- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2016-07-15
- Bylos Nr.
- ATP-419-174/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-43-3-00436-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Violeta Miliuvienė
- Pažeidėjas
- D. Š.
- Kategorijos
- 3.26.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patrauktos D. Š. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarimo, kuriuo Dž. Š. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį 35 Eur bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 868 Eur bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 970 Eur bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
2016 m. balandžio 19 d. Dž. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad ji 2016 m. balandžio 8 d., apie 21.20 val., Šilutės m., (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodama atbuline eiga neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl to kliudė stovėjusį R. M. automobilį „Volvo XC90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Nepranešusi policijai apie padarytą eismo įvykį, Dž. Š. iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šiais savo veiksmais Dž. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 221 ir 101 punktų reikalavimus. Tokie Dž. Š. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį.
Skundžiamu 2016 m. gegužės 17 d. nutarimu Šilutės rajono apylinkės teismas Dž. Š. pripažino kalta padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus ir paskyrė jai pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį 35 Eur baudą, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 970 Eur baudą ir atėmė teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 970 Eur bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, nurodant paskirtą baudą sumokėti ne vėliau kaip per 10 (dešimt) mėnesių nuo nutarimo skirti baudą įteikimo jai dienos, kiekvieną mėnesį mokant ne mažiau kaip po 97 Eur, o apskundus tokį nutarimą – ne vėliau kaip per 10 mėnesių nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos, kiekvieną mėnesį mokant ne mažiau kaip po 97 Eur.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta Dž. Š. prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo teiseną pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukti.
Apeliaciniame skunde Dž. Š. nurodo, jog sutinka, kad dėl jos kaltės įvyko eismo įvykis, tačiau nepripažįsta kaltės dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje vairuodama nuosavą automobilį „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodama atbuline eiga ji labai nestipriai atsitrenkė galiniu buferiu į stovinčio R. M. automobilio „Volvo XC90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priekinį buferį ir tokiais savo veiksmais ji pažeidė KET 101 punkto reikalavimus. Tačiau, apeliantės Dž. Š. teigimu, pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai įvertino situaciją, nulėmusią jos veiksmus po eismo įvykio, ir nepagrįstai jos veiksmus kvalifikavo ir pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.
Dž. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad 2016-04-08 ji kartu su savo seserimi J. Š. svečiavosi pas sesers draugę, o maždaug apie 21.20 val. nusprendė vykti namo. Ji sėdo už savo automobilio OPEL vairo, įvertinusi situaciją, nes kieme, kur buvo pastatytas jos automobilis, buvo daug automobilių, be to, jau buvo tamsus paros metas, tad orientuotis toje vietoje buvo labai sunku. Todėl ji paprašė savo sesers Jurgitos, kad ši, būdama lauke, pareguliuotų jos išvažiavimą iš namo kiemo. Kai net kelis kartus ji bandė atbuline eiga išvaryti iš namo kiemo savo automobilį, tai padaryti jai sekėsi sunkiai dėl itin netvarkingai aikštelėje pastatyto automobilio „Volvo XC90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio R. M., nes, kaip matyti iš minimos pilietės į bylą pateikto vaizdo įrašo, ši transporto priemonė buvo pastatyta gerokai atitolusi nuo aikštelės bortelių ir stovėjo vos ne viduryje automobilių stovėjimo aikštelės, o kadangi minimo modelio automobilis yra didelių gabaritų, todėl ši transporto priemonė aiškiai ribojo ir trukdė jos judėjimui. Taigi išvažinėdama iš automobilių stovėjimo aikštelės atbuline eiga, stebint seseriai Jurgitai, jis labai nestipriai savo automobilio galiniu buferiu atsirėmė į stovinčio R. M. automobilio „Volvo XC90”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priekinio buferio dešiniąją pusę. Dž. Š. nurodo, kad, jos žiniomis, automobilio buferis yra sukonstruotas taip, kad važiuojant ne didesniu nei 5 km/h greičiu jis turi „sugerti“ galimus smūgius. Šiuo atveju taip ir buvo, nes jos greitis tikrai buvo net mažesnis, nes ji vos judėjo. Tad nurodomu laiku jai „stumiant“ automobilį atbuline eiga, pajutusi nestiprų „bumptelėjimą“, iš pradžių ji net nesuprato į ką galėjo atsiremti. Žvilgtelėjusi per galinio vaizdo veidrodį pastebėjo labai arti savo automobilio galo stovintį automobilį VOLVO. Dž. Š. nurodo pripažįstanti, kad iš savo automobilio ji neišlipo, tačiau gale buvusi jos sesuo Jurgita iš pakankamai nedidelio atstumo apžiūrėjo automobilį VOLVO ir pasakė, kad jam nieko nėra, tad ji, Dž. Š., suprato, kad žala niekam nepadaryta ir kad išlipti iš automobilio nėra jokio reikalo.
Dž. Š. nurodo, kad vieta, kurioje įvyko eismo įvykis, yra prie pat daugiabučių, tad iš tiesų nei nuvažiuoti, nei juo labiau bėgti iš eismo įvykio vietos ji neketino ir net negalvojo tai daryti, o išvažiavo dėl to, kad buvo įsitikinusi, jog žalos niekam nepadarė.
Beje, 2016-05-12 teismo posėdyje apklausiama kaip liudytoja automobilio VOLVO savininkė R. M. patvirtino tą aplinkybę, kad vizualiai jos automobilis nebuvo žymiai apgadintas, ir ji jokių pretenzijų jai, Dž. Š., nereiškė. Taigi, jeigu nėra padaryta žalos, tai turėtų būti traktuojama, kad nėra ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties. Kita vertus, automobilio VOLVO savininkė R. M. teismo prašė jos, Dž. Š., griežtai nebausti, tačiau pirmosios instancijos teismas į šį nukentėjusiosios prašymą neatsižvelgė.
Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai supranta ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalina iš eismo įvykio vietos. Kai sprendžiamas klausimas, ar asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį, ypač svarbus yra eismo įvykyje dalyvavusio automobilio apgadinimo mastas bei pobūdis, automobilio savininkas, eismo įvykį sukėlusio automobilio vairuotojo veiksmai po eismo įvykio, kitos aplinkybes.
Dž. Š. teigimu, iš eismo įvykio vietos ji išvažiavo būdama tikra, kad automobiliui VOLVO jokia žala nepadaryta, todėl jos veiksmai neturėtų ir negalėtų būti traktuojami kaip vengimas atsakomybės ir pabėgimas iš eismo įvykio vietos, juos kvalifikuojant pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, juolab, kad jos automobilis buvo draustas civilinės atsakomybės draudimu.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, Šilutės rajono apylinkės teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai jos veiksmus, kai jos vairuotas automobilis OPEL tik atsirėmė buferiu į automobilio VOLVO buferį, kvalifikavo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir dėl to priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, atimdamas jai teisę vairuoti motorines transporto priemones itin ilgam terminui.
Apeliantės Dž. Š. nuomone, nagrinėjamu atveju teismas turėjo pagrindą skirti jai tik piniginę baudą už autoįvykį pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau ji tikrai neturėjo būti nubausta ir pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nes šio jai inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo ji nepadarė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatas prašo atmesti kaip nepagrįstą administracinėn atsakomybėn patrauktos Dž. Š. apeliacinį skundą ir palikti galioti skundžiamą Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patraukta Dž. Š. neskundžia ir sutinka su jos veiksmų teisiniu vertinimu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, t. y. pripažįsta padariusi KET pažeidimą, nulėmusį kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės apgadinimą, tačiau ginčija ir pateikia teisinius argumentus, susijusius su kito jai inkriminuoto teisės pažeidimo kvalifikavimu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.
Apeliantės nuomone, atsižvelgtina į tai, kad nenustatyta, jog ji iš įvykio vietos pasišalino siekdama išvengti atsakomybės už savo veiksmus, priešingai – ji buvo įsitikinusi, kad nepadarė žalos, o pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nenustačius būtinojo šio teisės pažeidimo sudėties subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios pasišalinti iš įvykio vietos, ji negalėjo būti nubausta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir, priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013). Taigi LAT praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles.
Pažymėtina, kad teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, inter alia (be kita ko), nustatyta administracinė atsakomybė ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šiame straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektu laikytina norminiuose teisės aktuose įtvirtinta kelių eismo organizavimo tvarka. Objektyvieji pažeidimo požymiai pasireiškia aktyviais pasitraukimo iš eismo įvykio vietos veiksmais. Kadangi šio pažeidimo požymiai aprašyti blanketinėje dispozicijoje, konstatuojant KET pažeidimo faktą, turi būti nurodomos vairuotojo pažeistos KET normos (straipsniai, punktai). Svarbus ir paties eismo įvykio konstatavimo faktas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad eismo įvykiu laikoma situacija, kai kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito asmens teisėtus interesus ir pan.
Kita vertus, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, pripažindamas Dž. Š. kalta padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, pirmosios instancijos teismas šio savo sprendimo iš esmės nemotyvavo, tik išvardijo teisme apklaustų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir nurodė, kad Dž. Š., kurios pozicija, pasak skundžiamą nutarimą priėmusio teismo, nuo pirminio paaiškinimo nebuvo nuosekli, kaltę iš esmės patvirtina ir jos parodymus, duotus teismo posėdyje, paneigia nukentėjusiosios R. M. teisme duoti parodymai ir jos rašytiniame paaiškinime nurodytos esminės įvykio aplinkybės, kurias papildo ir patikslina neprieštaringi įrodymų šaltiniai: vaizdo, kurį pateikė nukentėjusioji, įrašas, eismo įvykio schemos ir jo priede – fotolentelėje, eismo įvykio duomenyse, automobilių 2016-04-08 ir 2016-04-19 techninės apžiūros aktuose, policijos pareigūno R. V. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, taip pat teisme apklaustų liudytojų J. Š. ir G. P. parodymai.
Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino bylos aplinkybių, reikšmingų ATPK 130 straipsnio 1 dalyje aprašyto teisės pažeidimo tyčios turiniui nustatyti, nesiaiškino Dž. Š. elgesio, išvažiuojant iš eismo įvykio vietos motyvų bei tikslų turinio, ir nepagrįstai konstatavo jos kaltumą.
Priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, Dž. Š. tiek bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, tiek savo 2016-04-19 rašytiniame pasiaiškinime policijai, gailėdamasi ir pripažindama kaltę dėl eismo įvykio sukėlimo, nuosekliai nurodė, kad išvažiuodama iš kiemo atbula pajuto savo automobilio dešinės pusės galu kliudžiusi (atsirėmė) stovėjusį automobilį, tačiau kieme stovėjusi jos sesuo J. Š., kuri reguliavo jai išvažiavimą, nes kiemas buvo pilnas automobilių, apžiūrėjusi kliudytą automobilį, jai pasakė, kad nieko neatsitiko, todėl ji išvažiavo. Tokias pat aplinkybes nurodė ir kaip liudytoja teisme apklausta J. Š., nurodydama, kad reguliuodama sesei išvažiavimą iš kiemo, kuris buvo pilnas automobilių, matė, kad sesuo, važiuodama atbula, kliudė (lietė) stovėjusį automobilį, tačiau ji, apžiūrėjusi kliudytą automobilį, apgadinimų nepastebėjo ir apie tai pasakė sesei, todėl ši išvažiavo. Kaip matyti iš byloje pateiktų fotonuotraukų (b. l. 10–16; 23–24), automobilių apgadinimai yra labai nežymūs ir sunkiai pastebimi (labai nežymiai apgadinti automobilių atitinkamai priekinis ir užpakalinis buferiai (automobilio „Volvo XC90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priekyje kairėje pusėje, automobilio „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dešinėje pusėje (iš nuotraukų automobilių kontakto vietoje matosi ar tai dažų, ar tai nubrozdinimų žymės). Tai teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir pati nukentėjusioji R. M., nurodydama, kad: „Buvo nubrozdintas automobilio dešinės pusės priekinis bamperis.“ (b. l. 44). Todėl teismas laiko nepaneigtu tai, kad kieme stovėjusi ir Dž. Š. išvažiavimą reguliavusi J. Š., esant prietemai (2016-04-08, apie 21.20 val.), galėjo ir nepastebėti, jog, kaip pati nurodė, atsiremdama į stovėjusi automobilį, Dž. Š. jį apgadino. Nors Dž. Š., pajutusi kontaktą su kitu automobiliu, neišlipo iš savo automobilio ir neapžiūrėjo kliudyto automobilio, tačiau, kaip pati nurodė, nepagalvojo, nes kieme stovėjusi jos sesuo, apžiūrėjusi kliudytą automobilį, jai pasakė, kad nieko nėra, todėl ji ir išvažiavo. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, daryti neabejotiną išvadą, kad jog Dž. Š. suprato, kad ji savo veiksmais padarė turtinę žalą, ir dėl šios priežasties neveikė KET 234 punkte nurodytu būdu, t. y. neiškvietė policijos pareigūnų ir nelaukė įvykio vietoje, kol šie atvyks, nėra jokio pamatuoto pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Dž. Š. po eismo įvykio policijos pareigūnams neneigė, jog buvo eismo įvykio vietoje, leido apžiūrėti savo automobilį, tai rodo, jog ji nesiekė paslėpti eismo įvykio pėdsakų, tikrai nesuprato, jog važiuodama atbuline eiga atsitrenkė į stovintį automobilį ir jį apgadino, taigi motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos bei išvengti atsakomybės neturėjo. Taigi, nors realiai jos veikimu buvo padaryta turtinė žala, dėl kurios nukentėjusioji R. M., matyti iš jos teisme duotų parodymų, turtinių pretenzijų Dž. Š. ji nereiškia (b. l. 44), Dž. Š. veiksmai – nepranešė policijos pareigūnams ir išvažiavo iš eismo įvykio vietos – formaliai atitinka ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, tačiau pagal šio pažeidimo esmę dėl jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai (LAT nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-11-2012). Anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, kad Dž. Š. nesuprato, jog atsitrenkdama į R. M. automobilį jį apgadino ir padarė žalos, buvo įsitikinusi, kad jokio eismo įvykio nesukėlė ir jai nekilo pareiga apie jį pranešti policijai. Įvertinus tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog Dž. Š. iš eismo įvykio vietos pasišalino ne siekdama išvengti atsakomybės už turto apgadinimą, o tiesiog nesuprasdama, kad savo veiksmais apgadino svetimą turtą. Dž. Š., išvažiuodama iš eismo įvykio vietos, nesiekė už savo veiksmus išvengti atsakomybės, ji nesuvokė, jog jos pasišalinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, ji iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdama dėl savo veiksmų teisėtumo. Dž. Š. veiksmuose nenustačius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties subjektyviosios pusės požymio – tyčios, dėl šio pažeidimo bylos teisena jai nutrauktina, nesant jos veikoje šio administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl skundžiama Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-05-17 nutarimo dalis, kuria Dž. Š. nubausta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, naikinama kaip neteisėta ir nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarimą pakeisti:
panaikinti nutarimo dalį, kuria D. Š. nubausta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį D. Š. nutraukti, nesant jos veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
Panaikinti nutarimo dalį, kuria, vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutarimas neskundžiamas.