Kauno apygardos teismo nutartis

2010-09-28 · Civilinė byla Nr. 2A-871-395/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-28
Bylos Nr.
2A-871-395/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
Teisėjai
Albinas Čeplinskas (pirm.), Raimondas Buzelis, Evaldas Burzdikas, Raimundas Buzelis
Atsakovas
D. M., S. K., N. K., K. B., A. K., P. B., A. B., atstovaujamam R. B.
Ieškovas
Transgesta Servis
Advokatai
Saulius Brazauskas
Kategorijos
  • 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-871-395/2010
Pirmosios instancijos teismo teisėja Giedrė Jakštienė
Procesinio sprendimo kategorijos: 43.2;45.1;121.18;121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti

iš kolegijos pirmininko Albino Čeplinsko,kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko, Raimundo Buzelio,sekretoriaujant Editai Tamulaitienei,dalyvaujant ieškovo atstovams K. U., D. T., advokatui Sauliui Brazauskui,atsakovėms D. M., S. K., atsakovų atstovei advokatei E. M. Šlapikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Transgesta servis“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-548-451/2009 pagal ieškovo UAB „Transgesta Servis“ ieškinį atsakovams N. K., S. K., K. B., D. M., A. K., P. B., A. B., atstovaujamam R. B., dėl be pagrindo įgytų pinigų ir palūkanų priteisimo

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Transgesta servis“ ieškiniu (t.1, b.l. 3-10) prašė priteisti iš atsakovų N. K. – 7 113,80 Lt, S. K. – 7 085,76 Lt, K. B. – 7 076,16 Lt, D. M. – 7 130,29 Lt, A. K. – 7 086,72 Lt, P. B. – 7 085,76 Lt, A. B. – 1 612,88 Lt, viso – 44 191,37 Lt, be pagrindo įgytų pinigų. Ieškovas nurodė, kad iš atsakovų 2007 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo žemės sklypą už 1 750 000 Lt, tačiau sutartyje nebuvo aptartas gyventojų pajamų mokesčio išskaičiavimo klausimas. Ieškovas nežinojo, o atsakovai neatkreipė dėmesio į tai, kad nuo dalies žemės sklypo įsigijimo nepraėjo treji metai, dėl to atsakovas 2008 m. rugpjūčio 14 d. į valstybės biudžetą sumokėjo 43 879 Lt gyventojų pajamų mokesčio.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovai 2007 m. vasario 28 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai pardavė, o ieškovas nupirko 3,0498 ha žemės sklypą. 2007 m. vasario 28 d. šalys pasirašė turto perdavimo-priėmimo aktą, pagal kurį ieškovui buvo perduotas turtas. Teismas nurodė, kad ieškovas su atsakovais už nupirktą turtą atsiskaitė visiškai. Ieškovas į valstybės biudžetą sumokėjo 43 879 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir šią sumą prašo priteisti iš atsakovų. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykius reglamentuojančių teisės normų. Ieškovo prašoma priteisti suma buvo sumokėta už atsakovų parduotą žemę, t. y. teisiniu pagrindu. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, nustatė, kad turtas parduotas už 1 750 000 Lt. Byloje nepateikta duomenų, kad šalys aptarė papildomus mokėjimus, kurie gali atsirasti pagal šią pirkimo–pardavimo sutartį. Ginčo parduodant turtą ir jį perduodant tarp šalių nekilo. Ginčas kilo, kai ieškovas, vadovaudamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, į biudžetą sumokėjo sumą, prašomą priteisti iš atsakovų. Ieškovas, kaip juridinis vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, išmokėdamas atsakovams A klasės pajamoms priskiriamas turto pardavimo apmokestinamąsias pajamas (kai nuo turto pardavimo nėra praėję treji metai), privalėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį nuo visos gyventojams išmokamos sumos ir jį sumokėti į biudžetą. Teismo nuomone, ieškovo argumentą, kad jam nebuvo žinoma apie tai, kad atsakovams turtas nepriklausė trejus metus, todėl tokia papildoma sutarties sąlyga nebuvo įtraukta į pirkimo–pardavimo sutartį, paneigia 2007 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kurios 1.2 punkte nurodytas atsakovų nuosavybės teisės pagrindas. Teismas nustatė, kad iki sutarties sudarymo šalys bendravo apie mėnesį, ieškovui nuo pat pradžių buvo įteiktas pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, be to, sutartį tvirtino ieškovo pasirinktas notaras, šalims buvo duota laiko susipažinti su sutarties tekstu. Teismo nuomone, ieškovas turėjo visas galimybes susipažinti su atsakovams nuosavybės teise priklausančiu turtu, jo įsigijimo pagrindu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 2-6) ieškovas prašė Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priteisti ieškovui apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos motyvus:

1. Nors šalys neaptarė papildomų mokėjimų, kurie gali kilti iš pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau šalys privalo atsižvelgti į sutarties sąlygas nustatančias imperatyviąsias teisės normas (CK 6.156 str. 4 d.). GPMĮ 17 str. 21 p. numato, kad neapmokestinamosios pajamos yra ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn [...] nekilnojamąjį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje, jeigu jie įsigyti anksčiau negu prieš trejus metus iki šio turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Dalis atsakovams nuosavybės teise priklausiusių žemės sklypo dalių buvo išlaikytos atsakovų nuosavybėje mažiau nei 3 metus. Pagal GPMĮ 22 str. 2 d. 1 p. iš Lietuvos vieneto ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos už nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, priskiriamos A klasės pajamoms. GPMĮ 23 str. 1 d. numato, kad Lietuvos vienetas, [...] kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Kadangi nebuvo kitokio šalių susitarimo, šalys turėjo vadovautis teisės normomis (CK 6.156 str. 4 d.), t.y. ieškovas apskaičiuoti, išskaičiuoti iš atsakovams mokėtinų sumų ir sumokėti į biudžetą atsakovams priklausantį 15 proc. gyventojų pajamų mokestį. Tačiau ieškovas, pažeisdamas GPMĮ 23 str. 1 d., sumokėjo atsakovams sutartyje numatytą 1 750 000 Lt sumą, neįvykdęs savo mokestinės pareigos iš kiekvienam atsakovui mokėtinų sumų išskaičiuoti kiekvienam atsakovui priklausantį gyventojų pajamų mokestį, o atsakovai, pažeisdami GPMĮ 23 str. 1 d., priėmė pilną 1 750 000 Lt sumą be mokesčių sumų išskaičiavimo. Taigi, nors šalys ir nebuvo aptarę papildomų mokėjimų, kurie gali kilti iš sutarties, tačiau jos savo susitarimu ir nebūtų galėję pakeisti imperatyvios įstatymo normos, numatančios, kad ieškovas turi iš atsakovams mokėtinos 1 750 000 Lt sumos išskaičiuoti mokėtiną gyventojų pajamų mokestį, skaičiuojamą nuo atsakovų gaunamų pajamų (GPMĮ 23 str.);

2. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pajamų mokestis mokamas už gyventojo gautas pajamas. Pagal GPMĮ 5 str. 1 d. pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. GPMĮ 2 str. 14 d. komentaras paaiškina, kad „Pajamos - tai visas per mokestinį laikotarpį gyventojo gautas atlygis už [...] parduotą [...] turtą [...]".Taigi, apmokestinamas būtent gyventojo (šiuo atveju atsakovų) gautas atlygis. Ieškovas jokių pajamų iš sutarties negavo, tačiau teismui atmetus ieškinį, gaunasi, kad būtent ieškovas sumokėjo mokestį už pajamas, kurias gavo ne jis, o atsakovams lieka visos pajamos plius nuo tų pajamų skaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis, kurį jie „sutaupė" ieškovo sąskaita. Tokią poziciją patvirtina ir byloje esantis Kauno apskrities VMI išaiškinimas „Dėl nekilnojamojo turto pardavimo pajamų" (t.1, b.l.136-137), kuriame nurodyta, kad: „Pagal šiuo metu galiojančias GPMĮ 22 straipsnio nuostatas, gyventojo pajamos pagal mokesčio mokėjimo tvarką skirstomos į dvi klases - A ir B. Nuo A klasės pajamų mokestį, GPMĮ 23 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą tokias išmokas išmokantis asmuo. [...] Vadinasi, uždaroji akcinė bendrovė kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, išmokėdama gyventojui A klasės pajamoms priskiriamas turto pardavimo apmokestinamąsias pajamas (t.y. kai nuo turto įsigijimo iki jo pardavimo nėra praėję treji metai), vadovaudamasis GPMĮ 23 straipsnio nuostatomis, nuo visos gyventojui išmokamos sumos, neatsižvelgiant į to turto įsigijimo kainą, privalėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti 15 procentų pajamų mokestį ir jį sumokėti į biudžetą pagal Jūsų nuolatinę gyvenamąją vietą". Vadovaujantis šiais išaiškinimais, akivaizdu, jog ieškovas buvo tik mokestį išskaičiuojantis asmuo, tačiau ne mokesčio mokėtojas. Nors priklausomai nuo pajamų klasės gyventojų pajamų mokestį apskaičiuoja ir sumoka skirtingi asmenys, tačiau visais atvejais pajamų mokėtoju yra pajamų gavęs gyventojas, o mokesčio objektu - būtent gyventojo gautas atlygis. Lietuvos apeliacinis teismas 2004-06-07 nutartyje civ. byloje Nr. 2A-134/2004 pasisakė, kad: „Mokestinės prievolės valstybei negali būti savaime perkeltos kitam asmeniui, kuris pagal įstatymą nėra atitinkamo mokesčio mokėtojas". Ieškovas neginčija savo prievolės apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį, tačiau ši suma turėtų būti jam grąžinta, kadangi pats mokestis priklauso atsakovams kaip pajamas gavusiems asmenims;

3. Tai, kad tiek A, tiek B klasės pajamų mokesčio objektu išlieka paties gyventojo pajamos, patvirtina ir skirtingų mokesčio mokėjimo tvarkų aprašymai. A klasės pajamų mokesčio mokėjimas GPMĮ 23 str. 1 d. „[...] Lietuvos vienetas [...] kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį [...]". B klasės pajamų mokesčio mokėjimas - GPMĮ 25 str. 1 d. „Pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo". Palyginus šias dvi teisės normas, matyti, kad gyventojų pajamų mokestis nuo A klasės pajamų yra apskaičiuojamas, išskaičiuojamas ir sumokamas, o nuo B klasės pajamų tik apskaičiuojamas ir sumokamas. Lietuvių kalbos žodynas pateikia tokią žodžio „išskaičiuoti" reikšmę: „skaičiuojant išskirti, atimti tam tikrą sumą, kiekį". Vadinasi, Lietuvos vienetas gyventojui mokėtinas pajamas mažina, išskaičiuodamas priklausantį nuo pajamų mokėti gyventojų pajamų mokestį, o pats gyventojas, mokėdamas gyventojų pajamų mokestį nuo B klasės pajamų, tiesiog apskaičiuoja šį mokestį ir pats sumoka jį į biudžetą;

4. Nagrinėjamu atveju šalių sutarta turto kaina turėjo būti 1750 000 Lt, į kurią įeina ir 43879 Lt gyventojų pajamų mokestis, tuo tarpu teismui atmetus ieškinį gavosi 1 750 000 Lt plius 43879 Lt gyventojų pajamų mokestis, viso - 1793879 Lt. Tarp šalių nėra ginčo dėl paties gyventojų pajamų mokesčio dydžio ar turto kainos dydžio. Vadinasi, teismo sprendimu pažeidžiama sutarties šalių valia, kad bendra turto kaina sudaro 1750000 Lt, o ne 1793879 Lt;

5. Šioje byloje egzistuoja atsirasti prievolei dėl nepagrįsto turto gavimo reikalingos sąlygos - atsakovai įgijo turtą (43879 Lt), kuris jiems nepriklausė (gyventojų pajamų mokestis priklauso Lietuvos valstybei), nesant teisinio pagrindo, t.y. pažeidžiant GPMĮ 23 str. Teismas netinkamai taikė GPMĮ 23 str. bei CK 6.237 str.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l.16-19) atsakovų atstovė advokatė E. M. Šlapikienė su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovams iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, dėl šių motyvų:

1. Teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra CK 6.237 str. 1 d. numatytų pagrindų nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti. Ieškovas neteisingai suformulavo ieškinio dalyką ir pagrindą, be pagrindo taiko CK 6.237 str.- 6.241 str., reguliuojančius nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą. Atsakovai nėra parturtėję be teisinio pagrindo, kadangi pinigines lėšas gavo 2007-02-28 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad byloje turi būti taikomos pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuojančios teisės normos. Ieškovas neįrodė savo teiginio, kad turtas įgytas be pagrindo, tuo neįvykdydamas CPK 178 str. šalims numatytos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus;

2. Ieškovo argumentai, jog pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos (GPMĮ 5 str. 1 d.), tačiau ieškovas jokių pajamų negavo, todėl teismui atmetus ieškinį, atsakovams lieka visos gautos pajamos už parduotą žemės sklypą ir nuo tų pajamų skaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis, kurį atsakovai nepagrįstai sutaupė ieškovo sąskaita, nepagrįsti. Atsakovai neginčija, jog mokesčio objektas yra Lietuvos gyventojo pajamos, tačiau GPMĮ numato gyventojo pajamų apmokestinimo ir mokėjimo tvarką, t.y. kas ir kaip jį moka. GPMĮ 22 str. 2 d. reglamentuoja, jog pajamos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą Lietuvos vienetui (juridiniam asmeniui), yra priskiriamos A klasės pajamoms. GMPĮ 23 str. 1 d. nustato, kad išmokas, kurios yra priskiriamos A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą Lietuvos vienetas (t.y. juridinis asmuo). Todėl ieškovo argumentas, jog jis šiuo atveju nėra mokesčio mokėtojas, yra nepagrįstas, prieštaraujantis GMPĮ įtvirtintoms nuostatoms. GPMĮ juridiniam asmeniui nurodo prievolę apskaičiuoti ir prieš mokant išmokas gyventojui už parduodamą turtą, išskaičiuoti GPM, (kas ir būtų apmokestinimo objektas) bei išskaičiuotą sumą sumokėti į biudžetą. Šias aplinkybes patvirtina ir teismui pateikta VMI konsultacija, kurioje yra išaiškinta, kad mokestį nuo A klasės pajamų privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą Lietuvos įmonė, o mokestį, kuris priskiriamas B klasės pajamoms, gyventojas turi deklaruoti ir pajamų mokestį nuo turto pardavimo sumokėti pats. Pažymėtina, jog pats ieškovas savo tolimesniais veiksmais patvirtino, kad būtent jam priklauso prievolė mokėti ginčo mokestį, nes jis pajamas įstatymo nustatyta tvarka deklaravo ir sužinojęs, kad jam tenka prievolė sumokėti mokesčius, jau sumokėjęs įstatymo nustatytus mokesčius į biudžetą, kreipėsi į teismą teigdamas, kad atsakovai nepagrįstai praturtėjo jo sąskaita. Atsakovų poziciją patvirtina ir GPMĮ numatytas atsakomybės paskirstymas už prievolių nevykdymą, nes gyventojui atsakomybė taikoma už GPMI 25-31 str. išvardintus pažeidimus, o mokestį išskaičiuojančiam asmeniui - už GPMĮ 23-24 str. numatytos pajamų mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo bei deklaravimo tvarkos pažeidimus;

3. Ieškovas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad Lietuvos vienetas gyventojui mokėtinas pajamas mažina, išskaičiuodamas jam priklausantį mokėti nuo pajamų gyventojų pajamų mokestį. Atsakovai, gaudami pinigines lėšas už parduotą žemę iš ieškovo, pagrįstai tikėjosi, kad ieškovas žino, jog pareiga sumokėti ir išskaičiuoti GPM tenka jam, juridiniam asmeniui, ir mokėdamas 1 750 000 Lt sumą už žemės sklypą, mokėtinas pajamas atsakovams jau sumažino, išskaičiuodamas jam priklausantį mokėti nuo pajamų gyventojų pajamų mokestį. Iš Registrų centro pažymos bei žemės pirkimo pardavimo sutarties p. 1.2. nurodytų pardavėjų turto įgijimo pagrindų buvo aiškiai matyti, kad dalis žemės yra neišlaikyta 3 metus. Derybos vyko apie du mėnesius, visus atsakovams priklausančios nuosavybės dokumentus atsakovai buvo pateikę ieškovui susipažinti, ką jis patvirtino teismo posėdžio metu. Prieš notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą ieškovas vėlgi turėjo galimybę susipažinti su dokumentais, todėl jis žinojo, jog parduodamas turtas (žemės sklypas) atsakovų nuosavybėn buvo padovanotas 2004-09-10 ir kad juridiniam asmeniui teks pareiga sumokėti gyventojų pajamų mokestį VMI. LAT 2002-09-30 nutartyje 3K-3-1107/2002 konstatavo, kad įmonė, kuri užsiima ūkine komercine veikla ir kurios tikslas - pelno siekimas, veikia savo rizika ir jai yra taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai;

4. Jokios kitokios GPM mokėjimo nuostatos 2007-02-28 pirkimo-pardavimo sutartyje aptartos nebuvo, be to, mokestinės teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio ir šalys jų keisti negali. Patenkinus skundą, butų pažeistos atsakovų turtinės teisės ir interesai, teisingumo ir protingumo principai, taip pat mokestinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, nes pareiga išskaičiuoti ir sumokėti GPM būtų nepagrįstai perkelta atsakovams, o ne juridiniam asmeniui – ieškovui.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 19 d. sprendimu ieškovo apeliacinį skundą tenkino, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: priteisė UAB „Transgesta servis“ iš N. K. 7113,80 Lt, iš S. K. 7085,76 Lt, iš K. B. 7076,16 Lt, iš D. M. 7130,29 Lt, iš A. K. 7086,72 Lt, iš P. B. 7085,76 Lt, iš A. B. 1612,88 Lt be pagrindo įgytų pinigų su priskaičiuotomis palūkanomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 1 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad sprendžiant, ar yra sąlygos nepagrįsto turto gavimo institutui taikyti nagrinėjamu atveju, būtina pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles nustatyti, kokia yra šalių tikroji valia dėl daikto pardavimo kainos ir ką šalys susitarė dėl mokesčių į valstybės biudžetą sumokėjimo. Sprendžiant koks tikrasis šalių susitarimas dėl kainos, be kitų aplinkybių, būtina nustatyti, kokio dydžio sumą juridinis asmuo turėjo išskaičiuoti ir kokią sumą gyventojas turės teisę susigrąžinti (galės būti įskaityta) kaip permoką pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnį. Teismai šių aplinkybių nenustatinėjo ir spręsdami apie šalių susitarimą dėl kainos šių aplinkybių nevertino. Teisėjų kolegija konstatavo, kad teismai nenustatinėjo tikrosios šalių valios, rėmėsi tik pažodiniu sutarties tekstu ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes nurodyti pažeidimai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos nagrinėjimo puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnyje nustatyta tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo UAB „Transgesta Servis“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, išklausiusi į teismo posėdį atvykusių asmenų kalbas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui.

Kaip matyti iš bylos medžiagos pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo UAB „Transgesta Servis“ ieškinį, pažymėjo, jog ieškovas sudarydamas komercinio pobūdžio sandorį su atsakovais N. K., S. K., D. M., A. K., P. B., A. B. dėl 3.0498 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo turėjo tikslą iš pardavėjų pusės pelningai šį nekilnojamąjį turtą parduoti, o iš apelianto, t. y. pirkėjo pusės panaudoti savo veiklai vystyti ir iš šios veiklos uždirbti pelno. Pažymėtina, jog nei viena iš šalių viso bylos nagrinėjimo metu aukščiau nurodytų sudaryto sandorio tikslų neneigė ir neneigia, todėl akivaizdu, kad sandorio sudarymo metu juo buvo išreikšta tikroji šalių valia ir ketinimai bei jam ruošiantis buvo nustatyta parduodamojo nekilnojamojo turto kaina, tenkinanti abi sandorio šalis ir patvirtinanti tikrąją, t. y. šalių galutinai sulygtą nekilnojamojo turto kainą. Kad atsakovai įgijo vėliau ieškovui parduotą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, iš savo tėvų 2004 m. rugsėjo 10 d. dovanojimo sutarties (t. 1, b. l. 120-121) pagrindu ir apie tai prieš sudarant pirkimo – pardavimo sutartį žinojo ieškovas, tiek pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo metu, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patvirtino ne tik proceso dalyviai, bet ir Kauno apskrities viršininko administracijos 1998-07-10 įsakymo Nr. 05 – 4202 (t. 1, b. l. 129) bei iš dalies ir paties apelianto 2009-01-16 pažymos (t. 1, b. l. 124-126) įrašai, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovas prieš pirkimo – pardavimo sandorio sudarymą nežinojo apie tai, kad dalis atsakovams nuosavybės teise priklausiusių žemės sklypo dalių buvo atsakovų nuosavybėje išlaikytos mažiau nei 3 metus vertintinas kritiškai.

Tuo pačiu, kolegija sprendžia, jog bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai savo veiksmais pažeidė GPMĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes jie nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio nuo už parduotą nekilnojamojo turto dalį gauto turto, t. y. piniginių lėšų mokesčių valstybei. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į atsakovų paaiškinimus bei liudytojos I. S., tiesiogiai dalyvavusios derybose tarp atsakovų dėl žemės pardavimo kainos nustatymo, kuriuose būtent ir užfiksuota, jog atsakovai, t. y. parduodamos žemės sklypo dalių savininkai, sutiko parduoti ieškovui savo žemę ne už 2 milijonų, bet žemesnę kainą su ta sąlyga, jog jiems nereikės mokėti jokių mokesčių valstybei, nes tuo pasirūpins pirkėjas. Šias aplinkybes be šalių atstovų paaiškinimų patvirtina ir aiškinamajame Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-05-26 rašte Nr. (11.6 – 32.5)-K-8276 (t. 2, b. l. 145-146) nurodytos išvados, pagal kurias atsakovai, ieškovui sumokėjus nuo įgyto turto gyventojų pajamų mokestį, neįgijo į gyventojų pajamų mokesčio perskaičiavimą ir pajamų mokesčio susigrąžinimą, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, kaip tą numato CPMĮ 19 straipsnio nuostatos. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu išreikalautų atsakovų metinių pajamų mokesčių deklaracijų duomenys už 2007 – 2008 laikotarpį (t. 2, b. l. 98-102 ir b. l. 108-134) iš esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio nepagrįstumo.

Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovo atstovė D. T. UAB „Transgesta Servis“ veiksmus tiek dėl derybų prieš žemės sklypo su atsakovais sudarymo, tiek vėliau, t. y. jau po sutarties sudarymo sumokėjus pajamų mokestį valstybei, vertina kaip nesąmoningą suklydimą, nepaneigia šalių susitarimo esmės ir tikrosios valios išraišką patvirtinančių veiksmų ir negali būti pagrindu ieškovo ieškiniui tenkinti. Šios teismo išvados neprieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamai sutarčių aiškinimo praktikai, kurioje yra akcentuojama, kad juridiniam asmeniui, t. y. šiuo atveju ieškovui, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo jo veikloje reikalavimai, todėl juridiniam asmeniui pažeidus teisės aktų reikalavimus ir neišskaičius gyventojų pajamų mokesčio (nustačius, kad kaina buvo tokia, kai sutarta sutartyje ir nebuvo atitinkamo susitarimo dėl gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo) negalima juridinio asmens padaryto pažeidimo neigiamų padarinių perkelti kitai šaliai fiziniam asmeniui – šiuo atveju atsakovams.

Atsižvelgiant į aukščiau išvardintų aplinkybių visumą ir įvertinusi, kad ieškovas buvo žemės pirkimo – pardavimo sandorio iniciatorius, ruošęs sandorį ir pilnai disponavęs absoliučiai visa sandorio sudarymui būtina informacija, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, ieškovo UAB „Transgesta servis“ apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Netenkinant apeliacinio skundo ir esant skirtingam byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumui iš ieškovo atsakovei S. K. priteistinos kasacinės ir apeliacinės instancijos teismuose turėtos advokatės atstovavimo išlaidos pagal pinigų priėmimo kvitų duomenis (t. 2, b. l. 21, 43 ) ir žyminio mokesčio išlaidos, turėtos ryšium su kasacinio skundo nagrinėjimu , remiantis 2009-11-25 mokėjimo kvito duomenis (t.2, b. l. 33) ( CPK 93 straipsnio 3 dalis, 98 straipsnio 3 dalis ). Taip pat remiantis teismo pažymų duomenimis (t.2, b. l. 72 ir 83) iš ieškovo priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Transgesta Servis“ (įmonės kodas 300149940) atsakovei S. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4000 Lt (keturis tūkstančius litų) advokato atstovavimo ir 1317 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus septyniolika litų) žyminio mokesčio išlaidų.

Priteisti iš ieškovo UAB „Transgesta Servis“ (įmonės kodas 300149940) 167,85 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt septynis litus, 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Kolegijos pirmininkas Albinas ČeplinskasKolegijos teisėjai Evaldas BurzdikasRaimondas Buzelis