Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. A. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutarimo, kuriuo A. A. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnį 100 litų bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nubausta už tai, kad ji 2014 m. birželio 1 d. apie 12 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, t. y. viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje apspjovė M. Ž., gyv. (duomenys neskelbtini), kelnes, taip pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 straipsnyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 straipsnio 2 dalis). ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą iškviesti ir apklausti (duomenys neskelbtini) namo gyventojus ar ją namo parvežusią taksistę, nes byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog įvykio vietoje tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) namo gyventojų ar A. A. parvežusi taksistė.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nutarime apylinkės teismo išdėstytą įrodymų vertinimą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino, nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. A. A. padarytas administracinis teisės pažeidimas įrodytas byloje surinkta medžiaga.

ATPK 174 straipsnyje numatyta atsakomybė už nedidelį chuliganizmą, tai yra už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Skundžiamu nutarimu A. A. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje apspjovė M. Ž. kelnes, tuo pažeisdama viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

Iš ATPK 174 straipsnyje įtvirtintos teisės normos turinio matyti, jog esminis joje apibrėžto pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad šis pažeidimas atliktas viešoje vietoje ir/ar yra pažeista viešoji tvarka bei žmonių rimtis. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pažeidimas buvo padarytas viešoje vietoje – tai yra prie gyvenamojo namo (2, 13, 14, 15, 16, 17, 18 b. l. ), nes neteisėtos veikos padarymo metu buvo pašalinių asmenų, kurie matė ir girdėjo, kaip A. A. apspjovė M. Ž.. Apeliantė pirmosios instancijos teisme teigė bei savo paaiškinime nurodė, kad įvykio dieną – 2014-06-01 M. Ž. nesutiko ir jos neapspjovė, o teisme liudiję liudytojai melavo. Tokius A. A. teiginius nepadarius teisės pažeidimo paneigia byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai. M. Ž. tiek savo paaiškinime, tiek ir teisme nurodė, kad prie namo laiptų, prasilenkiant su kaimyne A. A., pastaroji ją apspjovė, išvadino necenzūriniais žodžiais. Tokius M. Ž. parodymus patvirtina liudytojos A. V. parodymai, jog ji būdama darže, priešais namą, matė ir girdėjo, kaip A. A. iškoneveikė M. Ž. ir ją apspjovė. Liudytoja B. E. P. nurodė tik girdėjusi, kaip susitikusios kaimynės A. A. ir M. Ž. apsikeitė necenzūriniais žodžiai, o iš kaimynės A. V. sužinojo, kad A. A. apspjovė M. Ž.. Apklaustas teisme liudytoju M. Ž. sugyventinis J. B. nurodė, kad girdėjo, kaip praeidama pro šalį A. A. M. Ž. išvadino necenzūriniais žodžiais bei girdėjo garsą – lyg kas spjautų, bei atėjus prie jo M. Ž., matė, kad jos džinsinės kelnės buvo apspjautos. Netikėti liudytojų M. Ž., A. V., B. E. P., J. B. parodymais nėra pagrindo, nes jų teisme duoti parodymai iš esmės sutampa su jų paaiškinimais, duotais policijos pareigūnui. Nors liudytojai bei apeliantė nurodė, kad tarp jų nuolat vyksta įvairūs konfliktai, ir tai teisme patvirtino policijos pareigūnė J. G., tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad liudytojai, duodami parodymus teisme ir būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, melavo. Duomenų, kurie patvirtintų apeliantės skunde nurodytus teiginius, jog liudytojos M. Ž., B. E. P. ir A. V. kerštauja A. A., apeliantė nepateikė, todėl A. A. skundo argumentai apie šių liudytojų kerštą jai tėra deklaratyvūs teiginiai. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių ir byloje nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių liudytojų parodymų melagingumą, daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais priimdamas skundžiamą nutarimą. Taip pat iš byloje esančių liudytojų paaiškinimų ir jų parodymų teisme (21–28, 55–59 b. l.) matyti, kad M. Ž. apspjovimas atkreipė kitų liudytojų dėmesį į apeliantę ir M. Ž., todėl daroma išvada, kad apspjovimas viešoje vietoje, matant kitiems asmenims yra nepriimtinas visuomenei ir pažeidžia viešąją tvarką ir rimtį. Dėl šių priežasčių daroma išvada, jog A. A. pagrįstai patraukta administracinėn atsakomybėn už padarytą nedidelį chuliganizmą ir nubausta skundžiamu nutarimu.

ATPK 174 straipsnyje numatytas pažeidimas užtraukia baudą nuo 100 iki 300 Lt baudą arba administracinį areštą iki 30 parų.

Skundžiamu nutarimu A. A. paskirta nuobauda už jos padarytą teisės pažeidimą yra minimalaus dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta A. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad apeliantė nebausta administracine tvarka, neteista, kad tarp jos ir M. Ž. bei kitų liudytojų nuolat vyksta konfliktai, daroma išvada, kad A. A. paskirta nuobauda nėra aiškiai per griežta, todėl nekeičiama. Be to, apeliantė skunde neginčija jai paskirtos nuobaudos dydžio.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ir bylą nutraukti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.