Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl 2015 m. vasario 13 d. kreditorių komiteto nutarimo Nr. 7 „Dėl buvusio bankroto administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ patirtų išlaidų pripažinimo bankroto administravimo išlaidomis“ atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi UAB „Eksterjero centras“ buvo iškelta bankroto byla. 2015 m. vasario 13 d. kreditorių komiteto posėdžio metu septintu darbotvarkės klausimu buvo svarstoma „Dėl buvusio bankroto administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ patirtų išlaidų pripažinimo bankroto administravimo išlaidomis“. Šiuo klausimu buvo priimtas toks nutarimas: „Nutarimas priimtas: pripažinti buvusio BUAB „Eksterjero centras“ administratoriaus UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras patirtas išlaidas 9 309,99 Eur sumai BUAB „Eksterjero centras“ bankroto administravimo išlaidomis, o kitų jo patirtų išlaidų nepripažinti. Detalus pripažintinų ir nepripažintinų išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas pateiktas priede Nr. 3“. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2015 m. vasario 13 d. įvykusio kreditorių komiteto posėdžio protokolą bei visą byloje esančią medžiagą, nustatė, jog nėra jokių faktinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti procedūrinius pažeidimus ir administratoriaus ataskaitą bei patį kreditorių komiteto nutarimą septintuoju klausimą vertinti kaip pažeidžiančius kreditorių bei bankrutavusios įmonės interesus. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad priimtas nutarimas yra nepagrįstas, nes skundžiamo nutarimo 3 priede buvo pridėtas administratoriaus išlaidų apskaičiavimo pagrindimas. Be to, pareiškėjas leistinais įrodymais nepaneigė bankroto administratoriaus pateiktų skaičiavimų ir nepateikė kitų įrodymų, kurie leistų abejoti priimtu kreditorių komiteto nutarimu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad administratoriui nebuvo jokios būtinybės informuoti pareiškėją, nes visi pareiškėjo dokumentai buvo perduoti naujam administratoriui UAB „Karaliaučiaus grupė“ ir pareiškėjas šioje byloje nėra nei administratorius, nei kreditorius.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė, bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla, įmonės likvidavimas, parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas, turto pardavimo kainos tvirtinimas (ĮBĮ 23 str.). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 str.). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

Pagal ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. Tokia kreditoriui suteikta teisė reiškia ne tik tai, kad ši teisė įgyvendinama kiekvieno kreditoriaus nuožiūra, bet ir tai, jog turi būti laikomasi šiame įstatyme nustatytų procedūrų, nepažeidžiant bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisių. ĮBĮ 25 straipsnio 1 dalis nustato, kad kreditorių susirinkimas gali rinkti kreditorių komitetą, kurį sudaro ne mažiau kaip penki nariai. Kreditorių komitetas kontroliuoja, kaip vyksta bankroto procesas, administratoriaus veiklą, gina kreditorių interesus laikotarpiais tarp kreditorių susirinkimų (ĮBĮ 25 str. 2 d.). ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog kreditorių komiteto nutarimai yra teisėti, jeigu jo posėdžiuose dalyvauja daugiau kaip pusė visų narių, Kreditorių komitetas nutarimus priima paprasta balsų dauguma. ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su kreditorių susirinkimo nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 21 str. 2 d. 3 p.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-291/2014).

Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių komiteto susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos, nustatė, kad nagrinėjamu atveju jokių procedūrinių pažeidimų nenustatyta. Kreditorių komiteto posėdyje, vykusiame 2015 m. vasario 13 d., dalyvavo 4 kreditoriai nariai iš penkių, visi nutarimai buvo priimti paprasta balsų dauguma, o tai reiškia, kad ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalies bei 25 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Nepagrįstu laikytinas ir atskirojo skundo argumentas, jog nepranešus pareiškėjui apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, kuriame buvo numatyta svarstyti ir administratoriaus patirtų išlaidų atlyginimo klausimą, buvo pažeistos jo teisės ginti savo interesus, teikti paaiškinimus bei būti išklausytam. Pažymėtina, kad apeliantas nėra kreditorius nagrinėjamoje byloje, todėl administratorius neprivalo jo kviesti į kreditorių susirinkimus, nes tai yra administratoriaus teisė, bet ne pareiga. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad kreditoriams buvo pateikta išsami ataskaita apie pareiškėjo patirtų išlaidų pagrįstumą, todėl nebuvo būtinybės siūlyti pareiškėjui pateikti paaiškinimus dėl turėtų administravimo išlaidų. Be to, pareiškėjas, manydamas, jog priimtas kreditorių komiteto nutarimas galbūt pažeidžia jo teises, tokį kreditorių komiteto nutarimą gali skųsti teismui ir taip ginti savo pažeistas teises, tai nagrinėjamuoju atveju ir buvo padaryta (ĮBĮ 24 str. 5 d.). Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atmestini apelianto argumentai, kad administratorius privalėjo jį informuoti apie 2015 m. vasario 3 d. vyksiantį kreditorių komiteto posėdį.