Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Mefodijos Povilaitienės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. F. skundą Migracijos departamentui prie vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos nuomone, atsakovas netinkamai pritaikė Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – Įvertinimo tvarkos aprašas) ir neteisingai nustatė Lietuvos Respublikoje pragyventą laikotarpį. Asmens judėjimas iš valstybės į valstybę nėra išvykimas gyventi į užsienio valstybę. Atsakovas turėjo įvertinti ir Įvertinimo tvarkos aprašo 37 punkte nurodytas aplinkybes – deklaruotą gyvenamąją vietą, darbą pagal darbo sutartį, mokesčių mokėjimą ir kita. Atvykus į Lietuvą atsakingi pareigūnai ne visais atvejais spaudu į asmens kelionės dokumentą pažymi sienos kirtimo faktą. Tokia žyma niekada nedaroma atvykus iš Europos Sąjungos valstybės. Kadangi pareiškėja ne visada atvykdavo iš Rusijos Federacijos ir Baltarusijos, ne visi atvykimo atvejai užfiksuoti. Pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), ji dirba (duomenys neskelbtini) direktore.

Pareiškėja iš Migracijos departamento 2013-10-09 sprendimo turinio suprato, kad atsakovas jos atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir 53 straipsnio 10 dalies nuostatas, reglamentuojančias institucijos teisę neišduoti leidimo nuolat gyventi, esant atitinkamoms nustatytoms aplinkybėms, t. y. nustačius, kad asmuo buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų ilgiau nei 10 mėnesių per 5 metų laikotarpį. O. F. nuomone, Migracijos departamentas jos atžvilgiu taikydamas Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatas, įstatymą taikė atgaline tvarka, nes Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatos įsigaliojo tik nuo 2013-07-15, o prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ji pateikė 2013-07-12. Lietuvos Respublikos įstatymai atgal negalioja. O. F. Lietuvos Respublikoje gyvendama nuo 2007-03-28 iki 2013-07-12, negalėjo žinoti apie įstatymo leidėjo teisės aktus, kurie pradės galioti nuo 2013-07-15. Penkerių metų laikotarpis pasibaigė dar 2012 m., kai nebuvo žinoma apie reglamentavo pasikeitimą. Pareiškėjos nuomone, Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatos galioja užsieniečiams, kurie Lietuvos Respublikos gyvena turėdami leidimą laikinai gyventi po Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje reglamentuotų nuostatų įsigaliojimo.

Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.

Leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Pagal Įvertinimo tvarkos aprašo 37 punktą apskaičiuojant pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinami, vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos informacinėje sistemoje (toliau – VSAT informacinė sistema); pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, teritorinės policijos įstaigos migracijos padalinio ir / ar Migracijos departamento gauta vykdant funkcijas. Pagal Įvertinimo tvarkos aprašo 38.2 punktą, jeigu įvertinus Aprašo 51 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 10 mėnesių, tai užsieniečio pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis skaičiuojamas nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją dienos.

VSAT informacinių sistemos duomenimis pareiškėja nuo 2008-07-12 iki 2013-07-12 buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 1146 dienas. Migracijos departamentas padarė išvadą, jog O. F. neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Pažymėjo, kad Įstatymo 53 straipsnis 10 dalies nuostata Įstatymas papildytas priėmus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1, 2, 6, 9, 10, 11, 12¹, 17, 19, 21, 22, 24, 26, 33, 37, 38, 40, 43, 49¹, 50, 53, 54, 55, 57, 58, 89, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 128, 131, 133, 139, 140¹, 141¹ straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 44¹, 49³, 99¹, 103¹, 105, 105¹, 105², 105³, 105⁴, 106¹ straipsniais ir 12², 13, 14, 15, 16, 18, 20, 145 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą (toliau – Pakeitimo įstatymas), įsigaliojusį 2013-01-01. Pakeitimo įstatymo 62 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymai, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusią tvarką. O. F. nebuvo pateikusi prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi iki 2013-01-01. Konstitucinis Teismas 2007-11-29 nutarime nurodė, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Teisiniai santykiai dėl leidimo nuolat gyventi įgijimo nebuvo prasidėję (pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo išduoti leidimo nuolat gyventi iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos). Taigi, ginčijamas sprendimas atitinka įstatymo negaliojimo atgal, teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo principus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2013-10-09 sprendimo Nr. (15/5-7)31U-00012, kuriuo pareiškėjai nuspręsta neišduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad O. F. 2013-07-12 Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Migracijos poskyriui pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje (b. l. 32-35). Prašyme pareiškėja nurodė, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas su 2013-07-18 raštu Nr. (15/5-7)10K-25391 kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą ir prašė pranešti, ar pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Šiame rašte pažymėta, kad per 10 darbo dienų nuo paklausimo gavimo Valstybės saugumo departamente dienos negavus atsakymo, užsienietės gyvenimas Lietuvos Respublikoje bus laikomas nekeliančiu grėsmės valstybės saugumui (b. l. 65). Valstybės saugumo departamento atsakymas negautas.

Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Migracijos poskyris 2013-09-03 kvietimu Nr. 30-60-7-S-966 O. F. prašė skubiai atvykti į Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Migracijos poskyrį dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir pateikti raštišką paaiškinimą apie buvimą / nebuvimą Lietuvoje bei turimų užsieniečio pasų visų puslapių kopijas (b. l. 70). Pareiškėja 2013-09-17 paaiškinime nurodė, kad Lietuvos Respublikoje be pertraukos gyvena daugiau nei 5 metus, visą tą laikotarpį jos gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad iš Lietuvos Respublikos paskutinius pastaruosius metus buvo išvykusi į Rusijos Federaciją, Baltarusijos Respubliką, Ukrainos Respubliką, Vokietijos Federacinę Respubliką ir Šveicariją. Ji buvo išvykusi 2011 m., 2012 m. ir 2013 m. sausio, kovo, birželio, liepos bei rugpjūčio mėnesiais, tačiau konkrečių datų negali nurodyti. Rusijos Federacijoje gyvena pareiškėjos senyvo amžiaus mama, kurią dažnai jai tenka lankyti, tačiau O. F. niekada į Rusijos Federaciją nebuvo išvykusi nuolat gyventi (b. l. 63–64). Atsakovas, įvertinęs tai, kad pareiškėja neatitinka nė vieno iš leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, 2013-10-09 priėmė sprendimą Nr. (15/5-7)31U-00012 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) pilietei O. F.“. Prašomą panaikinti sprendimą Migracijos departamentas motyvavo Įstatymo 53 straipsnio 1 ir 10 dalimis, 55 straipsnio 2 dalimi bei Įvertinimo tvarkos aprašo 38.2 punktu. Sprendimas pareiškėjai išsiųstas 2013-10-10 pranešimu Nr. (15/5-7)10K-35783 (b. l. 74). Pakartotinai išsiųsta 2014-02-07 pranešimu Nr. (15/5-7)10K-5543 (b. l. 11), o Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2014-03-17 raštu Nr. (15/5-7)10K-11289 (b. l. 10) dokumentai grąžinti dėl to, kad užsienietė jų neatsiėmė.

Teisinius santykius dėl pareiškėjos prašomo ilgalaikio leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos. Pagrindai, kuriems esant galėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi, nustatyti Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 3 dalies nuostatas užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, (...); 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

2012-06-30 įstatymu Nr. XI-2189 priimta ir nuo 2013-01-01 įsigaliojo Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis. Šioje teisės normoje nustatyta, kad leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis buvo redaguota 2013-06-27 įstatymu Nr. XII-436, kuris įsigaliojo nuo 2013-07-16, tačiau nuostatos dėl pragyvento laikotarpio pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą skaičiavimo liko tos pačios.

Leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas remiantis vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Pragyventas laikotarpis skaičiuojamas vadovaujantis Įvertinimo tvarkos aprašu. Įvertinimo tvarkos aprašas Vidaus reikalų ministro 2013-05-23 įsakymu Nr. 1V-456 buvo išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusia nuo 2013-05-31, ir jo 36 punkte buvo nustatyta detalesnė pragyvento laikotarpio prašant išduoti leidimą pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, skaičiavimo tvarka. Įvertinimo tvarkos aprašo 36 punkte buvo numatyta, kad, jei užsienietis siekia gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu įvertinama ir nustatoma, ar užsienietis (...) pragyveno Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Nuo 2014-03-01 Įvertinimo tvarkos aprašo 36 punkto nuostatos dėl pragyvento laikotarpio skaičiavimo asmenims, prašantiems išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu paliktos nepakeistos.

Atmesdamas pareiškėjos skundą atsakovas rėmėsi Įvertinimo tvarkos aprašo 38.2 papunkčiu, nurodančiu, kad, jeigu įvertinus aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis skaičiuojamas, jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių – nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją dienos.

Pareiškėjos atžvilgiu atsakovas pritaikė Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatą ir remdamasis VSAT informacinės sistemos duomenimis suskaičiavo, kad 5 metų laikotarpiu, skaičiuojamu prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą, pareiškėja buvo išvykusi 1146 dienas, t. y. daugiau nei trejus metus. Pareiškėja VSAT informacinės sistemos duomenų neginčijo, skaičiavimo netikslumų nenurodė. Pareiškėja argumentavo, kad apskaičiuojant pragyventą laikotarpį turėjo būti remtasi ir kitais Įvertinimo tvarkos aprašo nurodytais duomenimis. Konkrečiai Įvertinimo tvarkos aprašo 37 punktas nurodo, kad apskaičiuojant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinami šie duomenys apie užsienietį: laikotarpis, kuriuo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje; Lietuvos Respublikoje dirbtas laikotarpis; mokymosi, studijavimo, stažavimosi, kvalifikacijos kėlimo ar profesinių mokymų Lietuvos Respublikoje laikotarpis; turimi kitų valstybių išduoti leidimai gyventi ir vizos; kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos, įrašai apie gyvenamąją vietą užsienio valstybėje ir kiti įrašai bei žymos; vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti VSAT informacinėje sistemoje; sveikatos priežiūros Lietuvos Respublikoje esančioje sveikatos priežiūros įstaigoje ir/ar Lietuvos Respublikoje gaunamų išmokų ar socialinių pašalpų mokėjimo laikotarpis; nepilnamečių vaikų ugdymo, mokymosi, studijavimo ar sveikatos priežiūros ikimokyklinio ugdymo, mokymo ar sveikatos priežiūros įstaigose vieta ir laikotarpis, turimas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nepilnamečių vaikų duomenys, nurodyti aprašo 37.3–37.6 punktuose; sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, turimas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, duomenys, nurodyti aprašo 37.1–37.8 punktuose; pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, migracijos tarnybos ir/ar Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas. Tačiau pareiškėja jokių kitų Įvertinimo tvarkos apraše nurodytų duomenų, kurie galėtų patikslinti ar pakeisti atsakovo skaičiavimus nepateikė. Nors ji nurodė, kad kartais jos atvykimas į Lietuvos Respubliką nebuvo pažymimas sienos kirtimo metu, tačiau nenurodė nei kada, nei į kokią Europos Sąjungos šalį buvo išvykusi ir kada atvykusi į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja turėjo galimybę pateikti kelionės sutartis, išlikusius lėktuvų bilietus, viešbučių užsakymus, susirašinėjimą dėl paslaugų užsienyje suteikimo ar panašius dokumentus. Penkeri metai nėra toks ilgas laiko tarpas, kad nebūtų galima prisiminti, kada ir kur pareiškėja buvo išvykusi ir kada grįžo į Lietuvos Respubliką. Vien tai, kad pareiškėja nuo 2012-01-03 yra deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) savivaldybėje (b. l. 96) Įvertinimo tvarkos apraše nurodytų pragyvento laikotarpio skaičiavimo taisyklių nekeičia. Pareiškėja pateikė duomenis, kad ji dirbdama (duomenys neskelbtini) gavo darbo užmokestį bei mokėjo mokesčius (b. l. 99-103). Šis faktas sutinkamai su Įvertinimo tvarkos aprašo 37 punktu yra svarbus skaičiuojant pragyventą laikotarpį, tačiau, atsižvelgiant į VSAT informacinės sistemos duomenis, matyti, kad pareiškėja darbo užmokestį gavo už ne Lietuvos Respublikoje atliktą darbą, nes jos tuo metu Lietuvos Respublikoje nebuvo. (duomenys neskelbtini) savininkas yra pareiškėjos sutuoktinis (b. l. 49-51, 59-61), darbo laiko žiniaraščiai nepateikti, todėl buvimas Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, už kurį gautas darbo užmokestis, šiuo dokumentu nepatvirtintas. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nurodytas 10 mėnesių laikotarpis yra skaičiuojamas nepriklausomai nuo jokių aplinkybių, tame tarpe ir objektyvių, buvimo. Pareiškėja jokių pateisinamų aplinkybių taip pat nenurodė, motinos liga ir slaugos poreikis dokumentais nepatvirtintas. Atsakovas, apskaičiuodamas pragyventą laikotarpį vadovavosi jam pateiktais duomenimis, pareiškėja buvo prašyta pateikti papildomus dokumentus, jai buvo išaiškintas Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies reikalavimas (b. l. 70), tačiau ji pateikė tik nekonkrečius paaiškinimus (b. l. 63-64). Daroma išvada, kad duomenų rinkimo ir vertinimo pareigą Migracijos departamentas atliko tinkamai.

Pareiškėja teigia, kad jos atžvilgiu Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nurodytas reikalavimas buvo pritaikytas atgal, jai negalint žinoti ateityje būsimo teisinio reguliavimo. Kaip jau buvo minėta ši Įstatymo nuostata įsigaliojo nuo 2013-01-01. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2007-03-28 ir nuo tol nepertraukiamai tęsiamas iki 2014-03-20. Prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pareiškėja pateikė 2013-07-12, t. y. jau galiojant Įstatymo 53 straipsnio 10 daliai. Pakeitimo įstatymo 62 straipsnio 2 dalis nustatė, kad prašymai, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusią tvarką. Taigi, atsakovas turėjo teisę ir pareigą pareiškėjos prašymą nagrinėti pagal Pakeitimo įstatymu priimtas nuostatas. Teismo vertinimu, Pakeitimo įstatymu nebuvo nustatytas naujas teisinio santykio reguliavimas. Iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas numatė pareigą pragyventi 5 metus be pertraukos, o Įstatymo 53 straipsnio 10 dalimi buvo tik patikslintos įstatyminės nuostatos, apibrėžiančios kaip ši pertrauka turi būti apskaičiuojama. Pastoviai išvažiuodama ne vieną mėnesį trunkantiems laikotarpiams iš Lietuvos Respublikos, pareiškėja neturėjo pagrindo tikėtis, kad jos gyvenimas bus vertinamas kaip gyvenimas be pertraukos. Pareiškėja 2008 metais, skaičiuojant nuo 2008-07-12 Lietuvos Respublikoje iš 140 dienų praleido 54 dienas, 2009 metais pareiškėja Lietuvos Respublikoje nebuvo ne mažiau nei 192 dienas (tikslus skaičiavimas negalimas dėl nepilnų VSAT informacinės sistemos duomenų), 2010 metais nebuvo 289 dienas, 2011 metais nebuvo ne mažiau nei 220 dienų (tikslus skaičiavimas negalimas dėl nepilnų VSAT informacinės sistemos duomenų), 2012 metais nebuvo 271 dieną, 2013 metais iki 2013-07-12 nebuvo ne mažiau nei 68 dienas (tikslus skaičiavimas negalimas dėl nepilnų VSAT informacinės sistemos duomenų). Toks ilgalaikis nebuvimas Lietuvos Respublikoje negalėjo būti vertinamas kaip gyvenimas be pertraukos ir iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, todėl nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjos atžvilgiu įstatymas taikomas atgal.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja negyveno be pertraukos Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyto laikotarpio ir sprendimas atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.