Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-12-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-376/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-22
Bylos Nr.
1A-376/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rūta Mickevičienė, Violeta Ražinskaitė, Linas Žukauskas
Nuteistasis
R. S.
Advokatai
Linas Stanislavas Bagdonas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A–376/2010Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.7.2. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rūtos Mickevičienės ir Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Agatai Minkel, Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,gynėjui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui,civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui R. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 184 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. S. paskirta galutinė subendrinta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš R. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 57 700 Lt žalai atlyginti. Be to, tuo pačiu nuosprendžiu atmestas UAB (duomenys neskelbtini) lizingo ieškinys dėl 151,98 Lt negautų pajamų atlyginimo, tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 11 d. su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, esančia adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, atstovaujama direktoriaus R. B., sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 50800 Lt vertės automobilio VOLKSWAGEN PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusio UAB (duomenys neskelbtini) lizingui, nuomos iki 2009-02-11, įsipareigodamas už automobilio nuomą kas mėnesį mokėti po 2300 litų. Remiantis šia sutartimi automobilis VOLKSWAGEN PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugpjūčio 11 d. buvo perduotas R. S.. R. S., būdamas atsakingas už patikėtą automobilį, jį perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kuris automobilio negrąžino. Tokiu būdu R. S. iššvaistė patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB (duomenys neskelbtini) lizingo didelės (50800 Lt) vertės turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 184 str. 2 d.

Šalies argumentai

Nuteistojo R. S. gynėjas advokatas L. S. Bagdonas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – nutraukti baudžiamąją bylą nesant nusikaltimo sudėties. Be to, prašo sustabdyti kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – pakeitimą į suėmimą iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, gynėjas teigia, jog jo ginamasis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Teismas netinkamai kvalifikavo R. S. veiksmus ir paskyrė jam per griežtą bausmę. Be to, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Pasak nuteistojo gynėjo, turtas gali būti iššvaistomas tik tiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog duodamas automobilį verslo partneriui, vardu L., R. S. buvo įsitikinęs, kad jis (L.) automobilį grąžins.

Gynėjo nuomone, kad išsiaiškinti ar buvo pažeisti sutartyje numatyti šalių įgaliojimai, taip pat dėl kokių priežasčių ir kokia apimtimi pažeisti, reikia vertinti tarp R. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašytą nuomos sutartį.

Be to, gynėjas pažymi, kad R. S. nuo 2008 m. gruodžio 16 d. buvo sulaikytas, o 2008 m. gruodžio 17 d. suimtas, dėl to iki kardomosios priemonės – suėmimo – pakeitimo švelnesne (iki 2009 m. gruodžio 15 d.) nepriklausomai nuo jo valios negalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tinkamai rūpintis išsinuomotu automobiliu.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamas nuosprendis grindžiamas prielaidomis, teismo išvados nepagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais R. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką. Iš nuosprendžio nėra aišku kokias veiksmais pasireiškė R. S. tiesioginė tyčia. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad R. S. siekė tokių veiksmų, suprato daromo nusikaltimo pavojingumą ir šio nusikaltimo baudžiamumą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių įrodymų ir nuosprendyje tik formaliai perrašė kaltinamojo ir liudytojų parodymus.

Gynėjo manymu, tarp R. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė civiliniai sutartiniai santykiai, todėl galima tik civilinė atsakomybė.

Be to, skunde pažymima, kad pagal LR BK 190 str. didelės vertės turtu laikomas turtas, kurio vertė viršija 250 MGL, t. y. 32500 Lt dydžio sumą. Ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatyta kada R. S. perdavė automobilį L. Teismas nepagrįstai vadovavosi transporto priemonės draudimo liudijime ir apraše nurodyta kaina (50800 Lt), kadangi tai tik draudimo nustatyta maksimali kaina. Draudimo kompanijos žalą skaičiuoja pagal realią rinkos vertę tą dieną. Dokumentų, kurie patvirtintų padarytos žalos dydį, teismui nepateikta. Internetinėje svetainėje analogiški automobiliai kainuoja nuo 14000 Lt iki 30000 Lt. Gynėjo manymu, reali automobilio vertė sudaro apie 22000 Lt – 25000 Lt, todėl jeigu būtų įrodyta, jog R. S. veikė tiesiogine tyčia, esant nusikaltimo sudėčiai, nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal LR BK 184 str. 1 d., o ne pagal LR BK 184 str. 2 d.

Gynėjas taip pat pažymi, jog R. S. sutinka atlyginti padarytą žalą, ginamasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, išlaiko mažametį vaiką, žmona laukiasi, todėl yra sąlygos skirti švelnesnę bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Be to, gynėjo manymu kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – pakeitimas į suėmimą turi būti sustabdytas iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka, kadangi pirmosios instancijos teismas tik rezoliucinėje nuosprendžio dalyje pasisakė dėl kardomosios priemonės pakeitimo, o nuosprendis skundžiamas apeliacine tvarka.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, prokuroras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, teisingai kvalifikavo padarytą nusikalstamą veiką ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę. Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. S. 2008 m. rugpjūčio 11 d. su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sudarė sutartį dėl 50800 Lt vertės automobilio VOLKSWAGEN PASSAT, priklausiusio UAB (duomenys neskelbtini) lizingui, nuomos. Taigi šios sutarties pagrindu jam buvo patikėtas didelės vertės svetimas turtas, t. y. 50800 Lt vertės automobilis VOLKSWAGEN PASSAT, ir teisiškai apibrėžti nuomininko, t. y. R. S., įgalinimai šiam turtui.

LR BK 184 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.

Turto iššvaistymui, kaip nusikalstamai veikai, būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą svetimą turtą, t. y. neteisėtai jį parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims.

Esant sutartiniams santykiams turto perleidimas yra neteisėtas, jeigu tai padaroma pažeidžiant sutarties sąlygas, nustatančias turto perleidimo tretiesiems asmenims tvarką.

R. S. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos automobilio nuomos sutarties sąlygos nustato, kad automobilį gali vairuoti tik sutartyje minimi asmenys (2.3 punktas), nuomininkas privalo saugoti automobilio dokumentus ir raktus nuo trečiųjų asmenų (2.5 punktas), automobilį draudžiama naudoti trečiam asmeniui, išskyrus tuos asmenis, kurie yra nurodyti nuomotojo 03 sk. (2.6 punktas). Pasirašydamas šią sutartį R. S. tuo pačiu patvirtino, jog sutarties sąlygos jam yra žinomos, su tokiomis sąlygomis sutinka ir už jų pažeidimus įsipareigoja atsakyti (40 sk.).

Pažeisdamas nuomos sutarties sąlygas, numatančias, kad nuomojamas automobilis negali būti perduodamas trečiajam asmeniui, automobilį R. S. perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, vardu L., kuris automobilio negrąžino. Tokie nuteistojo veiksmai sąlygojo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 184 str. 2 d. kilimą.

R. S. pripažįsta, kad perdavė turtą, t. y. automobilį VOLKSWAGEN PASSAT, asmeniui, vardu L. (kitų duomenų nežino), kuris automobilio negrąžino. R. S. parodymuose ir apeliaciniame skunde teigiama, kad jis nuo 2008 m. gruodžio 16 d. buvo sulaikytas, o 2008 m. gruodžio 17 d. suimtas, dėl to iki kardomosios priemonės – suėmimo – pakeitimo švelnesne (iki 2009 m. gruodžio 15 d.) nepriklausomai nuo jo valios negalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tinkamai rūpintis išsinuomotu automobiliu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad turto iššvaistymas, kaip nusikaltimas, yra baigtas nuo turto neteisėto perdavimo tretiesiems asmenims momento, todėl teiginiai, kad dėl sulaikymo bei suėmimo nuteistasis negalėjo tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų bei rūpintis automobiliu, įtakos veikos kvalifikavimui neturi.

Skunde klaidingai teigiama, kad svetimas turtas gali būti iššvaistomas tik tiesiogine tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ nurodė, kad patikėto ar esančio kaltininko žinioje svetimo turto iššvaistymas galimas ir esant netiesioginei tyčiai. Vienu atveju asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai švaisto jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą arba neleistinai elgiasi su jam suteikta turtine teise ir tuo pažeidžia savininko ar kito turto valdytojo interesus, daro jam turtinę žalą ir nori numatytų padarinių. Kitu atveju – asmuo savo tyčine veika tiesiogiai nesiekia šių padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems kilti.

Skunde be pagrindo teigiama, kad iš nuosprendžio nėra aišku kokias veiksmais pasireiškė R. S. tiesioginė tyčia, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad R. S. siekė tokių padarinių, suprato daromo nusikaltimo pavojingumą ir šio nusikaltimo baudžiamumą. Kolegijos nuomone, tokius skundo teiginius lėmė neteisingas nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymių, t. y. galimų tyčinės kaltės rūšių, aiškinimas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavęs aplinkybes, kuriomis R. S. perleido automobilį trečiajam asmeniui (nežinodamas pakankamai duomenų apie jį) nustatė, kad R. S. turtą iššvaistė veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. nors nesiekė žalingų padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems kilti – sąmoningai nevykdė nuomos sutartyje numatytų įsipareigojimų ir dėl šių priešingų teisei veiksmų iškilo pavojus kitų asmenų nuosavybei.

Taip pat atmetamas apeliacinio skundo teiginys, kad tarp R. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė civiliniai sutartiniai santykiai, todėl galima tik civilinė atsakomybė. Kolegija pažymi, kad R. S., būdamas civilinių teisinių santykių subjektu, nevykdė sutartyje numatytų įpareigojimų, jam nesilaikant nuomos sutarties 1.6 punkto, sutartis buvo nutraukta, pareikalauta grąžinti automobilį bei sumokėti susidariusią skolą. R. S. neteisėtai perleidus jam patikėtą turtą trečiajam asmeniui, atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai, nuomos sutarties vykdymas ir nuomotojo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo neįmanomas.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas L. S. Bagdonas teigė, kad teismas, nepagrįstai iš R. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisė 57 700 Lt žalai atlyginti. Nurodė, kad transporto priemonė buvo drausta, todėl draudimas galimai sumokės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir civilinis ieškovas gaus dvigubai didesnę sumą. Toks gynėjo teiginys nepagrįstas, kadangi šis įvykis priskirtinas prie nedraudiminių įvykių, t. y. pagal transporto priemonių draudimo taisykles, draudikas nemoka draudimo išmokos, jeigu žalos atsiradimas susietas su teisėto valdytojo nusikalstama veika.

Be to, kolegija konstatuoja, kad R. S. veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 184 str. 2 d. kaip didelės vertės svetimo turto iššvaistymas. Didelės vertės svetimo turto iššvaistymo požymis taikomas tais atvejais, kai kaltininkui patikėto turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Draudimo bendrovė automobilį VOLKSWAGEN PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiui nuo 2008-04-21 iki 2009-04-20 įvertino 50800 Lt (draudimo bendrovės turtą draudžia rinkos verte). Nors ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatyta kada tiksliai R. S. perdavė automobilį L., tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstama veika buvo padaryta nurodytu laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad automobilio vertė veikos padarymo metu buvo 50800 litų, todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijama automobilio vertė atmetami.

Atsakydama į skundo prašymą sustabdyti kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – pakeitimą į suėmimą iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka, teisėjų kolegija paaiškina, kad Klaipėdos apygardos teismo sprendimas pakeisti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – į suėmimą yra sudedamoji pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis. Įstatymų nustatyta tvarka šios bylos nagrinėjimui sudaryta teisėjų kolegija, tik apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, turi teisę daryti išvadą dėl Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio pagrįstumo, tame tarpe ir dėl šiuo nuosprendžiu taikomos kardomosios priemonės pagrįstumo.

Iš apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, kad prašoma skirti R. S. švelnesnę bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Skunde nurodoma, kad R. S. sutinka atlyginti padarytą žalą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, išlaiko mažametį vaiką, žmona laukiasi. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad šis turi mažametę dukrą ir žmona laukiasi. Skunde nurodytos aplinkybės, kad sutinka atlyginti padarytą žalą ir turi gyvenamąją vietą nėra pakankama priežastis švelninti bausmę. Kolegija nemano, kad skundžiamu nuosprendžiu R. S. paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principams, o skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę remiantis LR BK 62 straipsnio nuostatomis teismas negali, kadangi nėra šiame straipsnyje numatytų sąlygų.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl R. S. paskirtos bausmės. Bausmė apeliantui paskirta įvertinus visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir laikyti ją per griežta bei ją švelninti, kaip prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. S. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŽukauskasTeisėjai Rūta MickevičienėVioleta Ražinskaitė