- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-22
- Bylos Nr.
- 1A-573-348-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 20-1-00080-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė (pirm.), Emilija Akelienė, Egidijus Jonas Grigaravičius
- Nuteistasis
- V. P.
- Advokatai
- Gintaras Platūkis, Gintaras Paltūkis
Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. byla Nr. 1A-573-348/2010
2010 m. lapkričio 22 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Emilijos Akelienės ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui, nuteistajam V. P., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo V. P. gynėjo advokato Gintaro Platūkio apeliacinius skundus dėl 2010 m. gegužės 24 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal LR BK 178 str. 3 d., taikant LR BK 54 str. 3 d., laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;
pagal LR BK 187 str.1 d. laisvės apribojimu 4 (keturiems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d. 5 d. 2 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Į paskirtosios laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010-03-03 iki 2010-05-24 (2 mėn. 23 d.) ir paskirta laisvės apribojimo bausmė sumažinta 5 mėnesiais 16 dienų ( LR BK 65 str.1 d. 1 p., 66 str.).
Iš V. P. priteista UADB „Ergo Lietuva“ 9 261,54 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P. nuteistas už tai, kad 2009-01-28, apie 3.51 val., veikdamas bendrai su ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, išdaužęs antro aukšto darbo kabineto lango stiklą, įsibrovė į komercines UAB „ (duomenys neskelbtini)“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), iš kurių slaptai pagrobė svetimą- UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį didelės vertės turtą: seifą 1985 Lt vertės bei jame buvusius 79 145,63 Lt, padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 81 130,63 Lt turtinę žalą.
Be to, V. P. nuteistas už tai, kad 2009-01-28, apie 3.51 val., darydamas slaptą didelės vertės svetimo turto pagrobimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), tyčia sunaikino ir sugadino svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą: sulaužė stalą 1687,97 Lt vertės, kompiuterio procesorių 1312,49 Lt vertės, sulaužė palangę, suplėšė kiliminę dangą bei sugadino sieną bendros 8000 Lt vertės, sugadino dvi spinteles bendros 1292,30 Lt vertės, kėdę 780,90 Lt vertės, spausdintuvą 508,58 Lt vertės, išdaužė patalpos lango stiklą 842,10 Lt vertės, sugadino signalizacijos sistemą bendros 109,36 Lt vertės, padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“14.533,70 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2010-05-24 nuosprendį, ir paskirti V. P. šias bausmes: pagal BK 178 str. 3 d. - laisvės atėmimą 3 metams, pagal BK 187 str. 1d. - laisvės atėmimą 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę skirti laisvė atėmimą 3 metams. Vadovaujantis BK 65 str. l d. 1 p., 66 str., į paskirtosios laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką. Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.
Skunde nurodoma, jog teismas, skirdamas V. P. bausmę, nepagrįstai taikė LR BK 54 str. 3 d. nuostatas, tuo pačiu paskirdamas neteisingą ir per švelnią bausmę. Apelianto nuomone, teismas nenustatė ir skundžiamame nuosprendyje nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų pagrįstai pripažinti, kad BK 178 str. 3 d. sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas V. P. už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad V. P. dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme daugiau sąlygojo kitų asmenų, iš esmės sukursčiusių V. P. daryti nusikaltimus, nusikalstamas elgesys bei neigiama kaltinamojo socialinė aplinka. Kurstyti galima tik aktyviais veiksmais, pasireiškiančiais įtikinėjimais, prašymais, pažadais, papirkimu, grasinimais, apgaule, piktnaudžiavimu valdžia ar autoritetu ir pan. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. P. buvo kaip nors kurstomas padaryti nusikaltimą, iš bylos medžiagos matyti, kad nenustatyti asmenys V. P. pasiūlė padaryti nusikaltimą, o pastarasis sutiko. Tokia nenustatytų asmenų veika negali būti vertinama, kaip kurstymas padaryti nusikaltimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad V. P. buvo sukurstytas padaryti nusikaltimą. Taip pat nuosprendyje niekuo nepagrįstas teiginys, kad V. P. dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme sąlygojo neigiama kaltinamojo socialinė aplinka. V. P. yra sukūręs šeimą, dirbantis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą- tai turėtų būti vertinama kaip teigiami socialinės aplinkos veiksniai, apie neigiamus V. P. socialinės aplinkos veiksnius nuosprendyje visiškai nepasisakyta.
Skundo autoriaus teigimu tai, kad V. P. nusikalto pirmą kartą, taip pat nėra išimtinė aplinkybė, leidžianti taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas. BK 55 str. įtvirtinta nuostata, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriam su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Šiuo atveju V. P. teisiamas už sunkaus nusikaltimo padarymą.
Šalies argumentai
Taip pat skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad V. P. charakterizuojamas išskirtinai teigiamai. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į byloje esančius duomenis, kad 2008 m. V. P. Vokietijoje buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už vagystę įsibraunant į patalpą. Kaip į asmenį charakterizuojančią medžiagą taip pat atsižvelgtina ir į ankstesnį V. P. nuteisimą 1998-01-30.
Skundo autoriaus nuomone, teismas nepagrįstai pripažino V. P. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis kaltu visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamas veikas, nes V. P. kaltę pripažino suprasdamas, kad jo kaltė jau pilnai įrodyta kitais byloje esančiais įrodymais. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą, nes nuo nusikaltimo padarymo iki jo išaiškinimo ir kaltininko nustatymo praėjo daugiau nei metai, tačiau V. P. per tą laiką nesiėmė jokių priemonių, kad būtų pašalinta ar bent sumažinta nusikaltimais padaryta žala, kaip pasielgtų dėl savo poelgio nuoširdžiai besigailintis žmogus. Pagal tai galima spręsti, kad V. P. gailisi ne dėl nusikaltimo padarymo, o dėl nusikaltimo ištyrimo ir jo, kaip kaltininko, nustatymo.
Be to, apelianto nuomone, teismas taip pat nepagrįstai pripažino V. P. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad kaltinamasis geranoriškai padėjo teismui nustatyti byloje objektyvią tiesą, nes jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė jokių bylos tyrimui ir teisminiam nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos be jo parodymų.
Teismas taip pat nepagrįstai pripažino V. P. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atsiprašė civilinio ieškovo atstovo. Atsižvelgtina, kad V. P. atsiprašė juridinio asmens atstovo, kuriam jau buvo pilnai atlyginta turtinė žala. Kaltininko atsiprašymas yra svarbus ir gali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tais atvejais, kai nusikaltimu padaroma neturtinė žala.
Dėl šių aplinkybių prokuroro nuomone, nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų nuteistojo V. P. padaryto nusikaltimo ar jo asmenybės pavojingumą tiek, kad BK 178 str. 3 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismo nuosprendžiu paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principams, baudžiamojo įstatymo paskirčiai ir bendriesiems bausmių skyrimo pagrindams, todėl atsižvelgiant į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, V. P. turi būti paskirta bausmė pagal baudžiamojo kodekso straipsnių, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankciją.
Šalies argumentai
Nuteistojo V. P. gynėjas advokatas G. Platūkis apeliaciniu skundu prašo 2010-05-24 Kauno mieto apylinkės teismo nuosprendį pakeisti, taikyti V. P. atžvilgiu LR BK 62 str. 2 d. 2, 4 punktus ir jam paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.
Skunde nurodo, jog apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas dėl materialinės teisės normų taikymo ir dėl kai kurių teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Gynėjas nesutinka su kai kuriomis išvadomis bei tvirtina, jog teismas neteisingai taikė LR BK 54 str. 3 d., kai vietoje to jo manymu turėjo taikyti LR BK 62 str. 2d. 4 p. Kadangi V. P. nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, t.y. jis tik pasikėsino pagrobti minėtą UAB "(duomenys neskelbtini)" turtą ir nusikaltimo nebaigė, nes darydamas nusikaltimą susilaužė dešinės rankos pirštus, pažeidė sausgyslę, neteko vieno piršto, todėl dėl nepakeliamo skausmo ir didelio kraujavimo negalėjo tęsti savo nusikalstamos veikos ir viską metęs naktį iš įvykio vietos pasišalino, kad jam būtų suteikta skubi medicininė pagalba.
Apelianto teigimu, teismas nuosprendyje neargumentavo kodėl nėra sąlygų taikyti LR BK 62 str. 2 d. nuostatas. 2010-05-04 UAB "(duomenys neskelbtini)" raštu patvirtinimo, kad dėl V. P. 2008-01-28 galimai padaryto nusikaltimo UAB "(duomenys neskelbtini)" visa žala geranoriškai atlyginta, kaltinamajam įmonė turtinių pretenzijų neturi ir prašo jam skirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teismas nustatė net keturias kaltinamojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.
Taip pat skunde nurodoma, jog teismas nuosprendyje pats pripažino, kad kaltinamojo V. P. dalyvavimas bendrininkų daromoje nusikalstamoje veikoje faktiškai nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau kažkodėl teismas tai nelaikė pasikėsinimu tik dėl to, kad atseit V. P. suvokė, kad ir be jo betarpiško dalyvavimo, veika bus neišvengiamai baigta. Tačiau toks teismo teiginys prieštarauja pasikėsinimo instituto prasmei, nes nusikaltimo pasikėsinimui neturi jokios reikšmės ar asmuo suvokia ar nesuvokia, kad ir be jo dalyvavimo nusikalstama veika bus užbaigta, svarbu kad jo asmeninė veika nutrūko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.
Be to, V. P. negali būti inkriminuota, kad veiką jis padarė bendrininkų grupėje, nes byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką jis darė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tačiau byloje nėra duomenų ar tie asmenys buvo pakaltinami, ar jie buvo amžiaus, nuo kurio atsako pagal LR BK 178 str. 3 d. ir 187 str. l d., V. P. atžvilgiu negali būti pripažinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe.
Šalies argumentai
Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad V. P. žalą atlygino tik dalinai, nes UAB "(duomenys neskelbtini)" atlyginta visa žala, o regresinis UADB "Ergo Lietuva" ieškinys 9261,54 lt sumai yra ne žala, o nuostoliai ir į nusikaltimu padarytos žalos sąvoką nepatenka, kadangi jie nesaistomi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nuteistojo padaryta baudžiamąja veika, todėl teismas turėjo nustatyti, jog žala atlyginta pilnai.
Gynėjo teigimu, teismas įvertinęs bylos aplinkybes, teisingai paskyrė V. P. kitą bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu, tačiau turėjo būti taikyta ne LR BK 54 str. 3 d., bet LR BK 62 str. 2 d. 4 p, kai yra atlyginta nusikaltimu padaryta žala, yra bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir veika nutrūko pasikėsinimo ją padaryti stadijoje.
Taip pat skunde nurodoma, jog V. P. nuo 2008-09-10 dirba UAB "(duomenys neskelbtini)" vairuotoju, teigiamai charakterizuojamas, vedęs, išlaiko du mažamečius vaikus. Be to, po patirtos avarijos serga epilepsija, kamuoja galvos skausmai, svaigimas, pykinimas. Taip pat jo žmona R. P. yra ligonis, kadangi ji negali laisvai judėti, lankstytis, nešti sunkumo didesnio kaip 4-5 kg., o tai apsunkina vaikų priežiūrą, nes dukros yra mažametės. Be to, V. P. vienintelis dirbantis ir šeimos išlaikytojas. Dėl to, gynėjo nuomone, V. P. atžvilgiu yra sąlygos taikyti ne tik LR BK 62 str. 2 d. 4 p., bet ir 2 p. kai kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, nuteistojo V. P. gynėjo skundą atmesti.
Nuteistasis V. P. ir jo gynėjas advokatas G. Platūkis prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėjo advokato G. Platūkio skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.
Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo V. P. gynėjo advokato G. Platūkio apeliaciniai skundai atmetami.
Motyvuojamoji dalis
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, bausmė paskirta teisingai.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo
LR BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiame punkte nustatytos kelios savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia jo atsakomybę, jei kaltininkas ikiteisminio tyrimo ar pirmosios instancijos teisme pripažino esmines bylos aplinkybes bei dėl jų nuoširdžiai gailisi. Svarbu, kad kaltininko gailėjimasis įvyktų iki nuosprendžio priėmimo.
Pagal formuojamą teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.).
Pažymima tai, kad lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai duoti teisme, nes būtent teismas pripažįsta atsakomybę lengvinančias aplinkybes.
Bylos duomenys patvirtina, kad V. P. pareiškus jam įtarimus dėl nusikalstamų veikų padarymo iš esmės ikiteisminio tyrimo pareigūnams išsamiai išdėstė nusikaltimo padarymo aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Be to, ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis geranoriškai savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Teisiamojo posėdžio metu taip pat V. P. dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų kaltu iš esmės prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Negalima neatsižvelgti ir į tai, jog V. P. stengėsi sušvelninti nusikalstamų veikų padarinius, atlygino dalį padarytos žalos, atsiprašė civilinio ieškovo atstovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo K. K..
Atsižvelgiant į minėtus duomenis, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi bei tai, kad padėjo teismui nustatyti objektyvią tiesą, todėl prokuroro apeliacinio skundo motyvai dėl to yra nepagrįsti.
Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (LR BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi, įstatymas šiuo atveju reikalauja atlyginti ar pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą. Kita vertus, LR BK 59 straipsnio 2 dalis nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Tuomet atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaro pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytosios žalos dalį yra nuoširdžios ir pan. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog V. P. atlygino itin didelę dalį (daugiau nei 80 000 litų) nusikalstamomis veikomis padarytos žalos, liko atlyginti tik 9261litų UABD „ERGO Lietuva. Todėl, kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai tokį nuteistojo V. P. nusikaltimais padarytos žalos dalies atlyginimą pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat apylinkės teismas nustatydamas V. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai, jog jis atsiprašė civilinio ieškovo atstovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo K. K. LR baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų nepažeidė, nes LR BK 59 straipsnio 2 dalis nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes.
LR BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytas vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse - bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nustatyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmė. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti LR BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog V. P. bylos aplinkybės laikytinos išimtinėmis ir, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas teisiamajam prieštarautų teisingumo principui.
Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 str. 3 d.). Taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Kaip jau minėta, nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė BK 54 str. 3 d. taikymo motyvus, nurodydamas, jog V. P. turi nuolatinį darbą, dirba, turi šeimą, augina ir rūpinasi mažametėmis dukromis, atlygino nusikaltimu, numatytu LR BK 178 str. 3 d. padarytą žalą, charakterizuojamas teigiamai, todėl realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šiuo konkrečiu atveju aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Apibūdinant V. P. bylos aplinkybes taip pat pažymima, kad nors V. P. anksčiau buvo teismas, tačiau teistumas išnykęs. Nusikalstamos veikos padarymu metu ir po jos dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju. Bendrovės išduotoje 2010-03-05 charakteristikoje nurodoma, jog V. P. įmonėje dirba nuo 2008-09-10, vairuotoju. Kaip vairuotojas jis gerai orientuojasi, kruopščiai ir laiku atlieka jam pavestus darbus, nusiskundimų ar priekaištų dėl jo darbo nebuvo, kaip žmogus yra sąžiningas, punktualus, pareigingas vairuotojas, imlus naujovėms ir pasiūlymams, taip pat pasižymi mandagumu, atidumu, paslaugumu (t. 2 b. l. 137). 2010-05-24 paleistas iš suėmimo V. P. nuo 2010-05-31 vėl pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)a“. Bendrovės 2010-11-05 išduotoje charakteristikoje nurodoma, kad V. P. bendrovėje dirba nuo 2010 gegužės mėn., vairuotojo pareigose. V. P. kaip vairuotojas yra greitai orientuotas, laiku atlieka jam pavestus darbus, niekada nekonfliktuoja, puikiai sutaria su visu darbo kolektyvu, nusiskundimų ar priekaištų dėl jo darbo nebuvo. Kaip žmogus yra sąžiningas, punktualus, pareigingas vairuotojas, imlus naujovėms ir pasiūlymams, taip pat pasižymi mandagumu, atidumu, paslaugumu (t. 2, b. l. 197). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, V. P. turi šeimą, dvi mažametes dukras, kuriomis rūpinasi, jas išlaiko, žmona turi sveikatos problemų, jai nerekomenduojamas sunkus darbas, susijęs su svorio kilnojimu (nedaugiau 4-5 kg) (t. 2 b. l. 194). Iš (duomenys neskelbtini) vaikų socializacijos centro 2010-11-03 pateiktos informacijos matyti, jog V. P. (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose „(duomenys neskelbtini)“ (dabar Kauno vaikų socializacijos centras) gyveno nuo 1987-09-01 iki 1998-09-15 iš buvo valstybės pilnai išlaikomas, nes jo vieniša motina mirusi 1984-06-26 (t. 2 b. l. 195). Negalima neatsižvelgti ir į tai, jog baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad V. P. po padarytų nusikalstamų veikų būtų padaręs dar kokius teisės pažeidimus.
Pažymima ir tai, jog civilinio ieškovo atstovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas K. K. nurodė, jog kaltinamajam V. P. jokių turinių pretenzijų neturi ir prašė skirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę (t. 2 b. l. 143).Tai gana svarbi aplinkybė, parenkant bausmės rūšį.
Kolegijos nuomone, šios išdėstytos iš esmės išimtinės bylos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekiami ir neskiriant V. P. laisvės atėmimo bausmės. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nuteistojo V. P. atžvilgiu paskirta reali laisvės atėmimo bausmė prieštarautų teisingumo principui, nes realiai dirbdamas, išlaikydamas šeimą, teikdamas paramą ir išlaikymą savo mažametėms dukroms jis yra visuomenei ir savo šeimai naudingesnis negu būdamas įkalinimo įstaigoje.
Dėl nuteistojo V. P. gynėjo advokato Gintaro Platūkio apeliacinio skundo
Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai pripažino V. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai, jog jis nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe (LR BK 60 str. 1 d. 1 p.). Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (LR BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).
Teismų praktikoje susiduriama su atvejais, kai asmuo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu asmeniu. Kadangi šio asmens pakaltinamumo ir amžiaus neįmanoma patikrinti, kyla klausimas, ar galima konstatuoti byloje bendrininkavimo buvimą. Teismų praktika nagrinėjamu klausimu nevienoda.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2009 m. sausio 6 d. nutartyje pažymėjo, kad nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, pagaliau apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos. Todėl bendrininkavimo su asmeniu, įvardytu kaip nenustatytas asmuo, pašalinimas iš kaltinimo neturi būti sprendžiamas formaliai, o bendrininkavimo konstatavimas tokiu atveju nebūtinai reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog V. P. nusikalstamas veikas įvykdė su asmenimis, kurių vardai Rokas ir Darius. Su minėtais asmenimis V. P. susipažino 2004-2005 kartu sportuodamas. Su jais buvo susitikęs kelis kartus, o 2009 m. sausio viduryje, galėjo būti 20 d. susitikime vaikinai kaltinamajam pasiūlę padaryti vagystę iš kokios nors įstaigos. Po to jie susitiko 2009-01-28 naktį apie 2-3 val. Jonavos g., prie buvusių laidojimo namų. Vaikinai turėjo žibintuvėlį. Vienas iš vaikinų parodė į šalia esantį pastatą ir pasiūlė patekti į vidų. Kaltinamasis su vienu vaikinu išdaužęs lango stiklą pateko į vidų, o trečias vaikinas liko stovėti po langu.
Iš to seka, apylinkės teismas, nustatęs kaltinamojo V. P. ir nenustatytų asmens veikos bendrumą, jo susitarimą su šiais asmenis bei tyčią padaryti nusikalstamą veiką kartu su jais, taip pat nesant byloje duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti dėl nenustatytų asmenų pakaltinamumo ir pakankamo atsakomybei amžiaus, pagrįstai konstatavo ir pripažino, kad V. P. padarė nusikalstamas veikas bendrininkų grupe.
Taip pat aukščiau aptartos aplinkybės neleidžia V. P. veiką kvalifikuoti kaip pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką (LR BK 22 str. 1 d.).
Pagal LR BK 22 straipsnio 2 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra ir tada, kai kaltininkas nesuvokia, jog jis veikos negali pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą arba naudoja netinkamas priemones. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, jog V. P. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis veikė kaip bendravykdytojai. Nors V. P. iš nusikaltimo vietos buvo priverstas pasišalinti dėl seifo kėlimo metu sužalotų pirštų, tačiau bendrininkavimo esmė yra ta, kad visi bendrininkų grupė nariai, neperžengdami susitarimo ribų, atsako už tuos veiksmus, kuriuos realizavo vykdytojas ar vykdytojai. Jeigu vykdytojas ar vykdytojai padarė baigtinį nusikaltimą ir neišėjo už susitarimo ribų, už baigtinį nusikaltimą turi atsakyti ir kiti bendrininkai, šiuo atveju V. P..
Kolegijos nuomone, gynėjo skundo argumentas, jog V. P. atlygino visą padarytą žalą yra tik iš dalies teisingi, nes V. P. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlygino visą nusikaltimu, numatytu LR BK 178 str. 3 d. padarytą žalą. Šią aplinkybę patvirtino ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010-05-04 rašte (t. 2 b. l. 143). Tačiau V. P. neatlygino 9261, 54 Lt UABD „(duomenys neskelbtini)“ patirtų nuostolių, t.y. suma, kuria draudimo bendrovė išmokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už nusikalstamais veiksmais sugadintą turtą.
Pagal formuojamą teismų praktiką žala yra turtinės, fizinės ar moralinės nusikaltimo pasekmės, tiesiogiai kilusios iš nusikalstamos kaltininko veikos. Nuostoliai yra žala ir kitos nusikaltimo sąlygotos turtinės pasekmės (ligonių kasos išlaidos nukentėjusiajam gydyti, socialinio draudimo išlaidos dėl nukentėjusiojo nedarbingumo, būtinas pagerintas maitinimas, nekompensuojamų ir iš dalies kompensuojamų vaistų pirkimas ir pan.). Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, jog V. P. visiškai atlygino ar pašalino nusikalstamomis veikomis padarytą žalą.
Pagal LR BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
Iš to seka, jog norint nuteistajam taikyti LR BK 62 straipsnio 2 dalį teismas turi nustatyti ne tik atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir tai, kad nuteistasis bent iš dalies atlygino ar pašalino turtinę žalą, jeigu ji buvo padaryta, bet ir bent vieną šio straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodytą aplinkybę. Nors apylinkės teismas nustatė net kelia V. P. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tačiau priešingai nei teigia advokatas nėra pagrindo konstatuoti bent vienos LR BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punkte nurodytos aplinkybės, todėl nėra jokio teisinio pagrindo V. P. taikyti LR BK 62 straipsnio 2 dalį ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.
Nepagrįstas gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog yra LR BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė – V. P. išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, nes iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis turi žmoną, kuri prižiūri ir rūpinasi dukromis. Nors R. P. turi sveikatos problemų, tačiau byloje nėra duomenų, jog ji yra visiškai neįgali ir negalėtų pasirūpinti savo dukromis.
Taip pat nėra nustatytas ir LR BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas pagrindas, t.y. tai, jog V. P. veikos nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimus ar pasikėsinant daryti nusikalstamas veikas. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje nėra pagrindo pripažinti, jog V. P. nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 3 d. nebaigė daryti dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes susižalojo rankas ir buvo priverstas pasišalinti iš įvykio vietos. Gi seifas su pinigais vis tiek buvo pavogtas, o tai reiškia, kad nusikaltimas baigtas.
Kolegijas atsižvelgusi į aukščiau aptartas aplinkybes daro išvadą, jog nenustačius LR BK 62 straipsnio 2 dalies bent vienos 1-6 punktuose numatytos aplinkybės, negali būti taikomos LR BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo V. P. gynėjo advokato Gintaro Paltūkio apeliacinius skundus atmesti.