- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-09
- Bylos Nr.
- 2A-736/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- A. V.
- Atsakovas
- L. B., I. B.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 23 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. (A. V.) ieškinį dokumentinio proceso tvarka atsakovams L. B. ir I. B. dėl įsiskolinimo priteisimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. A..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. V. nurodė, kad 2008 m. birželio 2 d. atsakovai L. B. ir I. B. pasiskolino iš trečiojo asmens J. A. 150 000 Lt. Ieškovas 2009 m. gruodžio 9 d. sutarties pagrindu perėmė iš trečiojo asmens visas reikalavimo teises į atsakovų paskolą, o 2009 m. gruodžio 14 d. įteikė atsakovams reikalavimą grąžinti visą paskolą per 30 dienų. Atsakovai iki šiol nėra grąžinę paskolos nei trečiajam asmeniui, nei ieškovui. Kadangi atsakovai yra sutuoktiniai, jų atsakomybė yra solidari. Pagal įstatymą preziumuojama, kad ši paskolos sutartis yra atlygintinė, todėl atsakovai turi pareigą mokėti palūkanas. Šių palūkanų norma nustatytina kaip paskolos sutarties sudarymo metu galiojusi Lietuvos komercinių bankų vidutinė palūkanų norma – 6.47 proc. Remdamasis išdėstytu, ieškovas prašė priteisti iš atsakovų 150 000 Lt skolos ir 6,47 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo 2008 m. birželio 2 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 26 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovai pareiškė prieštaravimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 23 d. galutiniu sprendimu paliko preliminarų sprendimą nepakeistą.
Teismas pažymėjo, kad atsakovų nurodytos aplinkybės dėl paskolos sutarties nesudarymo ir reikalavimo perleidimo sutarties negaliojimo buvo paneigtos įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimu, priimtu byloje pagal L. B. ieškinį J. A. ir A. V., dalyvaujant I. B., dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Šiame sprendime konstatuota, kad L. B. neįrodė negavęs 2008 m. birželio 2 d. raštelyje nurodytų pinigų ar gavęs juos kitu pagrindu, kad J. A. pateikė rašytinį įrodymą apie pinigų skolinimą L. B., pinigų perdavimą ir priėmimą, todėl nepaneigta šalių valia dėl paskolos teisinių santykių. Ieškinys buvo atmestas. Teismas sprendė, kad atsakovų argumentai, jog ieškovas elgėsi nesąžiningai, nes kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka siekdamas išvengti priešieškinio, be to, kreipėsi nesuėjus įstatyme numatytam 30 dienų terminui, nesudaro pagrindo atmesti ieškovo reikalavimus ar pakeisti (panaikinti) preliminarų teismo sprendimą. Atsakovų teisės reikšti reikalavimus dėl sandorių buvo realizuotos nurodytoje civilinėje byloje. Paskolos raštelyje nebuvo nurodytas pasiskolintų pinigų grąžinimo terminas, todėl taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.53 straipsnis, pagal kurį tuo atveju, kai prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti; prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti. Todėl įstatymu nustatytos normos pažeistos nebuvo. Teismas nurodė, kad reikalavimo perleidimo sutartis suteikia teisę naujajam kreditoriui gauti prievolės įvykdymą pagal sutartį, kurios pagrindu pradinis kreditorius perleido reikalavimo teises. Kol reikalavimo perleidimo sutartis nėra nuginčyta, tol ja remiamasi kaip turinčia įstatymo galią teisiniame santykyje tarp naujojo kreditoriaus ir skolininko, nepriklausomai nuo to, ar naujasis kreditorius pagal reikalavimo perleidimo sutarties sąlygas yra įvykdęs prisiimtą prievolę pradiniam kreditoriui. Teismas sprendė, kad teisiniai santykiai tarp pradinio ir naujojo kreditoriaus pagal reikalavimo perleidimo sutartį nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi įtakos sprendimo priėmimui, todėl atmetė atsakovų argumentus, jog reikalavimo perleidimo sutartis nebuvo faktiškai sudaryta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas L. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai atsisakė atidėti bylą ir sudaryti apeliantui galimybę baigti ginčą taikiai, naudotis advokato paslaugomis. Nurodyta apribojo apelianto teisę laisvai disponuoti įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis, pasinaudoti tinkama ir kvalifikuota advokato pagalba. Neturėdamas advokato, apeliantas negalėjo pateikti tinkamai suformuluoto prašymo dėl ieškinio senaties reikalavimui priteisti palūkanas taikymo.
2. Teismas nepagrįstai tenkino reikalavimą dėl 6,47 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo. Šalys nebuvo susitarusios dėl palūkanų mokėjimo. Šiuo atveju turėjo būti taikomos CK 6.210 straipsnyje numatytos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, atliekančios kompensavimo funkciją.
3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad teisiniai santykiai tarp pradinio ir naujojo kreditoriaus pagal reikalavimo perleidimo sutartį nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi įtakos sprendimo priėmimui. Nevertinant, ar faktiškai buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, teismas negalėjo nustatyti, ar ieškovas iš viso turi reikalavimo teisę. Reikalavimo perleidimo sutartyje buvo numatyta, kad ji yra atlygintinė, tačiau ieškovas neįrodė, jog sumokėjo atlyginimą pradiniam kreditoriui.
Ieškovas A. V. prašo atmesti apeliacinį skundą.
Ieškovas pažymi, kad nepageidavo sudaryti taikos sutarties, todėl teismas pagrįstai neatidėjo posėdžio. Apeliantas turėjo pakankamai laiko pasirūpinti atstovavimu. Ieškiniu prašyta priteisti tik procesines palūkanas, todėl prašymas taikyti ieškinio senatį nebūtų turėjęs jokios reikšmės. Kadangi nebuvo susitarta dėl konkretaus palūkanų dydžio, buvo pagrįstai priteista verslo vietos komercinių bankų vidutinė palūkanų norma, galiojusi paskolos sutarties sudarymo metu (CK 6.872 str.). Ieškovas pažymi, kad reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo klausimas buvo išspręstas apelianto inicijuotoje civilinėje byloje. Be to, neatsiskaitymas pagal šią sutartį neturėtų jokios įtakos apelianto prievolės galiojimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ieškovo reikalavimo teisės
Reikalavimo perleidimo sutartis yra konsensualinė sutartis, t. y. sutartis laikoma sudaryta ir įgyja teisinę galią nuo šalių susitarimo momento (CK 6.101 str. 1 d., 6.103, 6.159 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovo ir trečiojo asmens sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis (b. l. 6, 7), nenustatė jokių kitokių sąlygų, įskaitant apelianto nurodytą ieškovo atsiskaitymą su trečiuoju asmeniu už perleidžiamą reikalavimą, su kuriomis būtų susietas reikalavimo teisės perėjimas ieškovui. Todėl vertinimas, ar ieškovas tinkamai įvykdė savo pareigas trečiajam asmeniui pagal tarpusavio sutartį, neturi jokios įtakos reikalavimo teisės perėjimui ieškovui ir pastarojo teisei realizuoti šią reikalavimo teisę (pareikšti ieškinį). Pažymėtina, kad trečiasis asmuo dalyvavo bylos nagrinėjime ir nereiškė jokių pretenzijų dėl pateikto ieškinio. Dėl nurodyto spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo ir trečiojo asmens teisiniai santykiai pagal reikalavimo perleidimo sutartį nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas
Dėl palūkanų ir jų dydžio
Kolegija, įvertinusi ieškinį ir bylos aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje buvo prašyta priteisti palūkanas, atliekančias atlyginimo už naudojimąsi paskolintais pinigais funkciją (pelno palūkanos), o ne palūkanas, atliekančias kompensacinę funkciją už laiku negrąžintą paskolą (kompensacinės palūkanos).
CK 6.872 straipsnio 3 dalis nustato, kad tuo atveju, kai paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog sutartis yra atlygintinė. Šios prezumpcijos apeliantas nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 str. 4 p.). To paties straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad tuo atveju, kai šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo metu. Priešingai nei apelianto nurodomas CK 6.210 straipsnis, aptariamo straipsnio norma įtvirtina būtent pelno, o ne kompensacinių palūkanų dydį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 6,47 proc. dydžio metines palūkanas (b. l. 17).
Dėl apelianto nurodyto procesinės teisės normų pažeidimo
Sudaryti taikos sutartį yra ginčo šalių teisė (CPK 140 str. 3 d.). Kaip ir bet kuri kita sutartis, taikos sutartis gali būti sudaryta tik sutampant šalių valiai (CK 1.63 str. 6 d., 6.159 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas nepageidavo tartis su apeliantu geruoju (b. l. 189), todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atidėti bylos nagrinėjimo (CPK 162² str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad tai neatėmė ir neatima iš apelianto galimybės sudaryti taikos sutartį – baigti ginčą taikiai galima bet kurioje proceso stadijoje (CPK 140 str. 3 d., CK 6.983 str. 1 d.). Tai apeliantui buvo išaiškinęs ir pirmosios instancijos teismas (b. l. 190). Taigi ginčijami teismo veiksmai nepažeidė apelianto teisių.
Apeliantas byloje nagrinėjimo pradžioje, 2010 m. gruodžio 6 d. teismo posėdyje, prašė atidėti bylos nagrinėjimą, kad galėtų pasinaudoti advokato paslaugomis; šis prašymas buvo tenkintas (b. l. 85, 86). Atstovavimo sutartis buvo sudaryta 2011 m. sausio 10 d., tačiau 2011 m. kovo 21 d. paaiškėjo, kad pasamdytas advokatas negalės atstovauti (b. l. 89, 90), todėl analogiškas prašymas buvo pateiktas ir 2011 m. kovo 23 d. posėdyje; bylos nagrinėjimas vėl buvo atidėtas (b. l. 91, 92). Nepaisant to, iki pat 2013 m. liepos 18 d. teismo posėdžio apeliantas nebuvo pasirūpinęs atstovavimu, nors tam, akivaizdu, turėjo pakankamai laiko. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė dar kartą tenkinti apelianto prašymą aptariamu pagrindu atidėti bylos nagrinėjimą – apelianto netinkamas procesinis elgesys rodo, kad tokia priežastis negalėjo būti laikoma svarbia atidėti teismo posėdį (CPK 7 str., 162² str. 1 d.). Kita vertus, apelianto teigimu, negalėjimas pasinaudoti advokato paslaugomis apribojo galimybę tinkamai ginti savo teises ir interesus, tačiau iš byloje apelianto ir atsakovės teiktų procesinių dokumentų (b. l. 32, 33, 56, 57, 95-103, 108-112, 154) matyti, jie surašyti pakankamai teisiškai kvalifikuotai. Tai reiškia, kad arba apeliantas turi teisinių žinių savo pozicijai apginti, arba apeliantas iš tiesų naudojasi kvalifikuota teisine pagalba, tačiau nesąžiningai vengia šią aplinkybę išviešinti. Bet kuriuo atveju tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesutiko dar kartą atidėti bylos nagrinėjimo.
Apelianto argumentas, kad, turint advokatą, būtų pateiktas prašymas taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl palūkanų priteisimo ir tai būtų galėję bent iš dalies įtakoti bylos baigtį, yra nepagrįstas. Paskolos sutartis buvo sudaryta 2008 m. birželio 2 d. (b. l. 22), per 30 dienų grąžinti paskolą buvo pareikalauta 2009 m. gruodžio 14 d. (b. l. 12), o ieškinys buvo pareikštas 2010 m. sausio 11 d. (b. l. 1), todėl 5 metų senaties terminas reikalavimui dėl palūkanų nebuvo praleistas (CK 1.125 str. 9 d., 1.130 str. 1 d.). Pažymėtina, kad, kaip jau minėta, buvo prašyta priteisti pelno palūkanas. Tokios palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo dienos; šios bylos atveju – iki teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas aptariamų palūkanų prašė nuo paskolos sutarties sudarymo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Apeliantas nepateikė savarankiškų argumentų dėl teismo sprendimo dalies, kuria prašytos palūkanos nuo paskolos sutarties sudarymo dienos iki ieškinio pateikimo dienos yra išreikštos procentine išraiška, o ne konkrečiu dydžiu, nepagrįstumo. todėl dėl to kolegija nepasisako (CPK 320 str.). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pelno palūkanoms, priteistoms iki teismo sprendimo įvykdymo, ieškinio senatis neturėtų būti taikoma.
Dėl sprendimo neaiškumo
Šioje byloje buvo du atsakovai. Pagal CPK 274 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas sprendimą prieš kelis atsakovus, nurodo, kurią sprendimo dalį turi vykdyti kiekvienas iš atsakovų, arba nurodo, kad atsakovų prievolė yra solidari arba subsidiari. Ieškovas ieškinyje buvo užsiminęs, kad atsakovai, kaip sutuoktiniai, turėtų būti laikomi solidariaisiais skolininkais (b. l. 2), tačiau ši aplinkybė byloje nebuvo įrodinėjama, o teismas nei preliminariame, nei galutiniame sprendime nenurodė, kaip priteistas įsiskolinimas paskirstomas tarp atsakovų. Tai neabejotinai gali sukelti neaiškumų vykdymo procese.
Esant skolininkų daugetui, paprastai preziumuojama dalinė, o ne solidarioji skolininkų prievolė (CK 6.5 str., 6.6 str. 1 d.). Tokia prezumpcija faktiškai nesikeičia ir tuo atveju, kai skolininkų daugetą sudaro sutuoktiniai – sutuoktinių prievolės bendrumas automatiškai nereiškia jos solidarumo (CK 3.109 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Kadangi byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovų prievolė, kylanti iš paskolos sutarties, yra solidari, ji laikytina daline.
Atsižvelgiant į nurodytą, skundžiamas sprendimas patikslintinas, nurodant, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos sumos priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis. Pažymėtina, kad tai nelaikytina blogesnio sprendimo apelianto atžvilgiu priėmimu. Priešingai, būtent solidarumo konstatavimas būtų aiškiai nepalankesnis apeliantui (CK 6.6 str. 4 d.).
Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, todėl jis paliktinas iš esmės nepakeistas. Sprendimas tik patikslintinas, nurodant kiekvieno atsakovo vykdytiną sprendimo dalį.
Atmetus skundą, valstybei iš apelianto priteistina 3 000 Lt žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (b. l. 210).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 23 d. galutinį sprendimą iš esmės nepakeistą. Patikslinti šio sprendimo rezoliucinę dalį, išdėstant ją tokiu būdu:
„Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 26 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui A. V. (A. V.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 75 000 Lt (septyniasdešimt penkis tūkstančius litų) skolos, 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų, iš viso 76 000 Lt (septyniasdešimt šešis tūkstančius litų), ir 6,47 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 75 000 Lt sumos nuo 2008 m. birželio 2 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Priteisti ieškovui A. V. (A. V.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 75 000 Lt (septyniasdešimt penkis tūkstančius litų) skolos, 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų, iš viso 76 000 Lt (septyniasdešimt šešis tūkstančius litų), ir 6,47 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 75 000 Lt sumos nuo 2008 m. birželio 2 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo“.
Priteisti valstybei iš apelianto L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 000 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.