- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-164-876/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-13728-2022-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Judita Sungailaitė, Laima Šeputienė
- Kaltinamasis
- G. J.
- Nukentėjusysis
- K. Ž.
- Civilinis ieškovas
- Kauno teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Antanas Danielius, Aušra Veselovaitė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laimos Šeputienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Loretos Šimkuvienės ir nukentėjusiosios K. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.
K. Ž. ir civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. G. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2022 m. balandžio 14 d. apie 10.15 val., ties įėjimo į (duomenys neskelbtini), rūsį, durimis tyčia dešine alkūne ir kūnu stumtelėjo K. Ž., dėl to ji prarado pusiausvyrą ir krito kairiu šonu ant laiptų, vedančių į rūsį žemyn ir patyrė kraujosruvą kairio kelio srityje, uodegikaulio lūžį, kairio kelio išorinio šalutinio raiščio dalinį plyšimą, kraujosruvą, nubrozdinimą kairėje čiurnoje, t. y. nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymu.
2. Kauno apylinkės teismas, ištyręs surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad kaltinimas dėl kaltinamojo G. J. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, nepasitvirtino. Teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad įvertinus įrodymų visumą, nukentėjusioji K. Ž. praradusi pusiausvyrą ant laiptų atsisėdo/nugriuvo netrukus po to, kai prasilenkė su G. J.. Kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, jog praeidamas pro nukentėjusiąją, jos nestūmė, fizinio kontakto su ja neturėjo, savo žodžius patvirtino pateikdamas vienos sekundės trukmės vaizdo įrašą, kuriame fiksuotas prasilenkimo su nukentėjusiąja momentas, įrašas patvirtina, kad kaltinamasis nukentėjusios nei pečiu, nei alkūne nepastūmė ir nesudavė. G. J. parodymus apie tai, kad jis prasilenkdamas tarpduryje nekliudė nukentėjusios patvirtino ir liudytojas M. M., matęs įvykį pusantro metro atstumu. Teismas, vertindamas nukentėjusios K. Ž. parodymus, konstatavo, kad jos ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai dėl jos pastūmimo yra nenuoseklūs. Nukentėjusiosios parodymai taip pat nesutapo su jos motinos liudytojos T. Ž. parodymais teisiamojo posėdžio metu. Kiti įvykio vietoje buvę ir teisme apklausti liudytojai taipogi nepatvirtino, kad kaltinamasis G. J. pastūmė nukentėjusiąją. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu konstatavo, jog byloje nenustačius, kad būtent G. J. neteisėti veiksmai buvo būtinoji nukentėjusios nesunkaus sveikatos sutrikdymo kilimo sąlyga ir esminė kilusių pavojingų padarinių priežastis, padarė išvadą, kad kaltinamojo veiksmai neatitinka objektyvių ir subjektyvių jam inkriminuoto nusikaltimo, nustatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, todėl jis išteisintinas dėl šio nusikaltimo padarymo, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
II. Apeliacinių skundų ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorė Loreta Šimkuvienė (toliau – Prokurorė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo G. J. pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje ir neatlygintinai išdirbti 50 (penkiasdešimt) valandų per 6 (šešis) mėnesius sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei patenkinti nukentėjusiosios K. Ž. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius.
1.1. Prokurorė skunde aukštesnės instancijos teismui teigia, kad nors pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. J., rėmėsi jo paties pateiktu vienos sekundės trukmės vaizdo įrašu, kuris neva patvirtina, kad kaltinamasis prasilenkdamas su nukentėjusiąją nei pečiu, nei alkūne jos nepastūmė ir nesudavė, tačiau vertindamas šį įrašą teismas turėjo įsitikinti, ar toks įrodymas yra patikimas, ar nėra suklastotas, ar juo galima pagrįsti teismo išvadą, kad kaltinamasis prasilenkdamas net neprilietė nukentėjusiosios. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad įrašą pateikęs kaltinamasis paaiškino, kad jis pats, giminaičio padedamas tą įrašą nukirpo, t. y. iškirpo iš įrašo vieną sekundę, iš kurios matyti, kad įrašas baigiasi kaltinamojo judesiui nesibaigus - įraše nesimato kuo baigiasi prasilenkimas, nesimato nei kur yra kaltinamasis, nei kaip krenta nukentėjusioji ir panašiai. Prokurorė taip pat pažymi, kad teismas niekaip neargumentavo savo sprendimo tokį vaizdo įrašą laikyti išteisinamuoju įrodymu, t. y. nepasisakė, kaip vertina G. J. atsisakymą pateikti visą įvykio vaizdo įrašą, kurį kaip galima manyti, jis turi. Esant tokiai situacijai, kai kaltinamasis atsisako pateikti visą jo galimai turimą įvykio vaizdo įrašą, tokia vienos sekundės iškarpa turėjo būti vertinama kaip suklastotas ir nepatikimas įrodymas, nepatvirtinantis esminės bylos aplinkybės, kad kaltinamasis prasilenkdamas nepastūmė nukentėjusiosios.
1.2. Apeliaciniu skundu Prokurorė taip pat nesutinka, jog Kauno apylinkės teismas nukentėjusiosios parodymus dėl jos pastūmimo vertino kaip nenuoseklius. Nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad G. J. prasilenkdamas ją pastūmė, dėl ko ji nukrito ir patyrė sužalojimus. Kaip suprantama iš nuosprendžio, teismas nukentėjusiosios parodymus vertino kaip nenuoseklius dėl to, kad ji nepasakė, kokia konkrečiai dešiniosios kūno pusės vieta kaltinamasis ją pastūmė - nuosprendyje cituojami šie neva nenuoseklūs parodymai - „stūmė kūnu, stūmė dešine ranka, stūmė dešiniu pečiu ar dešiniu korpusu“. Nukentėjusiosios parodymų esmė šioje byloje yra tai, ar nukentėjusioji buvo pastumta, ar ne. Šia prasme nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs kiek tik gali būti šioje situacijoje. Prokurorės įsitikinimu, nukentėjusioji nesiruošė G. J. smūgiui ir jo nelaukė, taigi nebuvo pasiruošusi detaliai fiksuoti kiekvienos kūno dalies judesio. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad jei kaltinamasis būtų teismui pateikęs ne vienos sekundės įrašą, o visą įrašą, bet kokie svarstymai apie nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą netektų prasmės.
1.3. Prokurorė aukštesnės instancijos teismui nurodo, jog viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Tačiau priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir teismo medicinos eksperto G. A. C. paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu. G. A. C. apklausiamas teisme patvirtino savo išvadas ir vienareikšmiškai parodė, kad uodegikaulio lūžis gali įvykti tik dėl stipraus pašalinio kontakto, dėl didelės pašalinės jėgos. Vis dėlto, išteisinamajame nuosprendyje konstatuojama, kad nukentėjusioji ant laiptų „atsisėdo/nugriuvo“ pati, tačiau ši išvada niekaip nėra argumentuota atsižvelgiant į teismo medicinos eksperto G. A. C. paaiškinimus, kad „atsisėdant įprastai ant laiptų uodegikaulis nelūžta“, nes trūksta jėgos.
Žemesnės instancijos teismas
1.4. Prokurorė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, nurodė, kad liudytojo M. M. parodymai yra patikimi, jis matė įvykį ir patvirtino, kad kaltinamasis prasilenkdamas tarpduryje net neprilietė nukentėjusiosios. Liudytojo M. M. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, t. y. į tai, kad jo santykiai su nukentėjusiąją yra priešiški, ir būtent dėl M. M. neteisėtų veiksmų buvo priimta teismo nutartis civilinėje byloje, kurią vykdant ir buvo sužalota nukentėjusioji. Be to, teismas padarė prieštaringą išvadą apie tai, kad nukentėjusiosios motinos T. Ž. parodymai nesutampa su nukentėjusiosios parodymais, tačiau teisme liudytoja paaiškino, kad kaltinamasis jos dukrai smogė alkūne, dėl ko nukentėjusioji nukrito. Tokia išvada apie parodymų nesutapimą yra formali, padaryta neatsižvelgiant į bylos esmę, t. y. į tai, kad nukentėjusioji buvo pastumta, todėl nukrito ir patyrė sužalojimus. Būtent tokia ir yra T. Ž. parodymų esmė, ir šie parodymai visiškai sutampa su nukentėjusiosios parodymais.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji K. Ž. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nuosprendį, kuriuo G. J. išteisintas kaip nepadaręs veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir priimti naują nuosprendį, kuriuo G. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, bei išspręsti civilinio ieškinio klausimą pagal K. Ž. pareikštą reikalavimą.
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Skunde aukštesnės instancijos teismui teigiama, kad vertinant formaliai, pirmosios instancijos teismas iš esmės atmetė nukentėjusiosios K. Ž. parodymus kaip nepagrįstus ir preziumavo kaltinamojo versijos nepadarius nusikalstamos veikos teisingumą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepateikė įrodymų vertinimo dėl specialisto išvadų, specialisto paaiškinimų posėdžio metu, antstolio į bylą pateiktos vaizdo medžiagos, neanalizavo ir nevertino liudytojų parodymų. Teismas nesiėmė veiksmų, kad būtų nustatyti ir ištirti įrodymai, kuriais buvo grindžiamas išteisinamasis nuosprendis (vienos sekundės trukmės G. J. pateikto vaizdo įrašo, pateiktų foto nuotraukų) atitikties įrodinėjimo priemonei keliamų reikalavimų, nes nebuvo nurodytas šių duomenų šaltinis, vaizdo įrašas buvo sumontuotas, pateiktos nuotraukos (vaizdo įrašo stop kadrų) nenuosekli/sumontuota seka. Iš esmės šia vienintele pagrįstas abejones keliančia įrodomąja priemone (vienos sekundės trukmės vaizdo įrašo iškarpa) teismas grindė savo išvadą dėl veikos kvalifikavimo ir išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad teismo išvados negali būti grindžiamos duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, ar įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka minėtus reikalavimus. Nukentėjusiosios atstovės įsitikinimu, tai esminis pažeidimas, dėl kurio byla buvo išnagrinėta netinkamai, o bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai, turintys esminės reikšmės G. J. veikos, turinčios BK 138 straipsnio 1 dalies požymių, kvalifikavimui, objektyviųjų požymių bei kaltės nustatymui - iš viso nebuvo bylą nagrinėjusio teismo tirti, dėl jų vertinimo teismas nepateikė jokios savo išvados.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad specialisto išvada, kuri skundžiamame nuosprendyje iš viso nebuvo vertinta, ir kurioje ekspertas nėra pateikęs kategoriškos išvados, jog K. Ž. sužalojimo trauma galėjo atsirasti pačiai griūnant. Tai iš esmės paneigia Kauno apylinkės teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio išvadą, kad nukentėjusiosios stovėsena prasilenkimo su G. J. momentu buvo nestabili ir ji nugriuvo ne dėl G. J. fizinio poveikio, o tiesiog neišlaikiusi pusiausviros, žengtelėjusi žingsnį atgal ir užkliuvus kojoms už laiptų, ką pati ir nurodė apklausta ikiteisminio tyrimo metu. Specialisto išvadose nurodoma (dėl jose pateiktų išvadų, traumų mechanizmo ir jų kilimo priežasties detaliai pasisakė specialistas G. A. C. apklausiamas teismo posėdžio metu), jog trauminis poveikis yra smūgis, kas vienareikšmiškai paneigia G. J. gynybinę versiją, kad tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas K. Ž. susižalojus pačiai, imituojant sužalojimus, ar juos patiriant kitu nei specialisto išvadose nurodytu laiku ir vietoje. Taip pat specialistas nurodė, jog sužalojimai padaryti „daiktui kontaktuojant su kūnu, ar kūnui kontaktuojant su daiktu“, tai reiškia, kad tam tikras fizinis poveikis yra nukentėjusiosios patirtų sužalojimų priežastis; taip pat pažymėta, jog „sužalojimai padaryti užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis“. Duomenų, kad sužalojimai galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis byloje nėra. Specialistas, apklaustas 2023 m. lapkričio 15 d. posėdžio metu, patvirtino jo paties parengtas ir duotas išvadas, jų teisingumą, papildomai detaliai paaiškino kraujosruvos kairio kelio srityje, uodegikaulio lūžio, kairio kelio išorinio šalutinio raiščio dalinio plyšimo, nubrozdinimo kairėje čiurnoje mechanizmą; patvirtino, kad traumos galėjo atsirasti nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis; paaiškino, kad sužalojimai atsirado/patirti dėl trijų trauminių poveikių, paaiškino, kad stūmimas „korpusu“ yra suprantamas, kaip stūmis ranka ir kūnu; paneigė versiją, kad dėl stuburo išvaržos tariamai galėjo lūžti uodegikaulis, nurodęs, jog uodegikaulio lūžio ir išvaržos požymiai yra skirtingi ir šie sveikatos pakitimai tarpusavyje nėra niekaip susiję; paneigė versiją, kad neva tai dėl avalynės /dėvėtų aulinukų/ nukentėjusioji negalėjusi patirti nubrozdinimo kairėje čiurnoje; patvirtino, kad uodegikaulio lūžis sukelia ilgalaikį skausmą ir diskomfortą, nepatogumus, nuovargį, kad skausmui nepraeinant - uodegikaulį šalinti reikia/galima tik chirurginiu būdu. Specialistas taip pat paaiškino, kad net ir patyrusi specialisto išvadose nurodytus sužalojimus (raiščio dalinį plyšimą, uodegikaulio lūžį) nukentėjusioji K. Ž. galėjo iš karto po įvykio atsistoti, judėti, vaikščioti, lipti laiptas, o dėl patirto šoko galėjo ir nejausti skausmo, kuris pasireiškė vėliau. Kauno apylinkės teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, apibūdinančius tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius požymius. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas net neaptarė ir iš viso nuosprendyje nevertino medicinos eksperto G. A. C. parengtų specialisto išvadų ir teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų, vertinimo ir atsakymų į jam užduotus klausimus, ignoravo kategoriškas specialisto išvadas, kad trauminis poveikis yra smūgis, o specialisto išvadoje užfiksuotus sužalojimus patirti nukentėjusioji K. Ž. negalėjo, nes vien tik dėl jos pačios kūno svorio ir laisvo kritimo - nepakanka jėgos.
2.3. Skunde aukštesnės instancijos teismui teigiama, kad bylos medžiaga patvirtina, kad G. J. pastūmė K. Ž. ne iš nugaros (tuomet ji būtų kritusi ta pačia kryptimi kaip judėjo G. J.), bet priešinga kryptimi, nes G. J. nukentėjusiąją pastūmė po to, kai su ja prasilenkė tarpduryje, ją pastumdamas atbula ranka (alkūne) ir kūno korpusu priešingai jo judėjimo krypčiai, todėl K. Ž. ir krito atbula ant laiptų priešinga kryptimi nei judėjo G. J.. Tai, kad kaltinamasis užsimoja alkūne ir ją pastūmė atgal yra užfiksuota ir paties kaltinamojo pateiktame vaizdo įraše, kurį Kauno apylinkės teismas vertino itin tendencingai, t. y., kad prasilenkimo su K. Ž. momentu G. J. prilaikė savo ranką, tačiau „nepastebėjo“, kad vaizdo įraše yra fiksuojamas ir paskesnis veiksmas - kuomet prasilenkus G. J. užsimoja stumti ir yra fiksuojamas rankos judesys atgal į K. Ž., stovinčią jam už nugaros. Ir šioje vietoje vaizdo įrašas baigiasi (pateiktas tik vienos sekundės trukmės). Teismas nesiėmė priemonių įrodymams surinkti, nesiaiškino, ar yra pilnas vaizdo įrašas, nes G. J. į bylą pateikė tik „selektyviai atrinktas“ vaizdo įrašo stop kadro nuotraukos bei sumontuotą vienos sekundės trukmės vaizdo įrašą (iki pastūmimo momento). Tačiau nei šių duomenų sukūrimo šaltinio, nei turimo vaizdo įrašo vientiso vaizdo medžiagos, nei asmens, kuris sumontavo šią vaizdo medžiagą teismas nepareikalavo ir nesiaiškino bei nekvietė apklausai asmens, kuris matė šį vaizdo ir montavo jį, nors tokį prašymą reiškė tiek nukentėjusiosios atstovė, tiek pati nukentėjusioji bei prokurorė.
2.4. Nukentėjusiosios atstovė teigia, jog iš įvykio vietoje 2022 m. balandžio 14 d. darytų ir į bylą pateiktų K. Ž., antstolio S. U. bei G. J. padarytų/pateiktų vaizdo ir garso įrašų, matyti, jog antstolio vaizdo įrašas patvirtina, kad 00:02:17 G. J., sakydamas „eik iš čia“ K. Ž. nustumia, o pateiktas G. J. vienos sekundės įrašas taip pat patvirtina, kad sulenkta dešine alkūne pastarasis užsimoja link K. Ž., tačiau Kauno apylinkės teismas antstolio į bylą pateiktos vaizdo medžiagos priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nevertino. Objektyvius įrodymus, t. y. vientisą, nesumontuotą įvykio, kuomet G. J. stūmė nukentėjusiąją prasilenkdamas su ja tarpduryje, vaizdo ir garso įrašą pateikti G. J. atsisakė, nors bylos eigoje nustatyta, jog tokia medžiaga G. J. disponuoja, ji yra jo žinioje, ką patvirtina liudytojo M. M. elektroninis laiškas (2 t., b. l. 91), liudytojo M. M. apklausos protokolas, o taip pat 2023 m. lapkričio 15 d. posėdžio metu tirti daiktiniai įrodymai - vienos sekundės trukmės vaizdo įrašas /iškarpa/, kurio vientisą vaizdo ir garso, fiksuotą paties G. J. mobiliuoju telefonu, G. J. pateikti atsisakė, nors ir patvirtino, kad vienos sekundės trukmės vaizdo įrašą iš visos medžiagos sumontavo jo žentas.
2.5. Skunde aukštesnės instancijos teismui teigiama, kad įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti nuoseklių nukentėjusiosios parodymų patikimumu, kurie kartu su liudytojos T. Ž., UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojo E. R. parodymais, daiktiniais įrodymais ir rašytiniais bylos duomenimis jungiasi nuoseklia įrodymų grandine, leidžiančia daryti išvadą, jog G. J. tyčia dešine alkūne ir kūnu pastūmė K. Ž., padarydamas pastarajai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliaciniame skunde teigiama, jog atsižvelgus į liudytojo M. M. ir nukentėjusiosios itin konfliktiškus ir įtemptus santykius, tarp šalių vykstančius teisminius procesus, provokuojamos ir eskaluojamos konfliktinės situacijos, nukentėjusiosios atstovė teikė prašymą teismui šio liudytojo parodymus vertinti kritiškai, nes jo paaiškinimai balansavo ant atsakomybės už melagingus parodymus davimo ribos. Apeliaciniame skunde teigiama, jog liudytojas M. M., atliekant antstolio veiksmus 2022 m. balandžio 14 d. visą laiką nuosekliai procesą filmavo dvejais mobiliaisiais telefonais, ką patvirtino G. J. 2023 m. rugsėjo 20 d. teisiamojo posėdžio metu, tačiau tyrėjai paprašius pateikti filmuotą vaizdo medžiagą, M. M. ją pateikti atsisakė. Skundo autorės įsitikinimu, ši vientisa liudytojo žinioje esanti medžiaga būtų atskleidusi visas įvykio aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių dėl šių duomenų pareikalavimo. Aukštesnės instancijos teismo nukentėjusiosios atstovė prašo įvertinti liudytojo M. M. procesinį elgesį, jo duotus parodymus ir spręsti klausimą dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo.
5. Atsiliepimų byloje negauta.
6. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje Prokurorė, nukentėjusioji bei jos atstovė prašė apeliacinius skundus tenkinti skunduose nurodytais pagrindais ir motyvais. Išteisintasis bei jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį.
III. Apeliacinės instancijos teismo ištirti įrodymai
7. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Kauno apygardos teisme 2024 m. vasario 21 d. vykusio teismo posėdžio metu protokoline nutartimi teisėjų kolegija atnaujino įrodymų tyrimą byloje ir nutarė pridėti prie baudžiamosios bylos medžiagos nukentėjusiosios K. Ž. atstovės advokatės Aušros Veselovaitės pateiktą vaizdo įrašą bei jį peržiūrėti. 2024 m. balandžio 3 d. vykusio teismo posėdžio metu buvo peržiūrėtas minėtas vaizdo įrašas, proceso dalyviai pasisakė po vaizdo įrašo peržiūros. Taip pat, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, buvo pagarsinti nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, esantys 1 t., b. l. 55-60, 2 t., b. l. 105-106, 2 t., b. l. 111.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
Prokurorės ir nukentėjusiosios K. Ž. apeliaciniai skundai atmetami
8. Iš nukentėjusiosios bei Prokurorės apeliacinių skundų turinio matyti, kad juose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, padarytų išvadų atitiktimi faktinėms bylos aplinkybėms bei teigiama, kad G. J. atžvilgiu turi būti priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateiktų apeliacinių skundų ribose. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinių skundų argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, bylos medžiagą bei atnaujinęs įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai, nešališkai, nepažeisdamas BPK nuostatų, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai G. J. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisino, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Priešingai nei teigiama Prokurorės ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek liudytojų, tiek ir išteisintojo parodymus, kitą baudžiamosios bylos medžiagą, sugretino šiuos įrodymus tarpusavyje ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog byloje nenustatyta, kad G. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir naikinti skundžiamą nuosprendį Prokurorės ir/ar nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, teisinio pagrindo nėra. Vien ta aplinkybė, kad Prokurorė ir nukentėjusioji nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir nustatytoms aplinkybėms, savaime nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimai.
9. Sutinkant su apylinkės teismo išteisinamojo nuosprendžio motyvais ir vertinant Prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinio skundo pagrįstumą visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šio nusikaltimo sudėties konstrukcija materialioji, todėl siekiant pripažinti asmenį kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, turi būti nustatomi ne tik BK 138 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai, bet ir nusikalstamą veiką padariusio asmens tyčia. Nagrinėjamu atveju, baudžiamojoje byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinta, jog nukentėjusioji K. Ž. patyrė sužalojimus, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, jog minėti sužalojimai buvo būtent G. J. neteisėtų veiksmų pasekmė. Kaip teisingai konstatuota skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje, iš surinktų įrodymų negalima padaryti kategoriškos išvados, jog išteisintojo neteisėti veiksmai buvo būtinoji nukentėjusiosios nesunkaus sveikatos sutrikdymo kilimo sąlyga ir esminė kilusių pavojingų padarinių priežastis.
Dėl įrodymų vertinimo
10. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiosios K. Ž. parodymai viso proceso meto dėl jos pastūmimo yra nenuoseklūs, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantų pozicija. Iš 2022 m. balandžio 14 d. pateikto K. Ž. pareiškimo matyti, jog nukentėjusioji nurodo, kad ji buvo teisėta įvykio dalyvė, kuri buvo užpulta dalyvavusio asmens G. J., gyvenančio (duomenys neskelbtini), kuris net neturėjo teisės dalyvauti procese pagal teismo nutartį. Pareiškime teigiama, jog G. J. K. Ž. pastūmė (duomenys neskelbtini) rūsio tarpduryje, ko pasėkoje, nukentėjusioji trenkėsi į betono sieną ir nugriuvo ant laiptų – susitrenkdama nugarą ir susižeisdama koją, kuri net per rūbus buvo nubrozdinta nuo smūgio (1 t., b. l. 12). Kartu su pareiškimu nukentėjusioji pateikė dvi foto nuotraukas (1 t., b. l. 13) bei Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 29 d. nutartį (1 t., b. l. 14-16). Pažymėtina, jog iš ankščiau paminėtos Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutarties matyti, jog G. J. nebuvo uždrausta patekti/įeiti į gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), rūsio patalpas. Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinėje teisėje galioja principas „leidžiama viskas, kas neuždrausta“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2010). Ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. balandžio 21 d. apklausos metu nurodė, kad ji nusileidusi laipteliais stovėjo prie pirmų lauko durų į rūsio patalpą dešinėje durų pusėje, kai iš paskos atėjo G. J., kuris sustojo kairiau K. Ž., ir jos manymu, dešine alkūne, kūno mase ją pastūmė. Nukentėjusioji nurodė, jog ji stovėjo prie durų, už jos buvo laiptai į viršų, ji nesitikėjo tokių veiksmų, todėl G. J. savo kūnus stumtelėjus nukentėjusiąją, ji prarado pusiausvyrą, žengtelėjo žingsnį atgal ir užkliuvus kojoms už laiptų, krito kairiu šonu ant laiptų, vedančių į viršų (1 t., b. l. 57). Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Nemuno policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus 2022 m. liepos 1 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog K. Ž. paprašyta parodyti konkrečią įvykio vietą parodė, kad ji stovėjusi ant rūsio durų slenksčio, atsirėmusi savo dešiniu šonu į staktą veidu į rūsio patalpą. Ranka rodydama į rūsį paaiškino, kad rūsyje stovėjo M., Kauno vandenų atstovas, priekyje stovėjo antstolis, mama ir kuomet G. J. atėjo, atsistojo tarp durų ir savo dešine ranka ją stūmė. Tuomet atsistojusi vėl prie durų staktos, paaiškino, kad ji nesitikėjo to ir parodė, kaip ji atatupsta griuvusi. Tuomet tyrėjai atsistojus į vietą prie durų staktos, remiantis į staktą dešiniu šonu, veidu į rūsio patalpą, nukentėjusioji per alkūne sulenkusi dešinę ranką parodė, kaip ją G. J. stūmė. Paaiškino, kad ji nukritusi atbula ant sėdmenų ant kažkurio iš apatinių laiptelių (1 t., b. l. 113-114). Ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. lapkričio 24 d. papildomos apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad krito ne į priekį, o atgal nugara bei paaiškino, jog G. J. ją stūmė ne grynai iš už nugaros, o prasilenkdamas pro nukentėjusiąją einant jam šonu, kaip ji tiksliai parodė savo parodymų patikrinimo vietoje metu. K. Ž. taip pat parodė, jog G. J. stūmimo judesys buvo ne į priekį, bet prasilenkiant alkūne suduodant jai ties pečių linija ir gavosi taip, kad nukentėjusioji neišlaikė dėl to pusiausvyros ir krito atgal. Nukentėjusioji taip pat nurodė, jog buvo stumiama ne iš nugaros, o jau jai ir G. J. stovint praktiškai vienoje linijoje. Į tyrėjos klausimą, kodėl skiriasi parodymai patikrinimo įvykio vietoje metu nuo pirminių nukentėjusiosios parodymų, ji atsakė, jog nemato jokių esminių skirtumų tarp parodymų pirminės apklausos ir patikrinimo vietoje (2 t., b. l. 105-107). Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2023 m. birželio 12 d. vykusiame teisiamajame posėdyje nukentėjusioji K. Ž. nurodė, jog ji stovėjo rūsio tarpduryje, o G. J. braudamasis pro durų angą dešiniu pečiu, dešiniu korpusu ją pastūmė, o praradusi pusiausvyrą nukentėjusioji griuvo atbula ant betoninių laiptų. Į tikslinamuosius teisėjo klausimus nukentėjusioji parodė, jog pastūmimo įvykį matė antstolis, (duomenys neskelbtini) atstovas E. R., pilietis M. M.. Nukentėjusioji taip pat patvirtino, jog G. J. niekam nieko nesakęs ją pastūmė tyčia, o po pastūmimo ją išplūdo. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant iš ankščiau aptartų duomenų visumos akivaizdu, jog nukentėjusiosios pozicija skirtingose proceso stadijose keitėsi, ji nebuvo nuosekli tiek dėl paties pastūmimo mechanizmo, tiek dėl jos nukritimo. Abejones dėl nukentėjusios parodymų patikimumo bei objektyvumo aukštesniajam teismui sustiprina ir tai, jog nukentėjusioji apklausiama bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pabrėžė, jog tarp jos ir G. J. susiklostę konfliktiški santykiai, todėl darytina išvada, jog nukentėjusioji turėjo siekį apkaltinti G. J. jos pastūmimu, dėl ko ji patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
11. Vertinant liudytojų parodymus, apeliaciniuose skunde, išskirtinis dėmesys išskirtas liudytojo M. M. parodymų patikimumui bei vertinimui. Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Nemuno policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus 2022 m. gruodžio 14 d. – 2022 m. gruodžio 15 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog liudytojas M. M. paprašytas parodyti kur stovėjo, kai matė nukritusią nukentėjusiąją, atsistojo rūsyje apie 1,70 metrų atstumu nuo rūsio durų, tiesiai priešais duris ir pasakė, kad maždaug šioje vietoje stovėjo jis, o nukentėjusioji buvo įėjusi į rūsio patalpą atsirėmusi į sieną, esančią dešinėje nuo įėjimo durų. Liudytojas parodė, jog K. Ž. stovėjo atsirėmusi į minėtą sieną, o G. J. praėjo pro rūsio duris į rūsį, o nukentėjusioji pasitraukė G. J. už nugaros į aikštelę, esančią priešais laiptus ir rūsio duris ir M. M. pasakė, kad ji toje vietoje suklupo ant apatinių laiptų pakopų. Liudytojas nurodė, jog K. Ž. buvo už G. J., kuris jau buvo įėjęs į rūsį prie dešinės durų staktos. M. M. parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodė, jog nukentėjusioji vienareikšmiškai nebuvo stumta (2 t., b. l. 129-130). Liudytojas apklausiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2023 m. liepos 27 d. teisiamajame posėdyje parodė, jog nukentėjusioji K. Ž. imituoja, kad ją sumušė, kad negali sėdėti bei tai, kad ji sužalota. Kai niekas nemato, bėga laiptais, kai kažkas pamato, ji šlubuoja. Liudytojas M. M. parodė, jog matė jos nukritimą stovėdamas prieš duris, įėjo G. J., o nukentėjusioji buvo jam už nugaros, G. J. jos nestūmė, jis tik praėjo ir įėjo tiesiai į vidų. K. Ž. buvo įėjusi į patalpą, G. atėjo, ji išėjo į lauką ir laiptų aikštelėj atsitūpė. Liudytojas patikslino, jog išteisintasis jau buvo patalpoje, kai nukentėjusioji atsisėdo, G. J. prasilenkė neužkliudydamas nukentėjusiosios. Iš ankščiau aptarto matyti, jog liudytojo M. M. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir tapatūs. Liudytojas S. U. apklausiamas bylą Kauno apylinkės teisme 2023 m. liepos 27 d. teisiamajame posėdyje nurodė, jog konfliktas buvo ant laiptų, o jis buvo viduje - rūsyje, tik girdėjo moters riksmą, kas įvyko negali pasakyti, gal moteris paslydo. Teismui pagarsinus liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis apklausiamas parodė, kad tuo metu, kai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais sprendė kaip patekti į kitas rūsio patalpas, liudytojas S. U. išgirdo K. Ž. riksmą, tačiau kas nutiko nematė, nes buvo giliau rūsyje, kiek liudytojas suprato, nukentėjusioji tuo metu buvo ant laiptų. Kai nukentėjusioji suriko, jos motina T. Ž. jos paklausė, ar jai iškviesti greitąją pagalbą, ką atsakė K. Ž. liudytojas negirdėjo ir nesigilino kas įvyko (1 t., b. l. 182-186). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2023 m. liepos 27 d. teisiamajame parodė apklausiamas liudytojas E. R. parodė, jog 2022 m. balandžio 14 d. vykdant teismo sprendimą, liudytojas išgirdo riksmą, kad nustūmė nuo laiptų ir reikia kviesti greitąją, E. R. atsisukus, K. Ž. gulėjo ant žemės, vėliau atsistojo. Liudytojas parodė, kad kai išgirdo riksmą, G. J. nematė rūsio patalpoje, jis buvo kažkur už durų, ant laiptų, liudytojas negalėjo tiksliai atsakyti, ar nukentėjusiosios riksmo metu G. J. buvo užėjęs į rūsio patalpą, ar nebuvo. Liudytojas parodė, kad nukentėjusioji gulėjo daugiau ant pilvo aikštelėje nulipus laiptais ir bandė keltis. E. R. parodė, jog aplinkybę, kad K. Ž. buvo nustumta nuo laiptų, šaukė jos mama T. Ž., kuri buvo už durų, kažkur ant laiptų. Pirmosios instancijos teismui pagarsinus liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis parodė, kad nukentėjusiajai K. Ž. laiptukais nusileidus į rūsį, stovint tarpduryje pro šalį ėjo G. J., tačiau liudytojas nematė kaip jis praėjo pro nukentėjusiąją. G. J. jau būnant rūsyje liudytojas E. R. matė, kad K. Ž. jau yra nukritusi, tiksliau jau matė ją besistojančią ties tambūru, ne ant pačių laiptų, o tarpduryje į rūsį. Pasakyti kaip nukentėjusioji nukrito, ar ant laiptų, ar ne ant laiptų liudytojas negalėjo, nes nematė, matė nukentėjusiąją tik besistojančią tarpduryje. E. R. parodė, jog G. J. pasakė „ką tą moteriškę stumdai“, nors pats to pastūmimo fakto nematė (2 t., b. l. 1-6). Pirmosios instancijos teisme 2023 m. liepos 27 d. teisiamajame posėdyje apklausiama liudytoja T. Ž., kuri yra nukentėjusiosios motina, nurodė, jog 2022 m. balandžio 14 d. rūsyje vykdant teismo sprendimą, ji atsistojo katilinės pusėje už slenksčio, o iš viršaus stovėjo K. ir G., kurie nusileido ir nukentėjusioji atsistojo tarp slenksčio kampu prie durų staktos, o pro ją praėjo kaire puse G. Antstolis pasakė, kad kol nepadarys darbo, jis neišeis, o G. J. tuo tarpu trenkė dešine alkūne K., kuri atbula krito. Į tikslinamuosius teismo klausimus liudytoja parodė, jog G. J. buvo pasiruošęs trenkti, jis bandė trenkti liudytojai, tačiau jam nepavyko, o K. Ž. jis trenkė tyčia pakėlęs alkūnę užsimojo ir jai kirto. Liudytoja taip pat parodė, jog K. ir J. nebuvo rūsio patalpose, K. stovėjo ant pakylos, kampučiu prisiglaudusi prie staktos, o J. nebuvo rūsio patalpose incidento metu. 2023 m. rugsėjo 20 d. teisiamajame posėdyje Kauno apylinkės teisme apklausiamas liudytojas A. R. parodė, jog kas įvyko tarp G. J. ir nukentėjusiosios jis nematė, išgirdo tik triukšmo lygį didesnį, jie vienas kitą kažkuo kaltino. Kai kilo triukšmas liudytojas buvo lauke prie namo, gal penkiolikos metrų atstumu, o triukšmas kilo lipant laiptais į pusrūsį, tačiau iš vietos kur stovėjo A. R., pusrūsio nesimatė. Liudytojas parodė, jog negirdėjo nukentėjusiosios nusiskundimų, jam neužkliuvo, jog K. Ž. judėjimo pokyčio nepastebėjo.
12. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, vertinant aukščiau išanalizuotus liudytojų E. R., A. R. bei S. U. parodymus, matyti, jog nei vienas iš liudytojų nematė, jog būtent dėl neteisėtų G. J. veiksmų, kaip teigiama apeliaciniuose skunduose, nukentėjusioji K. Ž. nukrito ir patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Ir nors apeliantės skunduose teigia, jog liudytojas M. M. buvo suinteresuotas bylos baigtimi, todėl liudijo išteisintojo naudai, teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių šią aplinkybę patvirtinančių objektyvių duomenų, todėl apeliacines instancijos teismas neturi pagrindo nesiremti minėto liudytojo parodymais. Aukštesnės instancijos teismas taip pat pritaria skundžiamame nuosprendyje konstatuotam, jog liudytojos T. Ž. parodymai nesutapo su nukentėjusiosios parodymais dėl neva G. J. suduoto smūgio alkūne, ko pasėkoje K. Ž. nukrito. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojų E. R., A. R. bei S. U. bei M. M. parodymus kitų byloje surinktų duomenų kontekste, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais.
13. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir išteisintojo G. J. nuoseklūs parodymai viso proceso metu. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. J. kaltu neprisipažino. Apklausiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2023 m. rugsėjo 20 d. teisiamajame posėdyje jis nurodė, jog leisdamasis į rūsį rado nukentėjusiąją tarpduryje, besileisdamas laiptais paklausė jos, ką ji čia veikia ir liepė jai išeiti, ji nuėjo į vidų, antstolis ją išprašė, tada ji atsistojo tarpduryje, G. J. įeidinėjo į patalpą iš lauko, o K. Ž. atsirėmė į durų staktą, jis ėjo rankas sudėjęs, o jo kūno stovėsena buvo įstriža, siekiant prasilenkti su nukentėjusiąja. Į tikslinamuosius nukentėjusiosios atstovės advokatės klausimus G. J. parodė, kai K. Ž. stovėjo tarpduryje, jis leidosi į rūsį antrą kartą, tuo metu matė nukentėjusiąją iš nugaros. Nukentėjusioji atsirėmė į durų staktą, pakėlė rankas ir atsistojo taip, kai praleisti išteisintąjį į patalpos vidų. G. J. praeidamas pro šalį net neprilietė nukentėjusiosios bei taip pat parodė, jog buvo specialiai provokuojamas konfliktas. Aukštesniojo teismo vertinimu, G. J. nurodytą, jog tarp nukentėjusiosios, liudytojos T. Ž. ir jo yra susiklostę konfliktiniai santykiai patvirtina ir nukentėjusiosios motinos parodymai, aptarti ankščiau, kuriuose ji nurodė, jog G. J. taikėsi trenkti jai, tačiau tokių išteisintojo ketinimų nepatvirtinti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Taip pat pažymėtina, jog nors apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl G. J. pateikto vaizdo įrašo (3 t., b. l. 139), kuris buvo apžiūrėtas, ištirtas bei įvertintas pirmosios instancijos teisme, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog G. J. praeidamas pro nukentėjusiąją jos nestūmė, o jam praėjus – nukentėjusioji K. Ž. lieka stovėti toje pačioje vietoje (tarpduryje). Iš antstolio S. U. pateikto vaizdo įrašo matyti, jog 0:02:16 išteisintasis G. J. tarpduryje praeina pro nukentėjusiąją K. Ž., jos nekliudo, o jam praėjus nukentėjusioji toliau lieka stovėti tarpduryje. Iš vaizdo įrašo 0:02:30 matyti, jog liudytoja T. Ž. priėjusi prie G. J. mosikuoja rankomis lyg bandydama jam suduoti, vaizdo įrašo 0:02:45 už G. J. matyti stovinti, susilenkusi ir už kojos susiėmusi nukentėjusioji (1 t., b. l. 151-154). Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir peržiūrėtas nukentėjusiosios K. Ž. atstovės advokatės pateiktas CD diskas, kuriame yra du vaizdo įrašai (4 t., b. l. 49). Peržiūrėjus minėtą CD diską, iš vaizdo įrašo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ matyti, ką proceso metu tvirtino ir išteisintasis, jog jis prašė nukentėjusiosios nefilmuoti telefonu, ir bandė telefoną patraukti, tačiau jokio smūgio ar pastūmimo, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis iš vaizdo įrašo nematyti. Vaizdo įraše pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ matyti nubrozdinta apatinė kojos dalis, tačiau tai byloje neginčijama. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptarti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, jog būtent nuo G. J. neteisėtų veiksmų buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata.
14. Apeliaciniuose skunduose taip pat akcentuojama, jog skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta dėl specialisto išvadų bei neįvertinti teismo medicinos eksperto G. A. C. parodymai. Baudžiamosios bylos medžiagoje esančios trys Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto G. A. C. išvados ((duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 75-76); (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 81-83); (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 94-96)) patvirtina, jog nukentėjusiajai K. Ž. nustatyta kraujosruva kairio kelio srityje, uodegikaulio lūžis, kairio kelio išorinio šalutinio raiščio dalinis plyšimas, kraujosruva, nubrozdinimas kairėje čiurnoje, tačiau teisėjų kolegija pažymi ir tuo pačiu atkreipia apeliančių dėmesį, jog nei aukščiau išvardintos specialisto išvados nei Kauno apylinkės teisme 2023 m. lapkričio 15 d. teisiamajame posėdyje apklausiamas ekspertas G. A. C. nepatvirtino, jog nukentėjusiajai nustatyti sveikatos sukrikdymai buvo įtakoti būtent kito asmens naudotos jėgos (pastūmimo). Taip pat aukštesniojo teismo vertinimu, jeigu pagal kaltinime nurodytas aplinkybes K. Ž. būtų pastumta išteisintojo, ant jos viršutinės kūno dalies būtų likę pastūmimo žymės (pavyzdžiui, kraujosruvos), tačiau tokių duomenų byloje nėra.
15. Atsižvelgiant į visumą aukščiau išdėstytų aplinkybių (kaip nepatikimus vertinant nukentėjusiosios K. Ž. bei liudytojos T. Ž. parodymus), įvertinus tai, jog tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo santykiai jau ne vienerius metus yra konfliktiniai dėl buitinių kaimynus siejančius reikalų (tai patvirtino tiek išteisintasis, tiek nukentėjusioji), abejoti apylinkės teismo išvadomis, jog jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių G. J. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, teisinio pagrindo nėra. Visuma aukščiau išdėstytų aplinkybių nesudaro pagrindo G. J. veiksmų vertinti kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje.
16. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumoje, atmetant Prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, svarbu paminėti ir tai, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir, ją įvertinęs kaip pakankamą, daryti sprendime išdėstytas išvadas. Įrodymų pakankamumo vertinimas apima du momentus, t. y. ar jų pakanka kiekvienam nusikalstamos veikos požymiui įrodyti, taip pat ar jų pakanka iš to išplaukiančiai išvadai – visų konkrečios veikos požymių buvimui kaltinamojo veikoje įrodyti. Nesurinkus byloje įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamojo proceso principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai). Tai taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis; duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-1073/2023). Įrodinėjimo dalyką konkrečioje byloje apibrėžia asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai bei kaltinimas, kuriame šie požymiai apibūdinami konkrečiomis aplinkybėmis. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-594/2024, 2K-95-1073/2024).
17. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas nukentėjusiosios K. Ž. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus. Toks sprendimas priimtas remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Kadangi apylinkės teismas G. J. išteisino, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civiliniai ieškiniai pagrįstai buvo palikti nenagrinėtais. Kadangi G. J. buvo išteisintas, pagrįstai buvo netenkintas ir nukentėjusiosios prašymas priteisti proceso išlaidas. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, pagrindo priteisti proceso išlaidas nėra. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais, pagrindo nėra.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų
18. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 1 d. nutartimi G. J. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Antanas Danielius. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant G. J. yra 158,33 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei.
19. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.
20. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo G. J. pagal jam pareikštą kaltinimą buvo išteisintas, atmetus Prokurorės bei nukentėjusiosios apeliacinius skundus, paliekamas galioti, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą ir priteisti iš G. J. išlaidas, susidariusias dėl išteisintajai teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Loretos Šimkuvienės ir nukentėjusiosios K. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.