Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. S. gynėjo advokato Vytauto Merkšaičio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį (dėl 2020 m. spalio 21 d. veikos) laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metais 6 (šešiems) mėnesiams;

– pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (dėl 2020 m. gruodžio 2 d. veikos) – laisvės atėmimu 9 (devyniems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį paskirtos kitos bausmės, ir I. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Į bausmę laiką įskaitytas laikas, nuo 2020 m. gruodžio 2 d. iki 2022 m. gegužės 17 d. išbūtas sulaikyme ir suėmime.

Kardomoji priemonė – suėmimas palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas R. S. (R. S.), o pagal 253 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį – E. M., tačiau dėl jų nuteisimo apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

I. S.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nuteistojo I. S. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

I. S. gynėjas pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ginčija nuteistajam paskirtų per griežtų bausmių aspektu, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, pasisako tik dėl šio skunde keliamo klausimo.

Dėl I. S. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirtų bausmių

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu skunde rašo gynėjas, tinkamai įvertino visas, I. S. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Šioje byloje taip pat nėra jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas neatitiktų bausmės paskirties, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. I. S. paskirtos bausmės atitinka jo atliktų veiksmų pavojingumą, asmenybę, bausmei keliamą paskirtį ir yra teisingos.

BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šių baudžiamojo įstatymo numatytų sąlygų konkrečiu atveju nėra. Nors nuteistasis proceso metu pripažino kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų ir nuoširdžiai gailėjosi, tačiau I. S. savo noru neatvyko ir nepranešė teisėsaugos institucijoms apie jo žinioje esantį didelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Aptariamoje byloje nėra nė vienos ir iš paminėtų sąlygų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, I. S. netaikydamas BK 62 straipsnio nuostatų, šio baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Skunde gynėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su I. S. socialiniais (nuteistasis iki suėmimo dirbo Arijoje pardavėju) ir šeiminiais ryšiais (palaiko artimus ryšius su mama, drauge ir mažamečiu sūnumi, kuriam reikalinga finansinė parama), nėra išskirtinės ir apeliacinės instancijos teismui nesuteikia pagrindo, vadovaujantis BK 62 straipsniu ar BK 54 straipsnio 3 dalimi, nuteistajam parinkti švelnesnę už laisvės atėmimą bausmės rūšį ar nustatyti laisvės atėmimo bausmės trukmę mažesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta minimali jos riba. Apygardos teismas, nuteistajam paskirdamas bausmes už kiekvieną iš jo padarytų dviejų sunkių tyčinių nusikaltimų ir subendrintą 9 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, šias aplinkybes vertino. Todėl dar kartą vertinti pirmosios instancijos teismo jau įvertintas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo ir atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad aptarti I. S. socialiniai bei šeiminiai ryšiai jo neatgrasė nuo nusikalstamų veiksmų darymo.

Kitokios išvados neleidžia daryti ir skunde akcentuojamos aplinkybės, kad I. S. kritiškai vertina savo elgesį, būdamas suimtas, elgiasi nepriekaištingai, mokosi specialybės, dalyvauja kardomojo kalinimo įstaigos organizuojamuose renginiuose, yra gavęs padėką už tautinių juostų gamybą iš popieriaus. Šios aplinkybės yra svarbios, tačiau šiuo konkrečiu atveju nesudaro pakankamo pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir I. S. paskirti švelnesnes, negu BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijose nurodytas laisvės atėmimo bausmes. Tam neprieštarauja teismų formuojamoje praktikoje pateikti išaiškinimai, kad į kaltininko asmenybę teismas atsižvelgia skirdamas bausmę ir nustatydamas jos rūšį bei dydį, tačiau vien ši aplinkybė savaime nesudaro teisinių prielaidų spręsti, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Aplinkybė, kad ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė gali turėti neigiamos įtakos nuteistojo ryšiams su šeima, vaiku, o taip pat paties I. S. socializacijai, nesudaro pagrindo švelninti I. S. už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes. Bausme siekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Taigi, nuteistąjį tenkinančios bausmės skyrimas negali lemti švelnesnės bausmės skyrimo, nes, kaip minėta pirmiau, bausmės gali būti skiriamos tik tokios, kurios yra numatytos BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, ir tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali peržengti baudžiamojo įstatymo sankcijos ribas. Tačiau tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Gynėjas skunde teisingai pažymi, kad nusikaltimus daro skirtingos asmenybės, todėl kiekvienu atveju, individualizuojant asmeniui skirtiną bausmę, būtina įvertinti, ar jo padaryta veika atitinka tokios veikos tipinį pavojingumą, ar jos pavojingumas yra daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas (kasacinės nutartys Nr. 2K-316-788/2019, Nr. 2K-49-976/2020 ir kt.). Konkrečiu atveju I. S. padarytų nusikaltimų pavojingumo, palyginus su tipinėmis BK 260 straipsnio 2 dalyje uždraustomis veikomis, nemažina tai, kad jis disponavo narkotinėmis medžiagomis – kanapinėmis. Kanapės, kaip ir bet kurios kitos narkotinės medžiagos, daro įtaką žmogaus psichinei sveikatai. Kanapių vartojimas sukelia priklausomybę ir gali tapti žmogaus mirties priežastimi, todėl disponavimas šios rūšies narkotine medžiaga I. S. nebuvo kliūtimi tinkamai suvokti vykdomų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo 2020 m. lapkričio 25 d. protokolas ir pokalbių su R. S. suvestinės patvirtina, kad I. S. veikė turėdamas savanaudiškus motyvus (krepšyje, kuriame jis atvežė narkotines medžiagas R. S., buvo įdėtos ir svarstyklės šioms sverti; automobilyje rastos narkotinės medžiagos buvo sudėtos į didelius sandarius polietileninius maišus; nuomojamame bute kratos metu buvo rasti trys mobilaus ryšio telefonai, du bangų dažnio įrenginiai: „ieškiklis“ ir „blakė“) (t. 2, b. l. 52–53, 56–66; t. 5, b. l. 100–104). I. S. 2020 m. spalio 21 d. disponavo 1 kg narkotinių medžiagų – kanapių, o 2020 m. gruodžio 2 d. – beveik 2 kg, t. y. kiekiais, kurie 2 ir 4 kartus viršija ribą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė (pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas kanapių (antžeminių dalių) didelis kiekis pripažįstamas nuo 500 g). Narkotinės medžiagos į apyvartą nepateko tik dėl aktyvių policijos pareigūnų veiksmų ir R. S. bendradarbiavimo su teisėsaugos pareigūnais.

Nepagrįsti ir gynėjo skundo argumentai, kad I. S. nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo provokuojantys veiksmai R. S., kuris pats imitavo nusikalstamą veiką ir taip skatino nuteistąjį nusikalsti.

Pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, kriminalinės žvalgybos subjektams yra draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Nuoseklioje teismų praktikoje taip pat ne kartą yra nurodyta, kad provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009; kasacinės nutartys Nr. 2K-7-86/2011, Nr. 2K-238-139/2015, Nr. 2K-422-303/2016 ir kt.). Taigi, neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai visais atvejais turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 159 straipsnio 3 dalis) ar veikiantis pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, naudojamą pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą, negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką. Be to, vertinant buvo ar nebuvo asmuo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, turėtų būti atsižvelgiama ne tik į nusikalstamos veikos imitavimo modelio dalyvių veikimo būdą realizuojant nusikalstamos veikos imitavimo modelį (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką), bet ir į tai, ar buvo pagrindas įtarti asmenį iki nusikalstamos veikos imitavimo modelio taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas; Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01 ir kt.).

R. S. prieš nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimą buvo informuotas, kad negali daryti jokių aktyvių veiksmų, versti, provokuoti ar prašyti, kad I. S. duotų narkotines medžiagas, ir tokių veiksmų neatliko (t. 2, b. l. 48–49). Priešingai, anksčiau aptartame 2020 m. lapkričio 25 d. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokole ir pokalbių suvestinėse užfiksuotas 2020 m. lapkričio 9 d. pokalbis tarp R. S. ir I. S. byloja, kad I. S., neprovokuojamas R. S., pats siūlė R. S. atvežti stipresnių, geresnės kokybės narkotinių medžiagų. 2020 m. lapkričio 21 d. garso įraše užfiksuota, kad I. S. atvežė kanapes, kurios yra geresnės kokybės. Jis paėmė krepšį, kuriame buvo įdėtos narkotinės medžiagos bei svarstyklės, ir kartu su R. S. nuėjo į jo butą, kuriame svėrė narkotines medžiagas. I. S. teigė, kad atvežė patį didžiausią paketą iš visų turimų narkotinių medžiagų paketų. Pasvėrus narkotines medžiagas, I. S. nurodė, kad jų yra virš vieno kilogramo, bei už jas R. S. lieka jam skolingas 4 500 Eur. Pokalbio metu I. S. taip pat nurodė, kad gali iš Olandijos gauti „brangaus“ (konspiratyviai įvardinama narkotinė medžiaga – kokainas), tačiau jo reikia pirkti mažiausiai vieną kilogramą. Be to, pokalbio metu I. S. tvirtino, kad narkotines medžiagas – kanapes (konspiratyviai nurodo „galvomis“), anksčiau tiekdavo į Naująją Vilnią „banglams“ (jaunuoliams), kurie net kas tris dienas pirkdavo po 5 kg kanapių (t. 2, b. l. 52–53, 56–66). Aptarti bylos duomenys rodo, kad nuteistasis narkotinėmis medžiagomis disponavo ir anksčiau iki inkriminuotų nusikalstamų veiksmų padarymo ir pats siekė parduoti kuo didesnius jų kiekius. Visa tai neabejotinai paneigia I. S. gynėjo versiją, kad nuteistasis I. S. R. S. buvo išprovokuotas neteisėtai disponuoti dideliu kiekiu narkotinių medžiagų.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs I. S. padarytų nusikalstamų veiksmų ir jo asmenybės pavojingumą, nusikaltimo padarymo aplinkybes, pastarajam už jo padarytas atskiras nusikalstamas veikas paskirdamas bausmes ir subendrintą bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Už atskirus nusikaltimus teismas paskyrė veiksmingas, proporcingas nuteistojo pažeistiems teisiniams gėriams ir teisingumo principą atitinkančias bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos. I. S. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, jam palankesniu dalinio bausmių sudėjimo būdu. Paskirta subendrinta 9 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė pagal savo dydį nėra aiškiai per griežta. Taigi, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliekamas galioti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. S. gynėjo advokato Vytauto Merkšaičio apeliacinį skundą atmesti.