Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-03-30 · Civilinė byla Nr. 2A-936-640/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-30
Bylos Nr.
2A-936-640/2012
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-01214-2011-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Ieškovas
R. T.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Kategorijos
  • 44.5.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-936-640/2012Teisminio proceso Nr. 2-03-3-01214-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.7.; 121.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. kovo 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės R. T. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 1450 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat patirtas bylinėjimosi išlaidas 67 Lt žyminį mokestį ir 1000 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti, bei kitas išlaidas, jeigu tokios būtų.

Nurodė, kad 2010-09-02 apie 9.20 val. Varėnos raj., kelyje Bobriškės-Varėna-Eišiškės 24 km., netoli Barčių km., įvyko eismo įvykis. Į kelią išbėgo laukinis žvėris – briedis, kuris susidūrė su V. S. vairuojamu automobiliu Opel Omega, v.n. (duomenys neskelbtini) bei prasilenkiančiu ir priešinga kryptimi važiavusiu ieškovės automobiliu VW Golf, v.n. (duomenys neskelbtini). Dėl susidūrimo buvo apgadintas ieškovės automobilis, padaryta 1450 Lt žala. Padarytą žalą prašo priteisti iš atsakovo. Nurodo, kad atsakovas Lietuvos Respublika, veikianti per ją atstovaujančią instituciją Lietuvos Respublikos Vyriausybę, nesiėmė priemonių savo turtą – briedį laikyti saugiai, nesiėmė priemonių, kad briedis neiššoktų į kelią, nesukeltų kelyje pavojaus, neatitvėrė kelio ruožo. Įvykis įvyko kelyje, kuriame nebuvo jokių perspėjimo ženklų, jokių nuorodų apie tai, kad į kelią gali išbėgti žvėrys; kuriame transporto priemonės dažnai susiduria su laukiniais gyvūnais. Taigi, atsakovo neteisėti veiksmai, nerūpestingas elgesys sąlygojo ieškovei padarytos žalos atsiradimą. Todėl pareikštą ieškinį prašo tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad jo atsakomybės atlyginti reikalaujamą žalą nėra. Kelio ruožas, kuriame įvyko įvykis yra vingiuotas, jame yra įrengta daug įvairaus pobūdžio įspėjamųjų ženklų. Kelias yra saugus, ypatingos priežiūros jam nereikia, į kelią briedis iššoko atsitiktinai. Mano, kad ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimo. Nurodė, kad įvykis – susidūrimas su briedžiu, įvyko ne dėl atsakovo kaltės. Todėl ieškinį, kaip neįrodytą, prašo atmesti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011-10-11 sprendimu (b. l. 110-114) ieškovės ieškinį atmetė.

Nurodė, kad naujasis ginčo teisinio santykio reglamentavimas (Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalis) įpareigoja ieškovę įrodyti neteisėtų valstybės veiksmų ar neteisėto neveikimo faktą. Nurodė, kad nutarimas nepradėti administracinės bylos teisenos nepatvirtina ieškinio pagrįstumo, nepatvirtina atsakovo kaltės (tiek neteisėto veikimo, tiek ir neteisėto neveikimo) fakto. Nutarime nespręstas valstybės kaltės, sąlygojusios autoįvykį (susidūrimą su į kelią išbėgusiu briedžiu) klausimas. Administracinio teisės pažeidimo nebuvimo faktas neperkelia kaltės valstybei pirmiausia dėl to, kad ieškovės pateiktame įrodyme, 2010-09-06 nutarime (b.l. 4) nėra jokių nuorodų dėl valstybės kaltės klausimo sprendimo. Administracinio teisės pažeidimo nebuvimo faktas nesukuria atsakovui žalos atlyginimui reikalaujamos sąlygos – valstybės kaltės. Nurodė, kad vienas įvykis per metus susijęs su laukinių gyvūnų iššokimu į kelią nukreipia į tai, kad atsakovui nebuvo pareigos šį kelio ruožą pripažinti nesaugiu, nebuvo jokio pagrindo šio kelio atžvilgiu imtis kokių nors ypatingų, specifinių priemonių, užtikrinančių kelio saugumą. Be duomenų, pagrindžiančių konkretaus stebėjimo laiku nustatytų konkrečių žvėrių migracijos srautų, pripažinti ginčo kelio ruožą dažnos gyvūnų migracijos ruožu nėra pagrindo. Todėl sprendžiant ginčą yra nesivadovaujama ieškovės pateikta 2011-09-01 Varėnos rajono agentūros rašte Nr. ARVR-4-309 informacija. Nurodė, kad ieškovės automobiliui žala padaryta ne dėl tiesioginio laukinio žvėries veiksmo, briedžio iššokimo į važiuojamąją kelio dalį. Ieškovės automobiliui padarytą žalą sąlygojo tiesioginis priežastinis ryšys atsiradęs kitam automobiliui - Opel Omega, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuojamam V. S. atsitrenkus į išbėgusį į kelią briedį. Ieškovė neįrodė, o atsakovas įrodė, kad yra atsakomybę šalinantys pagrindai ir dėl to atsakovas nėra atsakingas už ieškovės transporto priemonei automobiliui VW Golf, v.n. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą išbėgant į kelią briedžiui. Taip pat nurodė, kad dėl didelio įspėjamųjų ženklų kiekio tame kelyje, ieškovė turėjo galimybę vairuoti kaip rūpestinga ir apdairi vairuotoja, pasirinkusi saugų greitį, galėjo pamatyti kliūtį, pamačiusi kliūtį galėjo pasirinkti būdą, leidžiantį išvengti susidūrimo. Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo nustatyti, kad atsakovas kelio ruože, kuriame įvyko ginčo įvykis, elgėsi nerūpestingai, neapdairiai tiek keliu besinaudojančių eismo dalyvių atžvilgiu, tiek ir laukinės gyvūnijos, kurių savininku yra valstybė, atžvilgiu. Taip pat konstatavo, kad byloje nėra jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ar neteisėtą neveikimą ir dėl to atsirado ieškovei turtinė žala.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu (b.l. 118 – 119) prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 1450 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad visiškai neaišku, kokiais duomenimis remiantis nustatyta, jog ieškovė buvo nerūpestinga ir neapdairi. Teismas sprendime net neanalizavo 2011-08-30 VĮ „Alytaus regiono keliai“ rašto ir nevertino, kokie kelio ženklai ir kur konkrečiai stovi šiame kelio ruože, kur įvyko susidūrimas, kokio kelio ženklo tariamas nesilaikymas lėmė įvykį bei žalos jai kilimą. Nurodo, kad 2010-09-06 nutarimu nustatyta, jog ieškovė nepažeidė jokių KET reikalavimų, o reiškia ir reikalavimo būti rūpestingu. Mano, kad šis nutarimas yra oficialus rašytinis įrodymas ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Taip pat nurodo, jog atsakovo pateiktas 2011-08-30 VĮ „Alytaus regiono keliai“ raštas apie kelio ženklus kelio ruože, nepaneigia minėtame nutarime nurodytų aplinkybių, o pripažinti, jog ieškovė buvo nerūpestinga, neapdairi ir dėl to kilo įvykis bei jai buvo padaryta žala, nėra jokio teisinio pagrindo. Nurodo, jog negalėjo numatyti galimos briedžio kritimo trajektorijos ir kažkokiu būdu išvengti susidūrimo su juo. Todėl esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismo išvada dėl ieškovės nerūpestingumo vairuojant automobilį, yra nepagrįsta. Taip pat nurodo, kad susidūrimų su laukiniais gyvūnais kiekis negali būti esminė sąlyga įpareigojanti valstybę, kaip laukinių gyvūnų savininkę, imtis būtinų priemonių, jog būtų išvengiama tokių susidūrimų. Nurodo, jog 3 eismo įvykiai per 21 mėn., atsakovui buvo pakankamas pagrindas pripažinti, jog šiame kelio ruože gali eiti laukiniai žvėrys ir imtis saugumo priemonių, t.y. pastatyti bent kelio ženklą įspėjantį vairuotojus apie tokį pavojų. Be to, akivaizdu, jog atsakovo institucijoms buvo žinoma, jog šiame kelio ruože stebima dažna laukinių gyvūnų (briedžių, stirnų) migracija, kas užfiksuota ir 2011-09-01 Alytaus RAAD Varėnos agentūros rašte Nr. ARVR-4-309. Teismas priimdamas sprendimą visiškai nepagrįstai nesivadovavo šiuo raštu (įrodymu), laikė jį subjektyviu. Atsakovo institucijai žinant informaciją apie dažną laukinių gyvūnų migraciją šiame ruože, atsakovas privalėjo imtis priemonių užtikrinančių eismo dalyvių ir jų turto saugumą nuo galimo susidūrimo su laukiniais žvėrimis. Atsakovas, kaip rūpestingas ir apdairus laukinio gyvūno savininkas turėjo ir galėjo reaguoti į kelyje, šioje vietoje jau įvykusius eismo įvykius, taip pat laukinių žvėrių migraciją bei imtis priemonių, kad jiems būtų užkirstas kelias, ir bent jau pastatyti atitinkamą kelio ženklą „Laukiniai žvėrys“, jau nekalbant apie kitas saugumo priemones. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškia nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, jog būtų išvengta laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų. Tarp minėtų atsakovų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys, t.y. ieškovės patirti nuostoliai laikytini atsakovo veiksmų (neveikimo) rezultatu (CK 6.247 str.).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 123-128) atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-10-11 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3876-155/2011. Nurodo, kad administracinės teisės pažeidimo nebuvimo faktas nesukuria atsakovui žalos atlyginimui reikalaujamos sąlygos – valstybės kaltės. Taip pat nurodo, kad neaišku, kokiu teisiniu pagrindu remiantis valstybė yra kalta dėl to, kad nepastatė įspėjamojo kelio ženklo, neįrengė atitvaro ar nesiėmė visų kitų įmanomų, kaip teigia ieškovas, priemonių. Mano, kad valstybei atsakomybė galėtų kilti tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodytų, kad valstybė pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius ženklų statymą ar kitų įrenginių įrengimą, netinkamai valdė populiaciją, buvo pažeistos medžioklę reglamentuojančios teisės normos ar neatliko kitų, įstatymuose valstybei nustatytų pareigų. Mano, kad apeliantas neįrodė, kad Varėnos rajone briedžių populiacija buvo valdoma netinkamai, kad buvo pažeisti medžioklę reglamentuojantys teisės aktai, ir kad buvo koks nors valstybės neveikimas, t. y. teisės norminiuose aktuose numatytų pareigų neatlikimas. Tokio pažeidimo nenustatė ir pirmos instancijos teismas, todėl mano, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas neįrodė neteisėtų valstybės veiksmų. Mano, kad pirmos instancijos teismas įvertinęs dokumentus pagrįstai konstatavo, jog iki ginčo įvykio ginčo kelyje per 32 mėnesius teįvyko vienas įvykis, todėl teisingai konstatavo, kad atsakovui nebuvo pareigos šį kelio ruožą pripažinti nesaugiu, taip pat nebuvo jokio pagrindo šio kelio atžvilgiu imtis kokių nors ypatingų, specialių priemonių. Pavieniai laukinių gyvūnų pasirodymai kelyje negali būti pagrindu statyti įspėjamąjį kelio ženklą, nes tokiu atveju nebūtų laikomasi tokių kelio ženklų sistemos, kadangi laukiniai gyvūnai atskirais atvejais gali pasirodyti bet kurioje vietoje. Iš ieškovo pateiktų įrodymų apie eismo įvykius, nėra pagrindo daryti išvados, kad eismo įvykio metu eismo įvykio vietoje buvo būtinos atitinkamos specialios priemonės. Nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykio vietoje kelio trasą kerta gyvūnų migracijos takas ar yra kitos teisės aktuose numatytos sąlygos tokį atitvarą įrengti, todėl teiginys, kad toje vietoje turėjo būti atitvaras, yra nepagrįstas ir neįrodytas. Nors apeliantas teigia, kad atsakovui buvo žinoma, jog šiame kelio ruože stebima dažna laukinių gyvūnų migracija, tačiau tokį Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Varėnos rajono agentūros 2011-09-01 raštą reikėtų vertinti kritiškai, nes gyvūnų migracijos stebėsena nėra pagal teisės aktus priskirta regionų aplinkos apsaugos departamentams ir pavienio asmens subjektyvi nuomonė negali atstoti (ir būti vietoje) mokslininkų išvados – tyrimų. Pažymėtina, kad byloje nėra ir atsakovas neturi duomenų, kad eismo įvykio vietoje būtų nustatytas gyvūnų briedžių migracijos takas. Laukinių žvėrių savininko galimybė juos pilnai valdyti bei kontroliuoti yra negalima, todėl tiek atitvarai, tiek įspėjamieji kelio ženklai negali pilnai apsaugoti tiek žmogaus ir jo turto nuo gyvūno, tiek gyvūnų nuo galimo jiems pavojaus ar žūties, todėl manytina, kad tarp kelio ženklo ar atitvaro neįrengimo ir atsiradusios žalos nėra teisiškai reikšmingo tiesioginio priežastinio ryšio. Taip pat nurodo, kad šiuo atveju sprendžiant dėl žalos atlyginimo reikėtų atsižvelgti į transporto priemonės vairuotojo elgesį. Kelių eismo taisyklių 53 punkte reikalaujama pasirinkti tokį greitį, jog galėtų tinkamai suvaldyti automobilį. Mano, kad šioje byloje apeliantas neįrodė, kad buvo pažeisti kokie nors teisės aktai (ir kad buvo valstybės neveikimas), o teiginys, kad atsakovas nesiėmė visų įmanomų priemonių yra subjektyvus ir neįrodytas teiginys, t. y. apeliantas jo neįrodė kaip to reikalauja CPK 178 straipsnis. Mano, kad šioje byloje iš viso nėra duomenų, kad kelio Bobriškės-Varėna-Eišiškės 24 kilometre būtų įvykę daugiau nei vienas eismo įvykis – eismo įvykių skaičius buvo pateiktas bendrai dideliam kelio ruožui, tačiau byloje nėra duomenų apie 24 kilometro avaringumą, todėl mano, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra įrodytas kelio ruožo (eismo įvykio vietos) avaringumas, pavojingumas, todėl pagrįstai valstybei nebuvo pagrindo imtis papildomų veiksmų, taigi nėra valstybės neteisėtų veiksmų/neveikimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Byloje nustatyta, kad 2010-09-02 apie 9.20 val. Varėnos raj., kelyje Bobriškės-Varėna-Eišiškės 24 km., netoli Barčių km., įvyko eismo įvykis. Į kelią išbėgo laukinis žvėris – briedis, kuris susidūrė su V. S. vairuojamu automobiliu Opel Omega, v.n. (duomenys neskelbtini) bei prasilenkiančiu ir priešinga kryptimi važiavusiu ieškovės automobiliu VW Golf, v.n. (duomenys neskelbtini). Dėl susidūrimo buvo apgadintas ieškovės automobilis, padaryta 1450 Lt žala, kurios pirmosios instancijos teismas nepriteisė iš atsakovo, kaip laukinio gyvūno savininko. Apeliantė nesutiko su tokiu teismo sprendimu.

Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 str. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-509/2009 konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje kasacinis teismas detalizavo įstatymo analogijos taikymo laukinių žvėrių žalos atlyginimo civiliniams teisiniams santykiams galimybę bei sąlygas, ir nurodė, kad CK 6.267 str. 1 d. įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-07-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Kasacinis teismas analogišką bylą išnagrinėjo 2011-10-04 ir nurodė, kad kaip precedentu vadovautinasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011, ir konstatavo, kad valstybės civilinei atsakomybei už laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą taikyti nustatytinos visos CK 6.246–6.249 str. įtvirtintos būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011). Atsižvelgiant į tai, turi būti vadovaujamasi vėliausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, pagal kurią už laukinio gyvūno (laukinio žvėries) eismo įvykio metu padarytą žalą, valstybė, būdama šio laukinio gyvūno savininke, privalėtų atsakyti, tačiau tik nustačius visas būtinas jos civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Kadangi ieškovė neįrodė visų būtinų atsakovo civilinei atsakomybei kilti sąlygų, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas susijusias su valstybės kaltės ir neteisėtų veiksmų nebuvimo konstatavimu.

Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d, nustato, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje nustačius, kad eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė, kilo dėl briedžio, už eismo įvykio metu padarytą žalą, nustačius visas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas, privalėtų atsakyti šio laukinio gyvūno savininkė – valstybė.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai (nutarimas atsisakyti pradėti administracinę teiseną bei prie jo pridėta medžiaga) (b.l. 4), patvirtina, kad apeliantės vairuojama transporto priemonė apgadinta 2010-09-01 eismo įvykio, įvykusio dėl laukinio gyvūno, t.y. briedžio, staigaus išbėgimo į kelią. Tačiau vien šio fakto nustatymas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad už ieškovei padarytą žalą atsako valstybė. Valstybės atsakomybei kilti turi būti nustatytos visos būtinosios atsakomybės sąlygos.

Kasacinio teismo aukščiau minėtose 2011 m. liepos 21 d. ir 2011 m. spalio 4 d. nutartyse nurodyta, kad tiek griežtosios civilinės atsakomybės, t.y. atsakomybės be kaltės, atveju, tiek tuo atveju, kai atsakoma esant kaltei, asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą privalo įrodyti tris likusias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir priežastinį atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ryšį; net griežtosios atsakomybės atveju žalą patyrusiam asmeniui nepakanka įrodyti tik žalą (nuostolius) tam, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies nuostolius. Taip pat nurodyta, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries savininko atsakomybės, konkrečiai dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti pakankamumo, be kita ko, turi būti atsižvelgiama ir į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką ir ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti, nes akivaizdu, kad laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti šiuos žvėris ir naminių gyvūnų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokius gyvūnus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi. Atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas.

Apeliantė įrodinėja, jog byloje surinkta medžiaga leidžia teigti, jog šiuo konkrečiu atveju buvo pagrindo konstatuoti esant neteisėtą atsakovo Lietuvos Respublikos neveikimą, t.y. atsakovo institucijai žinant informaciją apie dažną laukinių gyvūnų migraciją kelio, kuriame įvyko įvykis, ruože, atsakovas, kaip rūpestingas ir apdairus laukinio gyvūno savininkas, turėjo ir galėjo reaguoti į jau įvykusius eismo įvykius, taip pat laukinių žvėrių migraciją bei imtis priemonių, kad jiems būtų užkirstas kelias.

Vertinant atsakovo veiksmus/neveikimą, kaip pagrindą jo civilinei atsakomybei kilti, būtina nustatyti, ar atsakovas turėjo pareigą šiuo konkrečiu atveju imtis veiksmų užkirsti kelią ieškovės patirtos žalos atsiradimui.

Byloje pateikti duomenys, kad 127 kelyje (maršrute) Bobriškės-Varėna-Eišiškės, ruože nuo Varėnos m. iki Barčių k. Varėnos r., šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio metu įspėjamųjų kelio ženklų Nr.131 “laukiniai žvėrys“ ir apsauginių tvorų nuo laukinių žvėrių nebuvo (b.l. 98-101). Pirmos instancijos teismo jau nustatyta aplinkybė, kad iki ginčo įvykio, t.y. iki ieškovei susidūrus su briedžiu ginčo kelyje per 32 mėnesius teįvyko trys įvykiai, kuriuo metu transporto priemonė užvažiavo ant gyvūno (b.l. 9). Teismas, ištyręs bylos duomenis dėl eismo įvykių ginčo kelio ruože skaičiaus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pateikta eismo įvykių statistika nėra pagrindas spręsti, jog buvo objektyvi būtinybė įrengti šį kelio ženklą. Remdamasis šia statistika teismas pagrįstai konstatavo, jog konkreti kelio atkarpa, kurioje įvyko eismo įvykis, laikytina saugia ir neavaringa. Valstybės pareiga įrengti atitvarus, įspėjamuosius kelio ženklus negali būti aiškinama atsietai nuo protingumo standartų. Nesant objektyvios informacijos apie gyvūnų migraciją 127 kelyje (maršrute) Bobriškės-Varėna-Eišiškės, ruože nuo Varėnos m. iki Barčių k. Varėnos r., esant įvykus trims eismo įvykiams, susijusiems su laukinio gyvūno išėjimu į kelią per pakankamai ilgą laikotarpį – du su puse metų, nėra pagrindo konstatuoti, jog valstybė turėjo pareigą minėtame kelio ruože pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus (Kelio ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 p.), įrengti atitvarus, ar tuo labiau numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią. Kitoks šios situacijos aiškinimas neatitiktų racionalumo bei protingumo standartų, kadangi valstybei negalima užkrauti besąlygiškos pareigos visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, tuo labiau, aiškinti tai atsietai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti budriems bei atsargiems (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Kelių eismo taisyklės).

Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad ieškovė apdairaus, rūpestingo vairavimo pareigos tinkamai nevykdė. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Visi eismo dalyviai turi bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, vairuoti maksimaliai prisiderinant prie konkrečių vairavimo sąlygų ir pasirenkant kiek įmanoma saugesnį greitį. Vairuotojas privalo važiuoti ne tik neviršydamas maksimaliai leistino greičio, bet, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti ir į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat, siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, atsižvelgiant į vairuotojui nustatytas pareigas įvertinti važiavimo sąlygas, paros laiką ir kelio dangą, pasirinkti saugias vairavimo sąlygas, t.y. ir saugų greitį, teikia pagrindą konstatuoti, kad šiai bylai išspręsti reikšmingo eismo įvykio metu automobilio vairuotojas nebuvo toks rūpestingas ir apdairus, koks turėjo ir galėjo būti.

Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą visiškai nepagrįstai nesivadovavo 2011-09-01 Alytaus RAAD Varėnos agentūros rašte Nr. ARVR-4-309 esančia informacija. Tokie apeliantės argumentai atmestini, kadangi pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs minėtą įrodymą motyvuotai pasisakė dėl šiame dokumente esančios informacijos reikšmingumo bylai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu šio įrodymo vertinimu, kadangi jame nėra pateikta jokia konkreti informacija, iš kurios būtų galima spręsti apie šiame kelio ruože vykstančios gyvūnų migracijos dažnumą.

Teismas pažymi, jog įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su atsakovo veiksmais, buvo būtent ieškovės pareiga (CPK 178 str.). Išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina, jog šios savo pareigos ieškovė neįvykdė, t.y. nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovo veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).

Dėl aukščiau nurodytų motyvų teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus byloje, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei padarė teisingą išvadą dėl ieškinio atmetimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė