- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-20
- Bylos Nr.
- 1A-238-337/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-68487-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Valdas Meidus, Artūras Ridikas
- Nukentėjusysis
- K. V.
- Nuteistasis
- V. J.
- Advokatai
- Dovilė Baniulė
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Evaldo Vanago, teisėjų Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK) 145 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant jį per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per visą laisvės apribojimo laikotarpį uždrausta bendrauti su K. V..
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. J. nuteistas už tai, kad jis 2015-12-14 apie 08.45 val. būdamas VšĮ ,, (duomenys neskelbtini) ”, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, direktoriaus K. V. kabinete, kitoje stalo pusėje nei tuomet stovėjo K. V., žodinio konflikto metu su pastaruoju iš atsinešto ,,portfelio“ demonstratyviai išsitraukė peilį su dėklu, iš dėklo ištraukė peilį, jį ašmenimis nukreipė į K. V. bei K. V. pagrasino pasakęs žodžius ,,tokiems kaip tu, tokie daiktai turi atsirasti pilve”, dėl ko pastarasis suprato kaip realų grasinimą sunkiai sutrikdyti jo sveikatą ir kad šis grasinimas gali būti įvykdytas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. aukštesnės instancijos teismo prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-06-30 nuosprendį ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį. Be to, remiantis surinktais įrodymais, apeliantas mano, jog šioje byloje nukentėjusysis yra ne K. V., o jis, t. y. V. J., todėl teismo prašo pripažinti jį minimoje byloje nukentėjusiuoju, o K. V. kaltinamuoju ir tuo pagrindu bei vadovaujantis išdėstytomis aplinkybėmis, prašo jo naudai iš VšĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ priteisti 30 000 Eur, o iš K. V. 10 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis teigia nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas ne tik neteisingai nustatė minimo įvykio faktines aplinkybes, bet ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. ir 20 str. 5 d. numatytų reikalavimų. Pasak apelianto, teismas tinkamai neišanalizavo bei objektyviai neįvertino visų bylos faktinių aplinkybių ir esamų prieštaravimų visumos, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį jo atžvilgiu. V. J. tikina, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išimtinai remdamasis vien tik melagingais ir šmeižikiškais VšĮ ,, (duomenys neskelbtini)" direktoriaus K. V. parodymais, kurių byloje, pasak apelianto, priešingai nei nurodo teismas, ne tik nepatvirtina, bet ir negali patvirtinti jokie kiti duomenys, kadangi nei vieno iš veiksmų ir žodžių, nurodytų 2016-06-30 nuosprendyje, jis teigia neatlikęs ir neišsakęs. Apeliaciniame skunde V. J. pateikia įvykių seką, buvusią iki 2015-12-14 įvykusio incidento, bei, jo nuomone, tikrąsias jo aplinkybes. Apeliantas nurodo, jog po vizito pas gydytoją užėjęs pas įstaigos vadovą K. V. į jo kabinetą paklausti, kodėl 2015 m. gruodžio 10 d. atsakyme į jo prašymą yra pateikiama melaginga ir šmeižianti informacija. Apeliantas pažymi, kad patvirtinimą apie tai, kad minėtame įstaigos vadovo 2015-12-10 atsakyme į jo 2015-11-16 prašymą atlyginti žalą yra nurodoma ne tik neteisinga, bet ir melaginga informacija apie jo, t. y. V. J. dantis ir jų būklę. Apeliantas teigia minimą informaciją yra pateikęs ir pirmosios instancijos teismui 2016-05-25 vykusio teismo posėdžio metu ir šį oficialų 2016-05-16 Panevėžio miesto poliklinikos raštą teismas prijungė prie bylos, tačiau pirmosios instancijos teismas, pasak Apelianto, įstaigos vadovo K. V. rašte nurodytų aplinkybių skundžiamame nuosprendyje nevertino. V. J. tikina, jog pasakęs K. V., jog ketina įrašyti judviejų pokalbį, o šis pradėjęs ant jo šaukti, išsitraukė iš savo planšetės tipo rankinės ,,TT“ ar ,,Makarov“ pistoletą, parodė, jog pistoleto dėtuvė yra pilna, tuo leidęs suprasti, jog jis nejuokauja. Toliau apeliantas skunde dėsto, jog jis nurodęs K. V., kad už tokius dalykus gresia baudžiamoji atsakomybė, į ką K. V. atsakęs klausimu, kodėl jis jam grasina. V. J. teigia, jog pamatęs, kad nėra jokių galimybių tęsti pokalbį, kultūringai atsisveikinęs bei pasakęs, jog jis niekam negrasina ir išėjęs iš jo kabineto padarė įrašą socialiniame tinkle „Facebook" esančioje savo paskyroje apie tai, jog užėjus pas Panevėžio odontologijos poliklinikos vyr. gydytoją ir pasakius apie ketinimą įrašyti pokalbį į diktofoną (kuris buvo odiniame futliare) K. V. išsitraukė TT pistoletą, jį apšaukė, iškeikė bei parodė pistoleto dėtuvę, taip patvirtindamas, kad ji tikrai pilna kovinių šovinių.
Be kita ko V. J. pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į gynybą, kadangi jo parodymus, prieštaraujančius nukentėjusiojo parodymams, vertino tik kaip jo, t. y. apelianto, siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, V. J. nuomone, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai su ikiteisminį tyrimą organizavusiomis ir jam vadovavusiomis prokurorėmis, nei pirmosios instancijos teismas neįsiklausė į jo teiginius, jog kiekvienos nusikalstamos veikos vienu iš būtinųjų požymių yra jos padarymo motyvas. V. J. atkreipia dėmesį, jog ne K. V. jį gydė ir netinkamu gydymu padarė žalos jo sveikatai. V. J. reikalavimas atlyginti jo sveikatai padarytą žalą netinkamai gydant jo dantis buvo skirtas ne K. V., o VšĮ „(duomenys neskelbtini)". Apeliantas atkreipia dėmesį, jog tas pats reikalavimas būtų buvęs pateiktas šiai įstaigai nepriklausomai nuo to, kas šiai įstaigai vadovautų. Skunde pažymima, jog jei jis, t. y. V. J., būtų turėjęs pagrindą grasinti, toks grasinimas būtų išsakytas žalos padariusiam gydytojui, o ne asmeniui, kuris neprisidėjo prie tos žalos padarymo. V. J. mano, kad visi K. V. veiksmai - tiek grasinimas pistoletu jo atžvilgiu, tiek kreipimasis į policiją su pareiškimu dėl neva tai jam išsakytų grasinimų yra ne kas kita kaip tik provokacija ir šmeižtas siekiant išvengti jo vadovaujamos VšĮ „Panevėžio miesto odontologijos poliklinikos" darbuotojų apelianto sveikatai padarytos žalos atlyginimo. Skunde pažymima, jog atlikdami kratą policijos pareigūnai V. J. namuose ieškojo labai konkretaus peilio su rago briauna. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog krata jo namuose buvo atliekama ne tą pačią dieną, kai K. V. kreipėsi į policiją dėl neva tai jo išsakyto grasinimo, o praėjus tik trims dienoms. Tuo remiantis apeliantas skunde pateikia savo versiją, jog krata įvyko tada, kai tarp visų asmenų jau tiksliai buvo suderinta kokio konkrečiai peilio reikia ieškoti. Be to, V. J. skunde kelia klausimą, kodėl K. V., turėdamas su savimi šaunamąjį ginklą, iš karto nenuginklavo jo. Taip pat teigia, jog teisminio posėdžio metu apžiūrint minimą peilį, K. V. jį laikė ne taip, kaip įprastai yra laikomi peiliai, siekdamas, jog teismas patikėtų jo melagingais ir šmeižikiškais parodymais. Be to, apeliantas tikina, jog pats K. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė, jog peilis buvo dėkle, tačiau, pasak V. J., iš 2015-12-21 apžiūros protokolo bei paties peilio apžiūros teisme matyti, jog peilis, kuriuo neva tai jis grasinęs K. V., pilnai telpa dėkle ir jam būnant dėkle peilio rankenos visai nesimato. V. J. teigia, jog peilio rankena matoma tik tuo atveju, kai pats peilis paimamas specialiai taip, kad matytųsi jo rankena.
Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas niekaip nevertino ir neatsižvelgė į liudytojų V. M. bei G. N. parodymus apie tai, jog jis visada elgiasi gražiai, oficialiai ir kultūringai. Be visa to skunde pažymima, jog po jo, t. y. apelianto, klausimų K. V. pirmos instancijos teismo posėdžio metu šis pratrūko, o teismas be aiškių motyvų ir argumentų K. V. leido į juos neatsakyti. Iš to V. J. daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių įrodymų visumos, o selektyviai atsirinko tik jį kaltinančius, bet ne teisinančius duomenis ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Remiantis skunde išdėstytomis aplinkybėmis V. J. teigia, jog pirmosios instancijos teismo 2016-06-30 nuosprendyje nėra pateikta jokių duomenų, kurie paneigtų jo parodymus apie tai, jog jis nepadarė BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos. Tokiu atveju, apelianto nuomone, yra pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.
Atsiliepimų į skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 str. 5 d. reikalavimų ir neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nuosprendyje padarytas išvadas dėl jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 1 d. V. J. įsitikinimu, teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, dėl to nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog paminėtų reikalavimų teismas, pripažindamas V. J. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d., nepažeidė, įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino, nuosprendyje padarytos išvados dėl V. J. kaltės išsamiai argumentuotos ir pagrįstos.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės, tačiau nenurodo jokių naujų aplinkybių ar įrodymų, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą apylinkės teisme ir šio teismo nebuvo įvertinti. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas nuteistojo subjektyviu įrodymų vertinimu tvirtinant, kad būtent apeliaciniame skunde dėstomas surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas turi būti laikomas teisingu. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka ne su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, o su teismo išvada, kad V. J. kaltė dėl jai inkriminuoto nusikaltimo yra įrodyta byloje surinktais ir tinkamai ištirtais duomenimis: nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, kratos, apžiūros bei daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolais, iš dalies paties V. J. paaiškinimais ir kitais rašytiniais įrodymais, detaliai aprašytais ir tinkamai įvertintais pirmosios instancijos teismo.
Kadangi, su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija sutinka, todėl jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
Visų pirma yra atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiojo K. V. parodymai yra melagingi ir šmeižikiški. Aukštesnės instancijos teismas pastebi, kad, priešingai nei yra nurodoma skunde, nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs ir jokių esminių prieštaravimų sistemiškai lyginant juos su kitais esančiais įrodymais byloje nenustatyta. K. V. parodymus patvirtina kitos faktinės bylos aplinkybės, dėl ko būtent nukentėjusiojo keliama versija tiek pirmos instancijos teismo, tiek teisėjų kolegijos yra vertinama tik kaip gynybinė nuteistojo versija siekiant išvengti atsakomybės už padarytus priešiningus teisei veiksmus. Pažymėtina, kad V. J. namuose kratos metu buvo rastas nusikalstamos veikos įrankis, t. y. peilis, kuriuo galimai buvo grasinama K. V. ( 3 t. 17-20 b. l.). Duomenų, patvirtinančių nuteistojo teiginį apie tai, kad kratos metu buvo ieškoma iš anksto suderinus ir žinant, kad jis turi būtent tokį peilį ( 3 t. 65 b. l.), nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Teismas pažymi, kad skunde keliama abejonė dėl kratos teisėtumo taip pat yra nepagrįsta. Aplinkybė, kad krata buvo atlikta ne įvykio dieną šios išvados niekaip nepaneigia. Apeliaciniame skunde V. J. teigia, kad jis neturėjo jokio motyvo grasinti būtent K. V., todėl jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos numatytos BK 145 str. 1 d. vieno iš pagrindinių požymių. Teismas konstatuoja, jog motyvo buvimas ar nebuvimas kaip fakultatyvusis nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis yra įrodinėjamas tik tuose nusikalstamos veikose, kurių dispozicijoje yra aprašomas. Šiuo atveju motyvo buvimas ar nebuvimas esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi.
Aukštesnės instancijos teismas sutinka su skunde nurodyta aplinkybe, kad tiek liudytoja V. M., tiek ir G. M. pirmos instancijos teismo posėdžio metu V. J. vertino teigiamai ir patvirtino, kad nuteistasis iki tol elgdavosi kultūringai, mandagiai, niekada nepuldavo, neįžeidinėdavo ( 3 t. 68- 69 b. l.). Tačiau ši aplinkybė nepaneigia nustatytų faktinių bylos aplinkybių bei V. J. kaltės.
(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus K. V. 2015-12-10 atsakymą į jo 2015-11-16 pateiktą prašymą atlyginti žalą, skunde nurodoma, kad įstaigos vadovo pateikta informacija apie jo dantų būklę yra melaginga, o teismas nors ir prijungė minimą dokumentą prie bylos, tačiau rašte nurodytų aplinkybių niekaip nevertino. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su tokia pirmos instancijos teismo pozicija ir paantrindamas jam konstatuoja, jog nagrinėjamas apeliacinis skundas baudžiamojoje byloje, kurioje nuteistasis yra pripažintas kaltu pagal BK 145 str. 1 d. Visi kiti, tai yra su nuteistojo gydymu susiję klausimai, susirašinėjimai ir kiti veiksmai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje nustatytomis ir vertinamomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Pažymėtina, kad nesutikdamas su, šiuo atveju, VšĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojų veiksmais V. J. turėjo ir turi teisę apginti savo teises bei teisėtus reikalavimus ir interesus kreipdamasis į atitinkamas valstybės institucijas ar teismą, tuo tarpu apelianto pasirinkti reagavimo į, jo nuomone, netinkamą nurodomų asmenų elgesį veiksmai pagrįstai teismo įvertinti kaip nusikalstami.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Pagal BPK 106 str. 1 d., kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) ( t. 3 b. l. 115), jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, suteiktos V. J., išlaidas sudaro 156 Eur 33 ct. dydžio advokato užmokestis ir prašoma šias išlaidas priteisti iš nuteistojo. Prašymas netenkintinas, kadangi būtinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš V. J. paneigtų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. ir BPK 44 str. 8 d. numatytą jo kaip tam tikro proceso dalyvio teisę gauti teisinę pagalbą. Be to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pateikusi prašymą priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė teismui duomenų apie nuteistojo, kurio byloje yra būtinas gynėjo dalyvavimas, turto ir pajamų lygį, patvirtinantį, kad jis išgali susimokėti už gynybą. Remiantis teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-167-693/2016), tokie duomenys yra esminiai, sprendžiant klausimą dėl galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
N. V. J. apeliacinį skundą atmesti.