Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andžej Maciejevski, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. Š. ieškinį atsakovams A. L. ir S. L. dėl sumokėto avanso, skolos ir baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovai su ieškiniu sutiko iš dalies: sutiko grąžinti ir iki teismo posėdžio grąžino ieškovei 2 000 Lt paskolą, sutiko sudaryti preliminariojoje sutartyje numatytą pagrindinę sutartį. Nurodė, kad ieškovė nepalaiko ryšių su atsakovais ir nenurodo, kur ir kaip atsakovai turėtų grąžinti skolą. Kitą ieškinio dalį atsakovai prašė atmesti. Atsakovai 2012 sausio 24 d. rašytiniais paaiškinimais prašė taikyti ieškinio senatį, nes ieškovė yra praleidusi CK 5.63 str. 1 d. įtvirtintą trijų mėnesių terminą kreditorių reikalavimams palikimą priėmusiam įpėdiniui pareikšti.

2011 m. sausio 25 d. parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovė pateikė prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė D. Š. ir K. L. bei atsakovė S. L. 2007 m. gegužės 11 d. sudarė preliminariąją sutartį (b. l. 5-8), kurios 2.1. punktu susitarė iki 2007 m. rugpjūčio 11 d. sudaryti pagrindinę Kęstučiui ir S. L. bendrosios dalinės nuosavybės teise (po santuokos nutraukimo) priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Sudarydama šią sutartį, remdamasis jos 3.1. punktu, ieškovė sumokėjo K. L. 20 000 Lt įmoką, kuri turėjo būti įskaityta į numatyto parduoti buto kainą. Preliminariosios sutarties 3.2. punkto nuostatos numatė abiejų šalių prievoles sumokėti baudą, jei preliminarioji sutartis nebūtų įvykdyta dėl tos šalies kaltės. Esant pardavėjų kaltei dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, ieškovė turėjo teisę reikalauti, kad K. L. grąžintų ieškovės sumokėtą įmoką ir papildomai sumokėtų 20 000 Lt baudą. Esant ieškovė kaltei, pardavėjas K. L. turėjo teisę pasilikti 3.1. punkte numatytą įmoką kaip baudą. Ieškovė įrodinėjo, kad 2007 m. balandžio 19 d. – 2008 m. vasario 19 d. laikotarpiu kaip avansą, įskaitytiną į buto, esančio (duomenys neskelbtini), kainą, ieškovė perdavė K. L. 16 640,75 Lt. Ieškovės manymu, šią aplinkybę patvirtina pakvitavimai (b. l. 9-12), kuriuose parašyta, kad „K. L.“ už buto, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimą iš ieškovės gavo pinigus, kurių sumos ir gavimo datos nurodytos po atitinkamu tekstu. Pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis taip ir nebuvo sudaryta. Vienas iš preliminariąją sutartį sudariusių buto pardavėjų K. L. 2008 m. vasario 27 d. mirė (b. l. 40). Po jo mirties likusį turtą paveldėjo palikėjo sūnus atsakovas A. L. (b. l. 41-42). Ieškovė reikalauja, kad K. L. įpėdinis įvykdytų palikėjo prievoles, kurios kilo dėl nesudarytos preliminariojoje sutartyje numatytos sudaryti pagrindinės sutarties ir grąžintų pinigus, nurodytus 2007 m. balandžio 19 d. – 2008 m. vasario 19 d. pakvitavimuose.

Byloje sprendžiami klausimai, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir netenkino ieškovės prašymo šį terminą atnaujinti ir dėl to atmetė ieškovės ieškinį.

CK 5.63 straipsnyje nustatytas palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui, arba pareikšti ieškinį dėl paveldimo turto teisme. Kreditorių reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į tai, ar yra suėjęs jų patenkinimo terminas. Taigi šiuo reglamentavimu siekiama, kad kreditoriai išviešintų savo reikalavimus įpėdiniams. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. V., bylos Nr. 3K-7-190/2009). Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą (CK 5.63 straipsnio 2 dalis). Praleistas reikalavimo pateikimo terminas teismo gali būti atnaujintas, jeigu praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nurodytas reglamentavimas, nustatantis konkrečius kreditorių reikalavimų pateikimo terminus, sudaro prielaidas civilinių santykių stabilumui ir apibrėžtumui, t. y. kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šiuos terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, apie kurias jiems buvo pareikšta per nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolė R. M. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-533/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis J. K. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-540/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, pastebi, kad apeliantė nesilaiko vienos pozicijos, susijusios su ieškinio senaties taikymu, t. y. iš pradžių įrodinėja, kad senaties terminas apskritai nepraleistas, o toliau nurodo, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Taigi spręstina, kad vien vienos pozicijos nesilaikymas kelia abejonių ieškovės sąžiningumu. Ieškovė apeliaciniame skunde įrodinėja, kad atsakovas žinojo apie K. L. prievoles ir tai pripažino 2009 m. gegužės 18 atsiliepime į ieškinį, todėl teigia, kad savo veiksmais nutraukė ieškinio senaties eigą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su minėtais argumentais, kadangi, kaip teisingai išaiškino pirmosios instancijos teismas, atsakovas A. L. tik pripažino preliminarios sutarties egzistavimo faktą, nurodydamas, kad siekia sudaryti pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau minėtame atsiliepime į ieškinį nėra jokių faktinių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovas žinojo apie jo tėvo prievoles ieškovei. Kadangi atsakovas ieškinio nepripažino, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad CK 1.130 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiksmų, kurie nutrauktų CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą kreditorių reikalavimams dėl pinigų priteisimo pareikšti, atsakovas A. L. neatliko. Aplinkybę, kad atsakovas negalėjo žinoti, jog K. L. negrąžino reikalaujamų sumų apeliantei, patvirtina pati ieškovė, nurodydama, kad atsakovas A. L. pats pirmosios instancijos teisme duodamas paaiškinimus patvirtino, jog su tėvu nebendravo. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, atsakovas nurodė, kad tėvo nematė 15 metų (b. l. 190), priešingų duomenų, kad atsakovas būtų žinojęs apie jo tėvo prievoles ieškovei, byloje nėra. Ieškovė teigia, kad apie skolą atsakovas turėjo sužinoti iš savo motinos S. L., todėl taip pat turėtų būti taikytina CK 1.130 straipsnio 2 dalis, panaikinanti ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija su nurodytais argumentais nesutinka ir pažymi, kad kaip matyti iš 2007 m. gegužės 11 d. Preliminariosios sutarties 4.3. punkto, K. L. ir S. L. santuoka nutraukta 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimu, iš šalių paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, kad S. L. kartu su K. L. negyveno jau ilgą laiką, kaip minėta aukščiau, prievoles sutarties punktais asmeniškai įvykdyti įsipareigojo K. L., todėl akivaizdu, jog nei S. L., nei A. L. neturėjo informacijos apie neįvykdytus K. L. įsipareigojimus ieškovei.

Apeliantė įrodinėja, kad jai buvo neaišku, kas yra jo turto įpėdiniai, atsakovė S. L. galimų įpėdinių duomenų nenurodė, ieškovei apskritai nebuvo žinoma, ar kažkas kreipėsi dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Šie argumentai taip pat negali būti pripažinti pagrįstais, kadangi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 2008 m. vasario 28 d. atsakovė S. L. iš ieškovės pasiskolino 2 000 Lt buvusio sutuoktinio laidotuvėms (b. l. 12), o teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, kad suteikė pagalbą atsakovei S. L. laidojant jos buvusį sutuoktinį, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovės ir S. L. santykiai buvo įtempti, o negrąžindama skolos, S. L. neva piktnaudžiavo savo teisėmis. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad ieškovė žinojo apie K. L. mirtį, tačiau nors D. Š. apeliaciniame skunde nurodė, kad jai nebuvo aišku, kas yra mirusiojo turto įpėdiniai, pati ieškovė pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, kad mirus K. L., ji padėjo S. L., matė vaikiną ir suprato, kad tai Liubševičių sūnus (b. l. 188). Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad ieškovė po K. L. mirties turėjo pakankamos informacijos apie galimus turto įpėdinius, bendravo su atsakove, todėl galėjo imtis aktyvių veiksmų, susijusių K. L. turto paveldėjimo klausimais. Tačiau byloje nėra duomenų, kad tokių veiksmų ieškovė būtų ėmusis įstatyme nustatytu terminu (ieškinys pateiktas 2009 m. kovo 24 d.), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad terminas pareikšti reikalavimus praleistas, terminą pareikšti ieškinį atsakovui A. L. ieškovė praleido dėl savo pasyvaus elgesio, o ne dėl svarbių priežasčių, dėl kurių minėtas terminas galėtų būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus dėl pirmosios instancijos teismo neva neteisingai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos grąžino dalį (60 Lt) žyminio mokesčio, sumokėto už reikalavimą priteisti 2 000 Lt skolą iš atsakovės S. L., taip pat grąžino dalį sumokėto užstato už ekspertizę, kuris nebuvo susijusi su reikalavimu priteisti skolą iš S. L.. Pažymėtina ir tai, kad byloje taip pat nėra duomenų apie ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato pagalba, todėl bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 94 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė CK nustatytas paveldėjimo teisės normas, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.