Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 290 str. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2011-02-13 apie 1 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) namo bendro naudojimo koridoriuje, viešai išsakydamas garbę ir orumą žeminančius bei įžeidžiančius necenzūrinius žodžius, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulius L. J., R. J., V. G., S. Z..

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė patenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė ir teisingai kvalifikavo A. Š. veiką, be to, nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Todėl teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., patikrino bylą nuteistojo nuteisimo dalyje, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Motyvuojamoji dalis

Dėl paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. Š. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. Š. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, jis suprato, kad įžeidinėja atvykusius policijos pareigūnus. Nors nuteistasis yra vedęs, su žmona augina mažametį vaiką, yra registruotas darbo biržoje, tačiau bedarbio pašalpos negauna (73 b. l.), policijos nuovadoje žinomas kaip darantis administracinius teisės pažeidimus ir nusikaltimus asmuo. Taip pat iš bylos matyti, kad nuteistasis yra baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, anksčiau buvo teistas 6 kartus, iš jų 5 kartus dar būdamas nepilnametis. A. Š. prisipažino, kad buvo teistas ir pagal BK 290 str., skundžiamu nuosprendžiu pripažintą padarytą nusikalstamą veiką A. Š. padarė neišnykus teistumui pagal ankstesnį nuosprendį ir būdamas 2010-11-23 paleistas iš pataisos namų atlikus bausmę, t.y. nepraėjus net trims mėnesiams po paleidimo iš pataisos įstaigos. Kadangi A. Š. yra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teistumas už jį nebuvo išnykęs ir nebuvo panaikintas įstatymo nustatyta tvarka, jis vėl padarė tyčinį nusikaltimą, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistąjį laikė recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas nustatė ir pripažino A. Š. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, teisminio nagrinėjimo metu atsiprašė nukentėjusiųjų. Teismas taip pat nustatė ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę - nusikalstamą veiką A. Š. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Nors BK 290 str. sankcijoje yra numatyta galimybė skirti kaltam asmeniui baudą ar areštą, tačiau nuteistasis nedirba, todėl sumokėti baudos negalėtų, o areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas. Atsižvelgus į paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir į BK 56 str. 1 d. nuostatą, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui parinko BK 290 str. sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį - laisvės atėmimą. Taigi, nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi yra teisinga ir jos keisti nėra pagrindo.

BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 290 str. sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 2 metų, tai bausmės vidurkis būtų lygus 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų (BK 61 str. 3 d.). Teismas nustatęs dvi A. Š. atsakomybę lengvinančias ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, pagrįstai nuteistajam paskyręs laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatė žymiai mažesnį nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Įvertinus paminėtas aplinkybes, nėra pagrindo dar labiau mažinti nuteistajam paskirtos bausmės dydžio.

Atsižvelgus į tai, kad nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra teisinga, nėra aiškiai per griežta, keisti jos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Nors A. Š. nuteistas už nesunkų nusikaltimą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, dėl ko būtų formalus pagrindas nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą atidėti, tačiau BK 75 str. 1 d. numatyta teismo teisė laisvės atėmimu nuteistam asmeniui ne daugiau kaip trejiems metams atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš nuteistąjį charakterizuojančių duomenų, jo teistumų matyti, kad visais ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam paskirtų bausmių vykdymas būdavo atidedamas, tris kartus bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir apeliantas buvo pasiųstas realiai atlikti paskirtos bausmės. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, nėra linkęs taisytis, dėl ko BK 41 str. numatyti bausmės tikslai - sulaikyti asmenį buvo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų - nėra įgyvendinami, nes A. Š. vis daro naujas nusikalstamas veikas. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes ir atsižvelgus į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistasis neįrodė jam parodyto pasitikėjimo, kad jis gali pasitaisyti be realaus bausmės atlikimo, kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu A. Š. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti tik jam realiai atliekant paskirtą bausmę, dėl to pagrįstai netaikė bausmės vykdymo atidėjimo. Todėl kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, reikšmingas bylos skyrimui, daro išvadą, kad nuteistajam netikslinga taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Lietuvos Respublikos BK 62 str. numato, kad teismas gali, bet neprivalo, už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu byloje yra nustatomos minėtame straipsnyje numatytos sąlygos. Pagal BK 62 str. 1 d. bausmė gali būti švelninama, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) nuoširdžiai gailisi ir (ar) padeda ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygina arba pašalina padarytą turtinę žalą. Nors nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei atsiprašė nukentėjusiųjų, tačiau nėr pagrindo pripažinti, kad apeliantas pats savo noru atvyko bei pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, nes nusikaltimą jis padarė tuo metu, kai nukentėjusieji, atlikdami jiems priskirtas pareigas, bandė jį sulaikyti. Taigi, nėra vienos iš trijų BK 62 str. 1 d. numatytų sąlygų, kurios būtinos švelninant bausmę kaltininkui. Taip pat byloje nėra duomenų, kad būtų pagrindas nuteistajam skirti švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę pagal BK 62 str. 2 d. 2 p., kai kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Nors nuteistojo žmona ir parodė, kad jai dirbant naktinėje pamainoje vyras iš darželio parvesdavo jųdviejų vaiką, tačiau atsižvelgiant į tai, kad A. Š. daugiau kaip dvejus metus pataisos namuose atlikinėjo bausmę, J. Š. sugebėjo išlaikyti vaiką ir jį prižiūrėti. Taigi,. Įvertinus tai, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistasis vienintelis išlaiko ne tik mažametį vaiką, bet ir žmoną, kad nebus kam pasirūpinti mažamečiu vaiku ir atsižvelgus į nuteistojo asmenybę, kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo nuteistajam taikyti BK 62 str. nuostatas ir skirti švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę.

Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. nuosprendžio.