- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-09-12
- Bylos Nr.
- 2A-409-260/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-00980-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Nerijus Meilutis, Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- D. K.
- Ieškovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM
- Advokatai
- Vytautas Bučius
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko, sekretoriaujant Evelinai Stuinaitei, dalyvaujant ieškovų atstovei D. V., atsakovui D. K., atsakovo atstovui advokatui Vytautui Bučiui, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1243-550/2012 pagal ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM ieškinį atsakovui D. K. (D. K.) dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovai Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 05 08 pateiktu ieškiniu (b.l. 1-2) prašė priteisti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM naudai iš atsakovo D. K. 23302,44 Lt atlyginimą patirtos žalos, susijusios su pareigūno S. Č. sužalojimu. Pareigūnas S. Č. buvo sužalotas tarnybos metu. 2007-10-07 naktį atsakovas D. K. bandė pabėgti iš VšĮ Kėdainių ligoninės priėmimo skyriaus, į kurį policijos darbuotojų buvo pristatytas neblaivumui patikrinti. Pareigūnas S. Č. jį pasivijo ir bandė sulaikyti, tačiau D. K. spyrė jam į ranką. S. Č. tą pačią 2007-10-07 naktį kreipėsi į VšĮ Kėdainių ligoninės priimamąjį, jam buvo nustatytas kairės rankos 4-ojo piršto išnirimas. Dėl patirtos traumos pareigūnas buvo nedarbingas nuo 2007-10-07 iki 2007-11-05. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos VRM skyrė 23302,44 Lt kompensaciją S. Č., patyrusiam lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymą, susijusį su tarnybinių pareigų atlikimu. Kompensacija buvo pervesta Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kuris 23 302,44 Lt pervedė į asmeninę S. Č. sąskaitą. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos VRM ir Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, išmokėję S. Č. 23 302,44 Lt piniginę kompensaciją, įgijo reikalavimo teisę į žalą padariusį D. K..
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, teigė, kad baudžiamojoje byloje, kurioje ikiteisminis tyrimas nutrauktas BPK 212 str. 2 p., 214 str. 1 p. pagrindais, nenustatyta, kad atsakovas padarė sužalojimą policijos pareigūnui S. Č., todėl, jo nuomone, ieškovai nepagrįstai reikalauja atlyginti šiam pareigūnui išmokėtą 23302,44 Lt dydžio piniginę kompensaciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino (b.l. 57-63). Teismas priteisė iš atsakovo D. K. 23302,44 Lt žalos atlyginimą ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM naudai, taip pat priteisė 699 Lt žyminio mokesčio ir 17,73 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Teismas šioje civilinėje byloje ir prijungtoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatė, kad S. Č. tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno sveikatai, kas ir pasireiškė tuo, jog pareigūnui sulaikant bėgantį D. K., pastarasis vengdamas sulaikymo panaudojo policijos pareigūno atžvilgiu fizinį smurtą, ko pasekmėje S. Č. ir buvo sužalotas. Bylos duomenimis nustatyta bei atsakovo neginčijama tai, jog 2007-10-07 apie 00 val. 30 min. pareigūnai S. Č. ir E. M., užfiksavę (duomenys neskelbtini) važiuojantį automobilį, pro kurio stoglangį išlindę jaunuoliai šūkavo, sulaikė triukšmavusius neblaivius jaunuolius bei pristatė juos į Kėdainių r. PK Operatyvaus valdymo poskyrį. Jaunuoliams atsisakius pasitikrinti neblaivumą, jie buvo pristatyti į VšĮ Kėdainių ligoninę, kur atsakovui D. K. buvo nustatytas 0,83 promilės girtumas. Išėjęs iš ligoninės Priėmimo skyriaus, D. K. bandė pabėgti per kitame koridoriaus gale esančias duris, dėl ko pareigūnas S. Č. jį vijosi ir bandė sulaikyti. D. K. sulaikymo metu pareigūnas S. Č. ir buvo sužalotas, jam tos pačios nakties 2 val. 20 min. VšĮ Kėdainių ligoninėje buvo nustatytas kaires rankos 4-ojo piršto išnirimas. Nuo 2007-10-07 iki 2007-11-05 S. Č. dėl patirtos traumos buvo nedarbingas. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kėdainių poskyrio 2007-11-20 teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G332/07(12) nurodyta, kad S. Č. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Lietuvos Respublikos VRM Medicinos centro Centrinė medicinos ekspertizės komisija, atlikusi S. Č. sveikatos ekspertizę dėl jo tinkamumo tarnybai vidaus reikalų sistemoje, konstatavo, kad sveikatos sutrikdymas, padarytas 2007-10-07, priskiriamas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymui. Pareigūno S. Č. parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių nuoseklūs, o aplinkybė, jog pareigūnas negalėjo tiksliai nurodyti ar jis D. K. sulaikymo metu buvo sužalotas pastarajam spyrus jam į ranką ar sudavus alkūnę, nepaneigia smurto vartojimo fakto. S. Č. sužalojimo aplinkybes patvirtino ir ikiteisminio tyrimo byloje surinkti įrodymai. Ikiteisminio tyrimo metu D. K. pripažino savo kaltę, susitaikė su nukentėjusiuoju S. Č. bei atlygino jam padarytą neturtinę žalą. Aplinkybę, jog D. K. pakeitė savo poziciją ir pradėjo neigti savo kaltę (ką darė ir ikiteisminio tyrimo pradžioje, savo pirminėse apklausose), teismas vertino tik kaip siekį išvengti atsakomybės – ikiteisminio tyrimo metu – baudžiamosios, o šioje byloje – civilinės atsakomybės. Teismas laikė esant nustatytoms visoms deliktinės civilinės atsakomybės sąlygoms (CK 6.246–6.249 straipsniai), t.y., jog atsakovas sužalojo policijos pareigūną tarnybos metu jam einant tarnybines pareigas (ta aplinkybė, jog nenustatytas sužalojimo būdas – smūgis ranka ar spyris, nepaneigia paties sužalojimo fakto), pareigūnas dėl atsakovo veiksmų patyrė sveikatos sutrikdymą; atsakovo kaltės forma – tyčia; atsakovo veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys. Pareigūnui S. Č. kompensacija apskaičiuota ir išmokėta pagal Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d., Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ryšium su tarnyba sąlygas. Ieškovai Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos VRM ir Kauno apskrities VPK išmokėję pareigūnui S. Č. 23 302,44 Lt piniginę kompensaciją, pagal CK 6.280 straipsnio nuostatas įgijo teisę regreso tvarka išieškoti iš atsakovo D. K. S. Č. išmokėtos kompensacijos sumą, todėl 23 302,44 Lt sumą priteisė iš atsakovo D. K. ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM naudai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 65-67) atsakovas D. K. (D. K.) prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad nei civilinėje byloje, nei baudžiamojoje byloje neįrodyta atsakovo kaltė dėl pareigūno S. Č. sužalojimo. Kadangi nenustatyta, jog atsakovas padarė sužalojimą pareigūnui S. Č., teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė ieškiniu reikalautą 23302,44 Lt jam išmokėtą piniginę kompensaciją. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsižvelgdamas į 2009-02-10 tarnybinio patikrinimo išvadas ir Kauno apskrities VPK viršininko 2009-04-27 įsakymą Nr. 20-TE-253 „Dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo“, Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui skyrė 23 302,44 Lt išmokėti piniginę kompensaciją S. Č. ir ši kompensacija pervesta į S. Č. asmeninę sąskaitą. Ieškinyje nurodyta, kad pagal CK 6.280 straipsnio nuostatas ieškovas turi teisę iš D. K., padariusio žalą S. Č., regreso tvarka išieškoti tokio dydžio sumą, kokia sumokėta S. Č.. Atsakovas neneigia fakto, kad S. Č. buvo sužalotas 2007-10-07, tačiau neigia ir nesutinka su teismo sprendimu dalyje, kad jis tyčia spirdamas ar suduodamas ranka S. Č., jį sužalojo. Kaip buvo sužalotas S. Č. nenustatyta nei ikiteisminio tyrimo Nr. 66-1-0989-07 medžiagoje, nei šioje civilinėje byloje. Teismas nepagrįstai nurodė, kad S. Č. parodymai baudžiamojoje byloje dėl jo sužalojimo aplinkybių yra nuoseklūs, kai tuo tarpu visi jo parodymai yra skirtingi, prieštaraujantys vieni kitiems, skiriasi ir nuo policijos pareigūnų liudytojų ikiteisminiame tyrime S. R., D. Š., E. M. parodymų. Visi, išskyrus S. Č., nurodė, kad pirštą S. Č. susižalojo neaiškiomis aplinkybėmis, galimai tuomet, kai einant atsakovui su policininku S. R., jis irgi griebė atsakovą ir dėl to vos nepargriuvo. Teismas padarė visiškai nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad civilinėje ir baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas laiko nustatyta, jog S. Č. tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno sveikatai, kas ir pasireiškė tuo, jog pareigūnui sulaikant bėgantį D. K., pastarasis, vengdamas sulaikymo, panaudojo policijos pareigūno atžvilgiu fizinį smurtą, ko pasekmėje S. Č. ir buvo sužalotas. Tokiai išvadai padaryti neabejotinų duomenų nei ikiteisminiame tyrime, nei civilinėje byloje nėra, ieškovas tokių duomenų nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Byloje nustatyta, kad 2007-10-07 apie 0 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai S. Č. ir E. M. sulaikė du triukšmavusius neblaivius jaunuolius, pristatė juos į Kėdainių policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrį. Jaunuoliams atsisakius pasitikrinti neblaivumą, jie buvo nuvežti į (duomenys neskelbtini) ligoninę, kur atsakovui D. K. nustatytas 0,83 promilių girtumas. Iš ligoninės Priėmimo skyriaus atsakovas bandė pabėgti, policijos pareigūnas S. Č., siekdamas sulaikyti, jį vijosi. Sulaikymo metu ligoninės kieme S. Č. buvo sužalotas, toje pačioje (duomenys neskelbtini) ligoninėje tą pačią naktį, apie 2 val.20 min. jam buvo nustatytas kairės rankos 4-ojo piršto išnirimas. S. Č. dėl patirtos traumos buvo nuo 2007-10-07 iki 2007-11-05 nedarbingas. Pagal Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kėdainių poskyrio 2007-11-20 teismo medicinos specialisto išvadą Nr. G332/07(12) S. Č. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kėdainių rajono policijos komisariate 2007-10-07 dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 66-1-0989-07, nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnio 1 dalį (Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui). Šis ikiteisminis tyrimas Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2008 05 22 nutarimu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų įtariamojo D. K. kaltei, padarius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 286 str. ir 138 str. 1 d., pagrįsti. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinė medicinos ekspertizės komisija atliko S. Č. sveikatos ekspertizę dėl jo tinkamumo tarnybai vidaus reikalų sistemoje ir konstatavo, kad jo sveikatos sutrikdymas, kuris buvo padarytas 2007-10-07, priskiriamas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymui. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. pareigūnui, kuris buvo sužalotas eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos, lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokama 12 mėnesinių jo darbo užmokesčių dydžio kompensacija. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos VRM, atsižvelgdamas į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009-02-10 tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-36 „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato pareigūno S. Č. sužalojimo tarnybos metu“ ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. 20-TE-253 „Dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo“, pagal Policijos departamento centralizuotų priemonių programos sąmatos straipsnį „Darbdavių socialinė parama pinigais“ Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnui S. Č. skyrė ir išmokėjo 23302,44 Lt piniginę kompensaciją. Ieškovai Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, remdamiesi CK 6.280 straipsniu, pareiškė teisme atsakovui ieškinį dėl S. Č. išmokėtos 23302,44 Lt sumos priteisimo regreso tvarka, kaip iš žalą padariusio asmens. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovo D. K. 23302,44 Lt žalos atlyginimą. Teismas pripažino, jog Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530, 26 p. numatyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ieškovai, išmokėję policijos pareigūnui S. Č. 23302,44 Lt piniginę kompensaciją, pagal CK 6.280 str. nuostatas įgijo teisę išmokėtos kompensacijos sumą regreso tvarka išieškoti iš atsakovo D. K..
Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad atsakovas, vengdamas sulaikymo, panaudojo policijos pareigūno atžvilgiu fizinį smurtą, dėl ko pastarasis ir buvo sužalotas. Tokiai išvadai padaryti neabejotinų duomenų nei baudžiamojoje byloje, nei civilinėje byloje nėra, ieškovai tokių duomenų nepateikė.
Teisėjų kolegija su tokiais atsakovo argumentais nesutinka.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 66-1-0989-07 medžiaga, pagrįstai pripažino, kad pareigūnas S. Č. buvo sužalotas tarnybos metu, vykdydamas tarnybines pareigas, o jo tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojingumu bei rizika. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareigūno S. Č. parodymai ikiteisminio tyrimo metu dėl jo sužalojimo aplinkybių yra gana nuoseklūs, t.y. kad jis buvo sužalotas būtent atsakovo D. K., kada šis mėgino pabėgti nuo policijos pareigūnų, sulaikymo metu. Aplinkybė, jog pareigūnas negalėjo tiksliai nurodyti ar jis D. K. sulaikymo metu buvo sužalotas pastarajam spyrus jam į ranką, ar sudavus alkūne, nepaneigia besipriešinančio asmens fizinio poveikio pareigūnui fakto.
Prijungtoje baudžiamojoje byloje, kurioje nebuvo priimtas nei apkaltinamasis, nei išteisinamasis nuosprendis, priimti procesiniai dokumentai vertintini kaip rašytinai įrodymai, o jais nustatyti faktai nėra prejudiciniai. Todėl baudžiamojoje byloje nustačius, kad nesurinkta pakankamai duomenų įtariamojo D. K. kaltei, padarius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 286 str. ir 138 str. 1 d., pagrįsti, nėra pagrindo pripažinti, kad šis įtariamasis – atsakovas – tikrai nesužalojo jį sulaikančio policijos pareigūno. Baudžiamojoje byloje priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą neturi prejudicinės galios ir neeliminuoja galimybės teismui, esant teisiniam pagrindui, nuspręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo.
Baudžiamojoje byloje nekentėjusiuoju apklaustas policijos pareigūnas S. Č., taip pat liudytojais apklausti kiti policijos pareigūnai patvirtino aplinkybę, kad S. Č. tikrai sulaikė atsakovą, pastarojo sulaikymo metu tikrai buvo sužalotas. Nustačius, kad atsakovas, bandęs išvengti sulaikymo ir bėgdamas iš ligoninės priėmimo skyriaus, buvo sulaikytas policijos pareigūno S. Č., pastarasis sulaikymo metu buvo sužalotas, nėra pagrindo abejoti, jog atsakovo D. K. veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad byloje nagrinėjamu atveju civilinė atsakomybė atsakovui D. K. atsirado dėl jo veiksmų, nepaklusus teisėtiems policijos darbuotojo reikalavimams bei bandant pabėgti tuo metu, kai buvo tiriamas jo padarytas teisės pažeidimas, t.y. neįvykdžius įstatymuose – CK 6.246 str. 1 d., Policijos veiklos įstatymo 16 str. 2 d. – nustatytos pareigos. Todėl atsakovas yra atsakingas už pasekmes, atsiradusias sužalojus policijos darbuotoją.
Policijos pareigūnai yra asmenys, kurių sveikata ir gyvybė draudžiama valstybės lėšomis.
Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje nustatytos kompensacijų pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais mokėjimo sąlygos. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, priklausomai nuo sveikatos sutrikdymo laipsnio ir netekto darbingumo, išmokama nuo vieno iki šešiasdešimt mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Šias nuostatas detalizuoja ir jų įgyvendinimo tvarką įtvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos. Pagal šių sąlygų 2 punktą draudimo objektai yra apdraustųjų sveikata ir gyvybė, 15 punkte nurodyta, kad apdraustųjų darbovietės, mokymo ir kitos įstaigos ar kariniai daliniai draudimo sumas moka iš jų išlaidų sąmatoje tam reikalui numatytų lėšų, o pagal 26 punktą įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Todėl darytina išvada, kad ieškovai šioje byloje pareikštu ieškiniu reikalauja policijos išmokėtos sveikatos draudimo išmokos.
Policijos įstaigos išmokėtos sveikatos draudimo išmokos paskirtis – atlyginti pareigūnui turtinę žalą, patirtą dėl sveikatos sužalojimo tarnybinių pareigų vykdymo metu ar kitais įstatyme nustatytais draudžiamaisiais atvejais. CK 6.290 straipsnio 1 dalis numato, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl socialinio draudimo įstaigos regreso teisės, būtina atsižvelgti į socialinio draudimo įstaigų ir už žalą atsakingų asmenų prievolių mokėti nukentėjusiajam žalos atlyginimą atsiradimo pagrindus bei sąlygas. Žala gali būti atlyginama skirtingomis formomis ir būdais. Be Civiliniame kodekse nustatytų žalos atlyginimo (civilinės atsakomybės) pagrindų ir principų, kurie, be kita ko, reikalauja, kad būtų atlyginama tiek žalos, kiek jos yra padaryta (kompensacinė civilinės atsakomybės funkcija), žala gali būti atlyginama ir kitais – alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tokie atvejai paprastai įtvirtinti ne civilinius teisinius santykius reglamentuojančiuose, bet viešosios teisės aktuose. Vienas alternatyvių žalos atlyginimo būdų yra žalos atlyginimas remiantis žalos dydžio nustatymo metodikomis. Tokiu būdu žala atlyginama ne individualizuotai, bet remiantis standartizuotais kriterijais; tai reiškia, kad toks žalos atlyginimas gali atitikti realiai padarytos žalos dydį, bet gali jo ir neatitikti – būti mažesnis ar didesnis. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatydamas išmokėtos socialinio draudimo kompensacijos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį sąlygą, numatė, jog kompensacijos dydis gali neatitikti realiai padarytos žalos dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 01 18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).
Byloje nagrinėjamu atveju Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos VRM skyrė ir Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas išmokėjo pareigūnui S. Č. 23302,44 Lt piniginę kompensaciją, kurios dydį nustatė Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 7 punktas. Taip buvo įvykdyta Policijos departamento prievolė sumokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui. Ši prievolė atsirado viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybei savanoriškai prisiėmus pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama Civilinio kodekso normų. Dėl to negalima pripažinti, kad būtent tokio dydžio žalą privalo atlyginti ir atsakovas. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.245–6.250 str.).
Ieškovas Policijos departamentas, atlyginęs dėl atsakovo veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. ieškovo atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nukentėjusiam pareigūnui padarytos realios žalos dydžio nenustatinėjo, nesiūlė šalims pateikti papildomų žalos dydį patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, pripažino, kad žalos dydis yra esminė šioje byloje nustatinėtina aplinkybė, pasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus apie padarytos nukentėjusiam žalos dydį.
Ieškovai, 2013 08 12 raštu pateikdami teismui informaciją (b.l. 99), tokių įrodymų nepateikė. Atsakovas D. K. bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad vykstant ikiteisminiam tyrimui jis su nukentėjusiu policijos pareigūnu S. Č. susitaikė, sumokėjo šiam reikalaujamą 1000 Lt žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti atsakovu, kad jis nukentėjusiam policijos pareigūnui atlygino būtent tokio dydžio žalą, nes tą paneigiančių įrodymų byloje nepateikta. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis S. Č. 2008 03 07 prašyme, rašytame Kėdainių rajono apylinkės vyriausiajam prokurorui, nurodė, kad įtariamasis D. K. jam padarytą žalą atlygino, pretenzijų jis neturi (prijungtos Baudžiamosios bylos Nr.66-1-0989-07 b.l. 147). Remdamasi šiais įrodymais, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovai nepateikė byloje įrodymų apie atlygintinos žalos dydį, t.y. apie tai, kokia buvo padaryta nukentėjusiam policijos pareigūnui S. Č. reali žala, kurios atsakovas neatlygino (CPK 178 str.). Kadangi nenustatyta, jog policijos pareigūnui S. Č. padaryta didesnė žala nei jam atlygino atsakovas, pripažintina, kad ieškovai neįrodė ieškiniu pareikšto reikalavimo pagrįstumo, dėl ko Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 spalio 31 d. sprendimo negalima laikyti pagrįstu.
CPK 263 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Todėl nepagrįstas apskųstasis sprendimas naikintinas.
Panaikinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad nenustatyta, jog policijos pareigūnui S. Č. padaryta didesnė žala nei jam atlygino atsakovas, priima naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Atsakovas įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas įrodymų nepateikė, tokių išlaidų neprašė priteisti iš kitos šalies, todėl jam bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Ieškovai, kurių ieškinys atmestas, nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo yra atleisti (CPK 83 str. 1 d. 4 p.), todėl iš jų į valstybės biudžetą tokios išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 str. 2 d.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies antru punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.