojo pasipriešinimu dėl ankstesnių neteisėtų G. A. veiksmų). Apeliantai skunduose ginčija teismo išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo būdo – psichinės prievartos buvimo jų veiksmuose, kuris yra būtinas veikos požymis, neigiamas G. A. psichinis santykis su šia veika. Teismas nuosprendyje nurodė, kad psichinės prievartos buvimą nustatė iš nukentėjusiųjų parodymų ir iš prieš tai buvusių įvykių konteksto. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis G. A. dėl šios nuosprendžio dalies neprisipažino kaltu, paaiškino, kad automobiliu „VW LT-46“ nesinaudojo. Nuteistasis G. J. taip pat neprisipažino kaltu, tačiau parodė, kad šį automobilį pasiskolino parvežti iš Ispanijos kitą automobilį, nukentėjusysis jį davė pats niekieno neverčiamas. Tačiau teismas padarė išvadą, kad nuteistieji 2007 m. rugpjūčio 21-22 dienomis paėmė savo naudojimui automobilį „VW LT-46“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris priklausė įmonei „(duomenys neskelbtini)“, prieš nukentėjusiojo valią. Pažymėta, kad turto prievartavimo sudėtis yra formali. Šis nusikaltimas yra baigtas, kai nukentėjusysis supažindinamas su neteisėtos turtinės pretenzijos ir grasinimo turiniu. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistieji grasino fiziniu smurtu, išsakė užmaskuotus grasinimus ir pasinaudojo palaužtu nukentėjusiojo pasipriešinimu dėl ankstesnių neteisėtų veiksmų. Šioms išvadoms pagrįsti teismas aprašė ir išanalizavo nuteistųjų G. A. ir G. J. santykius su nukentėjusiaisiais R. S. ir I. S.. Teismas pažymėjo, kad nors tie santykiai tikrai pradžioje buvo normalūs ir netgi draugiški, jie pasikeitė, kai R. S. pradėjo prašyti sumokėti už parduotą automobilį ir pinigų negavo. Santykiai galutinai pašlijo ne vėliau kaip 2007-07-25, t. y. kai G. A. panaudojo fizinį smurtą prieš R. S., o patirtas smurtas įbaugino R. S. Todėl teismas suabejojo, ar esant jau priešiškiems santykiams, kuriuos buvus patvirtino ne tik nukentėjusieji R. S. ir I. S., bet ir liudytojai, R. S. gera valia, t. y. neverčiamas galėjo skolinti nuteistiesiems automobilius. Dėl šios aplinkybės teismas konstatavo, kad nuteistieji 2007 m. rugpjūčio 21-22 dienomis automobilį „VW LT-46“ paėmė prieš nukentėjusiojo R. S. valią, neturėdami jokio teisėto pagrindo, grasindami fizinio smurto panaudojimu bei išsakydami grasinimus panaudoti fizinį smurtą tiek nukentėjusiųjų, tiek jų artimųjų atžvilgiu. Nuteistojo G. A. gynėjo apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama (kiek tai liečia šią veiką), kad nukentėjusiųjų R. S. ir I. S. parodymų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, o ir jų pačių parodymai nenuoseklūs (apie automobilio pasiskolinimo aplinkybes - vienur nenurodama, kad buvo grasinta, kitur nurodoma, kad nebuvo grasinta, tik grubiai elgtasi, kitur - buvo grasinama, vieni automobiliai buvo skolinami, kiti buvo paimami savavališkai). Matyti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo R. S. parodė, kad G. A. kartu su G. J. buvo pasiėmęs pasinaudoti automobilį „VW LT 46“ ( t. 1, b. l. 40-46). Teisminio nagrinėjimo metu R. S. patvirtino, kad buvo naudojamasi keturiais kaltinime išvardintais automobiliais, atvykę G. A., G. J. elgdavosi grubiai, nors tiesiogiai negrasino. Šių asmenų jis bijojo, todėl ir duodavo automobilius (t. 7, b. l. 47-55). Ikiteisminio tyrimo pareigūnui R. S. yra parodęs, kad G. A. ir G. J. savavališkai paimdavo automobilius, jais naudojosi, apgadindavo (t. 1, b. l. 23-27); papildomai apklausiamas parodė, kad G. A. kartu su G. J. buvo paėmę automobilį „VW LT“ (t. 1, b. l. 33-38). Nukentėjusioji I. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jos vyras R. S. keletą kartų buvo paskolinęs G. A. ir G. J. laisvus automobilius. Taip pat jie ne kartą buvo savavališkai paėmę pasinaudoti iš jos vyro įvairius automobilius, kuriuos po kiek laiko, dažniausiai apgadintus, grąžindavo. Jos vyras jų bijojo, todėl dėl automobilių paėmimo niekur nesikreipė (t. 4. b. l. 196-199). Kitame teisiamajame posėdyje I. S., duodama parodymus apie visus kaltinime išvardintus automobilius, minėto automobilio „VW LT“ paėmimo atvejo neišskyrė iš kitų atvejų, paminėjo, jog sugrąžinus šį automobilį, neveikė užtempimo mechanizmas, nors automobilį paimant šis neturėjo dokumentų, tačiau sugrąžintas su dokumentais, kaip tai buvo padaryta, jai nežinoma, patvirtino, kad vieną kartą su nuteistaisiais į užsienį vyko ir jų darbuotojas A. B., kiek vėliau, atsakinėdama į prokuroro klausimus, vis dėlto nurodė, kad jų (nukentėjusiųjų) sutikimu aplamai automobiliai nebuvo skolinami, buvo „aplinkinis spaudimas“, žodžiai, „galima sakyti paimdavo prievarta“ (t. 7, b. l. 7-16). Teismas dėl trijų automobilių , kuriais naudojosi G. A., jį išteisino, bet pripažino kartu su G. J. kaltu dėl vieno, t. y. „VW LT-46“, nors nukentėjusieji tokio atvejo visiškai neišskyrė, ir nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kuriomis buvo paimtas laikinam pasinaudojimui minėtas automobilis. Jie savo parodymuose 2007-07-25 įvykio, kai G. A. sudavė smūgius R. S., nesusiejo su minėto automobilio paėmimu laikinam pasinaudojimui, ir būtent dėl to įvykio palaužtu pasipriešinimu. Turto prievartavimo sudėtis yra formali. Šis nusikaltimas yra baigtas, kai nukentėjusysis supažindinamas su neteisėtos turtinės pretenzijos ir grasinimo turiniu, tačiau nagrinėjamu atveju byloje ištirti ir nuosprendžiu įvertinti įrodymai nepatvirtina, kad skolinantis automobilį „VW LT“ laikinam pasinaudojimui nukentėjusiesiems buvo grasinta ar kitaip buvo suvaržyta jų galimybė priešintis. Be to, nei kaltinime, nei nuosprendyje neatskleistas ir grasinimo turinys. Nuteistųjų veiksmuose nėra tyčinės kaltės prievartauti turtą.
Teismas, kolegijos nuomone, neįvertino ir kitų esminių aplinkybių, kurios reikšmingos darant išvadas dėl nuteistųjų kaltumo ar nekaltumo. Nagrinėjamu atveju teismas nuosprendyje konstatavo, kad reikalavimo dalykas yra turtinio pobūdžio veiksmų atlikimas ir dėl jų neteisėtai gauta turtinė nauda (pasinaudojant autovežiu dvi dienas), kuri neįvertinta pinigine išraiška. Tačiau šių dviejų aplinkybių baudžiamajai atsakomybei pagal BK 181 straipsnį kilti dar nepakanka. Šiame kontekste, kai reikalavimo dalykas yra atlikimas turtinio pobūdžio veiksmų ir kai dėl to kaltininkas neteisėtai gauna turtinę naudą, būtina nustatyti dar vieną faktą, ar nukentėjusysis patiria materialinių nuostolių arba kitaip pažeidžiami jo turtiniai interesai. Būtina konstatuoti, kad teismas tokios svarbios bylai aplinkybės nenustatė. Galiausiai teismas pašalino iš kaltinimo nuteistiesiems kaip nepagrįstai inkriminuotą ir neįrodytą 370 Lt turtinę žalą, neva padarytą sugadinant trosą, skirtą automobiliams užtempti. Iš bylos duomenų žinoma, kad autovežis pasinaudojus, R. S. grąžintas. Ši nuosprendžio dalis panaikintina ir priimtinas naujas nuosprendis, G. A. ir G. J. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už svetimo turto – įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio automobilio „VW LT-46“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prievartavimą išteisintini, kadangi jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Dėl nusikalstamų veiksmų, padarytų 2007 m. gruodžio mėnesį, kai R. S. buvo verčiamas kaip „baudą“ perduoti 10 000 JAV dolerių, G. A. ir G. J. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteisti pagrįstai. Pagal teismų praktiką veikos kvalifikavimui neturi reikšmės reikalavimo perduoti turtą priežastis. Svarbiausias momentas, nulemiantis veikos kvalifikavimą kaip turto prievartavimą, yra reikalavimo neteisėtumas bei grasinimai dėl padarinių, neįvykdžius reikalavimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93/2010). Visos šios aplinkybės byloje nustatytos ir nuosprendyje aptartos. Savo išvadas dėl G. A. ir G. J. kaltės teismas grindė ne tik R. S. ir I. S. parodymais, bet ir nukentėjusiųjų M. Š., E. Č., kaip liudytoju apklausto prokuroro G. G. parodymais. Nukentėjusysis R. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad jam pabandžius ieškoti pagalbos dėl nuteistųjų visų neteisėtų veiksmų, 2007 m. gruodžio mėnesį G. A., G. J. kartu su kitais nepažįstamais asmenimis liepė jam per savaitę sumokėti 10 000 JAV dolerių „baudą“ už tokį pagalbos ieškojimą arba atiduoti automobilį „BMW“. Po savaitės šie asmenys buvo atvykę į servisą, kur jo ieškojo, taip pat iš darbuotojų atėmė jų telefonus (t. 1, b. l. 40-46); teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad G. A. ir G. J. su kitais asmenimis atvykę į serviso teritoriją jam pasakė, kad turi sumokėti 10 000 JAV dolerių „baudą“ už pagalbos ieškojimą, priešingu atveju atims jo automobilį „BMW“, pinigus liepė sumokėti iki darbo savaitės pabaigos, t. y. penktadienio, nurodytą dieną jis į servisą nevyko, per vaizdo stebėjimo kameras matė, kad ten dirbę darbuotojai yra išsigandę, vienas iš jų M. Š. užrašė ant dėžės, kad jis nevažiuotų į servisą, nes laukia „(duomenys neskelbtini)“, t. y. G. A. (t. 7, b. l. 47-55); panašius parodymus jis davė nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, kai buvo apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų (t. 1, b. l. 23-27, 33-38 ). Nukentėjusioji I. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2007 m. žiemą G. A. ir G. J. pradėjo reikalauti sumokėti 10 000 JAV dolerių, kaip „baudą“, kad jos vyras pradėjo ieškoti pagalbos, sumokėti liepė per vieną savaitę. Po savaitės stebint autoservisą per vaizdo stebėjimo kameras, matė, jog ant vieno iš automobilių padėtas lapas popieriaus su užrašu, kad atvažiavo G. A. žmonės (t. 4, b. l. 196-199, t. 7, b. l. 7-16). Teismas ištyrė ir įvertino M. Š., E. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, bei nurodė motyvus, kodėl priimdamas sprendimą vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais M. Š. ir E. Č. parodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas M. Š. ir E. Č. parodymus, pasinaudojo BPK suteikta teise. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti teisiamajame posėdyje perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojų parodymai. Kaip matyti iš procesinių dokumentų turinio, teisiamajame posėdyje apklaustų nukentėjusiojo M. Š. parodymai apie tai, kad buvo ieškomas R. S., bet nežino dėl kokių priežasčių, kad telefoną nuteistiesiems perdavė savo noru, ir E. Č. parodymai iš dalies patvirtinant įvykius, skyrėsi nuo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Pagal ankstesnius jų parodymus: M. Š. nurodė, kad nuteistieji buvo atvykę į servisą, paėmė telefonus, uždraudė perspėti R. S., laukė jo ir viskas truko apie 4 val., E. Č. išsamiau nurodė aplinkybes, kad buvo sukurta baimę kelianti aplinka, kad pareikalauta atiduoti telefonus, kad jie buvo paimti, kad turimos žinios apie nuteistųjų veiklos pobūdį, neleido jiems nepaklusti, kad buvo uždrausta išeiti ir perspėti R. S.. M. Š. patvirtino, kad 2007 m. pabaigoje R. S. jam sakė, jog G. A. ir G. J. reikalauja iš jo pinigų, kad po savaitės vėl atvažiuos ieškoti pinigų. Šių parodymų turinys atitiko nukentėjusiųjų parodymus apie įvykių seką, apie sukurtą baimę kėlusią aplinką, apie nuteistųjų pareikštą piniginį reikalavimą. Aiškinantis jų parodymų pakeitimo priežastis, buvo apklaustas kaip liudytojas vyr. tyrėjas G. G., kuris paaiškino, kad M. Š. ir E. Č. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus niekieno neverčiami, apklausų metu buvo matyti, kad jie yra įbauginti, M. Š. neužilgo po to, kai įspėjo R. S. nevykti į servisą, netgi buvo sumuštas. Pirmosios instancijos teismas perskaitė minėtų nukentėjusiųjų parodymus, apsvarstė ir konstatavo, kad duomenis, gautus ikiteisminio tyrimo metu apklaustus M. Š. ir E. Č., vertina kaip objektyvesnius, atitinkančius kitus įrodymus. Taip nuspręsdamas teismas įrodymų vertinimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepažeidė. Skirtingai, nei teigiama apeliantų, teismas neignoravo tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų susiklosčiusių santykių pobūdžio, motyvuotai pasisakė dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės. Apeliaciniuose skunduose pateikiama įrodymų vertinimo interpretacija išreiškia gynybinę poziciją ir nepaneigia motyvuotų teismo išvadų šios nusikalstamos veikos klausimu.
Anksčiau minėtoje kasacinėje nutartyje, priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93/2010 pasakyta, kad pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už turto prievartavimą atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. BK 181 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos – turto prievartavimo esmė yra neteisėtas reikalavimas, kuris pareiškiamas nukentėjusiajam. Reikalavimo esmė – perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti. Reikalaudamas perduoti turtą kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, t. y. „mokėti už kažką“ (kaip šiuo atveju „mokėti baudą už ramybės drumstimą“). Be to, turto prievartavimo atveju dažniausiai reikalaujamą perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą (kaip ir šiuo atveju 10 000 JAV dolerių). Turto prievartavimo veikos padarymo būdas pasireiškia psichinės prievartos panaudojimu, t. y. grasinimu prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudojant kitokią prievartą. Atmestini apeliacinių skundų argumentai, kad byloje nenustatytas realios psichinės prievartos panaudojimas prieš nukentėjusįjį reikalaujant iš jo perduoti svetimą turtą. Turto prievartavimo būdas, atskleistas teismo nuosprendyje, atitinka faktines aplinkybes. Nukentėjusieji patvirtino, kad jie dėl nuteistųjų veiksmų jautė psichologinį spaudimą. Teismas nustatytas aplinkybes pagrįstai įvertino kaip psichinės prievartos panaudojimą, nes nuteistieji sukūrė tokią situaciją, kuri privertė nukentėjusiuosius bijoti, kad neįvykdžius reikalavimo perduoti turtą, atsiras žalingos pasekmės jiems.
Nepagrįstais laikytini apelianto G. J. apeliacinio skundo teiginiai, kad nenustatyti jokie konkretūs jo veiksmai įvykdant turto prievartavimą. Pažymėtina, kad G. J. nuteistas už svetimo turto prievartavimą, padarytą bendrininkų grupe. Esant bendrininkų grupei, kiekvienas bendrininkas atsako už bendrai padarytą veiką. Byloje nustatyta, kad G. J. dalyvavo nuteistajam G. A. pareiškiant reikalavimus dėl turto, pats dalyvavo sukuriant bauginančio pobūdžio aplinką, siekdamas neteisėto reikalavimo patenkinimo. Todėl G. J., kaip bendravykdytojo, veiksmai tai pat teisingai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis G. J. apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeistos jo kaip įtariamojo teisės, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jam kaip įtariamajam, apklausiant R. S. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nebuvo pranešta apie tai. Atsakant į šį argumentą, tikslinga pažymėti, kad byloje yra du procesinių veiksmų protokolai: R. S. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2008 m. spalio 8 d. protokolas (t. 1, b. l. 40-46) bei įtariamojo G. J. sulaikymo protokolas, kuris taip pat buvo surašytas tą pačią dieną, t. y. 2008 m. spalio 8 d. (t. 3, b. l. 27). Tačiau sprendžiant klausimą dėl galimo pažeidimo, atsižvelgtina ne tik į datą, bet ir į šių procesinių veiksmų atlikimo laiką. R. S. apklausos protokolas patvirtina, kad apklausa buvo pradėta 10 val. 10 min. ir baigta 13 val. 45 min. Laikino sulaikymo protokolas patvirtina, kad šis surašytas 12 va. 40 min., tačiau realiai įtariamasis G. J. buvo sulaikytas pagal protokole esantį įrašą 10 val. 45 min., t. y. vėliau nei prasidėjo R. S. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją; jis buvo sulaikytas savo namuose Kaune; šiuos skirtingus ikiteisminio tyrimo veiksmus atliko skirtingi pareigūnai. Todėl organizuojant ir atliekant R. S. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo apie ją informuoti G. J., kuris įtariamuoju tapo vėliau, iš esmės jau pasibaigus R. S. apklausai, todėl G. J. teisės pažeistos nebuvo, o R. S. parodymai gauti teisėtu būdu ir pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai.
G. J. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl, jo nuomone, M. Š. ir E. Č. parodymų neteisingo įvertinimo, tačiau kolegija savo išvadų dėl šių argumentų nepagrįstumo nekartoja, apie tai jau pasisakyta atsakant į nuteistojo G. A. gynėjo apeliacinio skundo argumentus.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas dėl konkrečiai šios nusikalstamos veikos jokių kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių nepakeitė ir naujomis nepapildė, išskyrus tai, kad motyvuotai paneigė ir pašalino aplinkybę, jog nuteistieji neleido serviso darbuotojams išvykti iš tarnybinių patalpų ir tokiu būdu neteisėtai atėmė jiems laisvę, ir nusikalstamą veiką teisiškai kitaip įvertino: perkvalifikavo iš BK 181 straipsnio 2 dalies į to paties straipsnio 1 dalį, t. y. pritaikė švelnesnį įstatymą. Nuosprendyje trumpai ir tiksliai išdėstytos nuteistiesiems inkriminuotos aplinkybės atitinka nusikalstamos veikos sudėtį ir savo esme nesiskiria nuo kaltinamojo akto turinio.
Dėl kitų nuosprendžio klausimų
Teismo nuosprendžiu dvi nusikalstamos veikos: automobilio „ VW LT-46“ turto prievartavimas ir 10 000 JAV dolerių (25 097 Lt) turto prievartavimas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį iš sutapties buvo kvalifikuotos kaip viena veika. Šiuo atveju, kai dėl pirmos veikos nuteistieji išteisintini, paliekant jų nuteisimą tik dėl antros veikos, sumažėja jų padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 181 straipsnio 1 dalį apimtis ir tuo pagrindu sušvelnintinos nuteistiesiems D. A. ir G. J. paskirtos bausmės pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.
Teismas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje, G. J. paskyrė bausmę laisvės atėmimą vieneriems metams ir trims mėnesiams. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrino su Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 5 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausme, prie jos iš dalies pridėjęs apskųstu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Tačiau iš byloje esančios Kauno apylinkės teismo 2008 m. kovo 5 d. nuosprendžio kopijos matyti, kad už nusikalstamą veiką, padarytą ne vėliau kaip iki 2006 m. lapkričio 30 d., G. J. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme ir, pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas jam atidėtas dvejiems metams, įpareigojant G. J. bausmės vykdymo atidėjimo metu dirbti, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms (t. 3, b. l. 60-62). Iš LITEKO duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartimi G. J. dėl padarytų dviejų teisės pažeidimų, susijusių su kelių eismo taisyklių pažeidimais, įspėtas, kad bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. nutartimi Kauno miesto ir rajono pataisos inspekcijos teikimas dėl G. J. atleidimo nuo bausmės, pasibaigus vykdymo atidėjimo terminui, atmestas, kadangi, kaip nurodyta nutartyje, nagrinėjant Kauno apygardos teisme baudžiamąją bylą dėl kitų G. J. padarytų veikų, gali paaiškėti, jog G. J. bausmės vykdymo atidėjimo metu galimai padarė naują nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad nėra tokio teisinio pagrindo teikimui atmesti. Vis dėlto iš teismo išnagrinėtos bylos ir priimto nuosprendžio matyti, kad G. J. bausmės vykdymo atidėjimo metu nepadarė naujos nusikalstamos veikos ir už tai jis nenuteistas. 2008 m. kovo 5 d. nuosprendžiu atidėtos bausmės vykdymo dvejų metų terminas jau buvo pasibaigęs, t. y. praėjo ketveri metai, kai teismas priėmė G. J. atžvilgiu naują 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį. Nuosprendis keistinas: nuosprendžio dalis dėl netinkamo įstatymo, t. y. BK 63 straipsnio 9 dalies, taikymo ir neteisingai paskirtos subendrintos bausmės panaikintina (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai). Teismui į bausmės laiką įskaičius G. J. kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2008 m. spalio 8 d. iki 2010 m. vasario 8 d., laikytina, kad jis atliko jam paskirtą bausmę pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 330 straipsniu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl G. A. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: G. A. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl G. A. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už svetimo turto – įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio automobilio „VW LT-46“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prievartavimą ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: G. A. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už svetimo turto – įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio automobilio „VW LT-46“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prievartavimą išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį (dėl 10 000 JAV dolerių (25 097 Lt) turto prievartavimo) G. A. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl G. A. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: G. A. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl G. A. paskirtų bausmių subendrinimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, G. A. paskirtas bausmes pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir Kauno apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios iš dalies pridedant švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę G. A. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Į bausmės laiką teismui įskaičius G. A. kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2008 m. spalio 8 d. iki 2010 m. vasario 8 d. ir bausmę, atliktą pagal Kauno apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. nuosprendį, laikyti G. A. atlikusiu paskirtą subendrintą bausmę.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl G. J. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už svetimo turto – įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio automobilio „VW LT-46“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prievartavimą ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: G. J. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už svetimo turto – įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio automobilio „VW LT-46“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prievartavimą išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį (dėl 10 000 JAV dolerių (25 097 Lt) turto prievartavimo) paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų ir 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl G. J. paskirtos bausmės pagal BK 181 straipsnio 1 dalį (dėl 10 000 JAV dolerių (25 097 Lt) turto prievartavimo) subendrinimo su Kauno apylinkės teismo 2008 m. kovo 5 d. nuosprendžiu paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, atidedant jos vykdymą 2 (dvejiems) metams.
Laikyti G. J. atlikusiu Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu paskirtą pagal BK 181 straipsnio 1 dalį bausmę.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.