Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo I. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Č. patikslintą ieškinį dėl santuokos nutraukimo esant atsakovo kaltei, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei turto, kuris yra bendroji jungtinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė, padalijimo, pareikštą atsakovui I. Č., išvadą duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Išvadą duodanti institucija 2009-07-27 rašte nurodė, kad išvadą dėl ginčo pateiks išklausiusi šalių pasisakymus. 2010-12-20 išvadoje Nr. A-104-5559-(2.13.2.6-SR6) nurodė, kad ieškovė ir jos nepilnametė dukra A. Č. gyvena Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame dviejų kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovės dukra A. lanko vaikų darželį „Pilaitukas“. Ji turi sveikatos problemų (dėl regėjimo sutrikimų jai reikia nešioti akinius, dažnai serga kvėpavimo takų ligomis). Ieškovės gaunamos pajamos leidžia užtikrinti minimalius dukters poreikius. Vaiko teisių apsaugos tarnybos nuomone, atsakovas pripažino, kad dukrai reikia teikti išlaikymą, teikia priteistą laikiną išlaikymą, išreiškė norą matytis su dukra, ja rūpintis. Tarnybos nuomone, nepilnametės A. Č. gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta kartu su ieškove, jai priteistino išlaikymo dydį tarnyba siūlė parinkti pagal dukters poreikius ir tėvų galimybes, atsižvelgiant į teismų praktiką šiuo klausimu.

- atsakovui I. Č. asmeninės nuosavybės teise paliko butą su rūsiu (unikalus (duomenys neskelbtini), bei automobilį „Honda Civic“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini)

- nustatė, kad po ieškovės J. Č. ir atsakovo I. Č. iki santuokos nutraukimo nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininko teisės paliekamos ieškovei J. Č.;

- paliko ieškovei J. Č. įsipareigojimus pagal jos su UAB „General financing“ 2008-08-01 sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir su „Swedbank“, AB 2006-10-27 sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr. 06-083943 (kreditoriaus reikalavimas perleistas UAB „Gelvora“), nurodant, kad ieškovės J. Č. sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atveju pagal prievoles kreditoriams UAB „General financing“ ir UAB „Gelvora“ J. Č. ir I. Č. atsako solidariai.

Taip pat teismas pripažino asmenine atsakovo prievole jo prievolę sumokėti išieškotojai L. P. 2 200 Lt bei antstolės Brigitos Palavinskienės turėtas šios sumos išieškojimo išlaidas. Atmetė ieškovės J. Č. reikalavimą dėl prievolės grąžinti skolą kreditoriui K. S. pripažinimo asmenine atsakovo I. Č. prievole. Priteisė ieškovei iš atsakovo I. Č. bylinėjimosi išlaidas – 1 476,78 Lt, valstybei bylinėjimosi išlaidas – 222,41 Lt. Priteisė valstybei iš ieškovės J. Č. išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, – 14,13 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Ši byla nagrinėjama atsakovo I. Č. apeliacinio skundo ribose. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su pirmos instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog jis smurtavo prieš ieškovę, pati ieškovė nuolat priekaištavo ir neatliko moteriškų darbų namuose, todėl dėl santuokos nutraukimo kaltos abi šalys. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo santuoka įregistruota 1988-07-22 Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo santuokos metrikų knygoje Nr. 2874. Ieškovė ir atsakovas turi tris vaikus – dukrą A. Č. ir sūnų A. Č., kurie yra pilnamečiai, bei dukrą A. Č., kuri yra nepilnametė. Ieškovė nurodė, kad atsakovas yra valdingo būdo, reikalaudavęs iš kitų šeimos narių paklusnumo, o ilgainiui ėmė piktnaudžiauti alkoholiu. Ieškovei dėl to papriekaištavus, keldavęs konfliktus, net vartodavęs smurtą prieš ieškovę ir kitus niekuo dėtus žmones. Ieškovės nurodomas aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai: 2004-02-19 Vilniaus m. VPK 3 PK Naujininkų PN komisaro-inspektoriaus nutarimas ?administracinio teisės pažeidimo byloje, 2009-07-09 Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 2 PK Naujininkų PN viršininko raštas ieškovei dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 2 PK Naujininkų PN tyrėjo nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, be to, ieškovė 2009-07-23 kreipėsi į policiją dėl atsakovo grasinimų susidoroti. Atsakovas jokių įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, nepateikė, todėl pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas nepripažino sutuoktinių lygiateisiškumo šeimoje, vieno svarbiausių sutuoktinių tarpusavio elgesio principų, įtvirtintų CK 3.26 str.; smurto vartojimas prieš kitą sutuoktinį yra kito sutuoktinio negerbimo (3.27 str. 1 d.) ir žiauraus elgesio (CK 3.60 str. 3 d.) apraiškos, ir nusprendė, kad yra CK 3.60 str. numatytos sąlygos pripažinti, kad ieškovės ir atsakovo santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Pažymėtina, kad apeliantas apeliacinės instancijos teisme nurodytų aplinkybių taip pat nepaneigė, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas dalyje dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės atmestinas ir sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš priteistas išlaikymas nepilnametei dukrai A. Č. kas mėnesį mokamomis periodinėmis 500 Lt dydžio išmokomis nuo 2011-01-25 iki A. Č. pilnametystės, kadangi jo pajamos labai mažos, o ieškovė nepateikė įrodymų, kad vaiko išlaikymui reikalinga tokia suma.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 str. 1, 2 d. įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. CK 3.192 str., reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Gausioje šio straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikoje kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įstatyme įtvirtintas proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Kartu, nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurio esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Dėl to, jeigu tėvų turtinė padėtis objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą atitinkantį išlaikymą, toks pakankamas vaikų išlaikymas ir turi būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. L. Š., bylos Nr. 3K-3-176/2005, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.K. v. A.B., bylos Nr. 3K-3-189/2009). Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius ir abiejų tėvų turtinę padėtį. Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (Konvencijos 27 str. 1, 2 d.) numato visuotinai pripažįstamą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Išlaikymo dydis visais atvejais yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą, kitaip teikiamas mažesnio dydžio išlaikymas neatitiktų išlaikymo paskirties. Todėl jei būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymui išlaikymą priteisti objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, toks pakankamas vaikui išlaikymas ir turi būti priteisiamas. Vertinant konkrečioje byloje nurodytas svarbias faktines aplinkybes, reikia ne tik laikytis teisės normose, reglamentuojančiose vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas, išdėstytų reikalavimų, bet ir vadovautis kitais Civiliniame kodekse įtvirtintais principais, tarp kurių ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai bei CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodytų normų ir principų nepažeidė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisminė praktika šios kategorijos bylose įpareigoja žemesnės instancijos teismus nagrinėjant išlaikymo vaikams priteisimo bylas atsižvelgti ne tik į tėvų turtinę padėtį, bet ir į tėvų elgesį siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikų išlaikymui. Tėvų pareiga teikti išlaikymą vaikui yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, išlaikymo teikėjo nerūpestingu ir nesąžiningu elgesiu. Pirmos instancijos teismas pagrįstai, nustatęs, kad nepilnametės dukros regėjimo ir sveikatos problemos reikalauja kas mėnesį papildomų išlaidų, neturėdamas duomenų, kad atsakovas turėtų darbingumo apribojimų, nusprendė, kad abu tėvai privalo skirti nepilnametės dukters išlaikymui 1 000 Lt, todėl atsakovas turėtų skirti pusę aukščiau nurodytos vieno mėnesio dukters išlaikymo sumos – po 500 Lt per mėnesį. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jis šio sumos negali mokėti. Apeliacinės instancijos teismas 2012-01-16 apelianto pateiktų dokumentų nevertina, kadangi jie pateikti teismui išėjus priimti sprendimo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio priteisimo paliktinas nepakeistas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pasikeitus aplinkybėms atsakovas gali kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo. Pagal CK 3.201 str., reglamentuojančio išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą, nuostatas pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat pasikeitę vaiko poreikiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad išlaikymo dydžiui pakeisti būtina nustatyti pagrindą, kurį sudaro konkrečios faktinės aplinkybės, t. y. esminiai skolininko turtinės padėties pasikeitimai arba vaiko poreikių pasikeitimas; sprendžiant išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą turi būti laikomasi vieno iš pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (Civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2003, 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2006 ir kt.).

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininko teisės paliekamos ieškovei J. Č.. Apeliantas su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka, kadangi butas buvo skirtas kaip socialinis būstas ne tik ieškovei, bet ir atsakovui. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad 2010-01-28 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir ieškovė sudarė socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N10/1052, pagal kurią buvo išnuomotos patalpos gyventi ir nurodyta, kad bute turi teisę gyventi ir atsakovas bei jų vaikai. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant klausimą dėl nuomojamo buto nuomininko teisės, VĮ „Vilniaus miesto būstas“ civilinė byloje turėjo būti patrauktas trečiuoju asmeniu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta, kad ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininko teisės pasilieka ieškovei J. Č., naikintina ir šis klausimas gražintinas pirmos instancijos teismui spręsti iš naujo.

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo padalintas turtas, kadangi teismas nesprendė klausimų, susijusių su kompensacijų priteisimu už automobilius, kurie buvo santuokos metu perleisti atsakovui apie tai nežinant. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas teismo posėdžių metu nurodė, jog nesutinka su ieškovės siūlomu turto padalinimu, kadangi ieškinyje nurodytos ne visos transporto priemonės. Taip pat atsakovas 2010-04-20 teismo posėdžio metu prašė prijungti prie bylos VĮ Registrų centro pažymą, kad ieškovė pardavė jiems priklausantį automobilį, tačiau atsakovas nebuvo apie tai informuotas. Pirmos instancijos teismas atsisakė dokumentą priimti, kadangi kopijos nebuvo tinkamai patvirtintos. Teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso 3.5 straipsnio 4 dalis nustato, kad šeimos teises gina teismas, globos ir rūpybos bei kitos valstybės ar visuomeninės institucijos CK numatytais būdais. Teismas ir kitos institucijos turi siekti, kad šalys išspręstų ginčą taikiai – tarpusavio susitarimu, ir visokeriopai padėti šalims pasiekti tokį susitarimą. Ši nuostata įtvirtinta materialinės teisės normoje ir suponuoja išskirtinį teismo vaidmenį sprendžiant bylas, kylančias iš šeimyninių teisinių santykių. Įstatymas tiesiogiai numato, kad teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, turėtų būtų aktyvesnis, nustato galimybę teismui veikti savo iniciatyva. Teisėjas šeimos bylose turi stengtis užkirsti kelią šalių piktnaudžiavimui procesu, nukreipti procesą tinkama linkme, pareikalaudamas papildomų įrodymų, o prireikus rinkti juos savo iniciatyva, taip pat viršyti pareikštus reikalavimus ar taikyti alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Teisėjų kolegijos nuomone, klausimas dėl turto padalinimo negalėjo būti teisingai išspręstas, neišsiaiškinus visų aplinkybių apie šalių turimą ar perleistą turtą, todėl pirmos instancijos sprendimas šioje dalyje naikintinas ir klausimas dėl turto padalinimo gražintinas nagrinėti iš naujo.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neįtakoja apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog, pažeisdamas procesinės teisės normas ir neištirdamas visų bylos aplinkybių, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvykdė materialinės ir procesinės teisės normų reikalavimus, neatskleidė bylos esmės ir šis teisės normų pažeidimas turėjo lemiamos įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo dalyje dėl turto padalinimo ir ieškovės J. Č. ir atsakovo I. Č. iki santuokos nutraukimo nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininko teisės pasilikimo ieškovei J. Č.. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimo dalį (CPK 329 str. 1 d., 330 str.) šioje dalyje ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimą pakeisti:

- padalintas turtas, kuris yra bendroji jungtinė ieškovės J. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir atsakovo I. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybė, taip:

atsakovui I. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise paliktas butas su rūsiu (unikalus Nr. 4598-8001-6018:0016), esantis (duomenys neskelbtini), bei automobilis „Honda Civic“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini)

nustatyta, kad po ieškovės J. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir atsakovo I. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) santuokos nutraukimo nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininko teisės pasilieka ieškovei J. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini));

palikti ieškovei J. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini)) įsipareigojimai pagal jos su UAB „General financing“ 2008-08-01 sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir su „Swedbank“, AB 2006-10-27 sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr. 06-083943 (kreditoriaus reikalavimas perleistas UAB „Gelvora“), nurodant, kad ieškovės J. Č. sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atveju pagal prievoles kreditoriams: UAB „General financing“ ir UAB „Gelvora“ J. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir I. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsako solidariai.

Šioje dalyje bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.