Šiaulių apygardos teismo nutartis

2009-05-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-139-210-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-05-13
Bylos Nr.
1A-139-210-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vytautas Kursevičius (pirm.), Irena Ivanovienė, Virginija Žindulienė
Nukentėjusysis
D. K.
Kaltinamasis
L. B.
Advokatai
Vidas Peikštenis
Kategorijos
Kopija

Pranešėjas Vytautas Kursevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-139-210/2009

Teisėja Nadežda Kiubienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.3.; 2.4.7.;

(S)

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

2009 m. gegužės 13 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,teisėjų Irenos Ivanovienės, Virginijos Žindulienės,sekretoriaujant Redai Jončienei,prokurorei Ninai Raugienei,nukentėjusiajam D. K.,nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą L. K.,išteisintajam L. B.,gynėjui advokatui Vidui Peikšteniui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. išteisintas:

pagal LR BK 140 str. 2 d., nesant jo veikoje šios nusikalstamos veikos sudėties.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių apeliacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios apeliacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis mušdamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą, o būtent 2008 m. rugsėjo 10 d. apie 00.45 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmos laiptinės pirmame aukšte, ties butu, pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, suduodant smūgį L. K., sudavė smūgį mažamečiui D. K., gim. (duomenys neskelbtini), tuo sukeldamas jam fizinį skausmą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Žilvinas Generauskas prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-02-13 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo L. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d. ir skirti bausmę 6 mėn. laisvės atėmimo, ir vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 67 str. 1 d., 2 d. 4 p., 71 str. bausmės vykdymą atidėti 1 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 litų) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, bei įpareigoti be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl jis naikintinas. Nurodo, jog apylinkės teismas, nurodęs, kad L. K. duoti parodymai vertintini kritiškai, jais vadovaujasi savo nuosprendyje, bei laiko juos atitinkančius kitų liudytojų parodymams, nors pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl L. K. mažamečiui sūnui sukelto fizinio skausmo, ji kiekvienoje apklausoje iš dalies keitė savo parodymus, kurie tendencingai buvo keičiami kaltinamojo L. B. naudai. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visus tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nustatytus duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu apklausus D. K., jis parodė, kad tėvas, norėdamas mamą, sėdėjusią ant laiptų, pakelti, sudavė jam per dešinį žandą, žandas paraudo ir truputį skaudėjo. Šios aplinkybės teismas neįvertino ir apie tai nuosprendyje nutylėjo. Teigia, kad teismas pripažįsta, kad liudytojų L. L. ir G. J. parodymai atitinka nukentėjusiojo D. K. duotus parodymus, tačiau nuosprendyje vadovaujasi ne visais apklausų metu nustatytais duomenimis, nors L. L. visą laiką davė nuoseklius ir argumentuotus parodymus, tačiau teismas juos nuosprendyje iškraipė, jais nesivadovavo, nors nemotyvavo, kodėl. Be kita ko, apeliantas nurodo, jog teismas nesivadovavo liudytojo M. B. duotais parodymais, kuris teisme parodė, kad jį į konfliktą iškvietė marti (L. K.), kuri jam pasakė, kad L muša vaiką. Nurodo, kad apylinkės teismas nuosprendyje pateikia LR BK 140 str. analizę, tačiau teismas, neištyręs visų nustatytų duomenų, negalėjo tinkamai nustatyti L. B. veikoje esančių nusikalstamos veikos požymių. Teigia, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. LR BK 15 str. 1 d. nurodo, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. LR BK 15 str. 3 d. reglamentuoja, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Prokuroro nuomone, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, matyti, kad L. B. ar suduodamas smūgius L. K., ar ją norėdamas parsivesti į kambarį ir jai imdamas už pečių, matė, kad ją yra apsikabinęs ir prisiglaudęs mažametis D. K., todėl L. B. suvokė, kad jis ranka gali kliudyti jį ir taip sukelti fizinį skausmą, ir nors nenorėjo sukelti skausmo D. K., tačiau jis ir toliau tęsė jėgos panaudojimą prieš L. K., dėl ko fizinis smurtas buvo panaudotas ir prieš mažametį D. K., tai yra L. B. veiksmais jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Atsižvelgtina ir į tai, kad L. B. nusikalstamos veikos darymo metu buvo neblaivus (jam alkoholio kiekio matuokliu nustatytas 2,13 promilių girtumas, tai yra vidutinis girtumas), dėl ko jis neadekvačiai vertino savo judesius, buvo nestabilios koordinacijos, L. B. veikė suvokdamas savo veiksmų pavojingumą, todėl turėjo numatyti ir numatė, kad dėl jo veikimo nukentėjusysis gali būti sužalotas, ir, nors nenorėjo sukelti mažamečiui D. K. LR BK 140 str. numatytų padarinių, tačiau sąmoningai leido šiems padariniams kilti, tai yra L. B. veikė netiesiogine tyčia. Prokuroras daro išvadą, kad teismas nuosprendyje neįvertino L. B. kaltės formos, rūšies ir jos turinio, o apsiribojo tik šablonišku kaltės sąvokos įvardijimu, nesusiejant su byloje nustatytų aplinkybių įvertinimu.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintasis L. B. prašo: atmesti Mažeikių rajono apylinkės prokuroro Žilvino Generausko apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-02-13 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-68-721/2009.

Atsikirtime nurodo, kad nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 2 d., jis nepadarė ir tai jau anksčiau buvo konstatavęs Mažeikių ra­jono apylinkės teismas 2008-10-24 įsiteisėjusiu nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.9.-1063-785/2008, nurodydamas, jog 2008-09-10 apie 01:00 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto su sugyventine L. K. metu, jis (L. B.) netyčia sudavė vieną smūgį nepilnamečiui D. K., gim. (duomenys neskelbtini), į veido sritį. Taip pat nurodo, kad jis nuo pat pirmos apklausos momento neneigė, jog norėdamas ranka apkabinti L. K. ir pasikviesti ją iš laiptinės grįžti į butą, tiesdamas ranką galėjo kliudyti jai ant kelių sėdėjusio bei nuo jo nusisukusio ir tuo pačiu momentu neti­kėtai pakeitusio savo sėdėjimo padėtį D. K. veidą (ar užausį, kaip jis pats teismui tvirtino), tačiau jokiu būdu to nepadarė nei tiesiogine, nei netiesiogine tyčia, kadangi jokio tikslo sumušti, t. y. suduoti smūgį sugyven­tinei ir, juo labiau, jos sūnui, jis neturėjo. Teigia, kad tokius jo parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme patvirtino D. K. ir L. K.. Nurodo, jog L. K. teismui paaiškino, dėl kokios priežasties ji savo pareiškime apkalbėjo mane dėl jos ir sūnaus mušimo laiptinėje, dėl to teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad jis inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, ir tokios teismo išvados visiškai atitinka tikrąsias bylos aplinkybes.

Apeliacinio proceso metu išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, prokurorė pašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroro apeliacinis skundas netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai L. B. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., nesant jo veikoje šios nusikalstamos veikos sudėties.

Šalies argumentai

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pareiškime L. K. nurodė, kad L. B. kumščiu vieną kartą sudavė jos sūnui D į veidą (b. l. 8), jau pirmosios apklausos metu L. K. patikslino, kad ji su vaiku sėdėjo ant laiptų, o L. B., norėdamas ją parsivesti į namus, lenkėsi prie jos norėdamas pakelti, o kadangi sūnus buvo ją apsikabinęs per kaklą, ranka sudavė sūnui į skruostą. Mano, kad buvo suduota plaštaka, o ne kumščiu, sūnaus paklausus, ar skauda, šis atsakė, kad neskauda (b. l. 17). Tapačius parodymus L. K. patvirtino teisme ir parodė, kad vaikui (D. K.) L. B. ginčo metu sudavė netyčia (b. l. 99, 117). Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog L. K. parodymai yra prieštaringi, ir teisingai nurodė, kad šie prieštaravimai yra dėl L. K. girtumo (kadangi neginčijamai nustatyta, jog ji kartu su L. B. vartojo alkoholį, tik jos girtumas nebuvo tikrintas), be to, pati L. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pareiškimą parašė iš pykčio (b. l. 100), dėl ko pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi L. K. parodymais, duotais teisme. Pažymėtina ir tai, kad duodama parodymus teisme liudytoja L. K. buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 96), kas sustiprina jos parodymų tikrumą. Be to, tokius L. K. parodymus atitinka ir D. K. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad atsibudo nuo triukšmo, kadangi mama ir tėtis pykosi, išsigandęs pribėgo prie mamos, apkabino ją per kaklą, o tėvas norėdamas pakelti mamą, sėdėjusią ant laiptų, sudavė jam per dešinį žandą, jis neverkė (b. l. 20), teisme jis patvirtino savo parodymus ir nurodė, kad jam tikrai neskaudėjo, ir kad tėvas kliudė jo ausį būtent to momentu, kai norėjo pakelti mamą ir parsivesti į namus (b. l. 99–100). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats išteisintasis L. B. nuo pat pirmosios apklausos nuosekliai teigė, jog nukentėjusįjį D. K. sužalojo netyčia (b. l. 54), ką patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu (b. l. 98). Taigi pirmosios instancijos teismas išteisindamas L. B. savo išvadą grindė ištirtų įrodymų visuma, t. y. L. K., D. K., L. B. parodymais, kurie siejasi su kitomis bylos aplinkybėmis, t. y. su M. B. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, kad atvykęs pas savo sūnų L. B. į namus iškart po įvykio parodė, kad jam atvykus į sūnaus namus, berniukas atrodė normaliai, nepastebėjo jokių sumušimo požymių, vaikas neverkė (b. l. 118), su L. L. parodymais, kuris teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė berniuką, jis neatrodė sumuštas (b. l. 116).

Išdėstytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai išteisino L. B., nesant jo veikoje Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Tokia išvada darytina iš visumos duomenų analizės, juos teisiškai įvertinus. Prokuroras, siekdamas išteisintojo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnį ir aiškindamas kaltės formos sąvoką, šiek tiek iškraipė bylos faktus, todėl išteisintojo veiksmus aiškino kaip atliktus netiesiogine tyčia. Tačiau jau aukščiau aprašyti faktai liudija, kad L. B. veiksmai apskritai pagal bylos aplinkybes negali būti laikomi smurtiniais, taigi ir prokuroro skunde nurodytas teiginys, kad nukentėjusiajam fizinis skausmas buvo sukeltas netiesiogine tyčia neatitinka faktinių aplinkybių. Išanalizavus bylos duomenis akivaizdu, kad išteisintasis nenumatė galimų pasekmių, t.y., kad apkabindamas žmoną sėdinčią laiptinėje su mažamečiu sūnumi gali ranka kliudyti ir jį, nors galėjo ir turėjo jas numatyti. T.y. elgėsi neatsargiai nukentėjusiųjų atžvilgiu. Kartu teismas primena, kad netiesioginės tyčios atveju asmuo savo veikos pobūdį ir galimas pasekmes suvokia konkrečiai, tuo tarpu neatsargumo atveju – abstrakčiai, nesiedamas su konkrečiais veiksmais. Ir dar – netiesioginės tyčios atveju asmuo sąmoningai leidžia kilti pavojingoms pasekmėms, o neatsargumo atveju – tikimasi, kad tokių padarinių apskritai bus išvengta. Taigi bylos aplinkybės ir teisės taikymo teorinis ir faktinis pagrindimas patvirtina, kad išteisintasis pagal esamas aplinkybes, mažamečio atžvilgiu elgėsi neatsargiai, todėl buvo išteisintas pagrįstai.

Grįžtant prie bylos faktų ir teismų procesų dėl to paties fakto, pažymėtina tai, kad baudžiamasis procesas (pagal Žmogaus teisių teismo praktiką) L. B. jau vyko tame pačiame tos pačios grandies teisme ir L. B. jau buvo už tą pačią veiką nubaustas, t. y. jam buvo paskirta administracinė nuobauda. Tokią aplinkybę patvirtina 2008 m. spalio 24 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje (b. l. 63) iš kurio matyti, kad L. B. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas ir jis buvo nubaustas administracine nuobauda už tai, kad 2008 m. rugsėjo 10 d., apie 01.00 val. savo namuose, būdamas neblaivus (nustatytas 2,13 promilių girtumas) konflikto su sugyventine L. K. metu, netyčia sudavė vieną smūgį nepilnamečiui D. K., gim. (duomenys neskelbtini), į veido sritį ir jam už administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 181³ straipsnio 1 dalyje (vaiko teisių pažeidimas) buvo paskirta administracinė nuobauda – 50,00 Lt dydžio bauda. Kartu pažymėtina, kad prokuroras, panaikindamas žemesniojo prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, jį panaikino tik iš dalies, t. y. nepanaikino tos jo dalies, kuria buvo nutarta bylą perduoti teismui dėl administracinės atsakomybės taikymo. Todėl, vertinant patį teismo baudžiamąjį procesą pagal EŽTT jurisprudenciją, seka, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį L. B. atžvilgiu, nesivadovavo dvigubo baudimo už tą patį teisės pažeidimą negalimumo principu, ir nors L. B. buvo išteisintas, tačiau jau pats pakartotinis teismo baudžiamasis procesas pažeidė išteisintojo teises, todėl nebuvo tikslingas ir tai pažeidė EŽTT dvigubo baudimo draudimo principą, įvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 str., kur nustatyta, kad „niekas neturi būti persekiojamas ir baudžiamas tos pačios valstybės už teisės pažeidimą (lietuviškame vertimo variante pavartotas žodis „nusikaltimas“, kuris ne visiškai atitinka angliškame teksto pavartoto žodžio „offence“ reikšmę), už kurį jis jau buvo išteisintas ar nuteistas (lietuviškame tekste variante įrašyti žodžiai „galutiniu nuosprendžiu“, kurių nėra angliškame variante) pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą“. Vertinant Kovencijos požiūriu – administracinis procesas atitinka baudžiamojo proceso nuostatas ir taisykles, todėl Konvencija taikant ją praktikoje šiuos procesus sutapatina. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad priimtas teismo išteisinamasis nuosprendis yra aukštesnės teisinės galios, galutinis, baigiamasis teisės aktas, kuriuo išsprendžiami ir įvertinami visi esminiai bylos klausimai, įrodymai, kaltinimų esmė ir pagrįstumas, ir kuris gali būti priimamas išimtinai tik teismo, t. y. institucijos, kuriai vienintelei Konstitucija priskiria teisingumo vykdymo funkciją, nei nutarimas nutraukti baudžiamąjį procesą dėl teisės pažeidimo fakto, pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis nenaikintinas, paliekant jį be pakeitimų.

Kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, išteisinantis L. B. ir dėl jam pareikšto kaltinimo nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, todėl apeliacinį skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 str.,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Vytautas KursevičiusTeisėjai Irena IvanovienėVirginija ŽindulienėKopija tikraTeisėjasVytautas Kursevičius