Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Dmitrijus Korsakovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-265-582-2014

Teisėja: Lina Lesinskienė Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00870-2012-8

2014 m. balandžio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Algirdo Remeikos, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Džiuljetai Grigienei, nuteistajam A. B., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nukentėjusiesiems V. V., J. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 1 (vieneri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str., 71 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant A. B. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (1300 Lt) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2012-07-25, apie 23.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė nukentėjusiajam V. V. du kartus į veidą, po ko jam nugriuvus ant grindų ir susipjausčius dešinę plaštaką į stiklo šukes, spyrė V. V. vieną kartą į lūpas bei ne mažiau keturių kartų į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas V. V. pjautines-paviršines žaizdas dešinėje plaštakoje, poodines kraujosruvas veide, kakle, krūtinėje, nugaroje, juosmenyje, rankose, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, jis pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2012-07-25, apie 23.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė nukentėjusiajai J. V. ranka ir koja į įvairias kūno vietas, trenkė kėde per kairį petį ir stiklo šuke sužalojo kairę koją, tuo padarydamas nukentėjusiajai J. V. poodines kraujosruvas dešinėje rankoje, dešinio klubo srityje, kairėje šlaunyje, kairio raktikaulio panirimą, pjautinę žaizdą kairėje blauzdoje, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nekentėjusysis V. V. duodamas savo parodymus nurodė, kad jis šventės metu prie visų kabinėjosi žodžiais, o kiti liudytojai patvirtino, kad visą vakarą bendravimas buvo normalus, pykčio nebuvo, visi bendravo normaliai. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis patvirtino, kad jis pats šaipėsi, o tai tik patvirtina, jog pats nukentėjęs V. V. buvo konflikto iniciatorius ir visą vakarą jį provokavo. Nukentėjęs nurodė, kad jam buvo suduoti du smūgiai į veido sritį, tačiau apklausus teismo posėdžio metu liudytojus nei vienas nematė, kad jis būtų sudavęs du smūgius nukentėjusiajam V. V. į veidą ar jį spardęs. Taip pat abejonių jam kelia ir nukentėjusiosios J. V., liudytojų R. L., I. B. parodymai, kurie, jo manymu, yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o teismas jo paties duotų parodymų visiškai nenagrinėjo.

Taip pat teigia, kad Kauno apylinkės teismas visiškai nemotyvuodamas apkaltinamajame nuosprendyje nenustatė, kad jis veikė būtinosios ginties ribose, nors buvo pasikėsinta į jo gyvybę, buvo durta su peiliu į nugarą, tačiau teismas nemanė, kad jis turėjo teisę gintis. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas, o jis, gindamas save, savo gyvybę ir sveikata, apgindamas save nuo realaus kėsinimosi pasinaudojo šia teise.

Nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo A. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė ir nukentėjusieji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nuosprendžio motyvus, apeliaciniame skunde nurodytus argumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir pagrįstai A. B. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.). Esminių Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Nors nuteistasis A. B. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde savo kaltę dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d., neigia, tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai iš esmės grindė tik nukentėjusiųjų parodymais, nurodydamas, kad jie yra nuoseklūs, tačiau visiškai neatsižvelgė, kad visi liudytojais ir nukentėjusiaisiais apklausti asmenys įvykio metu buvo pakankamai išgėrę alkoholio, taip pat visi apklausti liudytojai yra nukentėjusiųjų draugai, su jais ir dabar bendrauja, ši jo išvada atmestina kaip nepagrįsta. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, patvirtina byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetas, o būtent nukentėjusiųjų V. V. ir J. V. parodymai, liudytojų R. L., Z. D. parodymai, teismo medicinos specialisto išvados Nr. G1979/12(02) ir Nr. G1980/12(02). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė šiais įrodymais, kadangi jie yra nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai sutampa, o specialisto išvadose konstatuoti nukentėjusiųjų sužalojimai. Nuteistasis skunde nurodo, kad iš ekspertų pateiktų išvadų nėra aišku kokiu kietu buku daiktu galėjo būti padaryti sužalojimai (t.y. koks sužalojimų įrankis), tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju jokios teisinės reikšmės, kvalifikuojant A. B. padarytą nusikalstamą veiką, neturi. Byloje neginčytinai nustatyta, kad A. B. tyčiniais veiksmais sužalojo nukentėjusiuosius V. V. ir J. V., jiems nustatyti nežymus ir nesunkus sveikatos sutrikdymas, o šių objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių egzistavimas sudaro pakankamą pagrindą patraukti A. B. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. Šių nusikalstamų veikų dispozicijoje nėra numatyti papildomi objektyviosios pusės požymiai, tokie kaip nusikalstamos veikos įrankis. Nuteistasis taip pat nurodo, kad iš ekspertų išvadų nėra aišku, koks V. V. ir J. V. padarytų sužalojimų skaičius, koks sužalojimų pobūdis, lokalizacija, eiliškumas, ar susižalojimus galėjo pasidaryti patys nukentėjusieji, tačiau šie jo argumentai yra taip pat nepagrįsti. Iš specialisto išvadų matyti kokie sužalojimai padaryti nukentėjusiesiems, sužalojimų pobūdis ir lokalizacija, taip pat ir kiti duomenys, kuriais vadovaudamiesi specialistai nustatė nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo mastą. Specialisto išvadoje nėra nurodyta ar susižalojimus galėjo pasidaryti patys nukentėjusieji, tačiau ši aplinkybė neturi nieko bendro su faktiškai patirtais sužalojimais, o jų atsiradimo priežastį nagrinėja baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą nenustatė jokiu aplinkybių, leidžiančių manyti, kad konflikto metu nukentėjusieji galėjo susižaloti patys. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. B. buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką ar, kad nukentėjusieji būtų elgęsi rizikingai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šia kaltinamojo iškelta versija nesivadovavo.

Apeliantas taip pat nurodo, kad jis veikė būtinosios ginties ribose, kadangi buvo pasikėsinta į jo gyvybę, buvo durta su peiliu į nugarą. Mano, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas, o jis, gindamas save, savo gyvybę ir sveikata, apgindamas save nuo realaus kėsinimosi, pasinaudojo šia teise.

Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnis įtvirtina asmens teisę į būtinąją gintį. Būtinosios ginties situacija šalina baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančios veikos padarymą. Būtinosios ginties situacijos buvimas gali būti konstatuotas tik esant tam tikroms sąlygoms. Būtinoji ginties situacija susidaro tik tuo atveju, kai įstatymo ginamiems interesams kyla reali grėsmė dėl kito asmens pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi.

Sužalojimų atsiradimas yra tik viena iš aplinkybių, pagal kurias gali būti sprendžiama apie būtinosios ginties situacijos buvimą. Kai konfliktą inicijavęs ir baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką atlikęs asmuo pats patiria sužalojimus, būtinosios ginties situacijos buvimas nėra preziumuojamas (2005 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-711/2005).

Kaltinamasis teigė buvęs subadytas nukentėjusiojo V. V. išeinant iš balkono, kai šis eidamas jam iš paskos, dūrė į nugarą, po to nugriuvusiam dar ir į šoną, ir būtent nuo šių V. V. veiksmų besigindamas, pastarąjį galėjo sužaloti, tačiau kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, nei vienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų šios aplinkybės nepatvirtino. Tiek nukentėjusieji, tiek ir liudytojos R. L. bei Z. D. patvirtino, kad A. B. atsistojo nuo stalo ir priėjęs smogė sėdėjusiam V. V., po to jį spardė. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti teismo posėdžio metu apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas. Kaltinamojo versiją dėl būtinosios ginties paneigia ir teismo medicinos išvada, kurioje nurodyta, jog A. B. nustatyti sužalojimai nėra būdingi savigynai, todėl šių įrodymų visuma akivaizdžiai paneigia A. B. versiją, jog jis gynėsi nuo V. V. pavojingo kėsinimosi ir gynybos metu galėjo jį sužaloti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistasis A. B., panaudodamas fizinį smurtą, nukentėjusiajai J. V. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajam V. V. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl ko jo veika atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. kvalifikuota teisingai.

Atsižvelgiant į tai, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, keisti jį skundo motyvais teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.