Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Biovela-Utenos mėsa apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Biovela-Utenos mėsa (ankstesnis pavadinimas „Biovela“) skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2024 m. spalio 30 d.)) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

5.1. Vilniaus RAAD (nuo 2019 m. gegužės 15 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) atliko viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir Organizacija) patikrinimą ir 2017 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. VR-17.5-82, kuriuo Organizacijos išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą pripažino netekusiais galios (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas). Į pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pakliuvo ir pareiškėjui išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį (toliau – ir Patvirtinimai).

5.2. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018 m. vasario 15 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti Mokestį. Pareiškėjas iki nustatyto termino Vilniaus RAAD raginimo neįvykdė, t. y. Mokesčio deklaracijų už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį nepatikslino, Mokesčio neapskaičiavo ir nesumokėjo.

5.3. Departamento Atliekų tvarkymo kontrolės ir analizės skyrius 2017 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-6686 kreipėsi į Organizaciją su prašymu pateikti informaciją, kokioms įmonėms (gamintojams ir (ar) importuotojams) ir už kokį pakuočių atliekų kiekį (tonas) buvo paskirstyti patvirtinimai, kurie išrašyti UAB „Metrail“ panaikintų pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu. Organizacija 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. S-17-396 informavo Departamentą, kad visa prašoma pateikti informacija yra pateikta Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinėje sistemoje (toliau – ir IKS), buvo atsisakyta teikti papildomą informaciją Departamento pareigūnams. Atliekant pareiškėjo patikrinimą buvo remtasi duomenimis, kuriuos Organizacija pateikė IKS (būtent IKS oficialiai pateiktas dokumentas yra atskaitos taškas, kuris buvo vertintas atliekant patikrinimą). Visi dokumentai ir patvirtinimai rengiami ir išrašomi elektroniniu būdu – naudojantis IKS. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes Departamentas rėmėsi IKS pateikta informacija.

II.

11. Vertindamas Mokestį už 2014 metus teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 buvo panaikinta Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalis, kuria panaikinti patvirtinimai buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išrašytų ir pripažintų negaliojančiais dokumentų pagrindu. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto priedas Nr. 5 patvirtina, jog išrašytas dokumentas Nr. 1414KA0001-3273-5513, kurio pagrindu buvo išduotas patvirtinimas Nr. 1414VI0001-5513-7072 dėl 20,250 t pakuočių sutvarkymo 2014 metais, buvo išduotas ne UAB „Metrail“ dokumentų pagrindu. Todėl teismas sprendė, kad nėra galiojančio atsakovo sprendimo dėl patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-7072 panaikinimo, todėl negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta Sprendime padaryta išvada, kad dėl 20,250 t pareiškėjas 2014 metais neįvykdė pakuočių atliekų tvarkymo užduoties. Teismas nurodė, kad negali būti laikomas pagrįstu ir už šį laikotarpį apskaičiuotas pareiškėjui mokėtinas Mokestis – 40 493,22 Eur, ginčo dėl pareiškėjui po perskaičiavimo apskaičiuoto mokesčio už 2014 metus nėra, todėl sumažintina Sprendime nurodyta Mokesčio suma iš jos atimant už visus 2014 metus nepagrįstai apskaičiuotą Mokestį (40 493,22 Eur).

13. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis nėra padaręs teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, kadangi pareiškėjas negalėjo įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas atliekų kiekis buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas, jis negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata už 2015 metais tvarkytas pakuotes. Teismas kartu pažymėjo, kad pareiškėjui apskaičiuotas Mokestis nėra sankcija, kadangi pakuotės liko nesutvarkytos, pareiškėjui atsirado pareiga už 2015 metus apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad nėra nustatytos objektyvios aplinkybės, ar Vilniaus RAAD teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimus dėl Organizacijos ir pan., kadangi minėtos aplinkybės jau yra nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

15. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, vadovaudamasis minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, perskaičiavo pareiškėjui mokėtiną Mokesčio sumą, t. y. atėmė visą už 2014 metus nepagrįstai apskaičiuotą mokestį (40 493,22 Eur) ir iki 7 598,88 Eur sumažino mokestį už 2013 metus, t. y. sumažino Mokestį iki 47 415,79 Eur.

16. Teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, prašant išaiškinti, ar 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB (toliau – ir Direktyva) 36 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio bei 14 straipsnio nuostatos gali būti aiškinamos taip, kaip suteikiančios nacionaliniam mokesčio administratoriui teisę gamintojui ir (ar) importuotojui priskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuris dešimtimis kartų viršija atliekų sutvarkymo paslaugų rinkos kainą, kai gamintojas ir (ar) importuotojas tinkamai įvykdė savo pareigas kolektyvinėje atliekų tvarkymo grandinėje, tačiau jo teisėtai gautas patvirtinimas apie atliekų sutvarkymą iš atliekų apdorojimo grandinės dalyvio, kurių išdavimą kontroliavo ir prižiūrėjo pati valstybė, yra panaikintas nesant gamintojo ir (ar) importuotojo kaltų veiksmų. Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje nekyla Direktyvos, kaip Europos Sąjungos teisės akto, normų aiškinimo ar galiojimo klausimas.

III.

18.3. Mokestis pareiškėjui apskaičiuotas ne dėl to, kad objektyviai nebuvo sutvarkytos jo pakuotės atliekos, tačiau dėl to, kad buvo panaikinti UAB „Metrail“ įrodantys dokumentai, „loterijos“ būdu susieti su pareiškėjui išduotais Patvirtinimais, nors tokia situacija pažeidžia MAĮ įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, draudžiančią „loterijos“ principo taikymą.

18.4. Visuotinai žinomas faktas, kad metalinės pakuotės (įskaitant ir gamintojų ir (ar) importuotojų išleistas į rinką) aplinkoje nesimėto ir yra faktiškai sutvarkytos, kadangi jos rinkoje turi vertę, tokios atliekos yra superkamos ir tvarkomos, todėl pripažintina, kad metalinės pakuotės, išleistos į rinką 2013–2015 metais, yra sutvarkytos.

18.5. Pagal savo pobūdį ir sukeliamas pasekmes atsakovo Sprendimu apskaičiuotas Mokesčio dydis yra vertintinas kaip sankcija, kuri negali būti taikoma nesant pareiškėjo kaltės. Nors teismas sumažino mokėtino Mokesčio sumą, tačiau Mokesčio dydis yra keletą kartų didesnis nei faktiniai atliekų sutvarkymo kaštai. Mokestis turėtų būtų mažinamas, tokiu būdu tarp valstybės ir mokesčių mokėtojo padalijant valstybės institucijų padarytų klaidų mokestines pasekmes.

18.6. Byloje yra kilęs Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimas, nuo kurio tiesiogiai priklauso šio ginčo išsprendimas, todėl byloje tikslinga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas prieštarauja Direktyvos nuostatoms ir bendriesiems Europos Sąjungos teisės principams, nes valstybė siekia įgyti naudą dėl to, jog pati nesilaikė Direktyvos nuostatų ir nesukūrė atgrasančio mechanizmo, leidžiančio taikyti adekvačias sankcijas. Tokia situacija kelia abejonių dėl suderinamumo su Europos Sąjungos teisėje pripažįstamais teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principais, iš kurių kyla pareiga užtikrinti, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, bei saugoti, kad teisiniai santykiai būtų nuspėjami. Taip pat tokia situacija šiurkščiai pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, kadangi valstybės institucijos gali bet kuriuo metu, praėjus keleriems metams, nuspręsti, kad atliekų tvarkytojas pakuočių atliekas vis dėlto sutvarkė netinkamai, ir pareikalauti, kad gamintojai ir importuotojai sumokėtų mokestį už aplinkos taršą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

21. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 37, kuriuo patvirtintas Departamento Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento Mokesčių kontrolės skyriaus 2018 m. birželio 20 d. patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-52 dėl pareiškėjui UAB Biovela-Utenos mėsa apskaičiuoto 88 225,63 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų laikotarpį, pagrįstumas ir teisėtumas.

22.1. Vilniaus RAAD (nuo 2019 m. gegužės 15 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas), atlikęs Organizacijos patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. VR-17.5-82, kuriuo panaikino Organizacijos pareiškėjui išrašytus patvirtinimus Nr. 1314VI0001-4994-5513 (UAB „Metrail“ išrašyto dokumento, kurio pagrindu išrašytas patvirtinimas, Nr. 1314VI0001-5513-7072) dėl 3 948 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2013 metų mokestinį laikotarpį; Nr. 1414VI0001-5513-7072 (UAB „Metrail“ išrašyto dokumento, kurio pagrindu išrašytas patvirtinimas, Nr. 1414VI0005-4994-5513) dėl 20,250 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2014 metų mokestinį laikotarpį; Nr. 1514VI0001-5513-7072 (UAB „Metrail“ išrašyto dokumento, kurio pagrindu išrašytas patvirtinimas, Nr. 1514VI0008-4994-5513) dėl 19,926 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2015 metų mokestinį laikotarpį (Patvirtinimai).

22.2. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį iki 2018 m. vasario 15 d. (terminas buvo pratęstas iki 2018 m. balandžio 20 d.). Tačiau pareiškėjas iki nustatyto termino nepateikė patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

22.3. Vilniaus RAAD 2018 m. birželio 20 d. atliko patikrinimą, kurio metu nustatė, kad Vilniaus RAAD sprendimu panaikinus Organizacijos išrašytus Patvirtinimus, pareiškėjas nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už atskirus 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, todėl pareiškėjas už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį privalo sumokėti 88 225,63 Eur sumą už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (Patikrinimo aktas).

22.4. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą dėl apskaičiuoto 88 225,63 Eur mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.

22.5. Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo aktu Nr. ATKS-41 buvo patikslinti panaikintų patvirtinimų ir įrodančių dokumentų, kurių pagrindu išrašyti Patvirtinimai, numeriai ir patikrinimo akto Nr. ATKS-41 prieduose Nr. 1–6 pateikti palyginamieji nustatytų neatitikimų duomenys: 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikintas patvirtinimas Nr. 1314VI0001-5513-7072, išrašytas dokumento Nr. 1314VI0001-4994-5513 pagrindu, o neplaninio patikrinimo metu gautas patvirtinimas Nr. 1314VI0010-5513-7072, išrašytas dokumento Nr. 1314VI0005-4994-5513 pagrindu. Patikrinimo akte nurodyta, jog, nors ir nustatytas numerio neatitikimas, tačiau nustatyta, kad visi patvirtinimai (kurie panaikinti sprendimu) yra išrašyti UAB „Metrail“ negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu.

22.6. Ginčas dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo buvo baigtas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. lapkričio 23 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuria panaikinta Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalis dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu – tarp jų ir dėl pareiškėjui išduoto Organizacijos patvirtinimo Nr. 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu; pakeitė atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusią atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį paliko nepakeistą.

22.7. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 (toliau – ir Nutartis), parengė 2023 m. birželio 22 d. išvadą, kurioje atliko Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto 88 225,63 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis perskaičiavimą ir nustatė pareiškėjui sumokėti 47 415,79 Eur sumą už 2013 ir 2015 metų mokestinį laikotarpį, t. y. 7 598,88 Eur – už 2013 metus; 0 Eur – už 2014 metus; 39 816,91 Eur – už 2015 metus (toliau – ir Išvada).

22.10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, susijusioms su Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį, sumokėjimu.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 pareiškėjas (UAB „Biovela“ teisių ir pareigų perėmėjas) buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl minėtoje byloje nustatyti faktai iš naujo šioje tikrinamoje administracinėje byloje neįrodinėjami (ABTĮ 57 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 konstatavo, kad Vilniaus RAAD turėjo kompetenciją pripažinti neteisėtais Organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie metalinių ir kitų atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, (toliau – ir Aprašas) pakeitimams (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. D1-736), kuriais eksplicitiškai Aprašo 55 ir 56 punktuose nustatyta, jog išrašytais neteisėtai ir negaliojančiais RAAD sprendimu, be kita ko, gali būti pripažįstami ir patvirtinimai.

24. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartimi panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu (Nutarties 22.1 p.); panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu; pakeitė Vilniaus RAAD sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies – už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio, t. y. patvirtinimas Nr. 1615VI0001-5513-4951 pripažįstamas išrašytu neteisėtai ir panaikinamas už 31,032 t, o patvirtinimas Nr. 1615VI0001-5513-9012 – už 21,005 t (Nutarties 22.6 p.); kitą Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį paliko nepakeistą.

25. Atsakovas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį, atliko Sprendimu apskaičiuoto Mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėjas turi sumokėti 7 598,88 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 metų mokestinį laikotarpį, nes pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai buvo palikti galioti už 3,1592 proc. šiuose dokumentuose nurodytų atliekų (Nutarties 22.7 p.), 0 Eur mokestį už 2014 metų mokestinį laikotarpį, nes atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas nebuvo panaikintas, ir 39 816,91 Eur mokestį už 2015 metus, nes už 2015 metus išduoti patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą (Nr. 1514VI0001-5513-7072) yra panaikinti, todėl mokėtina mokesčio suma nebuvo perskaičiuota.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas byloje neteikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo atliekos ar daugiau nei 3,1592 proc. šių atliekų už 2013 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų dėl perskaičiuoto Mokesčio nepagrįstumo, taip pat dėl taikyto metodo, apskaičiuojant nesutvarkytų pareiškėjo priduotų metalinių pakuočių kiekį. Organizacija taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai buvo sutvarkytos visos pareiškėjo priduotos metalinės pakuotės 2013 metais. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu įvertino ginčui aktualias aplinkybes, pareiškėjo įrodymus ir priėjo prie pagrįstų išvadų.

27. Nustatyta, kad atsakovui, atlikus perskaičiavimą, mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014 metus, pareiškėjui nebuvo apskaičiuotas, nes atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas nebuvo panaikintas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartimi panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu – tarp jų ir dėl pareiškėjui išduoto Organizacijos patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-7072 dėl 20, 250 t atliekų (2014 metai). Ginčo dėl mokesčio už 2014 metus byloje nebekilo.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartyje nepasisakė dėl 2015 metais išrašytų patvirtinimų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mokestis už 2015 metus pareiškėjui sudarė 39 816,91 Eur, nes ši patikrinimo akto Nr. VR-17.5-82 dalis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartimi buvo palikta nepakeista. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nepanaikintai Vilniaus RAAD sprendimo daliai dėl patvirtinimo Nr. 1514VI0001-5513-7072 už 19,926 t metalinės pakuotės atliekų kiekį už 2015 metų mokestinį laikotarpį, Departamentas neturėjo pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui Sprendimu nustatyto mokesčio už 2015 metus.

29. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad jam apskaičiuotas Mokestis už 2013 ir 2015 metus yra neproporcingas ir (ar) jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Pareiškėjas skundą iš esmės grindė tuo, kad jis perdavė Organizacijai metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti Patvirtinimai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata. Pareiškėjas, teikdamas teismui rašytinius paaiškinimus, laikėsi pozicijos, kad Mokestis (šiuo atveju po perskaičiavimo – už 2013 ir 2015 metus) jam apskaičiuotas nepagrįstai ir turi būti panaikintas arba sumažintas, atsižvelgiant į tai, kad valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės nepagrįstai perkeliamos pareiškėjui, o apskaičiuotas Mokestis vertintinas kaip sankcija ir negali būti taikomas nesant pareiškėjo kaltės.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartyje buvo įvertinti argumentai dėl Organizacijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų (taip pat ir pareiškėjo) kaltės nebuvimo ir sprendimu taikytos priemonės (patvirtinimų panaikinimo) proporcingumo (žr. Nutarties 128 p.). Pasisakydamas dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą patvirtinimų galiojimas buvo siejamas su gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų galiojimu, todėl pastarųjų pripažinimas išrašytais neteisėtai ir panaikinimas sudaro pakankamą pagrindą remiantis tokiais dokumentais išrašytus patvirtinimus taip pat pripažinti išrašytais neteisėtai ir panaikinti, nereikalaujant papildomai nustatyti gamintojų ir (ar) importuotojų arba jų licencijuotos organizacijos kaltę.

31. Pažymėtina, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcija) 3 straipsnio 3 punktas nustatė, kad mokesčio už aplinkos teršimą objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, mokestį už aplinkos teršimą moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)). Tai patvirtina, kad pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p. ir 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 26 p.).

32. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas yra ginčo mokesčio mokėtojas, atsakingas už šio mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą, tačiau pareiškėjas teigia, jog jis turėjo būti atleistas nuo ginčo mokesčio mokėjimo Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytu pagrindu.

33. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis ( 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 31–32 p.).

34. Tai patvirtina, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 35 p.; kt.).

35. Iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217, 4 priede (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio), t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į tai, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 36–37 p.).

36. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimą Užduotį turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį.

37. Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais būtent pareiškėjas turi pateikti duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kurie buvo išrašyti ir kuriais rėmėsi pareiškėjas, deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą (2013 ir 2015 m. Patvirtinimai), buvo panaikinti, o ginčas dėl šio Vilniaus RAAD sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis (trečiasis suinteresuotas asmuo) dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nepateikė nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant ginčą teisme, o bendro pobūdžio argumentai, kad pareiškėjas tinkamai įvykdė jam teisės aktais nustatytas pareigas, negali būti pagrindas pripažinti, jog yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

38. Nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teiginys, kad „<...> metalinės pakuotės atliekos aplinkoje nesimėto ir yra sutvarkytos“, laikytina ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta (visiems žinoma ir neįrodinėtina) aplinkybė. Pavyzdžiui, įstatymų leidėjas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) yra nurodęs, kad pakuočių atliekų šalinimas (sąvartynuose) nėra sutvarkymas. Be to, kaip jau minėta, aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) siejama su Užduoties įvykdymų (pakuočių atliekų perdirbimu nustatytu būdu) bei kad ją (Užduotį) įvykdė mokesčio mokėtojas, todėl, net ir sutinkant su pareiškėjo teiginiu, jog metalinės pakuotės atliekos „aplinkoje nesimėto“, tai dar nereiškia, kad jos buvo nustatytu būdu perdirbtos, šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui vykdant Užduotį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 38–47 p.).

39. Pažymėtina ir tai, kad Užduočiai įvykdyti nėra svarbu, kieno išleistų metalinių pakuočių atliekos, vykdant šią Užduotį, buvo sutvarkytos. Pastebėtina, kad, kaip teigė pats pareiškėjas, jis pats (asmeniškai) neperdavė ginčo metalinių pakuočių atliekų tvarkytojams, o tik įpareigojo Organizaciją organizuoti šių atliekų surinkimą ir perdirbimą, todėl nėra objektyvių galimybių, pavyzdžiui, įvertinus konkrečiam atliekų tvarkytojui perduotų ir jo realiai sutvarkytų (perdirbtų) atliekų kiekių santykį, nustatyti, koks gamintojo ar importuotojo perduotų atliekų kiekis realiai buvo perdirbtas. Taigi aplinkybė, kad Organizacija patvirtinimus apie metalinių pakuočių perdirbimą pagal UAB „Metrail“ ir kitų šių atliekų tvarkytojų surašytus sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo „loterijos būdu“, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 48–49 p.).

40. Pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Be to, pareiškėjas, manydamas, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo, vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę), jis patyrė žalą, pareiškėjas gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 55–57, 63 p.).

41. Pažymėtina, kad Sprendimu apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas mokestis buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai, mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimas padidintu tarifu (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą siejama tik su objektyvia aplinkybe, kad gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, kad nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarimo byloje Société Oxyg?ne Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją). Paminėtina ir tai, kad Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti mokestį už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pakuotes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 66–67 p.).

42. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. ESTT 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C?104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Europos Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (žr., pvz., ESTT 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems mokesčio už aplinkos teršimą siekiamiems Europos Sąjungos tikslams (šiuo klausimu žr. ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino, išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – mokestis už aplinkos teršimą skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 70–81 p.).

44. Pažymėtina, kad analogiško pobūdžio prašymas buvo spręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nes byloje nenustatė, jog nurodomi Direktyvos 13 ir 14 straipsniai ir 36 straipsnio 2 dalis galėtų būti kaip nors (implicitiškai) aiškinami kaip inter alia (be kita ko) (i) paneigiančios gamintojo ar importuotojo pareigą mokėti nacionaliniame mokesčio įstatyme numatytą Mokestį arba (ii) leidžiančiomis jam pasinaudoti Europos Sąjungos teisėje nenumatyta nacionaline apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), nors nėra tenkinamos jos taikymo sąlygos, atveju, kai šis gamintojas ar importuotojas neįvykdo Užduoties dėl to, kad jo pavedimu (vardu) ir sutarties pagrindu veikę ūkio subjektai nesurinko ir neperdirbo atitinkamo kiekio apmokestinamosios pakuotės atliekų (neįvykdė sutartinių įsipareigojimų).

45. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tokio aiškinimo, koks nurodytas šioje nagrinėjamoje byloje dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-655-624/2024; 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-531-624/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-556/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į formuojamą jurisprudenciją analogiško pobūdžio administracinėse bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš esmės paliko galioti Departamento Sprendimą, tik pagal Departamento perskaičiavimą sumažino mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą.

46. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), kad visos metalinių pakuočių atliekos už 2013 ir 2015 metų mokestinį laikotarpį yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėjas iki 2018 m. balandžio 20 d. nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 ir 2015 metus. Todėl pirmosios instancijos teismas išvados šiuo aspektu pripažintinos pagrįstomis. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iš esmės nekelia ginčo dėl atsakovo apskaičiuotos (perskaičiuotos, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį, ir pirmosios instancijos teismo sumažintos) mokesčio už 2013 ir 2015 metus sumos – 47 415,79 Eur, dydžio, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako.

47. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl ginčo esmės.

48. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškinęs bei taikęs ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, pagrįstai ir teisėtai iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. pakeitė Departamento Sprendimo dalį dėl 2013 ir 2014 metais apskaičiuotos mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamąją metalinę pakuotę sumos, ją (sumą) sumažindamas pagal Departamento pateiktą Išvadą, o mokesčio už į vidaus rinką 2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumą, apskaičiuotą Sprendimu, palikdamas nepakeistą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Sprendimą, atmetamas.

49. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam žyminį mokestį bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, todėl šis pašymas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Biovela-Utenos mėsa apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.