Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą – laisvės atėmimu šešiolikai metų;

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. B. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo E. B. priteista nukentėjusiajai L. M. 116,66 Lt (33,78 Eur) turtinei ir 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai R. M. 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai A. S. 3 565,43 Lt (1 032,62 Eur) turtinei ir 20 000 Lt (5 792,40 Eur) neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai A. K. 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 25 d. tarp 17 val. 00 min. – 21 val. 00 min., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, name, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė A. J. K. kirviu ne mažiau kaip dvidešimt devynis smūgius į galvą, kaklą, nugarą, kairį petį, krūtinę, dešinę plaštaką, ne mažiau kaip vieną smūgį atsuktuvu į veido sritį, taip padarė nukentėjusiajam dešimt kirstinių žaizdų nugariniame galvos paviršiuje ir kakle, tris kirstines žaizdas nugaroje, kirstinę žaizdą kairio antakio srityje, kirstinę žaizdą nosies nugarėlėje su nosies kaulo lūžiu, dvi kirstines žaizdas dešinės ausies srityje, nubrozdinimus ir linijines kraujosruvas kaktoje, linijinius nubrozdinimus ir kraujosruvas kairio peties srityje ir krūtinės priekiniame paviršiuje, du paviršinius sužalojimus dešinėje plaštakoje, kraujosruvas, odos nubrozdinimus ir muštines žaizdas kairio skruostikaulio srityje, kairio žando pasmakrėje, krūtinės sumušimą su kraujosruva minkštuosiuose audiniuose ir VI, VII kairės pusės šonkaulių lūžiais užpakalinėje pažastinėje linijoje, žaizdą ir kraujosruvą dešiniame skruoste, kas komplikavosi trauminiu šoku, ūmiu nukraujavimu, dėl ko nuo sužalojimų visumos A. J. K. netrukus įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu, E. B. suvokdamas, kad ilgalaikiu intensyviu mušimu, daugybės sužalojimų padarymu sukelia nukentėjusiajam dideles fizines kančias, skausmą, tyčia itin žiauriai nužudė A. J. K.

Taip pat, E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 25 d. laikotarpiu nuo 21 val. 00 min. iki 22 val. 30 min., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, name, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia įrėmė nukentėjusiajai L. M. į krūtinę atsuktuvo ašmenis, po to tęsdamas nusikalstamą veiką, tyčia rankomis pastūmė mažametę R. M. (gim. XXXX), gynusią savo motiną L. M. nuo fizinio smurto panaudojimo, o mažametei nukentėjusiajai nugriuvus ant grindų, ranka tempė ją už plaukų ir sudavė ne mažiau kaip du smūgius koja į abi kojas, taip sukeldamas fizinį skausmą. Po to tęsdamas nusikalstamą veiką, R. M. atsitraukus ir įbėgus į kitą kambarį, jėga nuvedė L. M., abi parvertė ant lovos ir laikydamas prispaustas, atsuktuvu tyčia sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius L. M. į pilvą, kaklą, krūtinę, taip padarė jai odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis kakle, dešinėje krūtyje, pilvo kairėje, tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios L. M. sveikatą. E. B. tęsdamas nusikalstamą veiką, R. M. lipnia juosta surišo rankas bei užklijavo burną, o juostai atlipus nuo rankų, jas surišo virve bei reikalaudamas vartoti alkoholinį gėrimą, į krūtinę įrėmė atsuktuvo ašmenis, ir tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajai R. M. poodines kraujosruvas kakle, krūtinėje, dešiniame rieše, kairiame dilbyje, odos nubrozdinimus krūtinėje, kairiame rieše, tuo nežymiai sutrikdė mažametės nukentėjusiosios R. M. sveikatą.

Taip pat, E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 25 d. laikotarpiu nuo 21 val. 00 min. iki 22 val. 30 min., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, name, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pareikalavo nukentėjusiosios R. M. iš mobilaus ryšio telefonų Sony Ericsson T250i, LG-T300, Nokia 6125 išimti SIM korteles, ir R. M. bei L. M. akivaizdoje atvirai pagrobė svetimą turtą, t. y. L. M. priklausančius mobilaus ryšio telefonus – 8 Lt vertės Sony Ericsson T250i, 12 Lt vertės Nokia 6125, 50 Lt vertės LG – T300 bei 2 Lt vertės šio telefono pakrovėją ir 120 Lt. Tokiu būdu, padarė nukentėjusiajai L. M. 192 Lt turtinę žalą.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, yra nepagrįsta ir neteisėta, nes Kauno apygardos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą, netinkamai įvertino šioje bylos dalyje esančius įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo E. B. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. E. B. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą nusikaltimą įrodyta Kauno apygardos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje nagrinėjamojoje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde neskundžia įrodymų vertinimo dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1, 2 dalis, BK 178 straipsnio 2 dalį, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo bei priteistų civilinių ieškinių dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosioms, todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3, 4 dalys).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, kad pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija nuteistojo E. B. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja nukentėjusiųjų, liudytojų parodymams, byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Priešingai, E. B. savo apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis. Tai, kad nuteistojo E. B. elgesys yra gynybiškas, egocentriškas ir savanaudiškas patvirtina teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados (5 t., 70-75 b. l.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu E. B. ne kartą buvo apklaustas įtariamuoju, dalyvaujant gynėjui, nepažeidžiant BPK reikalavimų, jam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją arba jo atsisakyti, todėl jo teisės į gynybą nebuvo pažeistos.

Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiųjų L. M. ir R. M. parodymai nėra prieštaringi, jie vienas kitą papildo, t. y. kad E. B. nužudė draugą rusų kalba pasakė L. M., kuri po šių nuteistojo žodžių dukrai R. M. lietuvių kalba pasakė, jog kažkas atsitiko tėvui. Iš nukentėjusiosios R. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui matyti, kad ji blogai supranta rusiškai, todėl nuteistojo pasakytų žodžių dėl A. J. K. nužudymo dėl susijaudinimo galėjo nesuprasti arba jų negirdėti (2 t., 55-58 b. l.). Tai, kad nukentėjusiosios L. M. ir R. M. po įvykio buvo labai susijaudinusios patvirtino ir liudytoja M. S. (11 t., 86-87 b. l.). Akivaizdu, kad nuteistasis E. B. aplinkybę dėl L. M. pasakytų žodžių apie „draugo nužudymą“ vertina subjektyviai ir tik sau naudinga prasme, atsietai nuo visų bylos aplinkybių.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu iš įvykio vietos buvo išimtas kirvis, atstuktuvas, lipni juosta ir kiti daiktai (1 t., 1-28 b. l.). Be to, ikiteisminio tyrimo metu ant E. B. kepurės, švarko buvo rastas nužudytojo A. J. K. kraujas, o ant nusikaltimo įrankio – kirvio, nuteistojo kvapas (1 t., 53-58, 93-96 b. l.). Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad A. J. K. pakaušio kirstinis sužalojimas bei dešinio momenkaulio kirstinis sužalojimas padaryti tirti pateiktu kirviu (1 t., 64-68 b. l.). Iš liudytojos T. C. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad 2013 m. sausio 25 d. po pietų, E. B. išėjo iš namų, tačiau nesakė kur eina, kirvio nematė (4 t., 19-20 b. l.; 11 t., 137-138 b. l.). Iš nukentėjusiosios L. M. parodymų matyti, kad 2013 m. sausio 25 d. vakare, nuteistasis E. B. jokių įrankių, taip pat ir kirvio, į jos namus neatsinešė (11 t., 44-47 b. l.). Nors nuteistasis E. B. teigia, kad kirvį grąžino A. J. K., todėl ant jo galėjo likti jo kvapas, o kraujo dėmės ant rūbų atsirasti po to, kai nukentėjusįjį norėjo pakelti, neatitinka bylos aplinkybių ir paneigiami nukentėjusiosios L. M. bei liudytojos T. C. parodymais. Be to, iš nuteistojo E. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjui, taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad grįžęs į namus persirengė kelnes, pasiėmė 40 Lt ir išvažiavo į J. (5 t., 1-2, 7-13 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, E. B. parodymai apie nusikaltimo padarymo aplinkybes nėra vienodi, nuteistasis juos savaip interpretuoja: ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad nepamena, jog būtų nužudęs A. J. K., tik kažkaip atsirado lauke, ant sniego; teigė, kad nukentėjusiųjų L. M. ir R. M. atžvilgiu smurto nevartojo; išeidamas iš nukentėjusiųjų buto pasiėmė tik vieną telefoną be SIM kortelės (5 t., 1-2, 7-12 b. l.). Tačiau šiuos nuteistojo parodymus paneigia ne tik L. M. ir R. M. parodymai, bet ir teismo medicinos specialisto išvados apie joms padarytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją (1 t., 151 b. l., 2 t.; 108-109 b. l.). Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ant E. B. rūbų buvo rasti tik nežymūs sutepimai nukentėjusiojo A. J. K. krauju, nes nuteistasis vėliau persirengė. Iš liudytojo A. P. parodymų matyti, kad 2013 m. vasario 25 d. vakare, ant E. B. drabužių jokių sutepimų krauju nepastebėjo, tačiau nuteistasis pasakojo apie žmogų su kirviu galvoje, kurį jis matė, nors konkrečiau apie tai nieko nepasakojo (3 t., 99-100 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo E. B. veiksmai po nusikaltimo padarymo, pavartotas smurtas prieš nukentėjusiąsias, pinigų ir asmeninių daiktų pagrobimas bei įvykio aplinkybių pasakojimas kitiems asmenims, t. y. byloje surinktų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme, įrodo, kad E. B. nužudė A. J. K. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors ant atsuktuvo rankenos, kuris buvo išimtas įvykio metu, nuteistojo kvapo nerasta, tačiau tai nepaneigia kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo (1 t., 93-96 b. l.). Priešingai, iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad žaizda ir kraujosruva dešiniame skruoste A. J. K. galėjo būti padaryta smogiant atsuktuvu (1 t., 111-113 b. l.). Be to, iš nukentėjusiųjų L. M. ir R. M. parodymų matyti, kad nuteistasis E. B. joms taip pat grasino atsuktuvu, jį buvo įrėmęs į krūtinę bei padarė sužalojimus (1 t., 151 b. l.; 2 t., 108-109 b. l.). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. J. K. galėjo nužudyti kiti asmenys. Apeliantas jokių įtikinamų argumentų dėl to nenurodo ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos nuomone, E. B. apeliaciniame skunde kelia nepagrįstą versiją, kad šį nusikaltimą galėjo padaryti L. M., tačiau jokių duomenų byloje taip pat nėra. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, nes tiek vieni, tiek kiti, yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu, kad tais įrodymais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (Kasacinės nutartys Nr. 2K-252/2011, Nr. 2K-253/2011). Pirmosios instancijos teismas nustatydamas itin žiaurų nužudymo būdą atsižvelgė į tai, kad nuteistasis A. J. K. sudavė kirviu į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip dvidešimt devynis smūgius ir ne mažiau kaip vieną kartą atsuktuvu į veido sritį, krūtinę, taip padarė daugybinius kūno sužalojimus. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad visi sužalojimai padaryti per trumpą laiką, nukentėjusiajam esant gyvam (1 t., 111-113 b. l.).

BK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-109/2009). Taip pat svarbu pažymėti tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2005, Nr. 2K-469/2007, Nr. 2K-281/2008).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad E. B. nužudė A. J. K. veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia. Tačiau pažymėtina, kad BK 15 straipsnyje numatytos tyčinės kaltės formos yra tiesioginė arba netiesioginė tyčia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiesioginė apibrėžta tyčia gali būti vertinama tik teoriniu aspektu. Teisėjų kolegijos nuomone, E. B. nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte padarė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatytos aplinkybės, t. y. nustatyti daugybiniai sužalojimai A. J. K. kūne, jų lokalizacija ir padarymo mechanizmas leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis neabejotinai suvokė, jog kirviu ir atsuktuvu smūgiuodamas į gyvybiškai svarbius organus gali atimti gyvybę nukentėjusiajam ir to siekė. Nors teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu konstatuota, kad E. B. nusikaltimo padarymo metu nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, emociškai nestabilaus asmenybės sutrikimas, tačiau tai netrukdė nuteistajam suprasti savo veiksmų esmę, juos valdyti bei suvokti itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą (5 t., 70-75 b. l.).

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Nėra svarbu, kada nukentėjusysis nuo gautų sužalojimų mirė, tačiau svarbu nustatyti, kad padaryti sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo mirtimi. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi nusikalstamų veiksmų intensyvumą, nusikaltimo padarymo įrankius (kirvį, atstuktuvą), padarytų sužalojimų lokalizaciją (galvą, krūtinę), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistojo E. B. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. B. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nuteistojo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad E. B. nužudė A. J. K. kilusio konflikto metu, neturėdamas aiškaus motyvo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad A. J. K. padaryti sužalojimai dešinėje plaštakoje būdingi savigynai, o sužalojimų lokalizacija leidžia teigti, jog nukentėjusiojo ir E. B. padėtis keitėsi dinamiškai (1 t., 101-107 b. l.). Akivaizdu, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, grumtynės, kurio metu nukentėjusysis dar bandė gintis, tačiau E. B. dėl pykčio padarė pirmiau paminėtus sužalojimus. Tai iš dalies patvirtina teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvada apie tai, kad E. B. emocijų kontrolė yra bloga, jam konstatuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (5 t., 70-75 b. l.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad motyvas, jei jis nėra susijęs su kai kuriais veiką kvalifikuojančiais požymiais, nėra būtinasis paprasto nužudymo nusikalstamos veikos sudėties požymis, kurį reikėtų įrodinėti ir privalomai nustatinėti, norint kvalifikuoti šią nusikalstamą veiką.

Pažymėtina, kad kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus būtina atlikti sprendžia tyrimą atliekantis pareigūnas ir prokuroras (BPK 169, 170-172 straipsniai). Tai, kad nebuvo apžiūrėti nukentėjusiosios L. M. rūbai, arba nebuvo nustatyti kiti asmenys, kurie, galbūt, buvo bute ir galėjo nužudyti A. J. K., šioje byloje neturi jokios reikšmės surinktų įrodymų vertinimui. Teisėjų kolegija tai nelaiko BPK normų pažeidimu ar turinčiu įtakos objektyviam šios bylos ištyrimui, ar išnagrinėjimui teisme. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įrodymų tyrimas negali būti begalinis.

Dėl bausmės ir teismo išlaidų priteisimo

Apeliacinis teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

Teisėjų kolegija nurodo, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai“. Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Svarbu pažymėti, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra labai svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Be to, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, t. y. už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Todėl vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Apeliacinis teismas pažymi, kad nuteistasis E. B. dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės jokių argumentų apeliaciniame skunde nenurodo. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam E. B. paskyrė teisingą bausmę. Skirdamas bausmę Kauno apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nesunkius, apysunkį ir labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3, 4, 6 dalys) bei nustatė vieną sunkinančią aplinkybę, t. y. nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tuo tarpu, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nuteistajam nenustatyta. Nors E. B. Lietuvoje neteistas, tačiau teistas Latvijoje ir Rusijos Federacijoje, Latvijoje baustas administracinėmis nuobaudomis (6 t., 33-48, 45-50, 75, 78-81, 93-121. b. l.; 10 t., 101 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadoje E. B. nustatytų sveikatos sutrikimų, t. y. dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, priklausomybės sindromo bei emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimo mažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegos vertinimu, Kauno apygardos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), todėl E. B. paskirta už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinė subendrinta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga bei užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. balandžio 23 d. prašymas Nr. TP-7-(2.10)-1720, kuriame prašo iš nuteistojo E. B. priteisti valstybei 150,54 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai R. M. apeliacinio proceso metu.

Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš nuteistojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo atstovavimu. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti arba jų dydį sumažinti. Šioje byloje apeliacinio proceso metu nukentėjusiąją R. M. atstovavo advokatė Virginija Bradulskienė, kuri pateikė 2015 m. kovo 13 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo R. M. Šiame sprendime nurodyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 6, 7, 9 dalimis R. M. turi teisę į 100 procentų valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis E. B. nedirba, yra našlys, gyvenamąją vietą deklaravo Latvijoje, Lietuvoje jokio turto neturi, todėl ikiteisminio tyrimo metu laikinas nuosavybės teisės apribojimas nebuvo taikytas (BPK 151 straipsnis).

Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir nuteistojo E. B. turtinę padėtį, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš E. B. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo iš E. B. priteisti valstybei 150,54 Eur už advokatės suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai R. M. Lietuvos apeliaciniame teisme, netenkinti.