- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-19
- Bylos Nr.
- I-290-394/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02550-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
dalyvaujant pareiškėjui A. K., pareiškėjo atstovo Asociacijos Nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ vadovui R. M.,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintais skundais (1 t., 2-4, 9-10, 101-116 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunduose, jis ir jo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2013-10-09 iki 2014-05-16, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, gyvenamojo ploto normos pažeidimas truko apie aštuonis mėnesius, kamerose drėgna, laikosi pelėsis, byra tinkas, dėl ko į orą kyla dulkės, kuriomis kvėpuojama, kameros daug metų neremontuotos, pareiškėjui kalinimo laikotarpiu atsakovas suteikė netinkamą gultą, kuris yra netinkamas naudojimui dėl pasibaigusio eksploatacijos laiko, sanitarinis mazgas neatitvertas nuo likusio kameros ploto ir neturėjo atskiros ventiliacijos, nebuvo įrengtas unitazas, nusiprausti po dušu suteikiama tik 15 min. vieną kartą per savaitę, per mažas pasivaikščiojimo kiemelių plotas ir per trumpa pasivaikščiojimo trukmė, atsakovas tinkamai nepasirūpino dėl draudimo rūkyti gyvenamosiose patalpose, pareiškėjas nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – nepatogumus, psichologinį išsekimą, orumo pažeminimą, sutriko jo sveikata – atsirado nerimas, nemotyvuotas pyktis, sutriko miegas, išsivystė inkstų akmenligė. Patirtą neturinę žalą vertina 13 000 Eur.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai – teismo šaukimu (2 t., 41 b. l.), pateikė teismui atsiliepimus (1 t., 15-20, 126-135 b. l.), kuriuose prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepimuose taip pat nurodė, kad su skundais nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstus. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas nuo 2013-10-09 iki 2014-05-16 skirtingose kamerose su dar 2-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,5 iki 6,05 kv. m. Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsako patys nuteistieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Visos kameros aprūpintos reikalingu inventoriumi – lovomis, spintelėmis, stalais, taburetėmis, maisto produktų lentyna, kamerose yra veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge. Metalinės lovos naudojimo laikas yra 10 metų, tačiau Šiaulių TI administracija metalines lovas keičia pagal poreikį bei nuteistųjų (suimtųjų) prašymus. Gyvenamosiose kamerose dirbtinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis higienos normos reikalavimais. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.
Atsakovas paaiškina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI naujai atvykusių asmenų supažindinimas su laikymo įstaigoje tvarka buvo vykdomas vadovaujantis 2010-11-25 įsakymu Nr. 1/01-316 patvirtintu „Naujai atvykusių į Šiaulių TI suimtųjų supažindinimo su laikymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis ir pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašu“. Šio aprašo 8 p. numatyta, kad į Šiaulių TI naujai atvykusiems asmenims lankstinukus pasirašytinai įteikia pareigūnai, priėmę suimtuosius į tardymo izoliatorių ir atliekantys patikrinimą bei kratą, apie įteikimą liudijantis faktas - suimtojo pasirašytas supažindinimas (priedas), kuris turi būti įdėtas į suimtojo asmens bylą. Pažymėjo, kad tik atvykus į įstaigą, pareiškėjas buvo supažindintas su savo teisėmis, pareigomis, draudimais ir laikymo tvarka, taip pat jam buvo įteiktas lankstinukas, pravestas pokalbis su socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnais pagal tvarkos aprašo 9 p.
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems" suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m. iki 22,44 kv. m. Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl vienos valandos pasivaikščiojimo yra nepagrįstos.
Atsakovas pabrėžia, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir į dušą vienu metu yra vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusios asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. 2013-10-09 pareiškėjas užpildė prašymą, jog yra nerūkantis ir pageidauja būti kalinamas su nerūkančiais, todėl buvo patalpintas į nerūkančiųjų kamerą. 2013-10-10 pareiškėjas pateikė prašymą perkelti į rūkančiųjų kamerą, prašymas buvo patenkintas ir jis buvo perkeltas. 2013-10-14 pareiškėjas vėl užpildė prašymą būti kalinamas su nerūkančiais asmenimis. Šiaulių TI administracija neatsako, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Iškabos dėl draudimo rūkyti yra tik laikino laikymo kamerose PK.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas A. K. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2013-10-09 – 2014-05-16, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų, kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nei yra galima pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvo kalinamas nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančių pažymų Nr. 60/09-32620 ir Nr. 60/09-1642 (1 t., 22-26, 137-141 b. l.) matyti, kad pareiškėjas A. K. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2013-10-09 iki 2014-05-16, viso 198 dienas. Pareiškėjas kameroje Nr. 63 buvo laikomas nuo 2013-10-09 iki 2013-10-10, nuo 2013-11-21 iki 2014-01-08 ir nuo 2014-03-28 iki 2014-04-09 su dar 3-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,59 iki 4,54 kv. m., kameroje Nr. 29 – nuo 2013-10-10 iki 2013-10-11 su dar 5-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,06 iki 3,58 kv. m., kameroje Nr. 12 – nuo 2013-10-11 iki 2013-10-14 su dar 2-3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,32 iki 5,76 kv. m., kameroje Nr. 30 – nuo 2013-10-14 iki 2013-10-21 su dar 4-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,54 iki 4,24 kv. m., kameroje Nr. 31 – nuo 2013-10-14 iki 2013-11-11 su dar 3-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,03 iki 5,31 kv. m., kameroje Nr. 89 – nuo 2013-11-11 iki 2013-11-21 su dar 3-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,67 iki 4,68 kv. m., kameroje Nr. 61 – nuo 2014-01-17 iki 2014-03-19 su dar 3-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,49 iki 4,37 kv. m., kameroje Nr. 9 – nuo 2014-04-09 iki 2014-04-10 su dar 5 asmenimis ir vienam asmeniui teko 3,25 kv. m., ir kameroje Nr. 65 – nuo 2014-04-10 iki 2014-05-16 su dar 3-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,22 iki 5,65 kv. m.
Taigi iš pateiktos pažymos matosi, kad 55 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, net 125 dienas pareiškėjui pastoviai teko mažiau negu 3,6 kv. m. kameros ploto, o 18 dienų pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šiomis dienomis nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė duomenis tik apie šiose kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl byloje esančių pažymų turinys vertintinas pareiškėjo naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 143 dienas (125 + 18) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis (1 t., 27-30 b. l.), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Iš byloje esančių Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), reikalavimus, nebuvo atlikta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą, į tai, kad atsakovas nepateikė pagrįstų duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų – kamerose drėgna, šalta, yra pelėsis, nuo sienų byra tinkas (LVAT 2016-02-02 nutartis byloje Nr. A-227-858/2016).
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016 m. sausio 18 d. pažymoje Nr.62/08-39 (1 t., 142-145 b. l.) nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Šiaulių tardymo izoliatoriaus visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų. Pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Gyvenamosiose patalpose įrengtas dirbtinis apšvietimas, kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi – keturios dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė šviesa. Gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai.
Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013-06-26, 2014-09-25 periodinių patikrinimų metu tikrino ir priėmimo – paskirstymo patalpų būklę, patikrinimo aktuose Nr. EP-224, EP-406 (1 t. 191-198, 2 t. 10-13) nurodyta, kad priėmimo - paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos, jos tvarkingos, išvalytos; išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos, taigi byloje nėra duomenų, kad asmenų kratos atliekamos netinkamomis sąlygomis.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, galimybės dažniau naudotis dušu nebuvimo, per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir per trumpos pasivaikščiojimo trukmės, dėl priverstinio kvėpavimo tabako dūmais, dėl netinkamo supažindinimo su savo teisėmis ir pareigomis, netinkamo kameros gulto, sutrikusios sveikatos.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. 2009 m. liepos 10 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o šių Taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai dėl atskiros sanitarinio mazgo oro šalinimo sistemos Šiaulių TI gyvenamosioms kameroms netaikomi. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016 m. sausio 18 d. pažymoje Nr. 62/08-39 nurodoma, jog sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo jokie teisė aktai nenumato (1 t. 142-145 b. l.). Taigi atsakovo pateikti duomenys paneigia, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, be to, iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto pažeidimai patikrinimų metu nebuvo konstatuoti, taigi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kamerose, kuriose sanitariniai mazgai būtų įrengti netinkamai, pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatytus reikalavimus.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš byloje esančios 2016-01-18 Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos matosi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę (1 t. 142-145 b. l.). Iš byloje esančių patikrinimo aktų matosi, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013-06-26 atlikęs Šiaulių TI patalpų atitikties Lietuvos Higienos normai HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patikrinimą (2013-07-09 patikrinimo aktas Nr. EP-224 – 1 t., 191-198 b. l.) nustatė, jog prausimosi - švarinimosi patalpose yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais, patalpose pelėsių nėra, daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) nenaudojami, kiekvienas asmuo naudojasi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu, muilu, tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija, taigi Visuomenės sveikatos centras higienos normos HN 76:2010 68 punkto pažeidimų nenustatė. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 (2 t., 10-13 b. l.) taip pat nurodyta, kad kartą per savaitę sudaroma galimybė praustis duše (vedamas registracijos žurnalas), keisti lovos skalbinius arba perduoti skalbti asmeninę patalynę bei apatinius rūbus (vedamas registravimo žurnalas). Nurodytas aplinkybes patvirtina ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus Kalinamųjų ir nuteistųjų maudymosi duše grafikas (1 t., 188 b. l.).Teismas atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius netinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę prausti kūną ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir LR Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 92 punkte nurodyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 p. numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 p. nurodyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai.
Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ (1 t., 189 b. l.) nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę. Ūkio skyriaus 2016-01-18 pažymoje Nr. 62/08-39 (1 t., 142-145 b. l.) nurodyta, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m., pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m.), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimas trunka ne mažiau kaip vieną valandą kasdien. Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad 2013-06-26 patikrinimo metu (2013-07-09 patikrinimo aktas Nr. EP-224 – 1 t., 191-198 b. l.) nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemai įrengti ant stogo, ketvirtame aukšte, kurių yra 21, pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai, drėkinami pagal poreikį, objektų kasdieninio valymo žurnalas yra, atžymos apie valymą yra, sergantiems tuberkulioze paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis Nr. 11. 2014-09-25 patikrinimo metu (2014-10-03 patikrinimo aktas Nr. EP-406 – 2 t., 10-13 b. l.) nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, yra šiukšliadėžės. Taigi Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metų higienos normos HN 76:2010 18.4 p. pažeidimų Šiaulių TI nebuvo užfiksuota, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ir pasivaikščiojimo trukmės nepagrįstos.
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis nuostatoms, nurodo, kad šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.
Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad yra nerūkantis, atvykęs į Šiaulių TI 2013-10-09 užpildė prašymą laikyti jį su nerūkančiais asmenimis, tačiau norėdamas būti vienoje kameroje su pažįstamu asmeniu, 2013-10-10 parašė naują prašymą, kuriame nurodė, kad yra rūkantis, ir buvo perkeltas į kitą kamerą, kurioje buvo rūkoma; 2013-10-14 vėl parašė prašymą laikyti jį su nerūkančiais ir buvo perkeltas į nerūkančiųjų kamerą, tačiau vis tiek buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais (1 t., 149-151 b. l.).
Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, jog nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN76-2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013-06-26 patikrinimo metu nustatė, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose apgyvendinimo kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą (1 t., 191-198 b. l.), 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 (2 t., 10-13 b. l.) užfiksuota, kad rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus). Pareiškėjas pats nurodo, kad parašęs prašymą laikyti jį su rūkančiais asmenimis, buvo perkeltas į rūkančiųjų kamerą, o raštu paprašęs perkelti į nerūkančiųjų kamerą, buvo perkeltas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nerūkančiųjų kamerose buvo rūkoma, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to raštu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo yra pasisakęs, jog tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl to, kad pareiškėjo buvimo kamerose buvo rūkoma, nenustatyta.
Pareiškėjas nurodo, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis. Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos aprašai tvirtinami šių įstaigų direktorių įsakymais, suimtieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais. Atsakovas nurodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje naujai atvykusių asmenų supažindinimas su laikymo įstaigoje tvarka buvo vykdomas vadovaujantis 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1/01-316 patvirtintu Naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašu, kurio 8 punkte numatyta, kad į Šiaulių tardymo izoliatorių naujai atvykusiems suimtiesiems lankstinukus pasirašytinai įteikia bei supažindina su tardymo izoliatoriuje galiojančiomis, Tvarkos priede išvardintomis tvarkomis, pareigūnai, priėmę suimtuosius į TI ir atliekantys patikrinimą bei kratą, budintysis padėjėjas arba jį pavaduojantis pareigūnas užtikrina, kad suimtiesiems būtų įteikti lankstinukai, o suimtojo patvirtinimas apie supažindinimą būtų įdėtas į suimtojo asmens bylą. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (1 t., 155-157 b. l.), patvirtinantys, jog pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, informacinį lankstinuką gavo, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija netinkamai vykdė pareiškėjo supažindinimo su jo teisėmis ir pareigomis tvarką, ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo laikotarpiu atsakovas jam suteikė netinkamą gultą, kuris netinkamas naudojimui dėl pasibaigusio eksploatacijos laiko. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normomis, metalinės lovos naudojimo laikas yra 10 metų. Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymoje Nr. 62/08-39 nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vnt.) (1 t., 142-145 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui suteiktos lovos būtų buvusios netinkamos naudoti, kad jų naudojimo terminas būtų pasibaigęs, ar kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl netinkamos lovos kokybės, kad būtų prašęs ją pakeisti ar suremontuoti, o atsakovas atsisakė tai padaryti ar vilkino atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl gulto nepagrįstos.
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko jo sveikata – atsirado kosulys, dusulys, gerklės perštėjimas, odos raukšlėjimas, nagų žydėjimas, neigiamas poveikis sąnariams, kamuodavo nuovargis, buvo juntamas organizmo išsekimas, skaudėdavo nugaros ir kaklo sritys, dėl buvimo prirūkytose patalpose atsirado kosulys, alergija, plaučių pabrinkimas, nusilpo imuninė sistema. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jautė nerimą, sutriko miegas, tapo nervingas, susirgo inkstų akmenlige. Iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (1 t. 55-80, 2 t., 15-39 b. l.), pareiškėjo pateikto 2016-01-25 rašto Nr. 14101-1717 (2 t., 44 b. l.) matosi, kad pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pastoviai turėjo problemų dėl sveikatos – nuolat skundėsi galvos skausmais, rėmens graužimu, kitais negalavimais, buvo gydomas vaistais, o 2013-11-12 išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur jam diagnozuota inkstų akmenligė (1 t., 72 b. l.). Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad būdamas laisvėje jis tokio pobūdžio negalavimų nepatyrė, dar ir dabar jaučia liekamuosius reiškinius – sutrikusį miegą, nemotyvuotus pykčio priepuolius, nerimą, dėl ko kreipėsi į medikus, jam buvo išduotas siuntimas stacionariam gydymui (2 t., 43 b. l.), šiuos pareiškėjo teiginius patvirtino ir teismo posėdyje liudytoja apklausta pareiškėjo žmona S. K., kuri nurodė, kad vyrui būnant Šiaulių TI pastoviai su juo bendravo laiškais, vyras nuolat skundėsi prastu maistu ir skrandžio negalavimais, nemiga, nerimu (2 t., 45-49 b. l.). Atsižvelgiantį išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, konstatuotus susirgimus, ir jam objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims, konkrečiai – teisės aktų reikalavimus atitinkančio bent minimalaus kameros ploto (jeigu administracija pagal galimybes negalėjo užtikrinti pareiškėjui didesnio ploto, nei nustatyta minimali norma).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (143 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, kas sudarytų po 90,91 Eur už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma kito, pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore, pareiškėjas kalinimo metu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, nesiskundė (1 t., 31 b.l. b. l.), todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną yra priteisiamas vidutiniškai apie 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015, 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2588-624/2015), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1300 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas patikslintame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų išaiškinta, ar jo nurodomos teisės aktų normos neprieštarauja LR Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalims. Pagal Konstitucinio teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. Nr. I-67) 63 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Tuo tarpu pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl LR sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto, LR teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto atitikimo Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai, taigi toks reikalavimas Konstituciniam teismui nežinybingas. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių prašomo ištirti LR Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies prieštaravimą Konstitucijai, o teismui pagrįstų abejonių dėl šios teisės akto normos konstitucingumo nekyla, todėl šiuo atveju nagrinėjamoje byloje pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p. teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1300,00 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.