Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamasis A. A. kaltę pripažino ir nurodė, jog būnant su V. D. pas jį (A. A.) namuose abu vartojo alkoholį, jo pritrūko, todėl V. D. paskambino savo pažįstamam Tomui ir paprašė, kad atvežtų. K. T. J. išlipo iš automobilio, pamatė, kad su juo yra ir D. V.. Pamatęs D. V., V. D. pasakė, kad D. V. yra skolingas už iš D. B. automobilio ištrauktą kurą. Atėjo visi į vidų, į virtuvę, pradėjo klausti, kaip ten buvo, kam traukė kurą. Pradžioje D. V. sakė, kad netraukė kuro, o po to prisipažino. Po kiek laiko paskambino D. B., nes vėl pritrūko alkoholio. Jis atvažiavo su S. Z., jis irgi klausė D. V. apie kurą. Kai D. V. atvažiavo, jis ėjo į namo vidų, nesipriešino ir nesakė, kad nenori eiti. Kai D. V. prisipažino, kad ištraukė kurą, A. A. su V. D. jam pasakė, kad už kurą atsiskaitytų, rodos, jog prašė 100 litų. D. V. sakė, kad pinigų neturi, skambino mamai ir kažkokiam draugui. Jo nemušė ir negrasino. Kokios tiksliai sumos prašė – neatsimena. Kai atvažiavo D. B., jis V. parvežė namo. D. B. atvažiavo dėl to, kad V. D. su A. A. jam skambino ir prašė, kad atvežtų alkoholio, ar sakė, kad pas juos yra D. V. – neatsimena. Nuo to laiko, kai atvažiavo T. J. su D. V. iki kol paskambino D. B. praėjo apie valanda. D. B. atvežus alkoholio – alaus, toliau vyko pokalbis su D. V. dėl to paties kuro. Rėkė ant D. V.. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (2 t. 64 b.l.), jog šaukdami ir rėkdami ant D. V. reikalavo iš jo pinigų. Pripažįsta, kad grasino. Sakė, kad skambintų ir ieškotų pinigų. Grasino žodžiais, bet neatsimena kokiais, gali būti, jog panašiais, kaip surašyta kaltinime. Negrasino surišti, negrasino elektrošoku ir negrasino apipilti verdančiu vandeniu. Reikalavo pinigų, gal kad į rūsį uždarys ar kažką panašiai sakė. Prievarta į namą D. V. netempė, visi užėjo kartu. Neturėjo elektrošoko. Neatsimena dėl raštelio. Kiek buvo tą dieną išgėrę – nežino, gėrė alų, paskui D. B. atvežė degtinės. D. V. nemušė. Kai buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, kuriuos perskaičius teisiamojo posėdžio metu (2 t. 63-64, 65 b. l.) – juos patvirtino. Patikslino, jog prašė, kad D. V. atlygintų D. B. žalą, nes jie yra draugai, pats D. B. nieko neprašė. Neatsimena, kad būtų prašę 1000 litų. Jokio elektrošoko nebuvo. Neatsimena, ar buvo jam išreikšti grasinimai apipilti verdančiu vandeniu. Kažkokį raštelį D. V. rašė. Kas liepė rašyti – neatsimena. Nežino, ar jis tai darė savo iniciatyva. Nebuvo filmuojama. D. V. į namus įėjo savo noru ir jis neišreiškė noro išeiti iš namo. Tik po kažkurio laiko jam (A. A.) parodė B. automobilio apgadinimą prie bakelio, kur pilasi kuras, apibraižytą sparną dešinėje pusėje. Nežino ir nenusimano, kiek kainuoja taisymas. Apie degalų vagystę sužinojo iš V. D.. Tuo metu A. A. buvo išgėręs pora butelių alaus, buvo apsvaigęs. Tikslas buvo, atgauti iš D. V. pinigus už kuro vagystę ir automobilio apgadinimą. Pinigų nesiekė pasilikti sau, būtų atidavęs D. B.. D. V. turėjo galimybę išeiti iš to namo, jis nebuvo surištas. Viskas vyko virtuvėje, kur tiesiai yra durys į lauką. Galėjo būti prašoma 1000 litų. Kai įėjo D. V. į namą, gal ir buvo jam paėmęs už parankės. Tiksliai neatsimena. Galėjo būti paėmęs jį, kaip jis aiškina, tik jo netempė, jis ėjo pats. Name rūsio nėra. D. V. matė pirmą kartą, jo nepažinojo. Niekas D. V. nemušė, pats A. A. tik kelis kartus jam sudavė, nelaiko, jog tai mušimas, nes nebuvo mėlynių. D. B. taip pat jo nemušė, tik patampė – galimai paėmė už atlapų. Tiksliai neatsimena dėl smūgių sudavimo, nes buvo išgėręs, taip pat neatsimena, kaip sakė tyrėjai į kokią konkrečiai vietą sudavė D. V.. Savo veiksmus vertina kaip nelabai tinkamus, mano, jog reikėjo susirinkti blaiviems ir pakalbėti apie kuro vagystę. Būtų D. V. atlyginęs žalą ir viskas, o jeigu ne, tai būtų galima į teismą kreiptis. A. A. taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (2 t. 68-69 b. l.), teigdamas, jog grasino uždaryti D. V. į rūsį. Teigia, jog parodymais, duotais tyrėjui, galima remtis. Mano, kad civilinis ieškinys yra per didelis, nesupranta, iš kur 3000 eurų žala, nes D. V. nieko nepadaryta, tik gal buvo išsigandęs. Civilinio ieškinio nepripažįsta.

D. B. kaltę iš esmės pripažino ir nurodė, jog 2012 metais iš V. išnuomotoje pirtyje švenčiant D. D. gimtadienį, jis apgirto, todėl nakčiai paliko mašiną sodyboje. Kai pasiėmė automobilį, jo neapžiūrėjo, tačiau pamatė, kad kuro rodyklė rodo mažai kuro, tačiau to nesureikšmino, galvodamas, kad mašina stovi ant kalniuko ir yra pakrypusi. Kitą dieną pamatė dažų apibraižymus ties baku. Po kažkiek laiko J. jo paklausė, ar ant mašinos nieko nepastebėjo, nes D. V. gyrėsi, kad ištraukė kurą. Su V. D. ir su S. Z. atvažiavus prie E. kaimo parduotuvės, ten sėdėjo M. R., G. K., D. V., kelios merginos, visi išgėrinėjo alų. Tada jis paklausė D. V., kaip yra su kuru, iš pradžių jis apsimetė, kad nesupranta, ko jo klausia, tačiau po to, kai parodė sugadinimus ir pasakė, kad žmonės šneka, jog kurą pavogė D. V., jis pasakė, kad ,,gal“. D. B. prašė už subraižytą skardą 100 litų, o už kurą, kurio buvo apie 15 litrų – apie 50 litų. Bediskutuojant su D. V., M. R. padavė jam 50 litų, sakydamas, kad kitus V. atiduos vėliau. Tačiau D. B. nesutiko, kad būtų atiduota dalimis, prašė visų iš karto, todėl pinigus paėmė V. D., sakydamas, kad surinks ir atiduos visus. Tuo viskas ir baigėsi, V. D. pinigų jam neatidavė, turbūt nesurinko. 2013 m. galimai kaltinime nurodytu laiku D. B. būnant darbe, prieš pietus paskambino V. D. ir prašė paskolinti pinigų, į ką jis atsakė, jog kai grįš iš darbo, tai paskolins. Pinigų jam skolindavo dažnai ir jis, kai gaudavo pašalpą – visada atiduodavo. V. D. skambino keletą kartų, kai pasakė, kad jau grįžta, V. D. paprašė atvežti alkoholio. Nupirko degtinės, gal dar alaus ir nuvežė. Nuvažiavęs pas A. A., pamatė D. V., T. J., V. D.. P. V., kada grąžins skolą, jis paklausė – kokią skolą, D. B. pasakė, jog už mašiną, jis atsakė, kad nieko nežino. Tada paėmė už atlapų ir papurtė, po to paleido. Po to kalbėjo su A. A. ir V. D., buvo nuėjęs į kitą kambarį, nes ten buvo pažįstamų. Pabuvo ten apie 15-20 minučių. Girdėjo, kaip D. V. prašė T. J., kad jį parvežtų, todėl pats pasiūlė parvežti. Parvežė prie E. stotelės, nes jam pareiti iki namų netoli, apie pusę kilometro. Mašinoje kalbėjo apie kurą, sakė, kad negalima taip daryti ir kad pinigus turėtų grąžinti. Važiavo nuo A. A. namų iki E. stotelės apie 6-7 kilometrus. Apie didesnę pinigų sumą nebuvo kalbėta. Tik iš tyrėjos sužinojo, kad kažkas prašė 1000 litų. Po šio įvykio su A. A. nebuvo susitikęs, o su V. D. apie tai nekalbėjo. Prieš važiuojant pas A. A., V. D. nesakė, kad D. V. yra pas juos, pats nustebo, kad ten jį rado. Jis nebuvo nei sumuštas, nei išsigandęs – visi jie sėdėjo prie alaus, gal dar rūkė. Pinigų D. V. negrąžino, o jis daugiau ir neprašė. Neprašė nei V. D., nei A. A., kad išreikalautų pinigus iš D. V.. Iš tyrėjos sužinojo, kad buvo rašomas raštelis, tačiau, kai buvo pas A. A., tai niekas nieko nerašė, o ar prieš tai buvo rašyta, nežino. Dabar automobilis jau perdažytas, žala niekur nebuvo įvertinta. Mano, jog V. D. ir A. A. reikalavo pinigų iš D. V., nes norėjo D. B. padaryti geroi. A. A. namuose D. B. buvo iki tol, kol išvažiavo kartu su D. V. – ne visą laiką buvo toje pačioje vietoje, ten dar buvo virtuvė, prieškambaris, koridorius ir kitas kambarys, ten buvo kiti pažįstami asmenys, tai buvo nuėjęs pas juos pasisveikinti. Kada D. V. skambino motinai – negirdėjo, gal buvo kitame kambaryje, o gal dar jo išvis nebuvo. Neturėjo elektrošoko. Vanduo buvo verdamas arbatai, bet kad būtų pilamas verdantis vanduo ant D. V., tai negali būti. Negirdėjo, kad būtų D. V. grasinta, sakė tik, kad skolas grąžintų. Gal bendrą grasinimą kažkas ir pasakė jam, bet neatsimena, kas jam ką sakė. Negirdėjo, kad būtų jam sakyta, jog jį uždarys į rūsį. Stovėjo ant stalo atidarytas alkoholis. Matėsi, kad D. V. buvo apgirtęs, tačiau visai girtas nebuvo. Į policiją dėl apgadinto automobilio nesikreipė, dėl laiko stokos, nes važinėjo į užsienį, be to galvojo, kad susitars be teismų ir policijos. Nebuvo kalbos su V. D. ir A. A., kad reiktų iš D. V. gauti pinigų. Po kuro ištraukimo, automobilis pateko į autoįvykį, kurį sukėlė mama su tėvu. Automobilis buvo suremontuotas ir visas perdažytas. Jeigu M. R. būtų davęs 200 litų, jam būtų atidavęs 50 litų grąžos. Nesutinka su pareikštu civiliniu ieškiniu. Dėl subraižymo automobilio neremontavo. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus D. B. parodymus (2 t. 130 b. l.), nurodė, jog apklausoje minimi smūgiai buvo stiprus krestelėjimas, kai paėmė jį už atlapų. Nežino, kaip jis traktuoja tą mušimą, nes jį paėmė, jokių smūgių nebuvo. Šiuo metu D. V. suvyriškėjęs, bet taip nėra, kaip jis sakė, kad svėrė 60 kilogramų, o dabar 110 kilogramų. Kažkiek pastambėjęs, bet ne tiek daug.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinamasis V. D., dėl kurio byla atskirta, nurodė, jog viskas prasidėjo dėl to, kad D. V. ištraukė iš D. B. automobilio kurą. D. su juo buvo susitikęs ir pripažino kaltę, sakė, kad atlygins už tą kurą, bet dabar nedirba ir neturi pinigų. Iš kaimo šnekų girdėjo, kad D. gėrė, dirbo ir slėpdavo, kad turi pinigų, tai sužinojo bendraujant su G. K.. Vieną vakarą su D. B. atvažiavo ir rado geriantį D. V. su G. K. ir dar kitais asmenimis. Tai D. B. pasikvietė D. ir pasakė apie skolą, prašė atlyginti žalą. D. B. parodė mašiną, kur yra apgadinta. Tada prie parduotuvės M. R. padavė 50 litų, D. B. pasakė, paduoti pinigus V., nes jis neturi kur įsidėti, vėliau tuos 50 litų V. D. atidavė D. B.. Tikrai M. R. nedavė 200 litų. Kiek pinigų nusprendė prašyti D. B. – nežino. Kai buvo pas A. A. ir vartojo alkoholį, tai V. D. paskambino D. B. ir paprašė, kad pas A. A. atvežtų 0,7 litro degtinės, 4 litrus alaus ir užsigerti ko nors. Nesulaukęs, paskambino T. J. ir paprašė atvežti degtinės ir alaus. Jis sakė, kad neturi pinigų, turi tik kelis eurus, todėl galės atvežti tik alaus. Kai kalbėjo su T. J., girdėjo, kad dar kažkas yra mašinoje, T. J. klausė, su kuo jis ten, tačiau jis pasakė, kad su draugeliu, kad tai D. V. – nepasakė. Kai įvažiavo į kiemą, pamatė, kad atvažiavo D. V.. Jam prie A. priminė, kad D. B. skolingas pinigų, papriekaištavo, jog geria, o skolos negrąžina. T. A. sako ,,einam į kambarį“ Visi įėjo, sėdėjo virtuvėje, gėrė alų, kavą, buvo daug žmonių – L., R., S., vėliau atvažiavo D. B. su S.. Įėjęs į kambarį, B. padavė degtinę ir pamatęs D. V., paklausė, kada pinigus atiduos, į ką šis atsakė, kad kai pradės dirbti, greit atiduos. D. sakė, kad gali atiduoti ir dalimis. Jokio raštelio V. D. teigia nematęs. K. V. skambino mamai, negirdėjo, ką jis sakė. Nematė, kad prie jo kas nors D. V. būtų mušęs. Teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausoje ant jo rėkė, darė spaudimą, nebuvo advokato – pirmą kartą visai nebuvo, o antrą kartą – atėjo pavėlavęs. Perskaičius įtariamojo apklausos protokolą (2 t. 99-100 b. l.) V. D. paaiškino, jog jis buvo su vežimėliu, o ramentai mėtėsi visur. Gal kas ir sudavė D. V., bet jis nematė, kad būtent A. ar D. (D. B.) sudavė smūgius. D. V. draugauja su kriminalisto L. pussesere. V. D. teigė, jog parodymų duoti neatsisakė, nes nežinojo ką daryti, o ,,valdiškas“ advokatas nieko nepatarė – sėdėjo ir viskas. Pats advokato neklausė, ką turėtų daryti tokioje situacijoje. Perskaičius parodymus (2 t. 101-102 b. l.), V. D. nurodė, jog atvažiavo prie parduotuvės ir gėrė ten. Buvo tamsu, nuo šviesos apie 100-200 metrų. Gėrė prie žvakių šviesos arba prie prožektorių, jeigu kas nors turi atsinešęs. D. B. nusivedė D. ir aprodė mašiną, pasakė, kad baliavojant pas jį dingo kuras, mašina apibraižyta. Iš pradžių D. viską pripažino. Tuo metu neatsiminė, kiek pinigų padavė R.. Teigia, jog prie parduotuvės nemušė D. V. nei jis, nei D. B.. A. A. namuose nemušė jo A., nes visą laiką V. D. buvo virtuvėje su R. T., L., su pussesere S.. Jis buvo išgėręs, darėsi kavą, arbatą, gal kokį žodį ir pasakė. A. A. nesudavė smūgių. D. V. yra skolingas jo draugui, todėl primindavo jam, nes jaučiasi teisus. Su D. V. nekartą kartu gėrė, skolindavosi jis pastoviai pinigų ir po to atidavinėdavo po truputį. A. A. ir D. B. veiksmams neprieštaravo, nes nieko ten nebuvo. Gal D. V. turi kokį piktumą, kad jis tvirtina prieš V. D.. Teigia, jog visi kaltinimai yra iš piršto laužti. Reikalavo 150 litų, negirdėjo, kad buvo prašoma 1000 litų. Neturi iš ko atlyginti ieškinio, be to jis nepagrįstas. Virdulį įjungė V. D., nes darėsi kavą, bet negrasino D. V., kad jį apipils. Gal ir sakė, kad gaus į ,,snukį“ ar kažką panašaus. Apie rūsį ir elektrošoką yra išgalvota. Nesudavė jam jokių smūgių nei pas A., nei prie parduotuvės. Teigia, jog jį A. A. apkalbėjo, gal dėl to, kad pats neatsimena. Teigia, jog be ramentų negali atsistoti, kita koja praktiškai nefunkcionuoja. Prie parduotuvės, buvo be vežimėlio, nes iki suoliuko yra apie trys metrai, tai atėjo su pagalba. D. B. jo neprašė išreikalauti pinigų. Su kitais kaltinamaisiais nesitarė atlikti jokių veiksmų prieš D. V.. Nuo parduotuvės įėjimo už kokių 50 metrų yra apšvietimas, kita lempa už 200 metrų, o po to kas 150 metrų. Kur sėdėjo, tai visada tamsu būna, nes lempa apšviečia tik pagrindinį kelią.

Nukentėjusysis D. V. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog kaltinamuosius iki įvykio pažinojo iš matymo. Viskas prasidėjo nuo to, jog D. B. draugė jų šeimos pirtyje šventė gimtadienį. Po gimtadienio praėjus dviem ar trims mėnesiams D. B. pareiškė, kad dingo kuras ir buvo apgadintas automobilis. Pirmas įvykis įvyko 2012 metais prie parduotuvės, kur buvo jis su M. R.. Privažiavo V. D. ir D. B.. Jie pareiškė, kad dingo kuras, tada jį suėmė už pakarpos ir nusivedė prie mašinos, parodė kuro bakelio dangtelio apgadinimą, kuris labiau panašus į natūralų nusidėvėjimą. Kelis kartus D. B. susmūgiavo, kažką pasakė, bet neatsimena ką. Smūgiavo į šoną, krūtinę ir galvą. Kiek buvo smūgių – neskaičiavo, bandė prisidengti. Dar buvo G. K. ir M. R.. Jie visi matė, nes buvo šalia. D. B. pradėjo reikalauti pinigų žalai atlyginti. Nusivedė prie parduotuvės į pavėsinę. V. D. smūgiavo ramentu. Jis lyg tai buvo atsirėmęs į automobilį ar į ramentą ir su kitu ramentu trenkė. Porą kartų sudavė į šonus. Tuo metu prašė 1000 litų. D. M. R. nenorėjo, kad D. V. muštų, todėl padavė V. D. 200 litų. Nieko nesakė, kai M. R. padavė V. D. pinigus. Padavė jam dėl to, kad nesikabinėtų. Kai padavė pinigus, pasišalino. Sumušimus skaudėjo, buvo mėlynės, tačiau į medikus nesikreipė, nes tie sužalojimai nebuvo dideli. Mano, jog jeigu kažkas būtų įvykę su D. B. mašina, tai būtų atvažiavę tą pačią ar kitą dieną. Kokios tikslios sumos reikalavo prie parduotuvės nepasakė. M. R. padavė 200 litus ir jie sakė užteks. Kai prie parduotuvės mušė, tai gal ir matė kas, o gal nenorėjo matyti. Neskambino policijai nei D. V., nei M. R.. Po įvykių prie parduotuvės su jais nebendravo.

Antras kartas įvyko dar po kažkurio laiko – trijų keturių mėnesių, o gal vienerių metų. Atvažiavo pažįstamas T. J., pasiūlė pasivažinėti, bet neįvardino kur. Nuvažiavo pas A. A. į namus, T. J. išėjo pasikalbėti, o jis liko automobilyje. Priėjo A. A. ir pasiūlė parūkyti. Nesitikėjo, kad ten bus V. D., jis išėjęs pasakė, kad ,,pagavom“ ir A. A. paėmė D. V. už pakarpos. Tada V. D. trenkė ramentu, kliuvo smūgis į ranką. V. D. sudavė du ar tris smūgius ramentu į šoną, ranką. A. A. laikė už apykaklės. Vėliau A. A. įsivedė į namus, ten buvo daugiau asmenų. Liepė sėstis. Iš pradžių sėdėjo ant žemės, o vėliau padavė kėdę. Pradėjo grasinti, klausė kur pinigai. V. D. grasino su elektrošoku. A. A. išsitraukė lapą ir A. A. su V. D. liepė rašyti vekselį. Buvo parašyta, kad buvo sugadintas automobilis. Eiliškumo tiksliai neatsimena, bet prieš tai liepė skambinti, kad atvežtų pinigus. Paskambino mamai, pasakė, kad reikia 1000 litų, mama pasakė, kad tokios sumos neturi ir padėjo ragelį. Vėliau skambino E. S., jis taip pat pasakė, kad neturi pinigų, bet D. V. apsimetė, kad sakė, jog turi ir reikia nuvažiuoti jų pasiimti. Pasakė todėl, kad galėtų ištrūkti. Bet niekas nevažiavo. Vekselis buvo už sugadintą ratlankį, buferį, stiklą. Surašė šiuos dalykus, liepė pasirašyti ir perskaityti garsiai, o tą viską filmavo telefonu. Nebuvo įvardinta, koks automobilis, nei kieno jis buvo. Kai pasirašė vekselį V. D. paskambino D. B. ir pasakė, kad sugavo ir liepė atvažiuoti. Jie tyčiojosi: liepė pūsti į plastmasinį butelį, kad apačia išsilygintų, grasino, kad į rūsį uždarys ir elektra kratys, V. D. turėjo elektrošoką (panašus į prožektorių), kuris skleidė garsą, prilietė prie kojos. Kai atvažiavo D. B., tada nusivedė į virtuvę, liepė išplauti indus. B. virtuvėje smūgiavo koja į kaklą, po to, kai atsistojo – ranka į krūtinę ir į šonus. Smūgiavo gal keturis kartus. Sakė, kad už skolą ir kurą. Automobilio apgadinimų neminėjo. A. A. puode virė vandenį ir sakė, kad nuplikins veidą ir tėvai nepažins ir iš nugaros ant kaklo užlašino kelis lašus. Vėl grasino, kad į rūsį uždarys, sakė elektros duos ir niekas jo neieškos. Paskui D. B. liepė sėsti į mašiną, sakė parveš namo, parvežė iki kaimo stotelės. O T. J. liko ten, jo automobilį paėmė, kaip užstatą. Nežino ar T. J. liko savo noriu, nes su juo daugiau po šio įvykio nekalbėjo. Kartu su D. B. važiavo jo draugė S. Z.. D. V. išleido stotelėje, jis paskambino mamai ar tėčiui, kad atvažiuotų pasiimti, tada grįžęs viską papasakojo tėvams ir svarstė ar kreiptis į policiją, bet nusprendė, kad nesikreips, kadangi bijojo dėl šeimos gerovės. Trečias įvykis buvo, kai sumušė D. V. ir jo tėtį, tada rašant pareiškimą, siekiant išsiaiškinti dėl ko įvyko muštynės, D. V. viską ir papasakojo tyrėjams. D. V. patvirtino parodymus duotus liudytojo apklausos metu (1 t. 14-16 b. l.), nurodydamas, jog smurtą prieš jį vartojo prieš ir po vekselio pasirašymo. Nežino, kodėl jiems susidarė įspūdis, kad D. V. galėjo kažką padaryti jų automobiliui. Dėl padarytos žalos niekas nesikreipė nei į tėvus, nei į jį. Nėra jiems skolingas. Kai D. B. atvažiavo, jis rėkė ir pradėjo smūgiuoti. Neatsimena, ar D. B. atsivežė kažkokių daiktų, priemonių. D. B. nebandė jų sutramdyti. Apie automobilį lygtai nekalbėjo. Smurtą naudojo B. akivaizdoje. A. A. ir D., grasino, vandenį verdantį lašino. Sužalojimų D. B. nematė, nes jie buvo po drabužiais. Visi virtuvėje buvo: V. D. sėdėjo ant spintelės, o A. A. stovėjo už nugaros ir šone. A. A. be sugriebimo už apykaklės padarė dar kitus smurtinius veiksmus, bet ne visus smūgius atsimena. A. A. užvirino vandenį ir grasino, kad jį užpils. T. J. negynė, nes ir pats bijojo. Jo virtuvėje nebuvo, jis buvo kambaryje. Be T. J., V. D. ir D. B., dar buvo nepažįstami mergina ir vyriškis, kurie turėjo matyti, kai liepė vekselį rašyti ir pūsti butelį. Jie nebandė įsikišti, tik juokėsi. Kai šie įvykiai buvo, tai kūno sudėjimas buvo kitoks – buvo 5-10 centimetrų žemesnis, svėrė 65 kg, dabar sveria apie 100 kg ir ūgis virš 175 centimetrų. Jų irgi kitoks buvo sudėjimas, jie buvo stambesni. Nežino, kodėl jiems susidarė įspūdis, kad D. V. galėjo kažką padaryti jų automobiliui. Dėl padarytos žalos niekas nesikreipė nei į tėvus, nei į jį. Nėra jiems skolingas. Kai D. B. atvažiavo, jis rėkė ir pradėjo smūgiuoti. Neatsimena, ar D. B. atsivežė kažkokių daiktų, priemonių. D. B. nebandė jų sutramdyti, smurtą kiti naudojo B. akivaizdoje. D. B. D. V. padarytų sužalojimų nematė, nes jie buvo po drabužiais. A. A. be sugriebimo už apykaklės padarė dar kitus smurtinius veiksmus, bet ne visus smūgius atsimena.

Teisiamojo posėdžio metu A. V. nurodė, jog V. D. ir D. B. pažįsta iš matymo, A. A. nemačiusi. Pirmas įvykis buvo, kai sūnus parėjo namo vakare ir pasakė, kad prie parduotuvės jį ir M. R. užpuolė ir grasino. Sakė, jog jį mušė V. D. su D. B.. Įvardinti tiksliai, kada tai buvo – ji negali. Galimai 2012 metų pavasarį ar vasarą. Sūnus jai sakė, kad V. D. mušė su ramentu, o D. B. tempė prie automobilio rodyti kažkokius automobilio sugadinimus, mušė ir spardė dėl kuro. Sūnus nesakė, kad prašė pinigų. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t. 62-65 b.l.), jog 2012 metų pavasarį, sūnus D. V. pasakojo, kad prie E. kaime esančios parduotuvės, reikalaudami pinigų už pavogtą kurą ar automobilio apgadinimą, jį mušė V. D. ir D. B., todėl jo draugas M. R. jiems davė 200 litų, kad daugiau jo nebemuštų. A. D. rankų ir šonų buvo mėlynės -. Nesikreipė į policiją, nes bijojo keršto, galvojo gal tuo ir pasibaigs. Nieko nežino ir negali atsakyti kas galėjo sugadinti automobilį. Pretenzijų niekas nepareiškė. Antras įvykis įvyko, kai D. jai paskambino ir pasakė, kad reikia pinigų – 1000 litų. Kam reikia – jis neatsakė, atsakius, kad tokių sumų namuose A. V. neturi, daugiau nieko neatsakė, telefone išgirdo pašalinį garsą. Bandė dar kartą skambinti, bet jau nebekėlė. Nubėgusi pas vyrą, ji pasakė, kad Dainiui kažkas blogai, nežinojo ką daryti, ar skambinti policijai, ar važiuoti ieškoti jo. Maždaug po pusvalandžio, paskambino sūnus ir prašė atvažiuoti pasiimti, važiuodami jį rado einantį keliu. Papasakojo, kad nuvežė jį į namą, mušė, visaip tyčiojosi, įvardino kas taip darė. Įvardino, kad tai buvo D. B., V. D. ir A. A.. Dėl A. A. tiksliai neatsimena. Pasakojo, kad iš jo tyčiojosi, grasino, kad uždarys į rūsį, kad tėvai nesuras, lygintuvu degins. Buvo dar elektrošokas ir grasino kratyti juo. Sakė, kad užplikins vandeniu, lašino ant nugaros verdantį vandenį. Neklausinėjo, kuris taip darė. Visų žodžių neatsimena. Taip pat sūnus minėjo, kad jam liepė rašyti raštą, jog yra skolingas 1000 litų už kurą ar žalą. Sūnus minėjo, kad ne tik dėl kuro, bet ir daugiau atsirado automobilio sugadinimų. Po šio antrojo įvykio ant D. rankų, šonų ir kitų kūno vietų atsirado mėlynės, jų buvo nemažai. Nesikreipė niekur, nes dar labiau sunerimo, ilgai galvojo ką daryti, galvojo, kad gali būti kerštas, gal tuo ir pasibaigs. Dabar jau galvotų kitaip. D. gėrė nuskausminamuosius, ji tepė mėlynes tepaliukais. Žaizdų nebuvo. Jo emocinė būklė prasta, buvo sudirgęs, irzlus, bijodavo ir naktimis nemiegodavo. Nesikreipė į specialistus, duodavo vaistų ir tiek. D. sakė, kad 200 litų draugui atidavė, bet nežino kada. Du iš kaltinamųjų, kuriuos pažįsta iš matymo, šventė Vinskų pirtyje gimtadienį. Nežino kokiais automobiliais buvo atvažiavę. Automobilius statydavosi netoli namų, tai nėra saugoma automobilių aikštelė, nes nėra nuo ko juos saugoti. Santykiai su sūnumi geri, bendrauja, išsipasakoja. D. turėjęs vaikystėje traumą, bet tai vystymuisi neturėjo įtakos ir nėra linkęs fantazuoti. Buvo iš kaltinamųjų pusės pasakyta, kad būna namai dega, tai todėl svarstė, ar kreiptis į policiją, nes bijojo. Neaišku, ką jie gali padaryti. Turėjo jie kaime prastą reputaciją. K. D., kodėl jis nesigynė, bet sakė, kad ką čia ginsies prieš juos. Neaišku ką jie su savimi turėjo. A. D. buvo labai liesas, svėrė tik 65 kilogramus. Negalėtų jis toks prieš juos pasipriešinti. Apie raštelį D. pasakė, kai grįžo kartu su juo namo po antrojo įvykio. D. davė „ibumetin“, „ibuprofen“, „emopsą“, tepaliuko, raminančių – „velerijoną“ ir šiaip vaistininkės pasiūlytų vaistų. Lyg tai dar davė „Relanium“, kuriuos turėjo namuose, kadangi kartu gyvena neįgalus žmogus. Kai kuriuos vaistus pirko vaistinėje, kitus turėjo namuose. Pirkimo kvitų neišsaugojo. Su D. ne visada važiuodavo į apklausas. Jis važiuodavo senu tėvo automobiliu, kursis 100 kilometrų imdavo apie 12-13 litrų kuro. Po antro karto buvo mėlynės ant rankų, ant šonų ir ant kojų, ant šlaunies. Po antro karto mėlynių buvo daugiau. Ant veido nebuvo jokių žymių. Sūnus nepiktnaudžiavo alkoholiu. Būdavo, kad išgeria, bet nedažnai. Jis yra baustas dėl alkoholio vartojimo. Asmeniškai liudytoja grasinimų nesulaukė tik iš sūnaus girdėjo, kad jam sakė, kad namus sudegina.

L. R. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog 2012 ar 2013 metais, tikslios datos neatsimena, žmona pakėlė ir pasakė, kad kažkas negerai su D., nes jis prašo pinigų. Po pusvalandžio paskambino D., prašė jį parvežti, pasakė kad iš jo reikalavo 1000 litų. Sutiko jį einantį keliuku, įsėdo į mašiną ir papasakojo, kad buvo išvežtas į kaimą, į kažkokį namą, kur jam grasino, kad uždarys ir niekas jo neras, kad apiplikins verdančiu vandeniu. Taip jam žadėjo padaryti dėl pinigų, už ką pinigų prašė – nepasakė. Sūnus sakė, kad mušė ir spardė jam į kojas ir į šoną. Pats R. V. sumušimų nematė, ar jų buvo po rūbais – nežiūrėjo. Į policiją nesikreipė dėl savo saugumo, bijojo, kad D. nekeršytų. Nežino ar prieš įvykius, kuomet iš sūnaus buvo prašoma 1000 litų, buvo kažkokių kitų panašių įvykių. Teigia jog jo su sūnumi santykiai geri, bendrauja artimai, išsipasakoja, tačiau su mama jis bendrauja daugiau. D. nėra linkės meluoti. Sūnus jokių skolų neminėjo. Mano, kad jeigu jis būtų turėjęs skolų, tai būtų pasisakęs. Tai vyko gal 2012 ar 2013 metų rudenį. Įvykyje dalyvavo V. D., D. B. ir A. A.. Sūnus gal ir minėjo ką konkrečiai kiekvienas darė, bet dabar liudytojas neatsimena, tik prisimena, kad sakė, jog V. D. mušė ramentu. Į jį (R. V.) niekas dėl pavogto kuro ar automobilio apgadinimo nesikreipė. Sūnus buvo užsiminęs, kad dar buvo įvykis prie pavėsinės, kad reikalavo pinigų, tuo metu sakė, kas vyko konkrečiai, bet dabar neatsimena, lygtai tie patys asmenys dalyvavo. Žino, kad sūnus baustas už administracinius pažeidimus, baudas sumokėdavo pats arba pinigų duodavo jis (liudytojas R. V.). D. gerdavo saikingai, per šventes, pastoviai negerdavo. Į apklausas važiuodavo su 1996 metų AUDI automobiliu, numeriai (duomenys neskelbtini) Tą patį automobilį vis dar turi. Dujos įdėtos prieš 3 ar 4 metus. Automobilis dujų 100 kilometrų sunaudoja apie 9 litrus. Į apklausas važiavo kokius 5 kartus, atstumas iki policijos komisariato į vieną pusę – apie 29 km.

Teisiamojo posėdžio metu M. R. nurodė, jog kaltinamuosius pažįsta iš matymo, draugų tarp jų nėra. D. V. geriausias jo draugas. Dabar su D. V. bendrauja retai. 2013 m. rugpjūčio 30 d. arba rugsėjo 30 d., t. y. dieną, kada buvo mokamos algos, jis buvo nusiėmęs pinigus ir grįžo namo. Su D. V. susitiko vakare, pasiūlė ,,prasieiti“ po kaimą – nuėjo pas M. R. tėvą, tuomet nuėjo prie parduotuvės, vadinamo bariuko. Ten buvo pažįstamų. Po to prie D. V. prisikabino ,,P.“ ir D., tikslaus motyvo neatsimena. Jie apsistumdė, rėkė apie kažkokias skolas, buvo fizinis kontaktas. Paklausęs, kiek D. V. skolingas ir pasiūlius 200 litų, jie pasakė, kad užteks. Pinigus padavė ,,P.“, o D. V. kitą dieną jam gražino 100 litų, perduodamas močiutei. Vėliau vėl visi sėdėjo ir jokių konfliktų nebuvo. Iš paties D. V. sužinojo, kad vėliau jie vėl reikalavo pinigų. Sakė, jog turi nemalonumų, kad telefonu nenori kalbėti, papasakos, kai M. R. bus kaime. Matė, kaip prie parduotuvės D. B. D. V. su ranka užgriebė, dabar neprisimena gerai, nes tą dieną po naktinės buvo nemiegojęs, gėręs nebuvo, bet prastai jautėsi. Kai vyko apklausa, tai ji vyko tragiškai – iš jo pasakyto ilgo sakinio buvo užrašytas trumpas, taisyta buvo kelis kartus. Apklausos dieną turėjo daug reikalų, tai negalėjo užsibūti. Posėdžio metu perskaičius ikiteisminio tyrimo metu jo apklausos protokolą (1 t. 84-85 b. l.), M. R. nurodė, jog viskas parašyta teisingai. Patikslino, jog davė 200 litų, nes tokią minimalią kupiūrą turėjo. Pinigų reikalavo už tai, kad neva D. V. ištraukė kurą iš jo kieme palikto automobilio. Nurodė, jog abejoja, kad D. V. turi skolų, mano, jog jeigu jis ir turi kokią skolą, tai jo mama jam tikrai duoda, kad atiduotų. Kai pinigus davė – girtas nebuvo, mano, jog D. B. nebuvo išgėręs. Prie parduotuvės tada buvo G. K.. D. B. V. sakė, kad dingo jiems kuras iš automobilio D. V. kieme ir trenkė vieną ar du kartus. Kai pinigai buvo paduoti, tada vėl visi tapo draugais ir vakaras tęsėsi. V. D. netrūksta žodžių kišenėje, tuo metu prie parduotuvės buvo žodžių agresija nukreipta prieš D. V.. ,,P.“ (D.) ant vienos kojos puikiai vaikšto su ramentais. Automobilį D. B. pastatė prie barelio, netoli nuo stalo. Viskas truko apie 10-15 minučių. D. V. sakė, ,,kam tu davei pinigus, jeigu aš nesu skolingas, dabar man reikės tau tuos pinigus atiduoti už nieką“, į ką jis atsakė, kad D. V. gali pinigų neatiduoti, bet vis tiek atidavė. D. V. papasakodavo paslaptis. Apie kuro vagystę nieko neminėjo. D. V. buvo pasimetęs, bet kai abu parėjo namo, tai viskas jau buvo pamiršta. Jis nesiskundė apie sužalojimą ir vizualiai nesimatė, jo daiktai ar drabužiai sugadinti nebuvo. Įvykį turėjo matyti G. K., ar daugiau asmenų buvo pavėsinėje – negali tiksliai pasakyti, mano, jog visi, kas dalyvavo yra čia, tik G. K. trūksta. V. D. buvo be vežimėlio, su dviem ramentais. D. B. paragino stumdamas kelis kartus D. V., kad yra skolingas. Ant parduotuvės priekio buvo apšvietimas, tačiau labai šviesu nebuvo. Naktis buvo nedebesuota, buvo tamsu, bet nebuvo taip, kad veidų neatpažintų. Ant gatvės kampo yra apšvietimo stulpas, tai minimalus apšvietimas buvo. Seniai viskas buvo, sunku atsiminti, bet lyg tais D. B. kirto kumščiu. Parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, jog prie parduotuvės atvažiavo D. su vyriškiu be vienos kojos ir D., pamatęs D. V., pradėjo kalbėti apie skolą. Pamena, kad bekojis D. V. ramentu sudavė į šoną, o D. kumščiu į krūtinę, tada jis jų paklausė ar jiems užteks 200 litų. Šiems atsakius teigiamai padavė 200 Lt, kad šie atstotų nuo D.. Kaip viskas tiksliai vyko neprisimena, nes buvo tamsu ir jis pats buvo neblaivus (1 t., 84, 85 b. l.). Patikslino, jog rodos, kad D. V. nebandė jo sustabdyti, kai jis davė pinigus.

Liudytojas G. K. nurodė, jog D. B. ir V. D. pažįsta, mokėsi toje pačioje mokykloje. A. A. žino iš matymo. D. V. yra draugas. Teigia, jog gėrė prie parduotuvės, D. V. padavė 200 litų V. D. ar D. B. už kurą, matė, kad šnekėjo, kad D. B. nusivedė D. V. prie mašinos. Ką jie šnekėjo, negirdėjo, tik girdėjo, kad kalba buvo dėl kuro. Tą dieną jis (G. K.) buvo labai apsvaigęs nuo alkoholio. Yra girdėjęs, kad neva D. V. pavogė kurą, tai girdėjo iš D. V.. Žino, kad M. R. padavė 200 litų, nes D. V. prie savęs neturėjo pinigų. Jam matant pinigų nepadavė, bet paskui pasakė. Ikiteisminio tyrimo metu sakė teisybę, niekas neprašė, kad jis ko nors nesakytų. Perskaičius parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 87 b. l.), G. K. nurodė, jog juos tvirtina – jam matant D. V. niekas nemušė, jis neprašė, kad jo nemuštų. Matė D. B. automobilį, atstumas buvo 15-20 metrų iki jo, apgadinimų nematė. Su A. A. nebendravęs, jo tą vakarą prie parduotuvės nebuvo. Su D. V. yra kalbėjęs apie tai, jog jį kaltina dėl kuro vagystės, bet ar pavogęs – nežino. V. D. vežimėlis buvo mašinoje, jis ėjo su ramentais. Pats nematė, kaip V. D. sudavė V., tik V. sakė. Teigia, jog jeigu D. V. būtų mušę, būtų įsikišęs. D. V. sakė, kad kuro nevogė, nėra girdėjęs, kad D. V. vagiliautų. Matyt neteisingai suprato klausimą, kai jo klausė, iš tikrųjų D. V. sakė ne, tai reiškia, kad jis nevogė. D. V. neigė, kad kurą vogė. Jis gynėsi nuo kaltinimų, teigia, jog apklausiamas galimai ne taip suprato.

L. S. Z. (kaltinamojo V. D. pusseserė) nurodė, jog A. A. yra jos pažįstamas, D. B. – draugas. D. V. – tik žino. Apie kuro vagystę sužinojo iš D. B.. Jis papasakojo, kad buvo pavogtas kuras, parodė, kur apgadinta mašina. Sakė, kad kurą pavogė D. V., kai pas jį pirtelėje buvo gimtadienis, pats sakė, kad nematė kai vogė. Vėliau iš J. sužinojo, kad D. V. gyrėsi dėl to, kad pavogė kurą. Žino apie įvykį pas A. A.. V. D. paskambino D. B., kad atvežtų alkoholio ir jis kartu su liudytoja nuvežė į A. A. namus, kur tuo metu buvo T. J., V. D., A. A. – visi gėrė alkoholį. Būnant ten ji ir sužinojo apie kuro vagystę, o iki tol nežinojo nieko. D. B. sakė D. V., kad esi skolingas už padarytą žalą 150 litų. D. V. prisipažino, kad yra skolingas ir žadėjo skolą atiduoti. Šis pokalbis buvo po to, kai D. V. buvo atidavęs 50 litų. Pas A. A. jai matant D. V. niekas nemušė. Su D. B. buvo visada kartu, bet trumpam buvo išėjusi į kambarį. Ten dar buvo L. A. su R. T.. Kai atvažiavo, V. jau buvo, jis gal ir buvo išsigandęs, neatsimena, nes tai vyko seniai. Jis sužalotas nebuvo. Kad jį mušė – nesakė, girdėjo, kad kažkam skambino, prašė pinigų, kiek – neatsimena. D. B. prašė 150 litų. Paskui ji su D. B. D. V. parvežė iki kaimo, iki namų nevežė. Važiuojant taip pat vyko pokalbis apie skolą ir kada ją grąžins. D. B. tą dieną alkoholio nevartojo, D. V. buvo vartojęs. Kai skambino D. prašydamas alkoholio, dėl D. V. jis nieko nesakė. Teigia, jog D. B. pažįsta daug metų ir jis tikrai neprašė išreikalauti skolos. Kai buvo prie parduotuvės, tai D. B. nusivedė D. V. prie mašinos, kad parodytų kokią žalą padarė. D. V. sutiko nueiti ir po to jie grįžo prie pavėsinės. Visi vėl po to gėrė. D. B. negėrė. Dar buvo G. K., G. K., D. su G., V. (D.), D. (B.) ir ji. Matė, kad M. R. davė 50 litų, tikrai ne 200 litų. D. V. sakė, kad atlygins tuos pinigus, žadėjo padirbti pas kažką. D. B. nepaėmė pinigų, juos paėmė V. D.. Kodėl D. B. nepaėmė pinigų – nežino. Gal jis norėjo, kad jam grąžintų visus pinigus, o ne dalimis. Ar V. D. tuos pinigus atidavė D. B. –nežino. Prašė už sugadinimą 150 litų. Mano, jog pirmiausia buvo pas A. A. namuose, o po to įvykis prie parduotuvės. D. V. niekas nemušė. Jis buvo girtas, jam visi sakė, kad jis eitų namo. Dažnai V. D. skambina ir prašo atvežti alkoholinių gėrimų. Tą kartą jis paskambino, kai ji su D. B. kartu važiavo iš darbo Kaune. D. B. sakė D. V., kad šis grąžintų skolą, nieko jam nedarė – buvo tik paėmęs už rūbų, už atlapų ir patampė, pakratė. D. B. anksčiau bendravo su D. V., būdavo, kad baliavojo jo pirtyje. Apie kuro vagystę D. B. sužinojo iš T. J., kuriam sakė pats D. V., kad pavogė kurą. Nežino, kodėl kiti sako, kad M. R. davė ne 50 litų, o daugiau, bet liudytoja teigia, jog matė, kaip davė 50 litų. Liudytoja teigia, jog po V. pirtyje švęsto gimtadienio, matė apgadinimus prie bako D. B. automobilio bako dangtelio. Po avarijos tie sugadinimai buvo sutvarkyti. A. namuose girdėjo, kad A. A., D. B. ir V. D. rėkia ant D. V.. Nežino, ar ten buvo T. J.. Prie parduotuvės D. V. nebuvo blaivus, matėsi, kad yra girtas, visi jį vijo namo, bet vėl ateidavo. Kaip D. V. atsidūrė pas A. A. - nežino. Visi rėkė ant jo ir viskas. Nežino, ar tame name yra rūsys, apie filmavimą, tyčiojimąsi iš D. V. – nieko nežino.

Liudytoja A. B. – kaltinamojo D. B. mama, nurodė, jog D. V. žino iš matymo. Žino, kad įvyko konfliktas dėl ištraukto kuro. P. V. buvo balius ir naktį iš automobilio bako ištrauktas kuras ir apgadintas kuro bako dangtelis. Apgadintą dangtelį matė. Sūnus sakė, kad mašina buvo pas V. ir ten sugadinta spynelė – sulūžę kažkas. Spynelė buvo su užraktu, o dangtelis buvo atidarytas su atsuktuvu. Padaryta žala nedidelė, tiksliai kiek – nežino. Automobilis registruotas jos vardu, juo naudojosi abu. Į policiją nesikreipė. P. V. nėjo, nes nedidelė žala. Automobilį pirko 2011 metais, pirko per pusę su sūnumi. Perkant bako spynelės neapžiūrėjo, apžiūrėjo tik tada, kai sūnus pasakė, kad sugadinta – buvo sulūžusi spynelė, apibraižytas ir sulankstytas dangtelis. Spynelė neužsirakino, bet ja buvo galima naudotis. Žalos niekas neatlygino, sūnus niekur nesikreipė. Nesakė sūnus, kad prašė ar gavo už tai pinigus. Mažai jis būna namuose, daug dirba. Dabar to automobilio nebeturi. Kai dar jį turėjo, įvyko autoįvykis, po kurio automobilį sutvarkė ir 2013 m. birželio mėnesį pardavė. Žalą apmokėjo draudimas. Apie ištrauką kurą sūnus pasakė po kelių dienų, sakė, kad kurą ištraukė D. V.. Taip pat sakė, kad pats nematė, bet kažkas jam pasakė. Automobilį apžiūrinėjo tik draudimas, bakelio nežiūrėjo. Pati ji dalyvavo toje apžiūroje, nežiūrėjo, ar rakinasi bakelis. Per avariją buvo sugadintas automobilio šonas iš keleivio pusės, jį visą perdažė.

Liudytoja D. D. (dabar B.) nurodė, jog yra D. B. brolio žmona. Su V. anksčiau bendravo. Žino tik tiek, kad D. B. nukentėjo nuo D. V., nes iš jo mašinos ištraukė kurą, kai ji šventė savo gimtadienį D. V. sodyboje. Po gimtadienio išgirdo kalbas, kad iš D. B. mašinos buvo ištrauktas kuras, nežino, kas nusprendė, kad tai padarė būtent D. V., bet visi jį įtarė. P. E. parduotuvės D. V. su D. B. kalbėjo apie žalą dėl ištraukto kuro, buvo nuėję apžiūrėti automobilio. Nežino, ar D. V. sutiko su žala. Už padarytą žalą M. R. siūlė pinigų B., bet jis neėmė. Ar kas nors paėmė – nežino, nes nematė. Kas buvo A. namuose – nežino. Pati nematė B. apgadinto automobilio, bet žino, kad jo automobilis buvo ,,Audi A4“ baltas.

Liudytoja B. K. nurodė, jog 2014 m. gruodžio 30 d. dirbo Alytaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo vyriausiąja tyrėja. Byloje dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kurioje įtariamieji buvo D. B. ir kiti asmenys, apklausinėjo D. V.. Toje byloje taip pat apklausė T. J.. Apklausa vyksta tokiu būdu – asmuo pasakoja apie įvykį dėl kurio kreipėsi, nes buvo V. pareiškimas. T. J. buvo minimas D. V. apklausoje, todėl ir T. J. apklausinėjo apie tas aplinkybes, kurias pasakojo D. V.. Neatsimena, ką jis kalbėjo, bet ką jis pasakojo, tą ir rašė. Aplinkybės, apie kurias pasakojo T. J. prieš tai nebuvo žinomos, todėl liudytoja norėjo jas išsiaiškinti. Kiek atsimena, tai apklausė tris žmones. Kai baigė apklausą, davė perskaityti, mano, kad perskaitė, nes ji būtinai sako, kad perskaitytų, kad nieko blogo nebūtų prirašyta. Paklausė ar tikrai viskas parašyta teisingai. Jeigu parašyta, kad perskaityta, surašyta teisingai ir yra parašas, vadinasi turėjo būti skaitęs. Ji apklausinėjo D. V. pirmą kartą ir tos apklausos metu paaiškėjo, kad kažkas jau yra vykę anksčiau, todėl parašė tarnybinį pranešimą apie galimai padarytą kitą nusikalstamą veiką. Vėliau šią bylą perdavė dėl nuo 2015 metų pradžios įvykusios įstaigos reorganizacijos.

L. V. L. A. apskrities vyriausiojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresnysis specialistas nurodė, jog nuo 2015 m. jis pradėjo tirti šią bylą. Asmeniškai apklausė nukentėjusįjį ir jo tėvus, atliko automobilio apžiūrą. Pareiškimą taip pat priėmė jis, nes ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tarnybiniu pranešimu. Priėmęs nukentėjusiojo pareiškimą, apklausė jį būtent dėl tų įvykių apie kuriuos pasakojo. Kiek atsimena, apklausų metu uždavė klausimą, kodėl jis po tiek laiko kreipėsi į teisėsaugą, tai jis buvo labai sunerimęs ir sakė, kad bijojo tuo metu kreiptis į policiją. D. V. abejojo rašydamas pareiškimą, sakė, kad bijo dėl savo šeimos ir jo paties augumo ir kad normaliai į kaimą negalės išeiti, įvardino, kurių asmenų bijojo, bet dabar liudytojas neatsimena. Jis toks lėtas, ramus žmogus. Paaiškino jam, kad reikia rašyti, nes vėl gali kažkas atsitikti. Taip pat atsimena, kad buvo apklaustas liudytojas G. K., T. J. neatsimena. Pateikus liudytojui T. J. apklausos protokolą (1 t. 70-72 b. l.) V. L. nurodė, jog nusprendė T. J. iškviesti, nes kilo įtarimas, kad T. J. galėjo žinoti, kad D. V. veža, kad išsiaiškintų santykius su A. A.. Todėl jį apklausė papildomai, būtent dėl šių aplinkybių. Aišku, jog T. J. viską neigė, atrodė, kad sako netiesą. T. J. nieko nežinojo apie įvykius, kurių metu buvo pavogtas kuras. Prieš pasirašydamas protokolą, T. J. jį perskaitė. Neatsimena, ar kažką taisė, bet jis tikrai perskaitė protokolą. Nesukėlė abejonių jo psichinės sveikatos būklė, užrašė viską, ką jis sakė. T. J. nenurodė, kad D. V. pavogė kurą ir apibraižė automobilį. Liudytojas V. L. taip pat nurodė, jog buvusį D. B. automobilį surado Butrimonių kaime, pas kitą šeimininką ir jį apžiūrėjo. Buvo sugadintas automobilio priekis, automobilį nufotografavo, jo tuometinis savininkas patvirtino, kad nieko neremontavo ir jokių subraižymų nebuvo.

Įtariamojo A. A. parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuota, jog jis nurodė vietą prie savo namo, kur T. J. pastatė automobilį, iš kurio išlipusiam D. V. V. D. keletą kartų ramentu stuktelėjo per kojas ir nugarą, o jis pats pastvėręs už pakarpos įstūmė D. V. pro duris. Taip pat jis parodė kėdę priešais stalą, ant kurios pasodino D. V. ir sėdinčiam sudavė ne mažiau kaip tris kartus į veidą, krūtinės sritį, reikalavo pinigų, ant šio stalo D. V. parašė skolos lapelį. Taip pat ant šios kėdės sėdintį D. V. mušė vėliau atvažiavęs D. B. (2 t., 70-73 b. l.).

2015-04-24 tarnybiniame pranešime nurodyta, jog A. A. aprodė savo namus, pats ieškojo paskolos raštelio, tačiau jo nerado (1 t., 122 b. l.).

Nukentėjusysis D. V. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė E. kaimo parduotuvę bei prie jos esančią pavėsinę, vietą prie parduotuvės sienos, kurioje D. B. su V. D. reikalavo pinigų už pavogtą kurą bei V. D. vieną kartą ramentu sudavė į šoną. Taip pat parodė A. A. namą ir kiemą, kur buvo tempiamas į namo vidų, vietą ant grindų, kur liepė jam sėstis ir kur tyčiojosi A. A. ir V. D. bei vietą, kur parašė vekselį, taip pat fotelį, kur jam sėdint D. B. spyrė į kaklą bei kumščiavo į krūtinės sritį (1 t., 33-39 b. l.).

2015-03-03 specialisto išvada Nr. G 219/15 (06) nustatyta, jog D. V. teismo medicinos apžiūrai neatvyko bei jo apžiūros sveikatos priežiūros įstaigoje medicinos dokumentai nepateikti, todėl nėra galimybės įvertinti objektyvias trauminio poveikio žymes ir nėra galimybės nustatyti sužalojimo padarymo mechanizmą, sužalojimo padarymo laiką, trauminių poveikių skaičių bei kvalifikuoti sveikatos sutrikdymo mastą. Neatmetama fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam galimybė (esant liudytojų ir įtariamųjų parodymams).

Iš automobilio registracijos operacijų matyti, jog 2011-07-07 automobilį ,,Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo A. B., kurį įregistravo 2011-07-23, 2014-08-05 šį automobilį įsigijo R. M., kurį iš jos 2015-01-14 įgijo S. A. (1 t., 118-121 b. l.).

Automobilio apžiūros protokole (1 t., 110-117 b. l.) užfiksuota, jog 2014-04-03 apžiūrėtas baltas ,,Audi A4“ automobilis, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Apžiūros metu nustatyta, kad automobilio priekis nuardytas, nėra priekinio buferio, priekinių artimųjų bei tolimųjų šviesų. Automobilio galas nenuardytas, viskas savo vietose, galinė dešinė pusė nenubraižyta, galinis sparnas sveikas, kuro užpylimo bako dangtelis sveikas, nesubraižytas. Šiek tiek matosi apsitrynę dažai ties vieta, kur paprastai dangtelis atidaromas. Bako kamštis atsukamas įprastai, defektų nėra, kamštis be spynelės.

Ikiteisminis tyrimas pagal BK 181 str. 2 d. pradėtas 2015-01-02 pagal tarnybinį pranešimą, iš kurio matyti, jog atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 52-1-01325-14, papildomai apklausus nukentėjusįjį D. V. ir kitus liudytojus, buvo nustatytos kitos – sunkesnės nusikalstamos veikos požymiai (1 t., 1 b. l.).

Protokolas pareiškimas, surašytas 2015-01-06, kuriuo D. V. prašo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl to, jog V. D. ir A. A. prievarta įsitempė į namą, davė tuščią lapą, liepė rašyti paskolos raštelį dėl sugadinto A. bei D. turto, grasino, kad uždarys rūsį, liepė pas giminaičius ieškoti pinigų, nepavykus jų gauti, jie iškvietė B., kuris atvažiavęs vartojo smurtą ir grasino uždaryti į rūsį (1 t., 10-11 b. l.).

Dėl veikos, padarytos 2012 metų pavasarį.

Aptartais įrodymais nustatyta, jog 2012 m. balandžio 14 d. į V. sodyboje švenčiamą D. D. (B.) gimtadienį D. B. buvo atvykęs savo automobiliu ,,Audi A4“, kurį sodyboje paliko nakčiai. 2012 metų pavasarį, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau kaip 2012 m. balandžio 14 d. prie E. kaimo parduotuvės tarp D. V. ir D. B. įvyko šių aplinkybių aiškinimasis, į šį aiškinimą įsitraukė ir V. D., D. B. rodė V. savo automobilio kuro baką, teigdamas, jog jis apgadintas, kartu su D. V. buvęs jo draugas M. R. davė B. pinigų, kurių šis neėmė, o paėmė V. D..

Šias aplinkybes patvirtina visi toje vietoje ir tuo metu buvę asmenys. Kitos šio įvykio aplinkybės liudytojų parodymuose nurodomos skirtingai. Įvertinus tai, jog nagrinėjamas įvykis vyko prieš daugiau kaip dvejus metus iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir beveik prieš ketverius iki nagrinėjimo teisme, daugelis įvykyje dalyvavusių asmenų buvo neblaivūs, teismas remiasi tik tais nukentėjusiojo, liudytojų bei kaltinamųjų parodymais, kurie papildo vieni kitus arba patvirtinti kitais objektyviais bylos duomenimis.

D. B. dėl šios veikos kaltinamas tuo, jog prievartavo D. V. turtą. Atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo svarbiausias kriterijus yra nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę (tikrą ar ginčijamą) reikalauti iš nukentėjusiojo pinigų. Kaip matyti iš D. B. parodymų, jis buvo įsitikinęs, jog kurą iš prie V. sodybos palikto automobilio ištraukė ir automobilį apgadino būtent D. V.. Pagrindą tokiam įsitikimui suteikė ne tik ta aplinkybė, jog iš karto po šventės sodyboje pastebėjo, jog automobilyje mažiau kuro, bet ir tai, jog pasklidus kalboms apie kuro ištraukimą, D. B. apžiūrėjo automobilį ir pastebėjo apgadinimą ties kuro baku. Būtent tokias aplinkybes D. B. nurodė D. V. ir tai patvirtina daugelis pavėsinėje prie E. kaimo parduotuvės buvusių asmenų – M. R., G. K., S. Z., G. K., D. D. (B.), pats nukentėjusysis D. V.. Taip pat bylos duomenimis nepaneigti ir D. B. parodymai, jog jis D. V. nurodė, jog jam padaryta žala yra apie 150 litų. Įvertinus šiuos įrodymus teismas daro išvadą, jog D. B., būdamas įsitikinęs, jog 150 litų žalą padarė D. V., iš jo reikalavo šios žalos atlyginimo. Nors nukentėjusysis ginčija, jog tokią žalą padarė, tačiau tiek šiuo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu nustatyti, ar tikrai D. B. automobilis buvo sugadintas – nėra ir nebuvo galimybių. kadangi D. V. į teisėsaugos institucijas iš karto po įvykio nesikreipė, o visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Nors prokuroras teigia, kad tai, jog automobilis sugadintas patvirtina šio automobilio apžiūra, tačiau kaip nustatyta, galimas kuro pagrobimas ir automobilio apgadinimas V. sodyboje įvyko 2012 m. balandžio 14 d., o automobilis 2013 metais po patirtos avarijos buvo suremontuotas, perdažytas ir parduotas. Nors automobilio apžiūros protokole nurodoma 2014 m. balandžio 3 d. apžiūros laikas, tačiau teismas laiko, jog tai rašymo apsirikimas, kadangi tame pačiame protokole nurodoma, jog toliau yra 2014 m. rugsėjo 17 d. protokolo tęsinys, o byloje esančios automobilio ,,Audi“ nuotraukos pateiktos kaip priedas prie 2015 m. balandžio 3 d. apžiūros protokolo. Be to, automobilis apžiūrimas dalyvaujant S. A., kuris pagal automobilio registracijos duomenis, įsigijo jį 2015 m. sausio 14 d. Įvertinus šias aplinkybes bei tai, jog 2014 m. balandžio mėnesį dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, laikytina, jog automobilio apžiūros protokolas surašytas 2015 m. balandžio 3 d. Nors iš apžiūros protokolo matyti, kad stipriai apgadintas automobilio priekis, o prie kuro bako sugadinimų nesimato, tačiau tai neleidžia daryti išvados, jog automobilio kuro bako dangtis ir vieta aplink jį yra tokios pačios būklės, kaip 2012 metų pavasarį, kadangi nepaneigta aplinkybė, jog po patirtos avarijos D. B. remontavo ir perdažė visą auotmobilį ir tik po to pardavė. D. B. nurodoma pinigų suma, kuria jis įvertino automobiliui padarytą žalą yra pakankamai nedidelė, todėl teigti, jog pasinaudodamas kuro ištraukimo dingstimi, jis būtų prievartavęs D. V. perduoti nepagrįstai didelę pinigų sumą – nėra pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog D. B. veiksmuose, atliktuose 2012 m. pavasarį prie E. kaimo parduotuvės nėra nusikaltimo, numatyto BK 181 str. 2 d. sudėties. Akivaizdu, jog galimai D. B., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo tikrą ar tariamą teisę. Tačiau tokia veika pagal BK 294 straipsnio 1 dalį gali būti inkriminuojama tik tuomet, jeigu dėl tokios teisės vykdymo buvo padaryta didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – jeigu savavaldžiavimas padarytas panaudojus psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis teismas formuoja praktiką, jog kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu.