Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Dargužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Institucija) viršininko apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutarimo S. D. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187² straipsnį buvo surašytas už tai, kad jis, būdamas įspėtas apie administracinę atsakomybę už melagingų parodymų davimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 07-14-8422230, davė melagingus parodymus, kad 2014-05-10, 21.33 val. (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) 61,45 kilometre, vairavo automobilį „Opel Astra“, v/n (duomenys neskelbtini) Bylos nagrinėjimo metu Marijampolės rajono apylinkės teisme paaiškėjo, kad automobilį vairavo A. B..

Motyvuojamoji dalis

Institucijos apeliacinis skundas netenkintinas.

Išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su Marijampolės rajono apylinkės teismo padaryta išvada, kad S. D. veikoje nenustatyta visuma požymių, būtinų konstatuoti administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187² straipsnyje, padarymo faktą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo teiginius, patikrino byloje esančius įrodymus ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų. Teismas savo sprendimą argumentavo ir nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Toks surinktų duomenų vertinimas apygardos teismo pripažįstamas tinkamu.

ATPK 187² straipsnyje numatyta atsakomybė už melagingų parodymų, specialisto paaiškinimų bei ekspertizės išvadų davimą, vengimą ar atsisakymą duoti parodymus, melagingą vertimą, įkalčių arba įrodymų naikinimą bei jų slėpimą, naudojimąsi negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, melagingo pareiškimo arba kitokios apgavystės padarymą administracinio teisės pažeidimo byloje. Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. suvokiant, kad asmens parodymai yra melagingi ir žinant, kad už tai gresia atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas tyčios pasireiškimą panašiose savo esme bylose (dėl Baudžiamojo kodekso 235 straipsnio „Melagingi skundas, pareiškimas, pranešimas, parodymai, išvados ir vertimas“) yra išaiškinęs, jog tiesioginė tyčia šio pobūdžio neteisėtose veikose pasireiškia tuo, jog kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar išvadą, paaiškinimus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-616/2006; 2K-164/2010).

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad liudytojo, kaip baudžiamojo ar administracinio proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant administracinį teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju S. D. buvo apklausiamas apie tai, kas vairavo jam priklausantį automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris 2014-05-10, 21.33 val., (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) 61,45 kilometre, viršijo leistiną važiavimo greitį. Paaiškinimo teikimo metu S. D. buvo vienintelis policijos pareigūnus dominantis asmuo, kadangi be greičio matavimo prietaiso parodymų ir turimų neryškių nuotraukų, daugiau jokių duomenų nebuvo. Surinkta informacija rodė tik tai, kam nuosavybės teise priklauso greitį viršijęs automobilis. Institucijos skundo teiginiai, kad S. D. galėjo sakyti, jog neprisimena, kas vairavo jo automobilį ar tiksliai neprisimena, nėra pagrindas atsakomybei dėl melagingų parodymų davimo. Policijos pareigūnai visiškai nevertino tos aplinkybės, jog S. D. galėjo ir sąžiningai suklysti. Kadangi minėta transporto priemonė iš tiesų priklauso jam, todėl S. D. pripažino, kad jis ir vairavo automobilį. Tačiau nuo pažeidimo padarymo 2014-05-10 iki paaiškinimo surašymo 2014-06-03 buvo praėjęs beveik mėnuo, o tai tik patvirtina, jog S. D. galėjo sąžiningai suklysti. Iš Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-10-22 nutarimo matyti, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo išsiaiškinta, jog pažeidimo įvykdymo metu S. D. šventė su draugų kompanija Kalvarijos sav., Kampinių k. Jis buvo neblaivus, todėl kam davė ar nedavė automobilio raktelių, negalėjo tiksliai įvardyti. Tik apklausus kitus liudytojus, ištyrus surinktą bylos medžiagą paaiškėjo, jog automobilį vairavo kitas asmuo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas Konvencijos 6 straipsnio prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis. Šis principas galioja ir tuo atveju, kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pareikštas kaltinimas (mutatis mutandis Marttinen v. Finland, no. 19235/03, judgement of 21 April 2009; Shannon v. the United Kingdom, no. 6563/03, judgement of 4 October 2005; J.B. v. Switzerland, no. 31827/96, judgement of 3 May 2001). Iš minėtų teisės aktų nuostatų išplaukia, kad asmeniui, apklausiamam apie savo paties galimai padarytą teisei priešingą veiką, netaikoma atsakomybė tiek už melagingų parodymų davimą baudžiamojoje byloje (BK 235 str.), tiek už melagingų parodymų teikimą administracinio teisės pažeidimo byloje (ATPK 187² str.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2011). Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises reglamentuoja ATPK 272 straipsnis – jis turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pateikti prašymus ir kt. Pagal šią normą, asmuo, kurio atžvilgiu yra tiriamas administracinis teisės pažeidimas, turi teisę, o ne pareigą duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, kas suponuoja jam pasirinkimo teisę duoti parodymus ar neduoti ir kokius juos duoti, todėl atsakomybėn už neteisingų duomenų pateikimą galimo pažeidėjo atžvilgiu tiriamoje byloje, jis negali būti traukiamas. Vien tai, kad S. D. pripažino padaręs ATPK 124 straipsnio 6 dalyje numatytą pažeidimą, negalėjo suklaidinti policijos pareigūnų, kadangi asmens prisipažinimas nėra vienintelis ir nenuginčijamas įrodymas administracinio teisės pažeidimo byloje. Kiekvienu atveju turi būti išaiškinamos visos pažeidimo atskleidimui reikšmingos aplinkybės. Tai, kad policijos pareigūnai pernelyg susiaurino galimų pažeidėjų paieškos ratą, yra jų pačių taktikos klaida. Institucija, surašiusi S. D. administracinio teisės pažeidimo protokolą už melagingų paaiškinimų davimą, netinkamai taikė ATPK 187² straipsnį ir pažeidė S. D. teisės į gynybą principą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmeniui, kurio atžvilgiu nagrinėjama administracinė byla, atsakomybė už neteisingų faktų pateikimą, neatsiranda, t. y. jis negali būti ATPK 187² straipsnyje numatyto teisės pažeidimo subjektu, ką skundžiamame nutarime konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir pagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą S. D.. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-01-29 nutarimą palikti nepakeistą ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.