Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2009-10-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-357/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2009-10-16
Bylos Nr.
1A-357/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis (pran.), Regina Gaudutienė, Linas Šiukšta
Nuteistasis
A. M., S. C., M. P., F. Š., V. Š.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-357/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.1;1.1.7;1.1.4.5.2. 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teisėjų Reginos Gaudutienės ir Lino Šiukštos,sekretoriaujant Agnei Aguonytei,dalyvaujant prokurorei Sigitai Malinauskienei,gynėjoms advokatėms Jolantai Teresei Litvinskienei, Ingai Abramavičiūtei,nuteistajam A. M. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. bei nuteistojo S. C. (S. C. ) gynėjos Ingos Abramavičiūtės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. M. pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 200 (dviejų šimtų) MGL (26 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65, 66 str., į bausmės laiką įskaitytas kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2007-10-24 iki 2007-11-16, prilygintas baudai, skaičiuojant už vieną suėmimo dieną dviejų MGL dydžių baudą ir paskirtoji bauda sumažinta 44 (keturiasdešimt keturiais) MGL, t.y. 5720 (penkiais tūkstančiais septyniais šimtais dvidešimt) Lt.

S. C. pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 4 (ketveriems) metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš S. C. priteista 123 793, 31 (vienas šimtas dvidešimt trys tūkstančiai, septyni šimtai devyniasdešimt trys) Lt proceso išlaidų atlyginimo Lietuvos Kriminalinės policijos naudai.

Iš M. P. , F. Š. , V. Š. (V. Š. ) ir A. M. priteista iš kiekvieno po 30 948,33 (trisdešimt tūkstančių devynis šimtus keturiasdešimt aštuonis litus 33 ct) Lt proceso išlaidų atlyginimui Lietuvos Kriminalinės policijos naudai.

Iš A. M. priteista 4069,94 (keturi tūkstančiai šešiasdešimt devyni litai 94 ct) Lt proceso išlaidų atlyginimui Lietuvos Kriminalinės policijos naudai.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti M. P. , F. Š. , V. Š. , tačiau jų atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. ir S. C. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe su M. P. , F. Š. , V. Š. , pasiskirstę vaidmenimis, S. C. organizuojant ir koordinuojant organizuotos grupės narių veiklą, M. P. , F. Š. , V. Š. , A. M. dalyvaujant, 2006 m. gegužės 26 d. - 2006 m. birželio 09 d. laikotarpiu, padarė tauriųjų metalų gaminių, viršijančių 250 MGL dydžio sumą, kontrabandą, o būtent:

S. C. , turėdamas tiesioginę tyčią kontrabandos būdu iš Turkijos Respublikos per Vokietijos Federacinę Respubliką į Lietuvos Respubliką, išvengiant privalomų mokėti mokesčių, o vėliau per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Rusijos Federacinės Respublikos, Maskvos m., gabenti tauriųjų metalų gaminių ir juose įtvirtintų juvelyrinių akmenų krovinį, šiai nusikalstamai veikai įgyvendinti parengė detalų nusikaltimo darymo planą, atliko parengiamuosius kontrabandos gabenimui per Lietuvos Respublikos valstybės sieną veiksmus: subūrė organizuotą grupę, į kurią įėjo M. P. , F. Š. , V. Š. ir A. M. , paskirstė jų vaidmenis ir koordinavo jų veiksmus šio nusikaltimo daryme, grupės nariams nurodė parengti kontrabandos gabenimo įrankius ir priemones, pasinaudodamas savo ryšiais ir pažintimis, susitarė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais Turkijos Respublikos gyventojais dėl tauriųjų metalų gaminių ir juose įtvirtintų juvelyrinių akmenų krovinio parūpinimo į Turkijos Respublikos Stambulo m. atvykusiems organizuotos grupės nariams, jo gabenimą oro linijomis iš Turkijos Respublikos Stambulo m. į Vokietijos Federacinės Respublikos, Frankfurto prie Maino m. oro uostą, nepateikiant Vokietijos Federacinės Respublikos muitinės kontrolei ir išvengiant privalomų mokėti mokesčių, po to iš Vokietijos Federacinės Respublikos, Frankfurto prie Maino m. oro uosto į Lietuvos Respublikos, Vilniaus m., bei tolimesnį krovinio gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nepateikiant muitinės kontrolei į Rusijos Federacijos Maskvos m. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

Atlikęs parengiamuosius veiksmus, S. C. , veikdamas tiesiogine tyčia ir suvokdamas, kad organizuoja ir vadovauja privalomų pateikti muitinei daiktų kontrabandos padarymui bei norėdamas taip veikti, davė tiesioginį nurodymą organizuotos grupės nariams V. Š. ir A. M. vykti iš Vilniaus miesto Lietuvos Respublikos į Stambulo miestą Turkijoje, kad jie iš Stambulo miesto oro linijomis į Vokietijos Federacinės Respublikos Frankfurto prie Maino miesto oro uostą atgabentų jiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų Turkijos Respublikoje gyvenančių asmenų paruoštą ne mažesnį kaip 50 kg. tauriųjų metalų gaminių ir juose įtvirtintų juvelyrinių akmenų krovinį, po to atgabenus šį krovinį į Vokietijos Federacinės Respublikos Frankfurto prie Maino miesto oro uostą - į Europos Bendrijos muitų teritoriją, nedeklaruojant – nepateikiant muitinės kontrolei ir nesumokant privalomų mokesčių, perduoti į Vokietijos Federacinės Respublikos Frankfurto prie Maino miesto oro uostą atvykusiam grupės nariui F. Š. .

A. M. , veikdamas kartu su V. Š. , turėdami tiesioginę tyčią - suvokdami, kad dalyvauja S. C. suburtos organizuotos grupės veikloje bei su kitais organizuotos grupės nariais M. P. , F. Š. vykdys tauriųjų metalų gaminių ir juose įtvirtintų juvelyrinių akmenų krovinio kontrabandą iš Turkijos Respublikos per Vokietijos Federacinę Respubliką į Lietuvos Respubliką, išvengiant privalomų mokėti mokesčių, nepateikiant muitinės kontrolei bei norėdami taip veikti, šiai nusikalstamai veikai įgyvendinti vykdydami S. C. parengtą nusikaltimo darymo planą, iš pastarojo gavus tiesioginį nurodymą iš Lietuvos Respublikos, Vilniaus miesto vykti į Turkijos Respubliką, Stambulo miestą, kur jie turi iš Turkijos Respublikos, Stambulo miesto į Vokietijos Federacinės Respublikos, Frankfurto prie Maino miesto oro uostą atgabenti jiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų Turkijos Respublikos gyventojų paruoštą ne mažesnį kaip 50 kg. tauriųjų metalų gaminių ir juose įtvirtintų juvelyrinių akmenų krovinį, bei krovinį atgabenus į Vokietijos Federacinės Respublikos, Frankfurto prie Maino miesto oro uostą, t. y. į Bendrijos muitų teritoriją, nedeklaruojant - nepateikiant muitinės kontrolei ir nesumokant privalomų mokesčių, perduoti į Vokietijos Federacinės Respublikos, Frankfurto prie Maino miesto oro uostą atvykusiam organizuotos grupes nariui F. Š. , 2006 m. gegužės 26 d., AB „Fly LAL – Lithuanian Airlines“ reisu TE 352 abu nuskrido į Turkijos Respublikos, Stambulo miestą, kur ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų Turkijos Respublikos gyventojų pateiktą 49 797, 35 g tauriųjų metalų gaminių ir juose įtvirtintų juvelyrinių akmenų krovinį 1 948 522,20 Lt muitinės vertės, S. C. nurodymu, 2006 m. birželio 08 d. lėktuvu, iš Turkijos Respublikos, Stambulo miesto, t. y. iš Trečiosios šalies teritorijos atgabeno į Bendrijos muitų teritoriją - Vokietijos Federacinės Respublikos, Frankfurto prie Maino miesto oro uostą, kur, pažeisdami Bendrijos muitinės kodekso (1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas ((EEB) Nr.2913/92) 38 straipsnio 1 dalies a punkto, 40, 41 ir 42 straipsnių reikalavimus, t. y. būdami atsakingi už į Bendrijos muitų teritoriją įvežto nurodyto krovinio pateikimą (deklaravimą) muitinei ir muito bei pridėtinės vertės mokesčių sumokėjimą, krovinio muitinei nepateikė ir nesumokėjo privalomų 32 378,24 Lt trečiųjų šalių muito ir 297 232,21 Lt pridėtinės vertės mokesčių, tą krovinį perdavė organizuotos grupės nario S. C. nurodymu 2006 m. birželio 8 d., apie 11.45 min., iš Lietuvos Respublikos, Vilniaus miesto, automobiliu Audi A6, v/n (duomenys neskelbtini) atvykusiam F. Š. , kuris 2006 m. birželio 9 d., 13 val. 10 min., Vilniuje, Linksmojoje g. 7 esančiame garažų masyve, krovinį perdavė M. P. tolesniam gabenimui į Rusijos Federaciją.

Nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis naikintinas, kadangi teismas padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Be to, keistina nuosprendžio dalis dėl A. M. paskirtos bausmės.

Apeliantas skunde pažymi, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje jis davė nuoseklius parodymus apie tai, jog ieškodamas galimybių užsidirbti daugiau, jis 2004 m. įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad ši įmonė užsiima nelegalia veikla A. M. nežinojo ir nesuprato, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokius parodymus atmetė ir vertino kaip apelianto gynybinę versiją.

Pateikdamas savo versiją dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, apeliantas nurodo, jog nuosprendyje nurodytu laiku jis vyko į Turkijos Respubliką, su savimi turėjo rankinį bagažą, kurio svoris buvo apie 12-14 kg. A. M. buvo įsitikinęs, jog gabenamas krovinys yra legalus, nes jis jau buvo patikrintas Frankfurto prie Maino oro uosto muitinės pareigūnų. Apeliantas nurodo, jog jei būtų suvokęs, kad gabena nelegalų krovinį, tai būtų prisipažinęs ir viską paaiškinęs, tačiau jis visą laiką buvo nuoširdus teigdamas, jog nesuprato, kad jo veiksmai yra nusikalstami. Ir šių aplinkybių, pasak nuteistojo, nepaneigia kiti byloje surinkti duomenys.

Apeliantas taip pat abejoja, ar Vokietijoje apelianto ir V. Š. F. Š. perduotas juvelyrinių dirbinių kiekis atitinką tą, kurį gabendamas buvo sulaikytas M. P. , pravažiavęs Šumsko pasienio kontrolės punktą. A. M. nurodo, jog byloje yra vien tik sulaikyto krovinio kiekį patvirtinantis faktas, tačiau jis neįrodo, jog apeliantas tokį patį kiekį gabeno iki Vokietijos Federacinės Respublikos.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, jog jei apeliacinės instancijos teismas manys, jog jis (A. M. ) pagrįstai nuteistas pagal BK 199 straipsnį 1 dalį, tai jam paskirtoji bausmė turėtų būti sušvelninta.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių tai, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi bei nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios materialinės padėties. Apygardos teismas taip pat neįvertino apelianto vaidmens organizuotos grupės veikloje, neatsižvelgė į tai, jog bylos nagrinėjimas truko labai ilgą laiką, apelianto asmenybę apibūdinančias aplinkybes ir taip pažeidė BK 41 straipsnį, 54 straipsnio 2 ir 3 dalis.

Skunde nurodoma, jog apeliantas turi šeimą, mažametį sūnų, kuris turi sveikatos problemų. Nuteistojo žmona šiuo metu yra bedarbė, o šeima turi nemažai finansinių įsipareigojimų. Apeliantas taip pat nurodo, jog jo tėvams reikia tiek materialinės, tiek moralinės paramos, nes tėvas yra tik 40 % darbingas, o motina neįgali.

Apelianto nuomone, nepagrįstai buvo priteista ir 30 948, 33 Lt Lietuvos Kriminalinės policijos biurui proceso išlaidoms atlyginti. Taip pat ir 4069,94 Lt buvo priteista už apelianto pervežimo iš Airijos išlaidas, tačiau, pasak apelianto, nebuvo jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. M. buvo paskelbta paieška, o jis buvo kviečiamas į apklausas. Skelbiant paiešką buvo teigiama, kad apeliantas Airijoje slapstosi nuo pareigūnų, tačiau jis iš tiesų tuo metu turėjo legalų darbą Airijoje, ką patvirtina apelianto pateikti dokumentai pirmosios instancijos teisme.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, paskirdamas suėmimą apeliantui už akių, net nesvarstė, ar Europos arešto orderis išduotas pagrįstai bei teismo posėdyje nedalyvavo apelianto gynėjas. Į arešto orderį buvo įrašytas BK straipsnis, kuriuo A. M. niekada kaltinamas nebuvo. Be to, skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į bausmės laiką neįskaitė suėmimo laikotarpio, kurį A. M. išbuvo suimtas Airijoje, iki tos dienos, kai buvo pervežtas į Lietuvos Respubliką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu A. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba skundžiamą Vilniaus apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir sumažinti A. M. paskirtą baudą bei panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš apelianto priteista 4069,94 Lt jo atgabenimo iš Airijos proceso išlaidoms padengti.

Nuteistojo S. C. gynėja I. Abramavičiūtė apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiamas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Skunde pažymima, jog S. C. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra išimtinai grindžiamas vieno bendranuteistojo M. P. parodymais, kai byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie duotų pakankamą pagrindą manyti, jog S. C. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, jog S. C. kaltė, padarius BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, įrodyta nuosekliais kitų nuteistųjų parodymais. Priešingai nei nurodoma nuosprendyje, F. Š. , V. Š. ir A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje tvirtino, jog S. C. kontrabandos neorganizavo ir jiems jokių nurodymų dėl neteisėtų prekių gabenimo nedavė, todėl apygardos teismas negalėjo remtis šių asmenų parodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį S. C. atžvilgiu. Tuo tarpu M. P. duotų parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys, todėl jais remtis pirmosios instancijos teismas taip pat negalėjo. Visi įrodymai, kuriais rėmėsi apygardos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apeliantės ginamojo atžvilgiu, tėra tik prielaidos, nors teismas nurodė, jog išvados grindžiamos bylos duomenimis, tačiau jų nekonkretizavo. S. C. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje buvo nuoseklūs, be to juos patvirtina ir kitų bendranuteistųjų parodymai (išskyrus M. P. ), todėl teismas nepagrįstai juos vertino kaip gynybinę versiją. Taip pat pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai neatskleidė nusikalstamos veikos sudėties būtinojo subjektyviosios pusės požymio – tyčios buvimo S. C. veiksmuose.

Žemesnės instancijos teismas

Skunde nurodoma, jog apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi bendranuteistojo M. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kadangi apklausos protokolas pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei apklausos, atliktos prokuroro (t.11 b.l.31-63), protokolas yra identiški, atkartoti pažodžiui. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra konstatavęs, jog tokie atvejai, kai ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausų protokoluose užfiksuoti parodymai iš esmės pažodžiui, tik su nedideliais redakcinio pobūdžio pakeitimais, sutampa su jų anksčiau kitiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais, pažeidžia BPK 179 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies normas, todėl tokie duomenys neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų ( LAT nutartis Nr. 2K-562/2006).

Taip pat pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio nuostatas, nes skundžiamame nuosprendyje rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kurie nebuvo ištirti teisiamojo posėdžio metu, o būtent vadovavosi telefoninių pokalbių, įrašytų atliekant operatyvinius veiksmus, išklotinėmis, kurios teisiamojo posėdžio metu nebuvo ištirtos bei neatlikta jų fonoskopinė ekspertizė siekiant nustatyti, kokių asmenų pokalbiai yra užfiksuoti įrašuose. Be kita ko, byloje nėra Vilniaus apygardos teismo nutarčių Nr. SD-1018 ir Nr. SD-1101, kurių pagrindu buvo atliekami operatyviniai veiksmai šioje byloje, nors toks prašymas prijungti minėtas nutartis buvo išreikštas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.

Skunde taip pat nurodoma, jog byloje esančių duomenų nepakanka daryti išvadai, kokio dydžio krovinį iš Turkijos į Vokietiją atvežė V. Š. ir A. M. , o vėliau F. Š. įvežė į Lietuvos Respubliką. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino ir nepasisakė, kokiu muitiniu rėžimu V. Š. ir A. M. krovinys privalėjo būti gabenamas į Vokietiją, kadangi byloje nėra pateikti jokie šio krovinio dokumentai, kuriuos nurodė V. Š. ir A. M. . F. Š. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, jog atgabentas krovinys iš Vokietijos į Lietuvą buvo su dokumentais, todėl pastarajam nekilo pareiga deklaruoti krovinio pasienio muitinėje, įvažiuojant į Lietuvos Respubliką.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniu skundu gynėja nesutinka ir su teismo išvada, jog S. C. nusikalstamą veiką padarė veikdamas organizuota grupe. Teismas šios išvados nedetalizavo, o tik nurodė bendro pobūdžio teiginius. Tuo tarpu byloje nėra duomenų apie tai, jog S. C. buvo susitaręs su kitais nuteistaisiais dėl nusikalstamos veikos darymo aplinkybių ir su jais palaikė pastovius ryšius. Taip pat nėra nustatyta ir tai, ar pastarasis iš šios nusikalstamos veikos turėjo materialinės naudos.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, jog visus nuosprendyje nurodytus nusikalstamus veiksmus (kontrabandos plano parengimą, organizuotos grupės subūrimą, susitarimą su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais Turkijos Respublikos piliečiais dėl kontrabandos krovinio suradimo ir parūpinimo) S. C. tariamai atliko nuo 2006 m. gegužės 26 d. iki 2006 m. birželio 9 d. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados negali būti teisingos, nes būtent 2006 m. gegužės 26 d. V. Š. ir A. M. , kaip nustatyta bylos duomenimis, jau vyko iš Lietuvos Respublikos į Turkijos Respubliką pargabenti kontrabandos krovinio. Todėl yra akivaizdu, jog kaltinimo dalis dėl parengiamųjų veiksmų atlikimo, organizuotos grupės subūrimo ir plano sudarymo nepatenka į nusikaltimo padarymo laikotarpį, kuris nurodomas teismo nuosprendyje

Apeliaciniame skunde taip pat pateikti argumentai, susiję su paskirtąja bausme, kuri, pasak apeliantės, yra neteisinga ir prieštarauja Baudžiamajame įstatyme numatytiems bausmės tikslams. Šioje byloje prokuroras buvo pasiūlęs užbaigti bylą baudžiamuoju įsakymu, tačiau S. C. nesutiko su tokiu pasiūlymu, nes jam nebuvo leista susipažinta su visa bylos medžiaga. Dėl šios priežasties kaltinamieji bei jų gynėjai neturėjo galimybės įvertinti nurodytų aplinkybių bei išreikšti nuomonės dėl bylos užbaigimo baudžiamuoju įsakymu. Apeliantės nuomone, dėl šios priežasties teisiamojo posėdžio metu prokuroras pakeitė nuomonę dėl jos ginamajam siūlytinos bausmės dydžio bei rūšies ir nenurodė priežasties, dėl ko keičiasi jo pozicija skirtinos bausmės S. C. atžvilgiu. Taip pat apeliantė nurodo, jog teismo motyvai dėl S. C. tariamo didesnio pavojingumo visuomenei yra atmestini, kadangi pastarasis didesnę savo gyvenimo dalį praleidžia savo gimtojoje šalyje – Turkijoje, todėl jam paskirtoji bausmė neturėtų labai skirtis nuo kitiems nuteistiesiems paskirtųjų bausmių.

Apeliantė pažymi, jog iš esmės buvo pažeista S. C. teisė duoti parodymus jam suprantama gimtąja – turkų kalba, tokiu būdu buvo suvaržyta jo teisė į gynybą. Tai sutrukdė pirmosios instancijos teismui tinkamai ir išsamiai išsiaiškinti bylos faktines aplinkybes.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu S. C. gynėja prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį S. C. atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis A. M. bei jo gynėja prašė nuteistojo A. M. apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo S. C. gynėja prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – nuteistojo A. M. ir nuteistojo S. C. gynėjos apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

A. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, S. C. gynėjos I. Abramavičiūtės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl A. M. apeliacinio skundo.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis A. M. skunde savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo pripažįsta iš dalies, pripažindamas faktines bylos aplinkybes, tačiau neigia žinojęs, jog tokiais savo veiksmais daro nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, daro išvadą, jog minėta A. M. versija yra nepagrįsta, o jo kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais duomenimis, kurie išsamiai ir nuosekliai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Pats apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nurodė, jog jam inkriminuotu laiku ir vietoje jis gabeno juvelyrinių dirbinių krovinį, tačiau neigė tai daręs kontrabandos būdu. 2005 metais jis ieškojo geriau apmokamo darbo, todėl sutiko su S. C. pasiūlytu darbu iš Stambulo į Frankfurtą prie Maino skraidinti juvelyrinių dirbinių krovinius. 2006 metų sausio mėnesį S. C. nurodymu jis į Stambulą išvyko pirmą kartą. Apeliantui buvo paaiškinta, jog krovinys yra legalus ir yra visi tą patvirtinantys reikiami dokumentai. Būdamas Stambule, A. M. susitiko su S. C. nurodytu turkų kilmės asmeniu, kuris pasirūpino jo apgyvendinimu bei bilietu į Frankfurtą prie Maino. Iš šio asmens apeliantas gavo juvelyrinių dirbinių krovinį. Stambulo oro uoste minėtas turkų kilmės asmuo pats perėjo muitinės patikrinimą ir tik vėliau krovinį perdavė A. M. , kurį kaip rankinį bagažą jis įsinešė į lėktuvą ir atgabeno į Frankfurto prie Maino oro uostą, kuriame jo laukė M. P. ir perėmė krovinį. Pasak apelianto, Vokietijoje jo gabenamo krovinio muitinės pareigūnai nepatikrindavo.Tokiu būdu krovinį gabeno 2-3 kartus, vėliau tai darydavo su V. Š. . Už krovinio gabenimą jam sumokėdavo arba S. C. , arba turkų kilmės asmuo Stambule. Paskutinį kartą dėl krovinio pervežimo į Stambulą apeliantas kartu su V. Š. skrido 2006 m. gegužės mėnesį bei į Frankfurto prie Maino oro uostą tą kartą jie atgabeno du lagaminėlius su juvelyriniais dirbiniais.

A. M. apeliaciniame skunde pateikiama versija, jog jis gabendamas didelį juvelyrinių dirbinių krovinį nežinojo, jog tai yra nelegalu, yra prieštaraujanti elementariai logikai, naivi bei paneigiama byloje surinktais įrodymais. Tokią versiją, visų pirma, paneigia pats krovinio gabenimo būdas, kurį nurodė tiek apeliantas, tiek kiti nuteistieji.

Juvelyrinių dirbinių krovinys buvo gabenamas keliais etapais, o būtent iš Stambulo į Frankfurtą prie Maino lėktuvu, o iš šio oro uosto automobiliu į Lietuvą krovinys buvo gabenamas jau kito asmens. Nors tiek apeliantui, tiek kitiems bendranuteistiesiems buvo žinoma, jog iš Stambulo krovinį buvo galima gabenti lėktuvu, skrendančiu tiesioginiu reisu Stambulas – Vilnius.

Iš apelianto parodymų matyti, jog krovinį Stambule atveždavo turkų kilmės asmuo, kurį vadino „Džordžu ar tai Dželalu“. Šis asmuo Stambulo oro uoste juvelyrinių dirbinių krovinį pateikdavo muitinės patikrinimui, o vėliau jį perduodavo A. M. ir V. Š. . Atskridus į Frankfurto prie Maino oro uostą krovinys muitinės patikrinimui nebuvo pateikiamas. Pagal Muitinės Bendrijos kodekso 38 straipsnio 1 dalies a punktą bei 41 straipsnį, kurio nuostatos šiuo atveju turi būti taikomas Europos Sąjungos piliečiams gabenant krovinius iš Trečiosios šalies į Europos Sąjungai priklausančią šalį, asmuo, gabenantis iš Trečiosios šalies, šiuo atveju Turkijos, prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas šias prekes pristatyti į tos Bendrijos šalies, į kurią prekės įvežtos, muitinės nustatytą įstaigą, tą, sutinkamai su šio kodekso 44 straipsnio reikalavimais, turi padaryti pateikdamas bendrąją deklaraciją asmuo, įvežęs tokias prekes į Bendrijos muitų teritoriją. Taigi šiuo atveju apeliantas A. M. ir V. Š. žinodami, jog gabena labai didelį kiekį juvelyrinių dirbinių į Bendrijos teritoriją, turėjo krovinį deklaruoti Frankfurto prie Maino oro uoste. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 918/83, reglamentuojančiame Bendrijos atleidimą nuo muitų sistemos, 45 bei 49 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-08-18 nutarime Nr. 968 “Dėl keleivių ir kitų fizinių asmenų įvežamų daiktų (prekių) atleidimo nuo muitų taisyklių” yra nurodomos prekės, kurias leidžiama įvežti į Bendrijos teritoriją be muitinės mokesčių, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apelianto A. M. ir V. Š. įvežtas tauriųjų metalo gaminių krovinys tiek savo kiekiu, tiek savo verte bei savo paskirtimi akivaizdžiai neatitinka tų prekių, kurias keleiviams leidžiama įvežti iš Trečiosios šalies į Bendrijos teritoriją be muitų mokesčių.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. M. , gabendamas juvelyrinių dirbinių krovinį iš Trečiosios šalies į Bendrijos teritoriją ir jo nepateikdamas tokioms prekėms būtinam muitinės patikrinimui, veikė tiesiogine tyčia. Tą patvirtina byloje surinkti duomenys ir jų analizė, o būtent tai, jog apeliantas pas nuteistąjį S. C. dirbo nelegaliai, juvelyrinių dirbinių krovinys buvo gabenamas keliais etapais, nors būtų buvę paprasčiau jį gabenti oro linijų tiesioginiu reisu Stambulas – Vilnius. Ši aplinkybė patvirtina, jog apeliantas, gabendamas tokio dydžio juvelyrinių dirbinių krovinį, žinojo ir suprato, kad tokioms prekėms taikomos papildomos muitinės procedūros, tačiau sąmoningai, siekdamas išvengti taikomų mokesčių, krovinio nepateikė Frankfurto prie Maino oro uosto muitinės kontrolei.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog paskutinį kartą gabenant juvelyrinius dirbinius, Vokietijoje krovinį perėmė F. Š. , atvykęs automobiliu iš Lietuvos Respublikos. V. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog matė, kaip jų atgabentas juvelyrinių dirbinių krovinys buvo slepiamas F. Š. vairuojamame automobilyje įrengtoje slėptuvėje (t.18 b.l.12). Pats apeliantas apklausiamas ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu skirtingai aiškino šią aplinkybę. Apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnų jis nurodė, jog atvykęs į Frankfurto prie Maino oro uostą, A. M. telefonu susisiekė su F. Š. , po ko susitiko prie viešbučio „Inter City“ ir ten F. Š. persikrovė juvelyrinius dirbinius į automobilyje „Audi A6“ įrengtą slėptuvę. Teisiamojo posėdžio metu A. M. iš pradžių nurodė, jog jam nebuvo žinoma apie automobilyje įrengtą slėptuvę, tačiau vėliau pripažino, jog matė F. Š. krovinį dedant į slėptuvę.

Apeliantas, grįsdamas savo teiginius apie tai, jog nežinojo krovinį esant nelegalų, skunde nurodo, jog iš Turkijos į Vokietiją vežioti juvelyrinius dirbinius pradėjo po to, kai įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini). Šioje įmonėje, pasak apelianto, jam darbą pasiūlė S. C. , su kuriuo buvo susitikęs 2005 m. lapkričio mėnesį.

Iš bylos duomenų matyti, jog UAB „Ekskomisarų biuras“ apeliantas dirbo nuo 2003 m. birželio 21 d. iki 2004 m. lapkričio 3 d., o UAB (duomenys neskelbtini) jis įsidarbino 2004 m. gruodžio 8 d. (t.14 b.l.171). Iš Frankfurto prie Maino žemės teismo prokuratūros atsiųsto atsakymo į teisinės pagalbos prašymą, matyti, jog A. M. pirmą kartą viešbutyje „Inter City“ buvo apsistojęs jau 2004 m. lapkričio 21 d. ir 2004 m. gruodžio 4 d., o vėliau reguliariai apsistodavo tame pačiame viešbutyje iki 2005 m. gegužės 8 d (t. 16 b.l. 144). Taigi, šie duomenys paneigia apelianto aiškinimą, kad jo kelionės į Vokietiją ir krovinių gabenimas buvo susiję išimtinai su jo darbu UAB (duomenys neskelbtini), nes nurodytu laikotarpiu jis šioje bendrovėje dar nedirbo. Taip pat apelianto versiją paneigia tai, jog atlyginimą jam už gabenamus krovinius mokėjo ne darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, bet turkų kilmės asmuo, kuris pagal bylos duomenis nebuvo susijęs su UAB (duomenys neskelbtini), o nurodymus duodavo S. C. , kuris taip pat su minėta įmone darbo santykiais nebuvo susijęs. Byloje taip nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantą su minėta įmone siejo kokie nors įsipareigojimai ar atsakomybė už gabenamus juvelyrinius dirbinius, nors akivaizdu, jog jeigu apeliantas tokiu būdu būtų vykdęs savo tiesiogines darbines funkcijas, jis turėtų būti vienokiu ar kitokiu būdu atsakingas už gabenamą krovinį ir tai turėtų patvirtinti pasirašyti dokumentai.

Taigi, visi pirmiau paminėti ir aptarti duomenys leidžia daryti kategorišką išvadą, jog A. M. , gabendamas juvelyrinių dirbinių krovinį kontrabandos būdu, suprato, jog gabena privalomus deklaruoti daiktus nepateikdamas jų muitinės kontrolei, ir norėjo taip veikti, t.y. veikė tiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde išdėstytos abejonės, ar iš Turkijos į Vokietiją V. Š. ir A. M. atgabento juvelyrinių dirbinių kiekis sutampa su tuo, kuris buvo rastas pas sulaikytąjį M. P. , yra nepagrįstos ir paneigiamos byloje surinktais duomenimis, o būtent pačių nuteistųjų – A. M. , V. Š. , F. Š. , M. P. parodymais, slapto sekimo protokolais bei pažymomis (t.1 b.l.42-43,48-49), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Transporto judėjimo per valstybės sieną pažyma, specialistų išvadomis.

Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu neginčijamai nustatyta, jog V. Š. , susisiekęs su S. C. telefonu, gavo nurodymą vykti į kelionių agentūrą ir pasiimti lėktuvo bilietus bei 2006 m. gegužės 26 d. vykti į Stambulą gabenti juvelyrinių dirbinių krovinį. Tokiu būdu, A. M. ir V. Š. 2006 m. gegužės 26 d., AB „Fly LAL – Lithuanian Airlines“ reisu Nr. TE 352 nuskrido į Turkijos Respubliką, Stambulo miestą. 2006 m. birželio 8 d., apie 11 val. 45 min., A. M. ir V. Š. atgabentą juvelyrinių dirbinių krovinį iš Turkijos Respublikos į Frankfurtą prie Maino, jo nedeklaravę, perdavė F. Š. , atvykusiam automobiliu AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , kuris viešbučio „Inter City“ teritorijoje nurodytą krovinį perdėjo į automobilyje įrengtą slėptuvę ir tokiu būdu krovinį 2006 m. birželio 9 d., apie 10 val. 16 min. pargabeno į Lietuvos Respubliką, Vilniaus miestą. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. birželio 9 d., apie 10 val. 11 min., F. Š. kirto Lazdijų pasienio postą ir nuvažiavo link Lazdijų miesto. Tą pačią dieną, apie 12 val. 55 min., jis atvažiavo į 463 - ią garažų bendriją, esančią Linksmoji g., Vilnius, kur atvažiavo ir M. P. , automobiliu Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir apie 13 val. 10 min. F. Š. perdėjo krovinį į M. P. automobilyje įrengtą slėptuvę. 13 val. 22 min. jie abu išvažiavo iš minėtų garažų. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Transporto judėjimo per valstybės sieną formą PTP matyti, jog 2006 m. birželio 9 d., 14 val. 39 min., iš Šumsko dvišalio PKP automobilis Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas M. P. , nepateikiant krovinio muitinės kontrolei, kirto valstybės sieną (t.1 b.l. 58).

Juvelyrinių dirbinių apžiūros protokole užfiksuoti duomenys apie 2006 m. birželio 9 d. kratos metu M. P. vairuojamame automobilyje Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rastus ir paimtus juvelyrinius dirbinius (t. 1 b. l. 112-156, 157-194; t. 2, b. l. 1-200; t. 3, b. l. 1-132). Valstybės įmonės ,,Lietuvos prabavimo rūmai“ 2007 m. gegužės 5 d. Tauriųjų metalų gaminių tyrimo ir įvertinimo akte Nr. (05-22)-03 su išvadomis ir 2008 m. sausio 29 d. Tauriųjų metalų įvertinimo patikslinimo akte Nr. (05-22)-01, kuriais nustatyta, kad visi tyrimui pateikti gaminiai iš geltonojo ir baltojo metalo yra pagaminti iš 585⁰ ir 375⁰ prabų aukso lydinių. Pateiktuose gaminiuose įtvirtinti šie akmenys: įvairių spalvų juvelyrinių akmenų imitacijos (kubiniai cirkoniai, sintetiniai akmenys ­sintetiniai granatai, sintetiniai opalai, sintetiniai korundai), jos nėra klasifikuojamos kaip brangakmeniai; natūralios kilmės akmenys (kultivuoti perlai), jie yra klasifikuojami kaip brangakmeniai, tačiau pagal savo vertę yra menkaverčiai. Visų įvertintų tauriųjų metalų, gaminių, gaminių su defektais, pusfabrikačių, gaminių likučių, gautų po cheminių bandymų, bendras kiekis 24362 vnt., bendra masė (svoris) – 49 797,35 g (keturiasdešimt devyni tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt septyni gramai ir 350 mg), bendra rinkos vertė 4 095 262,06 Lt (keturi milijonai devyniasdešimt penki tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt du litai ir 06 ct) (t. 4, b. l. 142-146, 148-149, 150-200; t. 5, b. l. 1-200; t. 6, b. l. 1-200; t. 7, b. l. 1-200; t. 8, b. l. 1-109).

Šie pirmiau paminėti duomenys patvirtina, jog nėra pagrindo abejoti Vilniaus apygardos teismo padaryta išvada, jog A. M. su V. Š. atgabeno tokio pačio dydžio bei turinio krovinį, kuris ir buvo sulaikytas, kadangi, kaip matyti iš pirmiau pateiktų duomenų, tarp krovinio perdavimo veiksmų praėjo labai trumpas laiko tarpas bei patys nuteistieji nenurodė, jog kažkurioje vietoje krovinys būtų papildytas, todėl toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl A. M. paskirtos bausmės.

Apeliantas skunde nurodo, jog skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pažeidė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir neatsižvelgė į jo šeiminę padėtį, vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, į tai, kad nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios materialinės padėties bei į tai, kad byla nagrinėjama labai ilgą laiką. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios materialinės padėties.

Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažindamas kaltu ir nuteisdamas A. M. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, paskyrė galutinę bausmę – 156 MGL (20 280 Lt) dydžio baudą. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę, atsižvelgė ir įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, kaltinamojo asmenybę bei kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną A. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas organizuota grupe. A. M. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, tačiau padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą prie sunkių nusikaltimų. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę A. M. , jau atsižvelgė į visas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes: į tai, kad apeliantas nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios materialinės padėties, kad teisiamas pirmą kartą bei apelianto šeiminę padėtį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, apeliantui paskyrė švelnesnės rūšies, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą, nors BK 199 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos dvi alternatyvios bausmės: bauda arba laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Įvertinusi pirmiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su nuosprendį priėmusio teismo išvadomis dėl A. M. paskirtosios bausmės rūšies ir dydžio bei, įvertinusi visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad paskirtoji bausmė nėra per griežta.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad apygardos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parody­mus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Akivaizdu, jog šiuo atveju A. M. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus ne savo noru, o dėl jau surinktų duomenų. Iš jo paties parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (t.14 b.l.131-134), matyti, kad prieš A. M. ir V. Š. išskrendant iš Frankfurto prie Maino į Lietuvą, apeliantui paskambino „Džordžas ar tai Dželalas“ ir nurodė grįžti atgal į Turkiją. Būdami Turkijoje jie sužinojo, kad M. P. ir kiti asmenys, kurie taip pat gabendavo juvelyrinių dirbinių krovinius, sulaikyti. Taigi A. M. į Lietuvą grįžo tik po to, kai buvo išduotas iš Airijos Respublikos pagal Europos arešto orderį ir davė parodymus apie faktines bylos aplinkybes. Remiantis pirmiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nepripažino A. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Dėl kitų nuosprendžio klausimų.

A. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į bausmės dydį neįskaitė laiko, išbūto suėmime Airijoje.

Iš bylos duomenų matyti, jog A. M. 2006 m. birželio 13 d. prokuroro nutarimu buvo pripažintas įtariamuoju ir paskelbta jo paieška. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartimi A. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, o 2007 m. kovo 28 d., nustačius, jog apeliantas yra galimai išvykęs į Airiją, buvo išduotas Europos arešto orderis, kuriame buvo nurodytas vykdytinas sprendimas – sulaikius, A. M. suimti. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, jog, vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, A. M. į bausmės dydį buvo įskaitytas laikas, kurį jis išbuvo suėmime, tai yra nuo 2007 m. spalio 24 d. iki 2007 m. lapkričio 16 d.

Iš Airijos Teisingumo, lygybės ir teisės reformų departamento papildomo 2009 m. rugsėjo 24 d. rašto matyti, jog A. M. pagal Europos arešto orderį Airijoje buvo sulaikytas 2007 m. rugsėjo 6 d., o 2007 m. rugsėjo 7 d. buvo paleistas už užstatą. Vėliau jis kardomajame kalinime Airijoje išbuvo nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2007 m. spalio 24 d.

Teismų praktika eina tuo keliu, jog pagal tarptautinę sutartį ar Europos arešto orderį Lietuvos Respublikai išduotam asmeniui į ikiteisminio tyrimo suėmimo terminą įskaitomas visas mūsų valstybės prašymo pagrindu suimto asmens užsienio valstybėje suėmime išbūtas laikas. BK 66 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, jog teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas, privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus apygardos teismas netinkamai įvertino šias aplinkybes ir neįskaitydamas į bausmę laiko, išbūto suėmime Airijoje, netinkamai pritaikė Baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatas, o būtent BK 66 straipsnį, todėl apeliacinės instancijos teismas, taisydamas šią pirmosios instancijos teismo klaidą, A. M. į paskirtą bausmę įskaito kardomajame kalinime Airijoje išbūtą laiką, t. y. nuo 2007 m. rugsėjo 6 d. iki 2007 m. rugsėjo 7 d. bei nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2007 m. spalio 24 d.

Apeliantas taip pat skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 4069,94 Lt jo pargabenimo iš Airijos turėtas išlaidas bei 30 978,33 Lt procesinėms išlaidoms atlyginti Lietuvos kriminalinės policijos biuro naudai.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas net nesvarstė, ar teisėtai buvo paskelbta jo paieška ir išduotas Europos arešto orderis. Skunde pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog A. M. Airijoje slapstėsi nuo pareigūnų, nes tuo metu, pasak apelianto, jis Airijoje legaliai dirbo.

Iš bylos duomenų matyti, jog Europos arešto orderis A. M. atžvilgiu buvo išduotas 2007 m. kovo 28 d., remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis: liudytojos A. M. 2006 m. liepos 18 d. parodymais ir Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos Oro uosto poskyrio pateikta informacija apie tai, jog pagal AB “Fly LAL – Lithuanian Airlines” pateiktus duomenis V. Š. ir A. M. į Turkijos Respublikos Stambulo miestą išskrido 2006 m. gegužės 26 d., reisu Nr. TE 352 (t.14, b.l.41). Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2007 m. kovo 6 d. raštu taip pat informuota, jog 2006 m. lapkričio 15 d. A. M. žmona su sūnumi išvyko į Dubliną.

Europos arešto orderis yra Europos Sąjungos valstybės narės atitinkamos institucijos priimtas sprendimas, kuriuo reikalaujama, kad kita valstybė narė suimtų ir išduotų reikalaujamą asmenį, siekdama persekioti minėtą asmenį, kurio atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, jog prieš išduodant Europos arešto orderį, A. M. prokuroro nutarimu (t.14 b.l.63) buvo pripažintas įtariamuoju, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (t.14 b.l.66-67). Šios procedūros buvo atliktos nepažeidžiant tarptautinėse sutartyse bei BPK nustatytos tvarkos, taip pat buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog A. M. galimai padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl apeliacinio skundo teiginys, jog Europos arešto orderis buvo išduotas nepagrįstai, atmestinas.

Apeliaciniame skunde minimos išlaidos dėl juvelyrinių dirbinių tyrimo (30 948,33 Lt) bei A. M. pargabenimo iš Airijos Respublikos į Lietuvos Respubliką (4069,94 Lt), kurios Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros nutarimu (t.15 b.l.36-37) buvo pripažintos proceso išlaidomis.

Vadovaujantis BPK 105 straipsniu, iš nuteistojo išieškomos proceso išlaidos, numatytos BPK 103 straipsnyje. Šiuo atveju tiek Kriminalinės policijos biuro patirtos išlaidos dėl juvelyrinių dirbinių tyrimo, tiek išlaidos vykdant A. M. pargabenimą pagal Europos arešto orderį atitinka BPK 103 straipsnyje numatytą proceso išlaidų sampratą, kurios išieškomos iš nuteistųjų ir nurodomos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Europos arešto orderio išlaidos yra žala, atsiradusi dėl neteisėtų įtariamojo veiksmų, nes jis slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo, trukdė baudžiamosios bylos nagrinėjimui, todėl pripažinus, jog Europos arešto orderis išduotas pagrįstai, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl šių procesinių išlaidų priteisimo iš apelianto. Apygardos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, jog juvelyrinių dirbinių kontrabandą padarė S. C. , V. Š. , F. Š. , M. P. ir A. M. , todėl turėtos proceso išlaidos dėl juvelyrinių dirbinių tyrimo turi būti priteistos iš jų visų, atsižvelgiant į jų vaidmenį darant nusikalstamą veiką.

A. M. skunde taip pat nurodo, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo posėdyje, kuomet jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nedalyvavo jo gynėjas ir tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog suėmimas gali būti skiriamas ir įtariamajam, kuris nėra sulaikytas. Tokiu atveju, vadovaujantis BPK 123 straipsnio 2 dalimi, prokuroras kreipiasi su pareiškimu į ikiteisminio tyrimo teisėją, kuris gali paskirti tokiam asmeniui suėmimą nenustatydamas termino. Šiuo atveju baudžiamojo proceso įstatymas nenumato būtino gynėjo dalyvavimo paskiriant kardomąją priemonę – suėmimą. Nustatant suėmimo terminą ar pratęsiant jį, baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nurodo, jog turi būti surengtas teismo posėdis, kuriame būtinas prokuroro bei gynėjo dalyvavimas. Iš bylos duomenų matyti, jog iš karto po sulaikymo, t.y. 2007 m. spalio 24 d., 15 val. 30 min. A. M. iš Airijos pareigūnų Vilniaus oro uoste buvo perimtas ir patalpintas į Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato areštinę (t.14 b.l.123-124). Iš pirmosios A. M. apklausos, vykusios 2007 m. spalio 25 d., protokolo matyti, jog apeliantui buvo išaiškinta teisė turėti gynėją ir jis jo pageidavo. 2007 m. spalio 25 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo posėdžio metu buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo pagrįstumo bei termino nustatymo, kurio metu dalyvavo pats A. M. bei jo gynėja (t.14 b.l.154-155). Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu apeliantui buvo tinkamai užtikrinta teisė į gynybą, o Baudžiamojo proceso įstatymas pažeistas nebuvo.

Dėl S. C. apeliacinio skundo.

Dėl S. C. kaltės, padarius BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

S. C. gynėja skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos teismas, priimdamas jos atstovaujamojo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi vien tik M. P. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. C. nuteisė pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.

Kaip pagrįstai nuosprendyje nurodė Vilniaus apygardos teismas, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti kategorišką išvadą, jog S. C. padarė nusikalstamą veiką, ją organizuodamas, parengdamas tokios veikos padarymo planą, vadovaudamas šios organizuotos grupės narių veiklai, tokią veiklą koordinuodamas, paskirstydamas kiekvienam iš narių užduotis. Nors S. C. neigia subūręs organizuotą grupę, jai vadovavęs, tačiau byloje surinktų duomenų visuma paneigia tokius nuteistojo teiginius ir patikimai patvirtina, jog ne kas kitas, o būtent S. C. buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, organizatorius. Šioje byloje, nustatant įvykio aplinkybes ir S. C. veiksmus, svarbūs yra kitų nuteistųjų parodymai.

Tai, jog S. C. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, patvirtina M. P. , V. Š. , F. Š. ir A. M. parodymai, daiktiniai įrodymai bei kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos išsamiai išdėstė ir aptarė apygardos teismas.

Visi paminėti nuteistieji ikiteisminio bei teisminio nagrinėjimo metu nors ir siekdami sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, nurodė iš esmės tokias pačias faktines aplinkybės.

Nuteistasis M. P. apygardos teismo posėdžio metu parodė, jog 2004 metais su S. C. jis buvo supažindintas Turkijos piliečio M. T. ir šis jam pasiūlė užsidirbti gabenant juvelyrinių dirbinių krovinius. S. C. M. P. vieno susitikimo metu nurodė, kad jis turės nelegaliai gabenti aukso dirbinius iš Vokietijos, už tai pasiūlydamas 1700 JAV dolerių atlyginimą. S. C. M. P. perdavė automobilį Audi A6, parodė vietą, kurioje įrengta juvelyriniams dirbiniams gabenti skirta slėptuvė. M. P. iš S. C. gaudavo nurodymus, kada reikia važiuoti į Frankfurtą prie Maino, šalia oro uosto esančio “Inter City” viešbučio ir ten perimti iš kitų asmenų atgabentą krovinį. Vietą, į kurią reikia atvykti, visada nurodydavo telefonu S. C. bei visuomet jis sumokėdavo pinigus už atliktą darbą. 2006 m. gegužės – birželio mėnesiais juvelyrinių dirbinių krovinius gabeno V. Š. , F. Š. , A. M. ir M. P. , nurodymus jie gaudavo iš S. C. (t.18 b.l.8-10).

Šiuos M. P. parodymus, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, patvirtina ir kitų nuteistųjų parodymai. F. Š. Vilniaus apygardos teisme parodė, jog 2005 metais M. P. jam pasiūlė papildomai užsidirbti ir supažindino su S. C. , kuris pasakė, jog savo automobiliu turi pargabenti juvelyrinių dirbinių krovinį iš Vokietijos į Lietuvą, už darbą pažadėjo 1300-1400 JAV dolerių atlyginimą. F. Š. už savo lėšas įsigijo automobilį ir įsirengė slėptuvę. Pinigus už darbą mokėdavo M. P. , pats F. Š. su S. C. bendraudavo retai, nurodymus dažniausiai gaudavo iš M. P. (t.18 b.l. 10-11). V. Š. parodė, jog gabenti juvelyrinius dirbinius jam pasiūlė M. P. , o S. C. jis yra matęs kelis kartus, bendravęs telefonu. Paskutinį kartą į Stambulą kartu su A. M. jis išvyko 2006 m. gegužės 26 d., Stambulo oro uoste juos, kaip visada, pasitiko turkų kilmės asmuo, vardu Dželalas, kuris juos nuvežė į viešbutį. Frankfurte prie Maino krovinį perdavė atvykusiam F. Š. , kuris jį įsidėjo į automobilyje įrengtą slėptuvę. Už kelionę V. Š. gaudavo 300-400 JAV dolerių, kuriuos jam sumokėdavo asmuo Turkijoje. V. Š. taip pat parodė, jog vėliau, supratęs, kad tokia jo veikla gali būti neteisėta ir pranešęs M. P. , kad tokią veiklą nori nutraukti, sulaukė S. C. skambučio, kuris piktai pasakė, kad reikia dirbti (t.18 b.l.12-13). A. M. parodė, jog S. C. jam pasiūlė geriau apmokamą darbą, kurio pobūdis būtų gabeti juvelyrinius dirbinius. S. C. A. M. įdarbino UAB (duomenys neskelbtini) vadybininku. Daugiausiai A. M. bendraudavo su S. C. , kuris nurodydavo, kada reikia vykti į Stambulą, kartais užsakydavo bilietus. Iš Stambulo į Vokietiją atgabentus juvelyrinius dirbinius turėdavo pasiimti automobiliu iš Lietuvos atvykęs žmogus. Paskutinį kartą, 2006 m. gegužės mėnesį, paskambino S. C. ir nurodė, jog reikia vykti į Stambulą. Stambulo oro uoste A. M. ir V. Š. gavo lagaminus ir skrido iki Frankfurto prie Maino, kur juos pasitiko ir perėmė juvelyrinių dirbinių krovinį iš Lietuvos automobiliu atvykęs F. Š. . Už reisą A. M. gaudavo 400 JAV dolerių iš S. C. arba kito asmens Turkijoje. Nurodymus, kur skristi, A. M. gaudavo iš S. C. (t.18 b.l.13-15).

Iš 2007 m. spalio 18 d., 2007 m. spalio 23 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų (t.14 b.l.13-18) matyti, jog 2006 m. gegužės 24 d., prieš nuteistiesiems A. M. ir V. Š. išskrendant iš Vilniaus į Stambulą, S. C. telefonu bendravo su V. Š. dėl pastarojo išvykimo tiesioginiu reisu. Šio pokalbio metu S. C. primygtinai nurodė V. Š. penktadienį būti Stambule. 2006 m. birželio 9 d., po M. P. ir F. Š. sulaikymo, jų tarpusavio pokalbio metu buvo aptariama susidariusi situacija.

Šie pirmiau paminėti duomenys, kurie yra vienas kitam neprieštaraujantys, patvirtina, jog nuosprendyje nurodytu laiku S. C. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, ją organizavo, parengdamas nusikalstamos veikos planą, vadovavo šios nusikalstamos veikos narių veiklai, paskirstydamas organizuotos grupės narių vaidmenis. Visi bendranuteistieji patvirtino, jog nurodymus dėl juvelyrinių dirbinių krovinio gabenimo laiko ir būdo gaudavo būtent iš S. C. , pinigus už padarytą darbą mokėdavo arba jis pats tiesiogiai, arba kitas asmuo Turkijoje jo pavedimu. Juo labiau, byloje nėra duomenų apie tai, jog kiti organizuotos grupės nariai anksčiau būtų gabenę juvelyrinius dirbinius iš Turkijos į Lietuvą, o tik susipažinę su S. C. ir jam pasiūlius tuo užsiimti, visi jie buvo įtraukti į šią veiklą. Tuo tarpu, kaip teisingai pažymėjo apygardos teismas, S. C. , užsiimdamas juvelyrinių dirbinių verslu Lietuvoje bei būdamas Turkijos piliečiu, turėjo ryšių bei galimybių bendrauti su juvelyrinių dirbinių tiekėjais Turkijoje, žinojo apie galimybes pervežti juvelyrinius dirbinius per kitų valstybių sienas. Šias žinias nuteistasis ir panaudojo organizuodamas juvelyrinių dirbinių kontrabandą.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog Vilniaus apygardos teismas nenustatė vieno iš būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių – nusikalstamos veikos padarymo laiko. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog nusikalstama veika padaryta laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 26 d. iki 2006 m. birželio 9 d. Tokį nusikalstamos veikos padarymo laiką nurodė visi organizuotos grupės nariai, ir, nors gynėja skunde kelia klausimą, ar tokio trumpo laiko užtenka padaryti visus nusikalstamos veikos organizavimo, koordinavimo veiksmus, teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, jog iš byloje surinktų duomenų matyti, kad juvelyrinių dirbinių kroviniai buvo gabenami jau nuo 2004-2005 metų, kas rodo, jog iki nusikalstamos veikos padarymo krovinių gabenimo praktika jau buvo nusistovėjusi, todėl tokio laiko tarpo, kuris nurodytas nuosprendyje, pilnai pakako suorganizuoti nusikalstamą veiką ir paskirstyti vaidmenis byloje nuteistiesiems organizuotos grupės nariams.

Į apeliacinio skundo argumentą dėl juvelyrinių dirbinių krovinio dydžio apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pasisakė atsakydama į A. M. apeliacinį skundą.

Apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės išsiaiškinti, o ir neišsiaiškino, kokiu muitiniu režimu A. M. ir V. Š. krovinys privalėjo būti gabenamas į Vokietiją, nepagrįstas. Apeliantė skunde taip pat nepagrįstai nurodo, jog byloje liko nenustatyta aplinkybė dėl juvelyrinių dirbinių krovinio dokumentų, kuriuos neva turėjo A. M. , V. Š. ir F. Š. .

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, nuosprendyje išsamiai išdėstė nusikalstamos veikos darymo schemą, nustatė, kokiu būdu buvo gabenamas juvelyrinių dirbinių krovinys ir kokiu jis turėjo būti gabenamas pagal galiojančius Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos teisės aktus, todėl apeliacinės instancijos teismas šių motyvų nekartoja, tačiau atkreipia apeliantės dėmesį, jog pagal V. Š. , A. M. , F. Š. parodymus matyti, jog Stambulo oro uoste A. M. ir V. Š. turkų kilmės asmuo įteikdavo du lagaminus su juvelyriniais dirbiniais ir dokumentus, kurie būdavo surašyti turkų kalba. Jiems atskridus į Frankfurto prie Maino oro uostą, krovinį ir dokumentus jie perduodavo F. Š. . Atvežęs krovinį į Lietuvą, F. Š. juvelyrinius dirbinius perduodavo kitam asmeniui, o dokumentus S. C. nurodymu sunaikindavo. Šios aplinkybės buvo ištirtos pirmosios instancijos teisme bei nuosprendyje dėl jų buvo išsamiai pasisakyta.

S. C. gynėja skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiau nepasisakė apie tai, kokią naudą jos ginamasis turėjo iš šios nusikalstamos veikos. Pasak apeliantės, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kokias pajamas jis gavo iš nusikalstamos veikos bei kam konkrečiai priklausė M. P. vežtas juvelyrinių dirbinių krovinys. Iš pirmiau aptartų bendranuteistųjų parodymų galima daryti neabejotiną išvadą, jog šios nusikalstamos veikos rezultatai, parduodant juvelyrinius dirbinius, kurie nebuvo apmokestinti įstatymo nustatyta tvarka, naudingi buvo būtent S. C. , o kiti organizuotos grupės nariai tik vykdė jo nurodymus už tai gaudami nustatytą pinigų sumą. Tai, jog S. C. koordinavo juvelyrinių dirbinių krovinio gabenimą, nurodydamas kiekvienam asmeniui, kada ir kur jį perimti, kam nuvežti ir pan., rodo, jog tas krovinys priklausė ne kam kitam, o būten S. C. , o tai, jog pastarasis mokėjo kitiems organizuotos grupės nariams atlyginimą, rodo, jog toks gabenimas jam ne tik apsimokėjo, bet ir finansiškai buvo naudingas.

Dėl įrodymų leistinumo ir pakankamumo.

S. C. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir nesivadovavo jos atstovaujamojo parodymais, kurie, pasak gynėjos, yra nuoseklūs ir vienodi, o kiti byloje surinkti duomenys juos patvirtina.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, jog svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas S. C. parodymus įvertino, tačiau atsižvelgęs į byloje surinktų duomenų visetą, juos pagrįstai atmetė. Kaip matyti iš pirmiau aptartų M. P. , V. Š. , F. Š. ir A. M. parodymų, S. C. duoti parodymai tiek teisiamjame posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu nesutampa ne tik su M. P. duotais parodymais, bet ir visų kitų bendranuteistųjų, todėl toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas S. C. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi telefoninių pokalbių išklotinėmis, kurių fonoskopinė ekspertizė byloje nebuvo atlikta ir jos nebuvo tirtos teisiamojo posėdžio metu.

BPK 290 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog įrodymų tyrimo teisme metu gali būti perklausomi ir pežiūrimi garso ir vaizdo įrašai, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą. Šio straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme metu dalyviai pareiškia, jog jie nepageidauja, kad dokumentai būtų skelbiami ar apžiūrimi, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų išvardijimu. Iš 2009 m. sausio 28 d. Vilniaus apygardos teisiamojo posėdžio protokolo (t.18 b.l.16-17) matyti, kad teismo posėdžio metu buvo pagarsinta bylos medžiaga, tačiau S. C. gynėjas pateikė prašymą tik išsireikalauti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 10 d. ir 2006 m. balandžio 13 d. nutartis, tačiau nei vienas proceso dalyvis nepageidavo susipažinti su minėtais telefoninių pokalbių protokolais. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nebuvo pareikšta prašymų dėl pokalbių fonoskopinių ekspertizių atlikimo. Taip pat priešingai, nei nurodyta apeliacinaime skunde, V. Š. ir A. M. apklausų metu neneigė, kad jie su S. C. bendraudavo telefonu, kad tokių pokalbių metu jis ne tik duodavo nurodymus, bet ir kontroliavo jų veiksmus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas V. Š. patvirtino, jog jam pateiktuose užfiksuotuose pokalbiuose jis kalbasi su S. C. apie jo ir A. M. skrydį į Stambulą (t.14 b.l.20-21). 2009 m. kovo 3 d. teismo posėdžio metu buvo pagarsintas atsakymas iš Vilniaus apygardos teismo dėl 2006 m. balandžio 10 d. ir 2006 m. balandžio 13 d. nutarčių, kurių pagrindu buvo surinkti operatyviniai duomenys, siekiant patikrinti šių veiksmų atlikimo teisinį pagrindą. Išklausę Vilniaus apygardos teismo atsakymą, nei S. C. , nei jo gynėja daugiau prašymų ar papildymų neturėjo. Remiantis pirmiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad operatyvinių veiksmų protokolai, kuriuose įtvirtinti A. M. , V. Š. ir S. C. telefoniai pokalbiai (t.14 b.l.13-18) atitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintą įrodymų sampratą, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį S. C. atžvilgiu, jais vadovavosi pagrįstai.

Pasak apeliantės, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negalėjo remtis M. P. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kadangi apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t.11 b.l.73-84) ir apklausos, atliktos prokuroro (t.11 b.l.31-63), protokolai yra identiški, atkartoti pažodžiui.

Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, jog M. P. 2006 m. birželio 14 d. buvo apklaustas ne prokuroro, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, bet tyrėjo. Palyginus M. P. parodymus, duotus kitiems ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams, su jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad protokoluose užfiksuoti šio asmens parodymai dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių yra panašūs, tačiau ne identiški. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog M. P. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje yra nuoseklūs, todėl natūralu, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo M. P. nurodė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau teigti, jog ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra atkartoti pažodžiui, nėra jokio pagrindu, juo labiau tai paneigia apklausų apimtys (tyrėjo atliktos apklausos protokolas yra gerokai ilgesnis nei apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją).

Dėl organizuotos grupės.

Apeliantė skunde nesutinka su apygardos teismo išvada, jog nusikalstamą veiką S. C. padarė veikdamas organizuota grupe. Savo poziciją apeliantė grindžia teiginiu, jog nepakankamai atskleisti šios bendrininkavimo formos požymiai ir dėl to faktai teisės požiūriu įvertinti neteisingai. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

BK 25 str. 3 d. nustatyta, jog organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi šia įstatymo nuostata. Apygardos teismo nuosprendyje, įvertinus visų surinktų duomenų visumą, konstatuota, jog S. C. nusikalstamą veiką padarė su bendrininkais, kuriuos sutelkė į grupę, jai vadovavo, koordinavo jų veiklą, konkretiems grupės nariams skirstė užduotis ir vaidmenis, būtinus nusikalstamai veiklai vykdyti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvardinti ir visi būtinieji bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, t.y. minimalus tokios grupės dalyvių skaičius, jų susitarimas, nusikaltimo sunkumas ir tam tikrų užduočių pasiskirstymas ir atlikimas. Kiekvieno bendrininko elgesys aprašytas ir įvertintas atsižvelgiant į tai, kaip jis buvo įgyvendinamas bendroje veikloje su kitais nusikalstamą veiką dariusiais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas taip pat išsamiai nustatė ir nuosprendyje įvardino šios bendrininkų grupės organizuotumo lygį, mastą (nusikalstama veika buvo daroma keliose valstybėse). S. C. vaidmuo veikiant organizuota grupe taip pat buvo tinkamai išryškintas, nurodant, kad jis parengė nusikaltimo padarymo planą, paskirstė bendrininkams užduotis, jas koordinavo bei kontroliavo bendrininkų veiksmus, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos teismas, pripažindamas, jog nusikalstama veika padaryta veikiant organizuota grupe, teisinės klaidos nepadarė.

Dėl S. C. paskirtos bausmės.

Apeliantė ginčydama S. C. paskirtosios bausmės dydį ir rūšį, nurodo, jog tam turėjo įtakos prokuroro pasiūlymas užbaigti bylos nagrinėjimą baudžiamuoju įsakymu, su kuriuo jos ginamasis nesutiko. Tai, pasak gynėjos, įtakojo griežtesnės bausmės rūšies parinkimą jos ginamajam.

Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, jog bausmės rūšį bei dydį parenka bylą nagrinėjęs teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, atsižvelgęs į visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi teisine sąmone, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimą darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes bei vadovaudamasis specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Prokuroro ar bet kurio kito proceso dalyvių pasiūlyta bausmė nėra privaloma teismui, ji turi tik rekomendacinę reikšmę.

Teismas šioje byloje atsižvelgė į S. C. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei mastą, pavojingumo laipsnį, į tai, kad jis organizuotos grupės veikloje atliko pagrindinį, organizatoriaus vaidmenį, į tai, kad nusikaltimo dalykas yra itin didelės vertės, į kaltininko asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, o būtent į tai, jog S. C. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka du kartus, turi šeimą, nepilnametį sūnų. Teismas nustatė vieną S. C. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas organizuota grupe. Teismas, įvertinęs šias reikšmingas bausmei individualizuoti aplinkybes, pagrįstai parinko vieną iš BK 199 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodytų alternatyvių bausmių – laisvės atėmimą. Teismas pagrįstai nustatė ir bausmės dydį, kuris neviršija sankcijoje nustatyto bausmės vidurkio. S. C. kaip organizuotos grupės vadovo vaidmuo teisingai įvertintas kaip sukeliantis didesnį pavojingumą visuomenei, todėl apeliantės argumentas dėl to, jog jos ginamasis didesnę gyvenimo dalį praleidžia Turkijoje ir dėl to jo nusikalstama veika nėra labiau pavojinga visuomenei, nepagrįstas, nes kaltininko pavojingumas vertinamas ne konkrečioje valstybėje, o visumoje, juo labiau, kaip teisingai pastebėjo apygardos teismas, S. C. organizuota nusikalstama veika buvo padaryta ne vienos valstybės teritorijoje, o keliose skirtingose valstybėse.

Dėl turkų kalbos vertėjo dalyvavimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš esmės buvo pažeista S. C. teisė duoti parodymus teisme jam suprantama, gimtąja turkų kalba ir tokiu būdu buva suvaržyta jos ginamojo teisė į gynybą.

Per BPK 8 straipsnio 2 dalies ir BPK 44 straipsnio 7 dalies normas įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnio 3 dalies garantija asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos dalyvauti ikiteisminio tyrimo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. Apeliantė teisi teigdama, jog paskirti vertėją lietuvių kalbos nemokančiam įtariamajam ar kaltinamajam yra būtina, nes, priešingu atveju, šių asmenų teisė į gynybą būtų pažeista ir tai būtų esminis BPK pažeidimas, tačiau teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, jog BPK 8 straipsnyje nurodyta, jog lietuvių kalbos nemokantiems asmenims užtiktinama teisė duoti parodymus ir paaiškinimus, daryti pareiškimus, paduoti prašymus bei skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jie moka.

Iš bylos medžiagos matyti, jog S. C. baudžiamojo proceso metu ir buvo tinkamai užtikrinta teisė atlikti procesinius veiksmus ta kalba, kurią jis moka, t.y. rusų kalba. Su nuteistuoju S. C. atliekant pirmuosius procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu (pranešimas apie įtarimą (t.8 b.l.136-137), 2006 m. birželio 10 d. apklausa (t.8 b.l.139-141), 2006 m. lapkričio 10 d. apklausa (t.8 b.l.145-146)) dalyvavo turkų kalbos vertėja. 2008 m. balandžio 3 d., apklausiant S. C. ikiteisminio tyrimo metu, dalyvavo rusų kalbos vertėja, su kurios dalyvavimu S. C. sutiko pasirašydamas apklausos protokole (t.8 b.l.150-151). Toliau viso proceso metu taip pat dalyvavo vertėja, kuri S. C. bylos duomenis vertė į rusų kalbą. Tai, jog apeliantės ginamasis moka rusų kalba, patvirtina byloje surinkti duomenys. Akivaizdu, jog visi priimti procesiniai dokumentai ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose dalyvavo S. C. bei jo gynėja, S. C. buvo verčiami į rusų kalbą. Pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, nuteistasis, dalyvaujant jo gynėjai I. Abramavičiūtei, sutiko, jog su bylos medžiaga būtų susipažįstama rusų kalba, dalyvaujant rusų kalbos vertėjai, kad kaltinamasis aktas būtų išverstas ir įteiktas rusų kalbą. Iš M. P. , V. Š. , F. Š. ir A. M. parodymų matyti, jog jie su S. C. bendravo taip pat rusų kalba. Taip pat akivaizdu, jog S. C. teisinę pagalbą užtikrininanti gynėja su savo ginamuoju bendrauja abiems šalims suprantama, t. y. rusų kalba. Pažymėtina ir tai, jog skundžiamas nuosprendis S. C. buvo išverstas į rusų kalbą, jis jį suprato ir padedamas gynėjos pateikė apeliacinį skundą. Taigi nors S. C. ir jo gynėja pareiškė prašymus bylos nagrinėjimo teisme metu duoti parodymus gimtąja turkų kalba, tačiau Vilniaus apygardos teismas, paskirdamas rusų kalbos vertėją, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė ir tokiu būdu tinkamai užtikrino S. C. teises į gynybą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

Nuteistojo S. C. gynėjos Ingos Abramavičiūtės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais A. M. į paskirtą bausmę įskaityti kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2007 m. rugsėjo 6 d. iki 2007 m. rugsėjo 7 d. ir nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2007 m. spalio 24 d., vieną suėmime išbūtą dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir paskirtąją baudą sumažinti 18 MGL – 2340 Lt (du tūkstančiai trys šimtai keturiasdešimt).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Albinas BielskisRegina GaudutienėLinas Šiukšta