Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. (A.) S. skundą atsakovei Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde pareiškėjas rėmėsi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu ir teigė, kad Muitinė, priimdama Sprendimą, pažeidė asmens nekaltumo prezumpciją, nesivadovavo bendru teisės principu – be kaltės nėra atsakomybės, todėl jis yra neteisėtas.

Pareiškėjo įsitikinimu, Muitinė turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 736 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame pasakyta, kad iš visų kitų rūšių pajamų skolos pagal teismo sprendimus ar vykdomuosius raštus išieškoma 20 procentų nuo gaunamų pajamų, tačiau Muitinė rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsniu, kuris nurodo, iš kokių lėšų negalima išieškoti iš skolininko, tačiau pareiškėjo atžvilgiu šis straipsnis nėra esminis.

Pareiškėjas pabrėžė, kad likus be pragyvenimo lėšų, jam padaryta esminė žala. Jo gaunama pensija yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Turto, iš kurio galėtų gauti pajamų, jis neturi, o esamas turtas areštuotas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad dėl muito išieškojimo sustabdymo Europos Sąjungos muitinės kodeksas numato tam tikras išlygas (45 straipsnis). Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad muitinė visiškai arba iš dalies sustabdo tokio sprendimo vykdymą, jeigu turi rimtą pagrindą manyti, kad apskųstas sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba, kad dėl jo atitinkamam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad 2 dalyje nurodytais atvejais, jeigu vykdant apskųstą sprendimą atsiranda pareiga mokėti importo arba eksporto muitą, to sprendimo vykdymas sustabdomas tik pateikus garantiją, išskyrus atvejus, kai remiantis dokumentais pagrįstu įvertinimu nustatoma, kad dėl tokios garantijos skolininkas gali patirti didelių ekonominių arba socialinių sunkumų.

Nurodė, kad, nagrinėjamu atveju, Muitinė neturi pagrindo manyti, kad pareiškėjo Muitinės departamentui apskųstas sprendimas Nr. 18KP-17-686 (2016 m. lapkričio 10 d.) ir vykdomas muito išieškojimas neatitinka muitų teisės aktų reikalavimų. Garantija nebuvo pateikta, nebuvo pateikti ir dokumentiniai įrodymai, kurių įvertinimas leistų nustatyti, jog vykdomas muito išieškojimas pareiškėjui padarytų neatitaisomą žalą ar dėl to jis patirtų didelių ekonominių arba socialinių sunkumų.

Taip pat atsakovė papildomai pažymėjo, kad Muitinė, būdama vietos mokesčių administratoriumi, vadovaudamasi įstsatymo viršenybės principu, nuosekliai atliko privalomus veiksmus, kurie Europos Sąjungos bei nacionaliniais teisės aktais priskirti muitinės kompetencijai. Pareiškėjo skunde nurodytas priežastis, dėl ko turėtų būti panaikintas skundžiamas Muitinės sprendimas, laikė nemotyvuotomis bei nesuteikiančiomis mokesčių administratoriui teisinio pagrindo nesiimti mokestinės prievolės išieškojimo veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad Muitinė 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 18KP-17-686/10000359796 penkiems solidariai atsakantiems skolininkams, vienas iš kurių yra A. S., pagal Muitinės kriminalinės tarnybos perduotą informaciją apie grupės asmenų nusikalstamą veiką, t. y. už Bendrijos muitų teritorijoje gabenamas nedeklaruotas akcizines prekes (460 tūkst. pakelių cigarečių) apskaičiavo ir įregistravo 85 594,00 Eur muito, 741 336,00 Eur akcizo, 20 4861,00 Eur PVM, 72 058,00 Eur akcizų delspinigių, 19 912,00 Eur PVM delspinigių mokestinę prievolę ir skyrė 103 179,00 Eur baudą (bendra suma 1 226 940,00 Eur). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 414 redakcija) 10 punktu, minėtu sprendimu solidariai atsakantys skolininkai buvo įpareigoti įregistruotą mokestinę prievolę sumokėti per 10 dienų (b. l. 36–39).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Muitinės 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 18KP-17-686, įstatymų nustatyta tvarka jį apskundė Muitinės departamentui, kuris 2017 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 1A-3 sustabdė pareiškėjo skundo dėl Muitinės 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 18KP-17-686 nagrinėjimą iki, kol bus priimtas galutinis sprendimas pagal pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15 (b. l. 49).

Muitinė 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 5MA-34-2026 areštavo pareiškėjo turtą dalies mokestinės nepriemokos įvykdymo užtikrinimui ir priėmė turto arešto aktą Nr. 2MA-83 (b. l. 40–41, 42–43).

Pareiškėjui 5 230,00 Eur muitų mokestinės prievolės užtikrinimui buvo pritaikytas skolininkui priklausančio turto areštas, likusios 80 364,00 Eur muitų sumos įvykdymas nėra užtikrintas. Muitinė priėmė 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 10000363419 dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo nepradėjimo, kuriuo pilnai sustabdė sprendimu Nr. 18KP-17-686 (2016 m. lapkričio 10 d.) įregistruotų akcizo, PVM, akcizo delspinigių, PVM delspinigių ir baudos bei muito dalies (5 230,00 Eur), atitinkančios areštuoto turto vertę, išieškojimą (b. l. 47).

Muitinė, vadovaudamasi MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 10000363303 dėl priverstinio išieškojimo veiksmų, duodant kredito įstaigoms nurodymą nurašyti 80 364,00 Eur muito nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitų (b. l. 46).

Už muitų administravimą Lietuvos Respublikoje yra atsakinga muitinė, kuri administruodama pridėtinės vertės mokesčius ir akcizus yra laikoma mokesčių administratoriumi (MAĮ 15 straipsnio 2 dalis). Mokesčių administratorius turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas (MAĮ 33 straipsnio 8 punktas). Mokesčio nepriemoka apibrėžiama kaip mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma (MAĮ 2 straipsnio 11 dalis).

MAĮ 2 straipsnio 17 punktas apibrėžia mokesčių mokėtojo sąvoką plačiąja prasme – tai asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė sumokėti mokestį. Muitų atžvilgiu mokesčių mokėtoju laikomas asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei (skolininkas). Detalus teisinis reguliavimas, apibrėžiantis skolos muitinei atsiradimą ir mokesčių mokėtojus muitų atžvilgiu, yra 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, kuriuo įtvirtintas Bendrijos muitinės kodeksas.

Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a) punkte nustatyta, jog importo skola muitinei atsiranda, į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai įvežant importo muitais apmokestinamas prekes. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis).

Remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika pažymėtina, jog importo skolos muitinei atsiradimą suponuoja vien neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktas (LVAT 2011 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2362/2011).

Kadangi nustatyta, jog muito mokestinė nepriemoka įregistruota dėl neteisėtos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalyje, pareiškėjas laikytintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 1 dalies a) punkte nustatyta, jog jeigu mokėtina muito suma nebuvo sumokėta per nustatytą laikotarpį, muitinė turi pasinaudoti visomis galiojančių teisės aktų jai suteiktomis teisėmis, įskaitant vykdymą, kad būtų užtikrintas minėtos sumos sumokėjimas.

MAĮ 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad muitai pagal šį įstatymą administruojami tiek, kiek šio įstatymo nuostatos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams. Bendrijos muitinės kodekso, reglamentuojančio muito mokesčių administravimą, 244 straipsnis nustato, kad skundo pateikimas nesustabdo apskųsto sprendimo įgyvendinimo. Tačiau muitinė visai arba iš dalies sustabdo tokio sprendimo įgyvendinimą, jeigu yra rimto pagrindo manyti, jog sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba, kad dėl jo suinteresuotam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. Jeigu vykdant apskųstąjį sprendimą turėtų būti sumokėti importo muitai, tokio sprendimo įgyvendinimas gali būti sustabdytas tik turint garantiją arba ją pateikus.

MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką mokesčių administratorius įgyja, jeigu mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Nors mokestinis ginčas dėl Muitinės 2016 lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 18KP-17-686/10000359796 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ teisėtumo ir pagrįstumo nėra pasibaigęs, o pareiškėjas nėra pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, padarymo, remdamasi suformuota LVAT praktika (LVAT 2007 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-238/2007), teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jos pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini.

LVAT 2011 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-2362/2011 pažymėjo, jog muitinės skolininku pripažinimas pagal vieną iš Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies įtraukų savaime nepaneigia nei galimos kitų asmenų atsakomybės, nei tokių asmenų tarpusavio atsakomybės regreso tvarka.

Kadangi nustatyta, jog pareiškėjas yra laikytintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pagrindu, skundo teiginys, jog mokestinė prievolė apskaičiuota, neturint objektyvių ir neginčytinų duomenų, jog pareiškėjas įsigijo (gavo) ir laikė akcizais apmokestintas prekes, laikytinas nepagrįstu.

Skolininkui nesumokėjus sprendime nurodytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, teritorinė muitinė pagal aukščiau nurodytą sisteminę teisės normų analizę turi teisę priverstine tvarka išieškoti mokestinę nepriemoką (LVAT 2014 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1858/2014). Mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnis įvirtina galimybę visai arba iš dalies sustabdyti sprendimo dėl priverstinės mokestinės prievolės išieškojimo įgyvendinimą, tačiau minėta lengvata gali būti taikoma, tik jeigu yra rimto pagrindo manyti, kad apskųstasis sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba dėl jo suinteresuotam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. Vykdant apskųstąjį sprendimą, turėtų būti sumokėti importo arba eksporto muitai, tokio sprendimo įgyvendinimas gali būti sustabdytas tik turint garantiją arba ją pateikus. Tokios garantijos neturi būti reikalaujama, jeigu toks reikalavimas, atsižvelgiant į skolininko nurodytas aplinkybes, galėtų jam sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. Minėtas reglamentavimas suponuoja išvadą, jog Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnį mokesčių administratorius gali taikyti tik esant ypatingoms aplinkybėms. Pareigą jas įrodyti turi pats skolininkas.

Duomenų, jog pareiškėjas sumokėjo muitą arba pateikė garantinį raštą negarantuotai muito mokestinės prievolės sumai byloje nėra, įrodymų, jog yra aplinkybių, kurios galėtų sukelti rimtų ekonominių ar socialinių sunkumų, pareiškėjas taip pat nepateikė. Į bylą pateiktas sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. sausio 20 d., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus pažyma apie išmokėtas pareiškėjui išmokas už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2016 m. gruodžio 19 d. bei pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą minėtam laikotarpiui nepagrindžia, jog priimtas sprendimas gali sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių paaiškinimų ir papildomų rašytinių įrodymų dėl jo ekonominės ir socialinės padėties (ar ji pasikeitė, ar nepasikeitė), teismo posėdyje nedalyvavo, todėl teismas daro išvadą, jog esant nurodytoms aplinkybėms vertintina, jog pareiškėjo mokestinės prievolės vykdymas buvo atliktas tiksliai pagal teisės aktų reikalavimus ir jų nustatytą tam tikrą harmoningą chronologiją, derinančią mokesčio mokėtojo teisę apskaičiuotus mokesčius sumokėti geruoju, pareigą sumokėti apskaičiuotus mokesčius ir mokesčių administratoriaus pareigą imtis priemonių, kad įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuoti ir nenuginčyti mokesčiai būtų išieškoti.

Ginčijamas sprendimas priimtas atsakovės kompetencijos ribose, Sprendimo forma atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus reikalavimus, akto turinys yra teisiškai pagrįstas, todėl jo panaikinti teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo A. (A.) S. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.