Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas Lindorff Oy, pagal Suomijos įstatymus registruota bendrovė, veikdama per bendrovės filialą Lietuvoje, Vilniuje, padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti 2008 07 14 Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) nutarimą Nr. 10-165 „Dėl A. G. prašymo“ bei priteisti iš Tarnybos pareiškėjo naudai 100 Lt žyminį mokestį.

Paaiškina, kad Tarnyba iš dalies tenkino vartotojo prašymą ir sumažino jo įsiskolinimą pareiškėjui iki 2999,44 Lt. Tarnyba vartotojo 2008 03 06 prašymą nagrinėjo ir skundžiamą nutarimą priėmė vadovaudamasi 2007 10 12 Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 1-151 patvirtintomis Vartotojų ir kredito įstaigų išankstinio ginčų sprendimo ne teisme taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Šios taisyklės yra patvirtintos remiantis Mokėjimų įstatymo 23 str. 1 d. ir nustato ginčų tarp vartotojo ir kredito įstaigų nagrinėjimo Tarnyboje tvarką. Kredito įstaiga, remiantis Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 23 d., yra laikoma įmonė, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžinamų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu arba elektroninių pinigų išleidimu ir tvarkymu. Tuo tarpu pareiškėjas nėra kredito įstaiga (ar jos filialas Lietuvoje), jis neturi licencijos ir nesiverčia licencinių paslaugų teikimu, todėl, sprendžiant jo ir vartotojo ginčą, Tarnyba neturėjo ir negalėjo vadovautis Taisyklėmis. Nepaisant to Tarnyba vadovavosi Taisyklėmis visoje ginčo nagrinėjimo procedūroje (įrodymų rinkimas, asmenų apklausa, nustatant terminą taikiai spręsti ginčą ir kt.). Mano, kad visos procedūros taikytos neteisėtai, todėl akto panaikinimo pagrindas yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.

Aiškina, kad Tarnyba yra valstybės įstaiga, įsteigta valstybės politikai vartotojų teisių apsaugos srityje įgyvendinti ir užtikrinti vartotojų teisių apsaugą. Tarnyba turi funkcijas, kurios nustatytos Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 str. 1 d. bei Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-90 patvirtintuose Tarnybos nuostatuose. Tarp šių funkcijų nėra teisingumo vykdymo funkcijos. Nurodo, jog Konstitucijos 109 straipsnis numato, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Todėl pareiškėjas mano, kad Tarnyba neturėjo teisės priimti nutarimo, kuriuo, nustatydama naują šalių tarpusavio finansinių įsipareigojimų apimtį bei tokiu būdu sumažindama vartotojo įsiskolinimą pareiškėjui nuo 3800 Lt iki 2999,44 Lt, įgyvendino teisingumą. Nutarimas naikintinas vadovaujantis ABTĮ 89 str. 1 d. 1 ir 2 punktais kaip neteisėtas iš esmės ir prieštaraujantis Konstitucijai bei neteisėtas dėl to, kad Tarnyba nėra kompetentinga priimti sprendimą dėl įsiskolinimo dydžio nustatymo.

Aiškina, kad atsižvelgiant į tai, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių, bei, kad skolininkas turi teisę reikšti naujo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, vartotojas turėjo teisę vadovaudamasis Taisyklių 3 punktu pateikti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai prašymą (skundą), kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba Mokėjimų įstatymo saugomas interesas, o Tarnyba vadovaudamasi Taisyklėmis turėjo teisę išnagrinėti vartotojo prašymą. Tokiu būdu komisijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas teisės aktų nustatyta tvarka.

Dėl Tarnybos kompetencijos priimti tokį nutarimą, kuriuo sumažintas įsiskolinimas, paaiškina, kad remiantis Mokėjimų įstatymo 23 straipsniu vartotojas turėjo teisę kreiptis į Tarnybą. Vartotojas A. G. 2003 02 17 pateikė prašymą bankui suteikti 550 Lt kredito limitą mokėjimo kortele „Maestro“. Tačiau iš pateiktos medžiagos matyti, kad vartotojui buvo taikomas 3000 Lt kredito limitas, todėl tai sąlygojo mokėjimus, kurie neturėjo būti vykdomi. Remiasi CK 6.887 straipsnio 1 dalimi, 1.93 straipsnio 2 dalimi bei tuo, kad bendrovė nepateikė rašytinio įrodymo, t. y. vartotojo prašymo padidinti kredito limitą iki 3000 Lt, Tarnyboje nagrinėjant ginčą bendrovės atstovas negalėjo nurodyti, kokiame dokumente yra numatytas padidintas kredito limitas, jam taikoma palūkanų norma, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma bei mokesčiai. Tokiu atveju pagal CK 6.888 straipsnio 1 dalies nuostatas kredito gavėjas turi teisę sutarties atsisakyti, privalo grąžinti kreditą, bet gali nemokėti palūkanų ir kitų mokesčių.

Atsižvelgiant į faktines aplinkybes, Tarnybos komisija konstatavo, kad vartotojas turėtų grąžinti 550 Lt kredito limitą ir už jį paskaičiuotas palūkanas bei realiai panaudotą 550 Lt viršijantį kredito limitą be palūkanų ir delspinigių. Paaiškina, kad komisijos motyvai ir argumentai dėl skolos dydžio nustatymo išdėstyti nutarime. 2005 09 27 vartotojo sąskaitoje buvo įsiskolinimas 2999,44 Lt. Kadangi objektyviai nebuvo galima paskaičiuoti, kurią šios sumos dalį sudaro paskaičiuotos palūkanos už 550 Lt kreditą ir už 550 Lt viršijantį realiai panaudotą kredito limitą, komisija priėmė sprendimą, kad vartotojas turėtų grąžinti 2005 09 27 buvusį įsiskolinimą – 2999,44 Lt. Pažymi, kad vartotojas nuo 2005 09 27 iki 2006 09 29 nesinaudojo mokėjimo kortele, jam tuo laikotarpiu buvo skaičiuojamos tik palūkanos ir nuobaudos.

Teigia, kad komisija nutarimą priėmė vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, ištyrusi visą su vartotojo skundu susijusią medžiagą, išklausiusi ginčo šalių paaiškinimus. Nesutinka, kad tarnyba viršijo kompetenciją. Prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamą nutarimą.

Dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2008 07 14 nutarimo Nr. 10-165 „Dėl A. G. prašymo“.

1.1. Faktinės aplinkybės. Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje 2008 03 12 gautas A. G. prašymas (b. l. 31-32 33). Nurodoma, kad prašymas yra dėl: „kredito neteisėto reikalavimo grąžinti jį ir neteisėto informacijos perdavimo CREDITINFO apie esamą įsiskolinimą.“. Dėstydamas prašymo esmę A. G. nurodė, kad nesutinka su reikalaujamu mokėti 3800 Lt kreditu, sutinka, kad naudojosi kredito kortele, kuriai kredito limitas buvo 550 Lt, todėl sutinka tik su tokio dydžio skola, kurios bankas galėjo nenusiskaičiuoti. Taip pat pareiškėjas skundė pareiškėjo veiksmus – informacijos apie skolą perdavimą Creditinfo, nes dar vyksta ginčas dėl skolos dydžio.

Tarnyba teismui pateikė dokumentus, kurių pagrindu priėmė skundžiamą nutarimą. Tai Prašymas išduoti mokėjimo kortelę (b. l. 34), Mokėjimo kortelės išdavimo ir naudojimo 2002 10 14 sutartis (b. l. 35-38, 60-63), Informacija apie mokėjimo kortelės išdavimą ir naudojimą (b. l. 39), kortelės sąskaitos naudojimo išrašas (b. l. 40-43), 2007 08 16 Lindorff Oy filialo raštas A. G. apie reikalavimo teisių perleidimą (b. l. 44) bei reikalavimo laiškas, kuriame reikalaujama sumokėti iki 2007 08 27 4110,30 Lt skolą (b. l. 45), A. G. raštas Lindorff Oy, kuriame jis prašo paaiškinti skolos atsiradimą (b. l. 47), DnBNORD 2007 11 27 raštas A. G. „Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo“ (b. l. 48), 2007 07 26 skolos perleidimo sutartis tarp banko ir pareiškėjo (b. l. 55), susirašinėjimas tarp A. G. ir pareiškėjo (b. l. 56, 57, 58, 59), sąskaitos išrašai (b. l. 64.- 76), A. G. prašymas Žemės ūkio bankui dėl kredito limito suteikimo (b. l. 79), A. G. operacijų suvestinės nuorašas (b. l. 82-86) ir kt.

Dokumentai, patvirtinantys nagrinėto ginčo aplinkybes, A. G. prašymo tarnybai turinys rodo, kad A. G. ginčija skolos dydį, nesutinka su reikalavimu grąžinti kreditą, bei pareiškėjo veiksmus, perduodant informaciją apie įsiskolinimą UAB „Creditinfo Lietuva“, kol dar vyksta ginčas dėl skolos dydžio.

1.2. Dėl taikomų teisės aktų. Daroma išvada, kad šio ginčo sprendimui yra svarbios Mokėjimų įstatymo nuostatos, nes šiuo įstatymu Tarnyba rėmėsi, priimdama skundžiamą sprendimą. Aiškinant šio įstatymo nuostatas sistemiškai ir logiškai, akivaizdu, kad įstatymas reglamentuoja santykius tarp kredito įstaigų ir klientų atliekant mokėjimus (Mokėjimų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kas yra mokėjimas, aiškina šio Įstatymo 2 straipsnio 13 dalis – tai mokėtojo lėšų perdavimas gavėjui tiesiogiai grynaisiais pinigais arba negrynųjų pinigų pervedimas per pasirinktas kredito įstaigas. Iš visų kitų šio įstatymo straipsnių akivaizdu, kad įstatymas reglamentuoja tik mokėjimus, t. y. grynųjų ir negrynųjų pinigų pervedimus, kai būtina atsiskaityti už paslaugas, prekes ar pan. Įstatymas reglamentuoja santykius tarp kredito įstaigos kliento ir kredito įstaigos tais atvejais, kai kredito įstaiga yra atsiskaitymų tarp kliento ir pinigų gavėjo tarpininkas. Įstatymas plačiai reglamentuoja mokėjimų nurodymų vykdymą (5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 16 straipsniai). Mokėjimai pagal šį įstatymą gali būti atliekami ir elektroninėmis mokėjimo priemonėmis. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalį – elektroninės mokėjimo priemonės – nuotolinės prieigos mokėjimo priemonės ir elektroniniai pinigai. Paprastai sakant tai atvejai, kai mokėjimai gali būti atliekami su kredito įstaiga sudarius elektroninių paslaugų sutartį ir pačiam klientui vykdant mokėjimus, pildant sąskaitas elektroniniu būdu, interneto pagalba, arba elektroninėmis mokėjimo kortelėmis. Tačiau bet kuriuo atveju įstatymas kalba apie mokėjimų vykdymo (pervedimų, mokėjimo nurodymų) tvarką ir galimas sąlygas. Tik šia prasme įstatymas apibrėžia ir vartotojo sąvoką – vartotojas – fizinis asmuo, kuris su kredito įstaiga sudaro sutartį, kad ši teiks paslaugas asmeniniams, šeimos arba namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su jo profesija ar verslu, tenkinti (o paslauga – tai mokėjimo vykdymas). T. y. Mokėjimų įstatymas gina vartotoją tik ta apimtimi, kai kredito įstaiga netinkamai įvykdė mokėjimo nurodymą, mokestinį pervedimą, pavyzdžiui, laiku neįvykdė mokėjimo nurodymo, pervedė pinigus ne ten, kur nurodė klientas, neinformavo kliento apie mokėjimų nurodymų vykdymo sąlygas (komisinius, terminus, valiutų keitimo santykius) ar neinformavo apie mokėjimo nurodymo įvykdymą. Mokėjimu suprantamas ir atvejis, kai klientas pats į savo sąskaitą perveda grynuosius ar negrynuosius pinigus.

Šiuo atveju ginčas visiškai nesusijęs su jokiais mokėjimais – mokėjimų nurodymų ar mokestinių pervedimų vykdymu. A. G. neginčijo, kad koks nors jo duotas mokėjimo nurodymas ar mokestinis pervedimas būtų atliktas neteisingai. Tarnyba pati savo nutarime nurodė, kad A. G. neginčija nei vieno mokėjimo, kuris nurodytas kreditinės kortelės sąskaitoje. Ginčas yra dėl skolos dydžio, tuo pačiu ir dėl kreditavimo sutarties sąlygų tinkamo ar netinkamo vykdymo (nors A. G. to savo prašyme ir neakcentavo). Tačiau atsižvelgiant į A. G. prašymą Tarnybai, Tarnyba galėjo tirti klausimą dėl kreditavimo sutarties sąlygų atitikimo įstatymo, t. y. Civilinio kodekso reikalavimams. Kreditavimo sutartis buvo sudaryta tarp A. G. ir banko, vėliau bankas skolą perleido pareiškėjui. Kalbant apie kredito sutarties sąlygų teisingumą, jų tinkamą vykdymą, būtina nustatyti, kokius įgalinimus turi Vartotojų teisių apsaugos tarnyba šioje srityje.

Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 1 straipsnio nuostatas nėra pagrindo teigti, kad šis įstatymas būtų netaikomas sutartiniams santykiams tarp banko ir jo kliento . Šio įstatymo 2 straipsnio 2 punktas reglamentuojama, kas yra finansinė paslauga ir finansinių paslaugų teikimo sutartis - tai Finansinių įstaigų įstatyme nurodytos finansinės paslaugos. Pastebėtina, kad Mokėjimų įstatymas reglamentuoja tik vienos iš tokių paslaugų rūšį – mokėjimus. Pagal Vartotojų apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 14 dalį vartojimo sutartis – prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, o 15 dalyje apibrėžiama vartotojo sąvoka. Pagal šias įstatymo nuostatas A. G. yra finansinių paslaugų vartotojas, todėl jo kaip vartotojo teises gina šio įstatymo nuostatos. Šiuo atveju paslauga, kurią teikė kredito įstaiga, buvo aprašyta Mokėjimo kortelės MAESTRO išdavimo ir naudojimo sutartyje ir visas tolimesnis ginčas išplaukia būtent dėl šios paslaugos teikimo kokybės. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nuostatas, vartotojų teisės ginamos ne teisme šio įstatymo šeštojo skirsnio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir teisme. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos darbo tvarką, funkcijas ir teises apibrėžia Įstatymo 11 - 12 straipsniai. Ginčų nagrinėjimo tvarka nustatyta Įstatymo šeštajame skirsnyje.

1.3. Dėl Tarnybos kompetencijos priimti nutarimą, kuriuo išspręstas skolos dydžio klausimas.