- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-06
- Bylos Nr.
- 1A-405-785-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-10011-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ramūnas Antanavičius (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- V. R.
Pranešėjas: Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-405-785-2014;
Teisėjas: Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10011-2012-6;
2014 m. birželio 5 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Kęstučio Dargužio, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Čivinskaitei, nuteistojo V. R. gynėjui advokatui Ž. K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. gynėjo advokato Ž. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 str. 1 d. (buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas) ir nuteistas 60 MGL (7800 Lt) bauda.
Pagal BK 223 str. 1 d. (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas) V. R. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. R. pagal BK 223 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis, įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, o būtent: nuo 1999-10-06 iki 2009-03-20,būdamas UAB „E“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), oficialiu ir faktiniu vadovu, o nuo 2009-03-21 ir toliau faktiškai vadovaudamas šiai įmonei, pagal 2001-11-06Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 2 d. nuostatą “Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas”, būdamas atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė UAB „E“ buhalterinę apskaitą, tai yra, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str. 1 ir 2 d. nuostatas, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ bei Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-22 įsakymą Nr.13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatą, kad „Uždarosios akcinės bendrovės privalo visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti 10 metų“, laikotarpiu nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2010-04-02tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, neišsaugojo visų UAB „E“ 2008 metų buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų ir dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „E“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2008 m.
V. R. pagal BK 223 str. 1 d.išteisintas kaltinant tuo, kad aplaidžiai tvarkė UAB „E“ buhalterinę apskaitą jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d.1 p.).
Šalies argumentai
Nuteistojo V. R. advokatas Ž. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2014-02-19 nuosprendį dalyje dėl V. R. pripažinimo kaltu padarius BK 223 str. 1 d. numatytą nusikaltimą (buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas) panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde pažymima, kad kaltinamajame akte nurodyta, jog V. R. UAB „E“ direktoriaus pareigas ėjo iki 2009-03-20, t. y. jis pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą už bendrovė apskaitos dokumentų išsaugojimą buvo atsakingas tik iki 2009-03-20. Po šios datos jis nebuvo atsakomybės subjektas BK 223 str. prasme. Šiuo atveju viena iš esminių nusikalstamos veikos, inkriminuotos V. R., faktinių aplinkybių, yra laikotarpis, iki kada jis dirbo bendrovės direktoriumi ir tuo pačiu, iki kada jis buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 str. 1 d., subjektu. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas, pripažinęs V. R. kaltu, skirtingai, negu kaltinamajame akte, nustatė, kad V. R. bendrovės direktoriaus pareigas ėjo ne iki 2009-03-20, o iki 2009-04-02, t. y. pratęsė V. R., kaip BK 223 str. subjekto, veiklos laikotarpį. Šioje byloje V. R., kaip BK 223 str. subjekto, veiklos laikotarpis yra esminis pripažįstant jį kaltu pagal minėtą straipsnį ir yra glaudžiai susijęs su V. R. teise žioti, kuo jis kaltinamas, ir su jo teise turėti procesines galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo. Teismas, pakeisdamas V. R., kaip bendrovės direktoriaus, veiklos laikotarpį, išplėtė bylos nagrinėjimo teisme ribas, nes nusikalstamos veikos laikotarpio išplėtimas nėra formali aplinkybė, kadangi ši aplinkybė reiškia ne tik atskaitos tašką laiko atžvilgiu ar tam tikrą laiko tarpą, bet ir apima teisiškai reikšmingą V. R., kaip bendrovės direktoriaus, veiklos laikotarpį ir per šį laikotarpį atitinkamus V. R. veiksmus, kurie nebuvo išdėstyti kaltinamajame akte. Šiuo atveju teismas, nesant BPK 256 str. 1 d. išvardintų proceso dalyvių prašymų, pakeitė kaltinime išdėstytas aplinkybes iš esmės skirtingomis, jas išplėtė ir V. R. nuteisė nepagrįstai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde taip pat teigiama, kad teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje nenurodė, kuo vadovaudamasis darė išvadą, kad V. R. UAB „E“ direktoriaus pareigas ėjo iki 2009-04-02. Tuo pačiu teismas nenurodė jokių motyvų, kurių pagrindu atmetė įrodymus, patvirtinančius, kad V. R. bendrovės direktoriaus pareigas ėjo tik iki 2009-03-20. Byloje yra duomenys, kad V. R. iš bendrovės direktoriaus pareigų atleistas nuo 2009-03-20, o nuo 2009-03-23 direktoriumi paskirtas S. J.. Teismas, darydamas išvadą, kad V. R. buvo direktoriumi iki 2009-04-02, netinkamai vertino įrodymus, nesivadovavo teismų nuosekliai formuojama praktika dėl juridinio asmens vadovo teisių ir pareigų kilimo momento nustatymo. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad V. R. bendrovės direktoriaus pareigas ėjo iki 2009-03-20, kada visuotinis akcininkų susirinkimas priėmė sprendimą atleisti jį iš pareigų. Teismas V. R. veiklos laikotarpį pratęsė nenurodydamas jokių motyvų, tokia teismo išvada visiškai nepagrįsta, kadangi vadovaujantis tokia logika būtų galima daryti išvadą, kad nepateikus duomenų apie juridinio asmens vadovo pasikeitimą, atsakomybė už įmonės veiklą kiltų atleistam iš direktoriaus pareigų asmeniui.
Skunde taip pat nurodoma, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl apskaitos dokumentų neišsaugojimo už 2008 m., V. R. veiksmus kvalifikavo kaip nusikalstamą aplaidų apskaitos tvarkymą. Aplaidaus apskaitos tvarkymo faktines aplinkybes teismas nustatė remdamasis specialisto išvadomis dėl UAB „E“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo V. R. yra išteisintas. Teismas, pripažindamas V. R. kaltu, sprendė, kad pasekmė: iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008 m., kilo dėl V. R. kaltės, kadangi būtent jis neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų. Tačiau akivaizdu, kad apskaitos dokumentai už 2008 m., kurie nebuvo išrašyti, kas nustatyta ir specialistų išvadose, negalėjo būti saugomi, tuo labiau – būti neišsaugoti. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė, kokie dokumentai neišsaugoti ir kokiais įrodymais tokias išvadas grindžia.
Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, jog V. R., apklaustas kaltinamuoju, paaiškino, jog po to, kai darbo santykiai su bendrove buvo nutraukti, visus apskaitos dokumentus jis perdavė naujam bendrovės direktoriui – S. J.. Šias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausiamas liudytojas S. J.. V. R. teismui pateikė apskaitos dokumentų perdavimo priėmimo aktą, tačiau teismas atsisakė priimti šiuos įrodymus motyvuodamas tuo, kad jie galėjo būti pateikti ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat teismui kilo abejonė, ar šis dokumentas nėra suklastotas. Nepriėmus šio įrodymo buvo pažeistas rungtyniškumo principas ir apribotos kaltinamojo teisės, numatytos BPK nuostatose. Nepašalinus abejonių, kilusių teismui dėl šio įrodymo patikimumo, skiriant užduotį atitinkamos srities specialistui liko nepaneigta aplinkybė, kad kaltinamasis V. R. perdavė naujam direktoriui visus apskaitos dokumentus. Visos abejonės, kurios nebuvo pašalintos teisminio nagrinėjimo metu, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Kilus abejonių, ar buvo padarytas nusikaltimas, ar teisiamasis jį padarė, ar jis yra kaltas, ar pakanka byloje surinktų įrodymų daryti tokias išvadas dėl kaltės, visais atvejais kaltinamasis turi būti išteisintas.
Skunde taip pat teigiama, kad galima daryti tokią prielaidą, kad atliekant ikiteisminio tyrimo metu kratą, buvo paimti tik tie bendrovės apskaitos dokumentai, kurie buvo būtini šiam tyrimui atlikti. Byloje nėra daugiau jokių duomenų, patvirtinančių, kad atliekant ikiteisminį tyrimą būtų atliekamos kratos siekiant surasti bendrovės apskaitos dokumentus, poėmiai ar kitos procesinės priemonės, kurių metu bendrovė būtų pateikusi papildomus bendrovės apskaitos dokumentus. Aplinkybę, kad kratos metu buvo paimta tik dalis bendrovės apskaitos dokumentų, patvirtina ir rašytiniai įrodymai byloje. Tyrimo metu FNTT pareigūnams buvo pateikti bendrovės apskaitos dokumentai, tačiau jie buvo grąžinti VSDFV Kauno skyriui motyvuojant tuo, kad nėra susiję su atliekamu tyrimu. Nagrinėjant bylą teisme nebuvo nustatyta, kokie tai dokumentai ir, ar tikrai jie sunagrinėjama byla nesusiję. Tokiu būdu liko nepašalinta abejonė, kad būtent tie dokumentai, kurie VSDFV buvo grąžinti kaip nesusiję su byla, yra būtent tie, dėl kurių neišsaugojimo kaltinamas V. R.. Esant tokioms aplinkybėms teismas, nepašalinęs visų kilusių abejonių, nepagrįstai pripažino V. R. kaltu dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo ir nuteisė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo V. R. gynėjas advokatas Ž. K. apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apygardos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. apibrėžtų apeliacinio proceso ribų, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamoje byloje skundo dėl V. R. išteisinimo pagal BK 223 str. 1 d. (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas) nėra, todėl apygardos teismo teisėjų kolegija dėl pirmosios instancijos teismo išteisinimo motyvų šioje dalyje nepasisako ir jų nevertina.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu sprendžiant V. R. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 str. 1 d. (buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas) klausimą. Apelianto nuomone teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, savo išvadų dėl V. R. kaltės nepagrindė ir nemotyvavo, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, paminėtas teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, aiškino ir taikė netinkamai. Teismas nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais remiasi spręsdamas V. R. kaltės klausimą, taip pat nurodė kuriais įrodymais jis nesiremia ir atmeta kaip nepatikimus ar neturinčius nagrinėjamoje byloje įrodomosios reikšmės, savo išvadas išsamiai argumentavo.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 str. 1 d. numatyta tam, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. V. R. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą. Apskaitos dokumentų nesaugojimas nustatytą laiką – tai bet koks neatsargus jų praradimas anksčiau laiko, kuris šiems dokumentams saugoti nustatytas įstatymu, kai dokumentai prarandami dėl įstatymų nežinojimo ar neteisingo jų suvokimo arba netinkamo apskaitos dokumentų saugojimo. Baudžiamoji atsakomybė už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą kyla tik tada, kai dėl jų neišsaugojimo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, padariniai yra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis.
Pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Byloje nustatyta, kad V. R. faktiškai UAB „E“ vadovu buvo nuo 2001-01-15 iki 2009-04-02. Ši aplinkybė nustatyta remiantis duomenimis iš Juridinių asmenų registro (10 t., 4b. l.). Nors kaltinime buvo nurodyta, kad V. R., būdamas UAB „E“ direktoriumi, buhalterinės apskaitos dokumentų už 2008 m. neišsaugojo laikotarpiu nuo 2009 kovo mėn. iki 2010-11-29, ši aplinkybė pirmos instancijos teismo nuosprendyje buvo patikslinta nurodant, kad V. R. nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 str. 1 d., subjektu buvo nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2009-04-02. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis tuo, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nuo 2009-04-02 iki 2010-11-29 V. R. realiai atliko kokias nors su vadovo pareigomis susijusias funkcijas, iš kurių būtų galima spręsti apie faktinį V. R. vadovavimą UAB „E“. Nors apylinkės teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas laikotarpis yra nuo 2009-04-02 iki 2010-09-29, tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu, kadangi apylinkės teismas vėliau nuosprendyje teisingai motyvuodamas konstatavo patikslintą laikotarpį nuo 2009-04-02 iki 2010-11-29,kada V. R. yra buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo subjektas.Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, nurodydamas, kad V. R. direktoriumi buvo ne iki 2009-03-20, o iki 2009-04-02, išplėtė kaltinimo ribas pažeisdamas BPK 255 str. 2 d. numatytas nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisykles, apygardos teismo teisėjų kolegija nelaiko, kad šiuo atveju buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą skundžiamą nuosprendį naikinti.
Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 str., išdėstytuose šio kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 str. 2 d. ir 256 str. nustatytų sąlygų ir tvarkos. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255 str., 256 str. prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2014, 2K-94/2014).
Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės naujų faktinių aplinkybių nenustatė, o tik nežymiai patikslino laikotarpį, kuriuo V. R. laikytinas BK 223 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektu. Teismo sprendimas nežymiai patikslinti nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį, tai yra kaltinime inkriminuotą laikotarpį tik sumažinti,esmingai nesuvaržė V. R. teisės gintis, nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7 str., 10 str., 44 str., įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą bei rungimosi principai.Pažymėtina, kad aplinkybė, jog V. R. nuo 2009-03-21 ir toliau faktiškai vadovavo įmonei, buvo nurodyta ir kaltinamajame akte, tačiau bylos nagrinėjimo metu dėl šios aplinkybės gynybai didesnių abejonių nekilo, baigiamosiose kalbose ši aplinkybė taip pat nebuvo akcentuota. Esant tokioms aplinkybėms tvirtinti, kad bylos nagrinėjimo metu kaltinamajam ir jo gynėjui nebuvo žinoma, kad pareikšti kaltinimai, susiję su laikotarpiu, apimančiu ir laikotarpį nuo 2009-03-21 iki 2009-04-02, nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Nors skunde teigiama, kad V. R. UAB „E“ direktoriaus pareigas ėjo tik iki 2009-03-20, kadangi 2009-03-20 vykusio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu jis iš direktoriaus pareigų atleistas nuo 2009-03-20, o nuo 2009-03-23 direktoriumi paskirtas S. J., apygardos teismas sutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad faktiškai V. R. direktoriaus funkcijas atliko ir po jo atleidimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje esančių įrodymų ir faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nauju direktoriumi paskirtas S. J. iš tikrųjų realiai direktoriaus funkcijų neatliko. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu S. J. nuosekliai tvirtino, kad jis sutiko būti direktoriumi tik dėl to, kad jam pažadėjo mokėti stabilų atlyginimą, žinojo, kad jam direktoriaus funkcijų atlikti nereikės, reikės tik pasirašyti dokumentus. Nors apklausiamas teisme liudytojas nebuvo nuoseklus, tiksliai nurodyti įmonės įsigijimo, darbo pas V. R. aplinkybių negalėjo, tačiau savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino, todėl teismas pagrįstai rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Be to, aplinkybę, kad S. J. realiai direktoriumi nebuvo, patvirtino ir byloje liudytoju apklaustas bankroto administratorius G. A., kuris paaiškino, kad pabendravus su S. J. jam susidarė nuomonė, kad jis nėra faktiniu įmonės vadovu dėl kompetencijos ir išsilavinimo stokos. Jis buvo panašus į darbininką, atėjo apsirengęs darbiniais drabužiais, paklaustas apie įmonės veiklą, kur yra transporto priemonės, nieko paaiškinti negalėjo. Todėl dėl kitų įmonės dokumentų perdavimo jis vėliau kreipdavosi į V. R.. Tokiu atveju, paneigus aplinkybę, kad S. J. iš tikrųjų UAB „E“ direktoriumi nebuvo, į šias pareigas buvo paskirtas formaliai, o iš tikrųjų visas direktoriaus funkcijas, kaip ir anksčiau, atliko V. R., nesant jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „E“ buhalteriniai dokumentai buvo perduoti naujai paskirtam direktoriui S. J., laikytina, kad tiriamu laikotarpiu jie buvo V. R. žinioje.
Pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str. 1 ir 2 d. nuostatas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų. Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-22 įsakyme Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti 10 metų. Aukščiau aptartų įrodymų pagrindu paneigus gynybos nurodytą aplinkybę, kad V. R. nuo 2009-03-20 UAB „E“ direktoriumi nebuvo, visus įmonės dokumentus perdavė naujai paskirtam direktoriui S. J., todėl jis ir turėjo saugoti dokumentus, pirmos instancijos teismo pagrįstai pripažinta, jog nagrinėjamu atveju už bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą atsakingas yra faktinis UAB „E“ direktorius – V. R..
Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje įrodyta, jog V. R. neužtikrino tinkamos buhalterinės apskaitos dokumentų apsaugos, dėl ko dokumentai nebuvo išsaugoti ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „E“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2008 m. Apklausta specialistė L. J. savo išvadą pavirtino ir paaiškino, kad tyrimą atliko remdamasi tais dokumentais, kurie jai buvo pateikti ir, remiantis pateiktais dokumentais, buvo padaryta išvada, kad iš dalies negalima nustatyti UAB „E“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Taip pat specialistė patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotą paaiškinimą, kad tokią išvadą ji davė dėl to, jog už 2008 m. nebuvo pateikti apskaitos registrai, ilgalaikio turto, trumpalaikio turto, mokesčių, skolų įmonei ir įmonės skolų, pardavimų ir sąnaudų apyvartos žiniaraščiai, taip pat neišsaugotos pirkimo PVM sąskaitos –faktūros, avansinės apyskaitos, darbo užmokesčio ir komandiruočių paskaičiavimo žiniaraščiai bei neįforminti papildomi dokumentai dėl transporto priemonių ir vairuotojų siuntimų tarptautiniais maršrutais. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. R. negalėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad neišsaugojo dokumentų, kurie realiai net nebuvo išrašyti, atkreipiamas dėmesys į tai, jog byloje nėra nustatyta, kad tam tikros rūšies dokumentai (registrai, žiniaraščiai ir pan.) iš viso nebuvo pildomi. Įvertinus ir tai, kad byloje apklaustos liudytojos, UAB „E“ atlikusios buhalterinės apskaitos tvarkymo ir priežiūros funkcija, nurodė, kad įsakymai, kelionės lapai, išlaidų dokumentai, avansinių apyskaitų dokumentai, registrai ir kt. faktiškai buvo pildomi, pirmosios instancijos teismas padarė logišką ir faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad V. R. neužtikrino, joganksčiau išvardinti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai būtų saugojami ir išsaugoti teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, todėl jis yra atsakingas už kilusias pasekmes.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad kratos metu buvo paimta tik dalis dokumentų, dalis dokumentų buvo grąžinta VSDFV kaip nesusiję su byla, tačiau nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta, kokie dokumentai buvo grąžinti, tokiu būdu liko nepašalina abejonė, kad VSDFV buvo grąžinti kaip tik tie dokumentai, kurių neišsaugojimu kaltinamas V. R.. Apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiais apelianto motyvais sutikti. Iš byloje esančio 2009-05-20 kratos protokolo matyti, kad krata atlikta UAB „E“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini). Krata atlikta remiantis 2009-05-19 nutartimi, kuria leista atlikti kratą siekiant surasti ir paimti UAB „E“ 2008 m. buhalterinės apskaitos dokumentus bei kitus dokumentus, įrankius bei priemones. Kratos protokole jokių įrašų apie tai, kad paimti ne visi UAB „E“ patalpose surasti dokumentai, nėra, visi surasti dokumentai, priemonės protokole aprašytos, protokolas pasirašytas kratą atlikusio pareigūno bei kratoje dalyvavusių asmenų (1 t., 89-90b. l.). Daiktų ir dokumentų apžiūros protokolais visi kratos metu surasti ir paimti dokumentai apžiūrėti bei aprašyti (1 t., 140-157b. l.). Visi 2009-05-20 kratos metu surasti ir paimti dokumentai buvo perduoti FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriui tyrimui atlikti ir išvadai surašyti (8 t., 6, 7b. l.). Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginys, kad buvo paminti ne visi dokumentai, kad dalis paimtų dokumentų buvo grąžinta VSDFV, yra visiškai nepagrįsti, neatitinkantys faktinių byloje nustatytų aplinkybių, todėl laikytini gynybine versija. Pažymėtina, kad nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje dėl šių aplinkybių ginčo nebuvo, gynyba paaiškinimų, pastebėjimų dėl to neišsakė, atlikti įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje neprašė. Įrodymų vertinimas, kaip jau minėta, yra teismo prerogatyva. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, objektyvių ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šiuo atveju teismui jokių abejonių dėl to, kad specialistei tyrimui atlikti buvo patekti visi kratos metu surasti dokumentai, nekilo. Tokių abejonių nekyla ir bylą pagal apeliacinį skundą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai. Vien tai, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino nepalankiai nuteistajam, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas pripažinti neteisingas ar iš esmės prieštaraujančias byloje nustatytoms aplinkybėms. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad UAB „E“ pradėjus bankroto procedūrą ir paskyrus bankroto administratorių iš įmonės buvo reikalaujama pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau nei V. R., nei S. J., kuriam, pasak nuteistojo, buvo perduoti visi bendrovės buhalteriniai dokumentai, tokių dokumentų nepateikė. Iš 2011-11-29 dokumentų perdavimo – priėmimo akto, kuriuo S. J. perduoda UAB „E“ dokumentus, matyti, kad pagal jį visi 2008 m. apskaitos dokumentai yra FNTT (10 t., 62b. l.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, apelianto versija, kad buvo paimti ne visi 2008 m. buhalterinės apskaitos dokumentai, kad dalis jų grąžinta VSDFV, iš esmės prieštarauja faktinėms aplinkybėms, kurios tyrimo metu ir pačiam V. R. abejonių nekėlė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti motyvai nuoseklūs, bylos duomenys, kuriais grindžiamos išvados dėl V. R. kaltės pagal BK 223 str. 1 d., įvertinti patikimumo aspektu, o teismo išvados padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, atskirus įrodymus sugretinus tarpusavyje ir su byloje surinktų įrodymų visetu. Tačiau, priešingai, negu nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, byloje esančiais įrodymais nėra nustatyta, kad V. R., būdamas atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė UAB „E“ buhalterinę apskaitą ir neišsaugojo visų UAB „E“ 2008 m. buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų. BPK 305 str.1 d. 1 p. nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės. To paties straipsnio 1 d. 2 p. reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad dėl BK 223 str. 1 d. numatyto nusikaltimo (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas) V. R. buvo išteisintas motyvuojant, tuo, kad už UAB „E“ buhalterinės apskaitos tvarkymą ir priežiūrą buvo atsakingi specialiai į darbą šioms pareigoms priimti asmenys bei apskaitos paslaugas teikianti įmonė. Šiuo atveju teismas, vienu atveju konstatuodamas, kad nepadaryta veika, turinti BK 223 str. 1 d. (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas) numatyto nusikaltimo požymių, tuo pačiu nuosprendžiu, spręsdamas dėl V. R. atsakomybės pagal BK 223 str. 1 d. (buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas) konstatuoja, kad V. R. buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojo aplaidžiai tvarkydamas buhalterinę apskaitą. Tokiu būdu teismas padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių.
Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas iš jo aprašomosios dalies šalinant aplinkybę, kad V. R.,būdamas atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė UAB „E“ buhalterinę apskaitą.
Teisėjų kolegija laiko nustatytomis šias aplinkybes, jog V. R., būdamas UAB „E“ oficialiu ir faktiniu vadovu, pagal 2001-11-06Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 2 d. nuostatą “Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas” būdamas atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str. 1 ir 2 d. nuostatas, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ bei Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-22 įsakymą Nr.13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatą, kad „Uždarosios akcinės bendrovės privalo visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti 10 metų“, laikotarpiu nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2010-04-02, neišsaugojo visų UAB „E“ 2008 metų buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų ir dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „E“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2008 m. Tokiais veiksmais V. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 223 str. 1 d.
Skirdamas V. R. bausmę pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, skirdamas bausmę nuteistajam teismas tinkamai įvertino visas BK 54 str.2 d. nurodytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytam nusikaltimui.
Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d.1 p., 3 p., 328 str. 3 p.,
nutaria:
nuteistojo V. R. gynėjo advokato Ž. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendį pakeisti.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, jog V. R., aplaidžiai tvarkydamas UAB „E“ buhalterinę apskaitą, neišsaugojo visų UAB „E“ 2008 metų buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.