Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Kęstučio Jucio ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. Z. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Z. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 7 d. laikotarpiu nuo 09.00 val. iki 11.00 val., (duomenys neskelbtini), I. Š. gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su savo sugyventine I. Š. metu tyčia sudavė tyrimo metu nenustatytu būdu ne mažiau 6 (šešių) smūgius I. Š. į galvos sritį, padarydamas jai stiprų galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis ties kairės akies vokų išoriniu kampu su nubrozdinimu ir kraujosruva apie jas, kraujosruva kaktos dešinėje pusėje, nubrozdinimu dešinio paakio srityje, kraujosruvomis galvos minkštuosiuose audiniuose pakauškaulio gumburo ir kairiojo smilkinkaulio speninės ataugos srityje, galvos smegenų sukrėtimu su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu vidurinės kaukolės duobės srityje ir po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abiejų pusrutulių sferiniuose paviršiuose momeninių, smilkininių bei kaktinių skilčių polių srityse ir į šoninius galvos smegenų skilvelius, nuo šių sužalojimų nukentėjusioji I. Š. tą pačią dieną įvykio vietoje mirė, tokiu būdu tyčia nužudė savo šeimos narį – kartu su juo gyvenusią savo sugyventinę I. Š..

Nuteistasis tvirtina, kad teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas rėmėsi prielaidomis, tuo tarpu teismas nuosprendyje nurodė, jog neabejotinai nustatyta, kad I. Š. mirė nuo suduotų smūgių. Nuteistojo įsitikinimu, tai dar kartą įrodo, jog buvo pažeisti įstatymo numatyti nuosprendžio surašymo reikalavimai. Taip pat nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, jog iki savo mirties nukentėjusioji I. Š. vartojo daug alkoholio, nuolat griuvinėdavo, todėl galėjo susižeisti krisdama.

Nuteistasis pažymi, jog apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tuo atveju, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme nekyla jokių abejonių. Tuo tarpu šiuo atveju teismas rėmėsi tik jam (nuteistajam) nepalankiais įrodymais, atmesdamas jį teisinančius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo D. Z. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir padarė pagrįstą išvadą, jog D. Z. padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą ir paskyrė jam teisingą bausmę. Nuteistojo D. Z. apeliacinio skundo motyvai teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis ar abejoti teismo nešališkumu.

Dėl D. Z. veiksmų kvalifikavimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai, kuriais nuteistasis neigia savo kaltę tyčia nužudžius savo sugyventinę I. Š., nėra nauji. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, šios versijos D. Z. laikėsi ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tvirtindamas, jog prieš savo sugyventinę I. Š. niekada nėra vartojęs fizinio smurto, o jai nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti stipraus apsvaigimo nuo alkoholio būsenoje kelis kartus parkritus, kurią pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir motyvuotai atmetė. Teisėjų kolegija su skundžiamo nuosprendžio išvadomis sutinka ir pripažįsta nepagrįstais apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nemotyvuotai atmetęs jį teisinančius faktinius duomenis, neatlikęs išsamios tarpusavyje prieštaraujančių įrodymų analizės, nes vien tik savo kaltės neigimas nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį panaikinti. Byloje pakanka apelianto kaltės įrodymų padarius itin sunkų, tyčinį, pavojingą nusikaltimą, kuriuo buvo sukeltos negrįžtamos pasekmės.

Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad D. Z. su I. Š. ir J. B. 2012 m. liepos 6 d. vakarą vartojo alkoholinius gėrimus. Kitą dieną, apie 9. 00 val., J. B. ir vėl buvo atėjęs į D. Z. ir I. Š. namus išgerti vakarykščių išgertuvių metu paliktą butelį vyno. 2012 m. liepos 7 d. rytą virtuvėje vyną gėrė tik J. B. ir I. Š.. Šios aplinkybės nustatytos pirmosios instancijos teismui įvertinus ne tik teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų J. B., G. B. bei V. E., kuri nurodė, jog 2012 m. liepos 7 d. rytą pro jos namus dviračiu pravažiuodamas J. B. pasakė, kad važiuoja pas D. Z. atsipagirioti, ir neužilgo matė jį grįžtantį, bet ir nuteistojo D. Z. parodymus, kuris kategoriškai nesutiko su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino vėliau tą dieną susiklosčiusius įvykius.

Apeliantas tvirtina jog niekada nėra smurtavęs prieš savo sugyventinę I. Š.. Versijos, jog nukentėjusioji I. Š. mirė nuo sužalojimų, kuriuos patyrė griūdama, nes įvykio dieną buvo smarkiai apsvaigusi nuo alkoholio, nuteistasis D. Z. laikėsi ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 156; b.l. 160-161; b.l. 163), duotus parodymus patvirtindamas parodymų patikrinimo vietoje (t. 1, b.l. 164-165). Tuo tarpu byloje atlikus I. Š. lavono teismo medicininį tyrimą pateiktoje specialisto išvadoje Nr. M 164/12(09) konstatuota, kad sužalojimai I. Š. buvo padaryti galvos srityje 6 (šešiais) trauminiais poveikiais, kietais bukais daiktais neužilgo iki mirties, kurie vertintini sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b.l. 34-36). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas I. Š. lavono teismo medicininį tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas V. V. patvirtino specialisto išvadoje konstatuotus duomenis bei paaiškino, kad nukentėjusioji I. Š. galėjo kažkiek susižaloti krisdama, tačiau jai padarytų sužalojimų mechanizmas yra būdingas sužalojimams, padarytiems suduodant kumščiu ar spiriant koja. Abejoti šiomis eksperto išvadomis pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Kita vertus, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl tik teismas, įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, gali nustatyti, kokius įrodymus pripažinti reikšmingais bylos aplinkybėms nustatyti, o kokius atmesti. Skundžiamo nuosprendžio analizė patvirtina, jog apygardos teismas savo išvadas grindė ne tik teismo medicinos eksperto pateikta specialisto išvada, o ištirtų įrodymų visuma, todėl apelianto argumentas, jog teismo medicinos ekspertas rėmėsi tik prielaidomis, tuo tarpu teismas nuosprendyje pripažino neabejotinai nustatyta, kad I. Š. mirė nuo suduotų smūgių, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantas taip pat kvestionuoja liudytojo J. B. parodymus, jog 2012 m. liepos 7 d. rytą tarp sugyventinių buvo kilęs konfliktas, nors šie liudytojo parodymai papildo ir kartu paaiškina specialisto išvadoje Nr. M 164/12(09) konstatuotus duomenis, todėl teisėjų kolegija atmeta ir šį nuteistojo D. Z. argumentą.

Iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu prokuroras kreipėsi su prašymu į ikiteisminio tyrimo teisėją atlikti liudytojo J. B. apklausą, savo prašymą grįsdamas tuo, kad bylos nagrinėjimo metu šis liudytojas gali pakeiti savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b.l. 59). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas J. B., be jau minėtų aplinkybių, nurodydamas, jog I. Š. nuėjus į gretimą kambarį, kuriame labai garsiai veikė televizorius, nematė ir negirdėjo, kas vyko kambaryje, iš dalies savo parodymus pakeitė, nes ikiteisminio tyrimo teisėjai šis liudytojas nurodė girdėjęs, kaip I. Š. ir D. Z. ginčijosi, jų riksmus, ir manydamas, jog gali kilti muštynės, ar netgi jis pats gali būti sumuštas, išėjo namo (t. 1, b.l. 62-63). Teisiamojo posėdžio metu perskaičius ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus parodymus, kaip to reikalaujama BPK 276 straipsnio 1, 4 dalyse, liudytojas J. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus parodymus, nurodydamas, jog būtent šie jo duoti parodymai yra teisingi, juolab, kad šie liudytojo J. B. parodymai visiškai atitinka jo pirmosios kaip liudytojo apklausos (t. 1, b.l. 54-55) bei akistatos su D. Z. metu duotus parodymus (t. 1, b.l. 56-58).

Atsižvelgiant į tai, kad liudytojas J. B. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (BPK 184 straipsnis) ir teisiamojo posėdžio metu patvirtino perskaitytus ikiteisminio tyrimo teisėjui jo duotus parodymus (BPK 276 straipsnis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino liudytojo J. B. parodymus patikimais ir jais rėmėsi priimdamas skundžiamą nuosprendį. Tuo tarpu apelianto akcentuojami G. B. teisiamojo posėdžio metu bei E. P. ir R. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), jog nukentėjusioji I. Š. niekada nėra jiems minėjusi, kad D. Z. prieš ją būtų smurtavęs, nepaneigia bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, todėl teisėjų kolegijos nuomone, bylos aplinkybių nustatymui nėra reikšmingi. Pažymėtina, jog liudytoja V. E. teisiamojo posėdžio metu nurodė priešingai, jog matydavo I. Š. sumuštą, nors ji vengdavo pasakyti, kad ją mušdavo sugyventinis D. Z., tačiau ji yra apie tai prasitarusi, juo labiau, kad apeliantas pats nurodo, jog nukentėjusioji su V. E. nebendravo, tuo patvirtindamas, jog ši liudytoja nėra suinteresuota bylos baigtimi, todėl neturi pagrindo meluoti.

Byloje nėra duomenų, kad 2012 m. liepos 7 d. rytą I. Š., be D. Z. ir J. B., būtų bendravusi su kitais asmenimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo D. Z. parodymus, jog bylos įvykių metu jis su I. Š. nekonfliktavo, konstatavęs, kad juos paneigia J. B. parodymai ir teismo medicinos specialisto išvada. Pažymėtina, jog teisiamojo posėdžio metu nuteistasis D. Z. nurodė, kad J. B. išėjus, jo sugyventinė eidama atsitrenkė į durų staktą, vėliau į televizorių. Tuo tarpu jau minėtoje specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiosios I. Š. mirtis įvyko nuo stipraus galvos sumušimo (šešiais trauminiais poveikiais), pasireiškusio muštinėmis žaizdomis ties kairės akies vokų išoriniu kampu su nubrozdinimu ir kraujosruva apie jas, kraujosruva kaktos dešinėje pusėje, nubrozdinimu dešinio paakio srityje, kraujosruvomis galvos minkštuosiuose audiniuose pakauškaulio gumburo ir kairiojo smilkinkaulio speninės ataugos srityse, galvos smegenų sukrėtimu su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu vidurinės kaukolės duobės srityje ir po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abiejų pusrutulių sferiniuose paviršiuose momeninių, smilkininių bei kaktinių skilčių polių srityse ir į šoninius galvos smegenų skilvelius. Teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas patvirtino, kad tokio pobūdžio sužalojimai, kurių lokalizacija tik galvos srityje, negalėjo atsirasti I. Š. atsimušus į staktą ir nukritus ant grindų.

Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog aukščiau išdėstytų įrodymų visuma paneigia nuteistojo D. Z. versiją, kad jo sugyventinė I. Š. sužalojimus patyrė dėl sunkaus girtumo krisdama ir atsitrenkdama į durų staktą ar nukritusi ant žemės. Pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad D. Z., tyčia suduodamas ne mažiau kaip 6 (šešis) smūgius nukentėjusiajai į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, kurioje funkcionuoja smegenys, suvokė savo veiksmų pavojingumą, suprato, kad daro kito žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingą veiką bei bendrai numatė, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajai gali būti padaryti jos sveikatai ar net gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad D. Z. norėjo savo sugyventinės I. Š. mirties, tačiau akivaizdu, kad suduodamas jai smūgius į galvą jis sąmoningai leido tokiam padariniui atsirasti, ir tokiu būdu netiesiogine tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinę I. Š., su kuria gyveno apie 7 (septynerius) metus, susilaukė sūnaus, vedė bendrą ūkį, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuotini pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl paskirtos bausmės

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kaip vientisame baudžiamajame įstatyme (BK 1 straipsnis), yra numatytas visas kompleksas priemonių, sudarančių pagrindų ir sąlygų individualizuoti bei paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui sistemą.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistajam D. Z. už BK BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti ją nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo D. Z. paskirtos bausmės dydis atitinka BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės paskirtį, bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys) ir neprieštarauja teisingumo principui. Byloje nėra aplinkybių visumos, kurios sudarytų pagrindą svarstyti galimybę skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę (BK 62 straipsnis) ar išimtinių aplinkybių, kurioms esant teismas galėtų paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalį).

Skundžiamo nuosprendžio bausmės skyrimo motyvų analizė parodo, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. Z. bausmę, įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą (BK 54 straipsnis). Apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad D. Z. padarė labai sunkų nusikaltimų kategorijai priskiriamą smurtinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį nepataisomas pasekmes – smurtaudamas prieš savo sugyventinę atėmė jai gyvybę, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (t.1. b.l. 152), ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kartu pirmosios instancijos teismas įvertino ir jo asmenybę apibūdinančią medžiagą. Teismas atsižvelgė į tai, kad D. Z. laikoma neteistu, kadangi teistumas jam yra išnykęs, baustas administracine tvarka už sistemingai daromus administracinės teisė pažeidimus, ir nusikaltimo padarymo metu turėjo vieną galiojančią nuobaudą (t. 2, b.l. 47), niekur nedirba, tačiau yra registruotas darbo biržoje, turi mažametį sūnų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, individualizuodamas D. Z. bausmę, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino jo padaryto nusikaltimo ir asmenybės pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam mažesnę nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą atmesti.