Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-762-200/2013

Teisėjas Marjan Gerasimovič Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00104-2012-8

2013 m. lapkričio 21 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės, teisėjų Artūro Šumsko, Rositos Patackienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. A. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013-08-16 nuosprendžio, kuriuo J. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, pritaikius BK 75 str., atidėtas 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpyje be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. A. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. (įst. red. galiojusi iki 2013-07-13) už tai, kad jis 2012-12-26 vakare, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, būdamas namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), paėmęs mažametį sūnų E. A., gim. 2012 m. už kojos ir taip apvertęs sūnaus kūną žemyn galva nenustatytą ikiteisminio tyrimo metu kartų daužė jo galvą per grindis, taip sukeldamas E. A. fizinį skausmą.

Teismo posėdžiu metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jį išteisinti pagal BK 140 str. 2 d., nurodo, kad šios nusikalstamos veikos jis nepadarė, tačiau, kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo tokį nuteistojo prašymą tenkinti. Apylinkės teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, laikydamasis BPK 20 str. reikalavimų, pagrįstai konstatavo J. A. kaltę dėl BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo.

Pagal BK 140 str. 1 d. (įst. red. galiojusi veikos padarymo metu) atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam jį susargdino. Pagal to paties straipsnio 2 d. atsako tas, kas šio straipsnio 1 d. nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusįjį asmenį. Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti fizinio skausmo ar tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos sutrikdymo – padarinių kilimą.

Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina faktą, kad J. A. 2012-12-26 vakare smurtaudamas prieš mažametį sūnų E. A., gim. 2012 m., sukėlė jam fizinį skausmą. Nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 26 d. vakare apie 21 val. J. A., gyvenančio (duomenys neskelbtini), vaikai E., gim. 2002-09-13, E., gim. 2004-07-22 ir E., gim. 2012-01-04, atbėgo pas kaimynystėje tame pačiame name gyvenančią tėvo brolio sutuoktinę J. A.. Vaikai buvo išsigandę, verkė, mažąjį E. laikė ant rankų, pasakė, kad tėvas J. A., paėmęs E. už kojos daužė jo galvą per grindis, kad motinos namuose nėra. Ant E. kaktos J. A. matė raudoną dėmę. J. A. iškvietė policiją. Į įvykio vietą 2012-12-26 apie 23 val. 50 min. atvyko policijos pareigūnai A. S. ir V. Ž.. Pareigūnas A. S. 2012-12-27 surašytame tarnybiniame pranešime nurodė, kad apžiūrėjus mažametį E. A., ant jo galvos matėsi kraujosruva. Pareigūnas V. Ž. 2012-12-26 surašė tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, kad smurtą artimoje aplinkoje patyrė E. A., gim. 2012 m., smurto žymės pranešime pavaizduotos galvos srityje. Šias aplinkybes pirmos instancijos teismas nustatė liudytojų J. A., A. S., V. Ž. parodymais, tarnybiniu pranešimu dėl smurto artimoje aplinkoje fakto fiksavimo (b. l. 4-5), apžiūros protokolu (b. l. 12-13). Šiais įrodymais pagrindė apelianto kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., konstatavęs, kad jie tarpusavyje yra neprieštaringi, yra nuoseklūs ir teismui nėra pagrindo jais netikėti.

Apelianto skundo argumentai, kad apylinkės teismas neturėjo pagrindo remtis liudytojos J. A. parodymais, yra nepagrįsti. Nors apeliantas neigia sukėlęs fizinį skausmą savo mažamečiam sūnui, tačiau jo kaltė be jokių abejonių įrodyta minėtais byloje surinktais duomenimis – liudytojų J. A., A. S., V. Ž. parodymais, tarnybiniais pranešimais, kita rašytine bylos medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją, kad jis jokio smurto sūnaus atžvilgiu nenaudojo, tuo pačiu ir atmesti apeliacinio skundo prašymą dėl papildomų liudytojų apklausos, teismo medicininės ekspertizės paskyrimo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentacija skundžiamame nuosprendyje yra pakankama, motyvuota, išsami, nuosprendžio išvados pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BPK 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

Pažymėtina, kad liudytoja J. A. buvo apklausta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Jos parodymai nesikeitė viso proceso metu, buvo nuoseklūs, todėl, kaip teisingai nustatė apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, nėra pagrindo jais netikėti ir nesiremti, juolab, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog minėta liudytoja turėtų tikslą apkalbėti J. A.. Pati liudytoja teisme patvirtino, kad jos santykiai su apeliantu yra normalūs, jo apkalbėti ji nesiekia. Liudytojos J. A. parodymais yra paneigti apelianto teiginiai, kad jis nesukėlė savo mažamečiui sūnui fizinio skausmo. Iš liudytojos parodymų matyti (b. l. 6, 16, 87 – 92), kad 2012 m. gruodžio 26 d. pas ją į namus atėjo J. A. vaikai, kurie buvo išsigandę, ir pasakė, kad jų tėvas mažametį E. A., gim. 2012 m., paėmė už kojos ir daužė jo galvą per grindis. Šiuos liudytojos paaiškinimus iš dalies patvirtina ir kita bylos medžiaga – liudytojų A. S., V. Ž. parodymai teisme (b. l. 87 – 92) ir ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 18, 19 – 20), jų tarnybiniai pranešimai (b. l. 3, 4 – 5). Nors medikams, tai - slaugos specialistui D. D. apžiūrėjus E. A., padaryta išvada, kad vaikas sveikas (b. l. 11 – 13), tačiau vien šie duomenys nepaneigia fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam. Visiškai suprantama, kad ne kiekvienas mušimas ar kitoks smurtas būtinai turi sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal bylos duomenis iš karto po įvykio fizinio smurto požymiai ant vaiko buvo matomi – liudytoja J. A. patvirtino, kad ant vaiko kaktos ji matė paraudimą, liudytojas A. S. taip pat nurodė, kad vaiko kakta buvo patinusi ir paraudusi. Tuo tarpu slaugos specialistas miegantį E. A. (dalyvaujant girtai jo motinai - 1,90 prom. 2012-12-27, 2 val. 05 min., b.l. 22) apžiūrėjo po įvykio praėjus ne mažiau nei 4 val. (tikslus nusikaltimo padarymo laikas nėra nustatytas, tačiau tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 3, 4) užfiksuota, kad pranešimas apie įvykį buvo gautas apie 23.55 val., J. A. sulaikytas 01.50 val. (b. l. 21), greitoji medicinos pagalba atvyko 04.14 val. (b. l. 11). Be to, byloje nustatyta, kad J. A. vaikai, atėję pas J. A. į namus, buvo išsigandę, verkė, bijojo grįžti į namus. Minėtos aplinkybės patvirtina išvadą, kad J. A. kaltė yra pilnai įrodyta, kad jis, būdamas neblaivus (b. l. 23), smurtaudamas prieš mažametį sūnų, sukėlė jam fizinį skausmą, kas atitinka BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Vertinant nuteistojo kaltės įrodymus, atsižvelgtina ir į nuteistojo asmenybę bei kitus duomenis – jis anksčiau 2 kartus baustas administracine tvarka už tėvo valdžios panaudojimą priešingai vaiko interesams (b. l. 40 – 46), teistas pagal BK 140 str. 1 d. už fizinio skausmo sukėlimą vaikų motinai V. F. (b. l. 39), jam diagnozuotas priklausomybės sindromas, psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį (b. l. 32), o tai neigiamai charakterizuoja apeliantą ir leidžia pagrįstai teigti, kad jis yra linkęs smurtauti artimoje aplinkoje, juolab, kad, liudytojos J. A. teigimu, J. A. agresyviai vaikų atžvilgiu elgdavosi ir anksčiau.

Nuteistasis apeliaciniame skunde pastebi, kad kaltinamajame akte jis kaltinamas padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo tarpu nuosprendyje nurodyta, kad nusikaltimas pasireiškė fizinio skausmo sukėlimu, tačiau šis apelianto teiginys netikslus, nagrinėjamu atveju nuosprendyje aprašant nusikalstamą veiką, nebuvo išplėstos nagrinėjimo teisme ribos, nepakeistos kaltinime nurodytos veikos esminės faktinės aplinkybės ir jos kvalifikacija.

Kaltinamajame akte J. A. inkriminuota ir fizinio skausmo sukėlimas mažamečiui ir nežymus mažamečio sveikatos sutrikdymas. Tačiau teismo nustatytoje ir nuosprendyje aprašytoje J. A. nusikalstamoje veikoje paliktas tik fizinio skausmo sukėlimas mažamečiui. Tokiu būdu sumažinus kaltinimo apimtį, J. A. teisė į gynybą nebuvo suvaržyta, BPK 255, 256 str. normos nepažeistos. Teisėjų kolegija pritaria tokios apimties kaltinimui, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių mažamečio sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo veika aprašyta pagal nustatytas faktines aplinkybes (jos nesiskiria nuo nurodytų kaltinime) ir teisiškai pagrįsta.

Dėl apeliacinio skundo prašymo pripažinti nukentėjusiojo E. A. motiną jo atstove pažymėtina, kad byloje Vaiko teisių apsaugos tarnybos įgaliotas asmuo E. A. buvo pripažinta nukentėjusiojo E. A. atstove pagal įstatymą, jai leista dalyvauti procese (b. l. 50), todėl nėra pagrindo tenkinti minėto apelianto prašymo. Be to, byloje yra duomenų, kad nukentėjusiojo motina V. F. piktnaudžiauja alkoholiu, dėl ko jų šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, bausta administracine tvarka už tėvų valdžios panaudojimą priešingai vaiko interesams (b. l. 49), todėl manyti, kad ji galėtų geriau ginti nukentėjusiojo interesus, nėra jokio pagrindo.

Remiantis išdėstytu, apygardos teismas daro išvadą, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013-08-16 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nuteistojo J. A. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo J. A. apeliacinį skundą.